Pažyminiai.Pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

Skiriant pažyminius svarbiausi du dalykai: (1) pažyminių pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu ir (2) pažyminių sudėtingumo, jų išplėtimo laipsnis. Šių sakinio dalių rūšis skyrybai nėra tokia svarbi.

Vientisinis derinamasis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį, neskiriamas:

Subolavo ilgas drabužis, gal naktiniai marškiniai, o ant pečių buvo užsimetusi kažką tamsesnio. Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje.

Šios rūšies pažyminio nereikia skirti ir tuomet, kai jis dėl inversijos ar ritmo sumetimais nukeliamas po pažymimojo žodžio:

Skamba muzika ir dainos sūkury nerūpestingam. Kiekvienas ryto augalas rasotas tau savo žiedą pabučiuot išties.

Tačiau jei tik po pažymimojo žodžio atsiranda ne vienas, o du ar keli pažyminiai, juos skirti būtina kableliais arba brūkšniais. Brūkšnys labiau tinka sakinio gale arba kai pažyminių daugiau kaip du, kai jie pasakomi sudėtingesnės struktūros sakinyje ar jiems siekiama suteikti ypatingesnės svarbos, tačiau griežčiau skyrybos ženklų pasirinkimas nereglamentuojamas:

Kai aplankau tėviškę, bandau ieškoti tų vaikystės upeliūkščių – švarių, skaidrių, nenusekusių. Paniurusiu dangum plaukė debesys, sunkūs, švininiai, o vėjas siautėjo tuščiuose laukuose. Tokią meilę – nesavanaudišką, pasiaukojančią – iš tiesų didžiulė laimė sutikti savo gyvenime, deja, tai retai pasiekiama svajonė.

Dvitaškis tokiuose sakiniuose nei brūkšnio, nei kablelio pakeisti negali.

Nederinamieji pažyminiai, priklausomai nuo jų raiškos, gali būti pasakomi tiek prieš pažymimąjį žodį, tiek po jo:

Mergaitė pasuka galvą su kuodu į dručkės pusę.

Mokslinio ir kanceliarinio stiliaus tekstuose prieš pažymimąjį žodį dažnai sutelkiamos ilgos daiktavardžių ir įvardžių kilmininkais išreikštų pažyminių grandinės pramaišiui su derinamaisiais pažyminiais. Neretai jos būna dviprasmės, bet pasinaudojus skyrybos ženklais dviprasmiškumo problemos išspręsti neįmanoma – padėti galėtų tik kai kurių pažyminių keitimas kitomis formomis ar viso sakinio struktūros pertvarkymas:

Masinės informacijos priemonių paskelbtos informacijos saugojimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą nuo trijų iki penkių šimtų litų. Specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymų ir jų gamybos tvarkos teisės aktų pažeidimų prevencija – svarbi ekonominės policijos veiklos sfera.

Nukelti po pažymimojo žodžio ar atsidūrę sakinio gale, šie pažyminiai gali būti laikomi pridūrimu ir dėl to, kaip ir derinamieji, atskiriami brūkšniu:

Jis niekad gyvenime nedrįs prisipažinti, kad vis dėlto paauglystėje vogė pinigus – tėvo, motinos, draugų.

Išplėstiniais pažyminiais gali būti palaikyti ir klaidingai skiriami po pažymimojo žodžio pasakyti nederinamieji pažyminiai, išreikšti kokiu nors daiktavardžio linksniu (dažniausiai įnagininko) ar linksniu su prielinksniu (pvz., moteris šviesia gėlėta suknele; vaikas išgąstingomis išbadėjusiomis akimis). Visada tokio pažyminio centras (svarbiausias žodis) – daiktavardis, tačiau šis daiktavardis gali turėti prisijungęs būdvardinį ar dalyvinį pažyminį, o tai dažniausiai ir suklaidina, nes daugeliui ima atrodyti, kad toks pažyminys išplėstinis:

Matai seną keltininką išpurtusiu girtuoklio veidu, kursuojantį valtimi skersai upės – pažįstamas vaizdas iš senų graviūrų.

Išplėstinis pažyminys savo struktūra labai panašus į išplėstinę aplinkybę. Jį sudaro dalyvis arba būdvardis, turintis savarankiškų priklausomų žodžių. Svarbiausias šių dviejų sakinio dalių skirtumas – aplinkybė priklauso nuo tarinio, o pažyminys nuo daiktavardžiu ar daiktavardį pavaduojančiu žodžiu išreikštos sakinio dalies. Abiejų sakinio dalių centriniu žodžiu gali eiti dalyvis, tačiau išplėstinio pažyminio centru dar gali būti ir būdvardis, o aplinkybės, kaip jau buvo minėta, taip pat reiškiamos pusdalyviais bei padalyviais.

Išplėstinis pažyminys, pasakytas prieš pažymimąjį žodį, neskiriamas, jeigu neįgyja papildomų reikšmės atspalvių:

Smulkiais prakaito lašeliais išrasojusiame veide skausminga įtampa. Šaltas mėnesienos sidabras liejasi tiesiai pro langą į kambarį, ir tu, net neatsikeldamas iš guolio, gali gėrėtis eksponuojamais ant sienų kūriniais.

Nukelti po pažymimojo žodžio tokie pažyminiai, kitaip negu išplėstinės aplinkybės, skiriami visada:

Žemaičių rašytoja žiūri kažkur į tolį kietai sučiaupusi lūpas, galbūt mažai bučiuotas mylinčio vyriškio. Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota, nuo sutemų melo per naktį ieškota, aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą.

Išplėstinį pažyminį atskirti nuo išplėstinės aplinkybės nėra paprasta: pasitaiko atvejų, kai sakinyje dalyvinė konstrukcija gali būti logiškai siejama tiek su tariniu, tiek su daiktavardžiu išreikšta sakinio dalimi. Tuomet vertėtų pasitelkti skyrybą – juk aplinkybė gali būti ir neskiriama:

Džiaugiasi kaip merga, piršlių sulaukusi. Berniūkštis, pastebėtas ties gatvės kampu, puolė bėgti.

Įgiję aplinkybinės reikšmės atspalvį, išplėstiniai pažyminiai gali būti skiriami ir prieš pažymimąjį žodį, bet skyrybos taisyklėse niekur griežtai nepasakyta, kad šitokius pažyminius skirti būtina, vis dėlto pastebėta dominuojanti tendencija skyrybos ženklą po tokio pažyminio rašyti. Šie pažyminiai neįprasti tuo, kad labai dažnai jų pažymimasis žodis – įvardis arba įvardžiu tą žodį lengva pakeisti:

Įmirkusios, šliupsinčios kaip žvejo batai, kelnės vis dar stengėsi siurbtelėti iš kiekvienos mūsų senamiesčio balutės. Susigūžę, apsiblausę lyg šmėklos, mes perplaukėme poeto apdainuotą ežerą ir nieko gražaus neišvydę vėl sulindom kaip antys į nendryną.

Tam tikru nenuoseklumu reikėtų laikyti teiginį „Lietuvių kalbos komisijos nutarimuose“ (1998, 64), kur sakoma, kad skiriami įvairūs (išplėsti ir neišplėsti, derinamieji ir nederinamieji) prieš įvardį einantys ir jam priklausantys pažyminiai, jeigu jie turi aplinkybės reikšmės atspalvį:

Maža ką pamokytas, jis gražiai skaitė kiekvieną knygą. Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.

Pirmajame pavyzdyje kablelio galima atsisakyti, o antrajame jis jau būtinas, nors abu pavyzdžiai, bent jau intonaciškai, iš esmės nesiskiria. Tad remiantis minėtomis taisyklėmis kablelį turėtume rašyti ir šiame sakinyje, kuriame pats autorius jo parašęs nebuvo, pvz.:

Laisvas ir išdidus, tu vaikščiodavai kaip viešpats dievas septintą dieną po savo sukurtą pasaulį, pamiršęs, kad kažkur už tos iliuzinės visatos ribų egzistuoja kiti.

Pažyminiai, su įvairiais jungiamaisiais žodžiais (nors ir, kad ir, net ir, ypač) pasakomi po tarinio, taip pat gali turėti aplinkybės atspalvį. Be to, šiuo atveju būtų galima įžvelgti ir nepilnojo sakinio ar sakinio dėmens užuomazgų, pvz.:

Raimundas, nors ir įsižeidęs, ištiesė man suglamžytą dešimtinę. O ir aš pradėjau geriau suprasti jo kūrybą, ypač naująją, kai pamėginome daugiau laiko praleisti drauge ir sykiu dirbti, dalindamiesi visomis kūrybinėmis nesėkmėmis. Bronius perprato ir įspūdingai aprašė subtiliausius žmogaus jausmus, kad ir labai šokiruojančius, palietė jo vidinio pasaulio keistybes, painų emocijų žaismą, konfliktiškumą. Matai, nuo kiekvieno darbo, tegu ir maloniausio, žmogus vieną kartą pavargsta.

Po pažymimojo žodžio einantys neišplėsti pažyminiai skiriami, kai įgyja aplinkybės atspalvį. Dažniausiai jie pažymi įvardžiu išreikštą sakinio dalį:

Mes, jaunesni, sunkiai begalim įsivaizduoti, kad valstybės siena buvo tokia riba, kurią tik vienetai sugebėdavo peržengti. Tai ji, apsukruolė, man visą šitą bjaurastį užtaisė. Argi tu, beraštis, į tokį postą tinki?

Tokius pažyminius tiksliau būtų laikyti ne derinamaisiais pažyminiais, o priedėliais, nes jais einantys žodžiai būna sudaiktavardėję arba bent apdaiktavardėję: jaunesni žmonės, apsukruolė moteris, beraštis žmogus.

Pažyminio funkciją atliekančios padalyvinės konstrukcijos, einančios po pažymimųjų žodžių, kableliu neskiriamos:

Darbas formuojant geresnį bendrovės įvaizdį visada pasiteisina. Jo vaidmuo plėtojant profesinio perkvalifikavimo tinklą nėra toks svarbus kaip įvairių Europos Sąjungos paramos fondų.

Priedėlio, kaip ir kitų pažyminių, skyrybai pirmiausia svarbi pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu – skiriami priedėliai, einantys po pažymimojo žodžio. Pagrindiniai jų skyrybos ženklai – kablelis ir brūkšnys. Ši pažyminių rūšis reiškiama daiktavardžiais arba sudaiktavardėjusiais jų pakaitalais, kurie, be to, gali dar būti išplėsti įvairiais derinamaisiais ir nederinamaisiais pažyminiais:

Pastaruoju metu aš vis dažniau pagalvodavau apie užmestą darbą – skulptūrinę grupę, bet ne todėl, kad bandyčiau įteigti save grįžti prie jos. Legendinis paukštis Feniksas atgimsta iš pelenų tik fantazijoje. Mikas Kėbla – universalus meno kritikas, trisdešimt šešerių metų vyras – niekam nekrinta į akis.

Kokį skyrybos ženklą pasirenkame kiekvienu konkrečiu atveju, priklauso nuo priedėlio išplėtimo laipsnio ir vietos sakinyje. Skyryba visada, ne vien šiuo atveju, atrodys tikslesnė, raiškesnė, jei paisysime skyrybos ženklų hierarchijos ir juos rinksimės motyvuotai. Labiau išplėstiems, daugianariams priedėliams, turintiems savo viduje kableliais skiriamų vienetų, geriau tinka brūkšnys:

Plakasi einančiųjų drabužiai – paltų skvernai, paauglių plačkelnės, šerpės – nuo galvų lekia neprilaikomos skrybėlės ir kepurės. Daugybė mašinų – automobiliai, autobusai, troleibusai, įsikibę elektros laidų žalsvomis žiogų kojomis, – lėtai slenka gatve.

Brūkšnys gana dažnas ir tuomet, kai priedėlis pasakomas sakinio gale. Daugelyje taisyklių randame užuominų apie tai, kad sakinio pabaiga – mėgstama brūkšnio vieta ir jis tinkamesnis už kitus ženklus:

Kiek čia, šitame plaukiančiame žmonių iže, užslėpta aistrų – meilės ir neapykantos, ištikimybės ir išdavystės, veidmainiavimo, apgaulės.

Priedėlio pažymimą daiktavardį neretai pavaduoja įvardis:

O jai, Veronikai, mylimasis yra jo dvasinių ir materialinių vertybių suma. Kambaryje tik jiedu – pašaliniai, pailsėti ir užvalgyti užvažiavę žmonės – ir raštuota aštuonnyte dengta lova. Ar matai, brangusis drauge, kuo baigėsi mano, kaip prozininko, debiutas?

Priedėlis siejamas su pažymimuoju žodžiu ir per jungiamuosius žodžius kaip, kaip antai, būtent, tai yra, pavyzdžiui, ypač, arba, vardu, pavarde ir kt.:

Minties praktinių ritualų griežtumas ir tikslumas laikomas nesąmoningo determinizmo tiesos, kaip mokslinių reiškinių egzistavimo būdo, suvokimo išraiška. Išsirinkai kokią širdžiai brangią temą, tiksliau sakant vaizdą ar objektą, apžiūrėk jį iš visų pusių ir gėrėkis vis naujais atspalviais. Šis legitimacijos tipas suteikia mokslininkams, kaip praktiškiems žmonėms, autoritetą atsisakyti teikti mokslinę paramą politinei valdžiai. Žinote, studentai, ypač mergaitės, smalsūs.

Tokiu atveju vienas kablelis rašomas prieš jungiamąjį žodį, o kitas čia aptariamos konstrukcijos gale; iš abiejų pusių skiriamas tiktai vienintelis jungiamasis žodis pavyzdžiui:

Rūsyje esančioje virtuvėje būdavo vaišinami padėjėjai, pavyzdžiui, darbininkai, atlieję skulptūrą, arba vairuotojai, pristatę medžiagas.

Priedėliai su kaip skiriami ir tuomet, kai jie pasakomi prieš pažymimąjį žodį:

Kaip advokatas, Povilas Kelpša buvo nieko vertas.

Kai po jungiamojo žodžio išvardijama ne vienas, bet keli priedėliai, tai prieš tą žodį rašome kablelį, o po jo dvitaškį ir jei sakinys nesibaigia priedėliu, tai nuo likusio sakinio jį paprastai atribojame kableliu:

Visi arčiau mūsų gyvenantys kaimynai, pavyzdžiui: Jonkai, Petrylos, Zolubai, Viršilos, seniai atsisakė anglių – žiemą kūrena malkomis.

Tokios konstrukcijos turi vienarūšių sakinio dalių su apibendrinamaisiais žodžiais ir įterpinių požymių. Priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, iš tikrųjų labai primena įterpinį.

Daiktavardžiai dvižodėse samplaikose, intonacinių pauzių neatriboti vienas nuo kito, laikomi viena sakinio dalimi ir priedėlis tokio pobūdžio sintaksinėse struktūrose neišskiriamas:

O dar kalbama, kad lietuvis kaimietis konservatyvus. Trumpiau tariant, sukūriau reljefiškai ryškų moters dainininkės portretą, kad, rodos, imk ir tapyk.

Po pažymimojo žodžio einantis priedėlis atskiriamas brūkšniu tik iš vienos pusės, kai siekiama paryškinti gretinamų daiktų ar reiškinių tapatumą, o ne iškelti jų papildomą aiškinamąją reikšmę:

Ir tą naująją darbuotoją – dizainerę pakviesk į vakarėlį. Šios pievų gėlės – raktažolės pražysta vidurvasary.

Be to, kableliu arba brūkšniu iš vienos pusės skiriamas postpozicinis priedėlis, reiškiamas parodomuoju įvardžiu tas, ta ir dažniausiai dar pastiprintas dalelyte ir:

O mūsų jaunoji karta, ir toji aptingusi, be iniciatyvos, nesugebanti pati savimi pasirūpinti. Žmogaus gyvenimas – ir tas per tokius perversmus ir kataklizmus praranda savo tikrąją vertę.