Ekologija ir patriotizmas

 

1.Laikinai nemadinga (nenaudinga)?

Infliacija sumažėjo, gerėja pramonės ir BVP rodikliai. Be padažnėjusių sprogdinimų ir nuolatinių vagysčių neįvyko jokie ne kartą pranašauti perversmai, jokios “teisingos” ar “neteisingos” politinės ar “sukarintos” revoliucijos. Regis, gyvenimas gerėja, turėtų gerėti. Bet į gyvenimo gerėjimo rodiklių gretą visiškai neįvedama ekologija. Sovietmečio pabaigoje kiekvienas save gerbiantis mokslininkas ar pilietiškesnės laikysenos rašytojas, didesnis ar mažesnis visuomenės veikėjas laikė garbe ką nors pasakyti apie ekologiją, gamtos apsaugą, taršą. Dabar, pasak Žaliųjų judėjimo pirmininko Rimanto Braziulio, tyli ir rašytojai, ir akademikai, kadaise taip kilę į kovą už krašto gamtos ateitį, kad, regis, jie turėjo toje kovoje ir žūti, nes, kaip rodo pasaulio patirtis, tikros ir galutinės pergalės šiuose frontuose niekada nepasiekiamos. Ar iš tiesų mūsų gyvenimas gerėja, verta susimąstyti būtent ekologijos aspektu. Štai, pavyzdžiui, jau visų apkalbėti prezidento rinkimai. Jų katile – žinomas JAV gamtosaugos veikėjas, dabar jau mūsų prezidentas Valdas Adamkus. Kaip greitai jis rinkimų metu pajuto, kad niekam Lietuvoje

dabar nerūpi beveik jokios gamtosaugos problemos – nei stambios, nei labai asmeninės. Ringuose, linijose ir susitikimuose buvo kalbama ir klausinėjama tik apie politiką ir ekonomiką, skurdą ir neteisybes, biurokratų armijas ir pan. Ekologija ir gamtosauga kaip kiekvienos normalios visuomenės politinio ir kultūrinio gyvenimo dalis mūsuose stovėjo kažkur toli, matyt, už kito tūkstantmečio durų. Nes per daug dar šalyje skurdo ir nevilties, baimės prieš mafijas ir biurokratus. Gamtosauga gali rūpėti tik laisvam žmogui. Vadinasi, mes dar ne laisvi – ir materialine, ir dvasine prasme?
Vargu ar galima tvirtinti, kad ekologija vos prieš dešimtmetį šalyje buvo lyg kažkokia mada. Bet pasaulyje gamta ir jos apsauga nėra dalykai, kuriuos galima prilyginti drabužių ar politikos madoms, kurias nuneša šalin laiko vėjai. Jau abėcėlinis dalykas, kad kiekvienos šalies, o kartu ir visos planetos gamtosauginės problemos ir jų sprendimo keliai yra vienintelis žmonijos išlikimo šansas. Regis, tai supranta ne tik “Greenpeace” ar eilinis gamtosaugininkas, bet ir rašytojai, politikai, akademikai ar net vaikai. Tačiau šiandien mūsų akademikai, mūsų inteligentai ir intelektualai tyli – galbūt dirba tik savo darbą, t.y. specializuojasi. Galbūt prabils tik tada, kai sprogs koks AE arba nafta užlies gintarinį pajūrį. Kadangi visuomenė net nelinkusi diskutuoti apie ekologines problemas, matyt, tas mūsų gyvenimas gerėja tik politikų vaizduotėje.
Šiandien ekologiškai sąmoningiausi atrodo šalies sąvartynų nelegalūs darbininkai, rūšiuojantys tai, ką išmeta politikai, inteligentai ir verslininkai. Rūšiuoja ir atneša tiesioginę naudą, kuri kartais neįkandama net nemažoms gamtosaugos organizacijoms.
Nemadinga dabar ekologija, gamtosauga. Gal dėl to, kad nenaudinga – pradėk domėtis žemių kompensacijomis ar nelegaliu miško kirtimu – iškart gausi per galvą. Ir – jokio politinio, jokio materialinio kapitalo.

2. Ekologija ir patriotizmas
Kai siekėme laisvo žodžio ir nepriklausomybės, patriotizmo sąvoka buvo aiški ir nedviprasmiška. Vėliau patriotizmo sąvoką ypač naikino, skaidė politikai, ją devalvavo. Šiandien net sunku išsiaiškinti, kas dabar iš tiesų naudinga Lietuvai, kas iš tiesų patriotiška? Ypač kai darosi aišku: kai žmogus mąsto kritiškai ir nestandartiškai ir tas mintis išsako viešai, visada atsiras daug tokių, kurie įžvelgs kenkėjišką veiklą ar nežinia kieno užsakymą. Tačiau mes pamirštam, kad tikrieji kenkėjai dirba tyliai ir gudriai, o geriausias jų veiklos palaikymas – visuomenės tyla.
Net keista pastebėti, kad lietuvio patriotizmas yra daugiau apibrėžtas praeities, kurios nesugrąžinsi (ar LDK, ar sovietmečio ar gal rojaus laikų), o ne dabarties ar ateities. Toks istorinis mūsų vergystės palikimas, vos ne “amžina” nuskriaustųjų pozicija, ilgai neturėjusi nei savo rašto, nei savo valstybės.
Ir tautos, ir valstybės egzistuoja ne kažkur abstrakčioje erdvėje, o tik savo žemėje, t.y. gamtoje. Tik gamta, jos gyvybinės galios ir resursai yra vienintelis kiekvienos tautos, kiekvienos valstybės gyvavimo šaltinis. Tačiau kažkodėl mūsuose gamtosauga, ekologinių problemų sprendimas niekada nebuvo laikoma patriotizmu. Tik kažkokia prievole, trukdančia kuo greičiau gyventi geriau. Lyg niekas nežinotų, kad žmonių civilizacijos paskelbtas karas prieš gamtą tęsiasi jau labai ilgai, ir šiame kare taip pat kariauja saujelė lietuvių, t.y. mano tauta.
Pasaulis jau regėjo (deja, ir regės) fašistų, komunistų, fundamentalistų “patriotizmus”. Ne vienoje tautoje patriotizmas dar tebesiejamas su kova prieš kitaip mąstantį, kitaip atrodantį. Tačiau patriotizmas labai retai siejamas su pagarba žemei ir jos gamtos formoms, ant kurios užauga visi patriotai ir nepatriotai. Tikrasis kito tūkstantmečio žmogaus patriotizmas galėtų būti ne duoklė kokiam nors politiniam ar religiniam fundamentalizmui ar tik savo tautelės stabui, o žemei kaip gyvai ir iš tiesų žūstančiai vertybei. Pagarba kiekvienai šios žemės pėdai, kur gyvena, dirba ir teršia žmogus. Nes iš milijardų tų mažų pėdų susideda ir vienintelė žmogaus tėvynė – planeta.
Kartais gal geriau pasodinti medį, negu iškelti tautinę vėliavą dažnų švenčių proga.

3. Ekologija kaip metafora
Sąvoka ekologija, anksčiau reišusi mokslo sritį, per pastaruosius dešimtmečius nepaprastai išsiplėtė, tapo visuotine, iš esmės reiškia daug daugiau negu pats žodis. Priešingai – dar Kolumbo laikais Žemė atrodė didžiulė ir begalinė, o šiandien, apraizgyta įvairiausių komunikacijų voratinkliu, ji mums susitraukė į mažą, dar gyvą žirnelį beribėje kosmoso platybėje. Žodis ekologija tapo ne tik mokslo srities, bet ir gamtosaugos, kovos už gyvybės įvairovę ir kokybę, daugybės ekologinių organizacijų simboliu. Jis tapo metafora, kuri aprėpia visą mums žinomą pasaulį, ne tik gamtą ir kultūrą, kūną ir dvasią.
Ekologija prie naujojo tūkstantmečio slenksčio tapo ir vilties metafora, padedanti suvokti pasaulio sudėtingumą ir kartu jo trapumą, kartu padėjo nusviesti žmogų nuo nerealaus, išsigalvoto pseudodieviško “gamtos pertvarkytojo” pjedestalo, bandydama jį pastatyti į savo vietą biosferoje – tarp žolės ir žvaigždės, tarp skruzdėlės ir mėlynojo banginio, tarp nuodingųjų atliekų sąvartyno ir paskutiniojo pirmykštės girios lapelio.
Sąvokos “ekologija” tapsmas gyva, viską aprėpiančia metafora teikia jei ne iliuziją, tai bent viltį. Nes įvairiausių sąvokų prasmės plėtimasis ar siaurėjimas gali būti lygiai taip pat viltingas, lygiai taip pat keliantis nerimą. Lietuvoje jau nebėra Gamtos apsaugos, o tik Aplinkos apsaugos ministerija. Jau dažniau vartojama aplinkosauga negu gamtosauga. Peršasi labai simptomiška išvada: gal gamtos šalyje nebėra ar greit nebebus, o liks tik aplinka, kurioje dar auga keli medžiai, driekiasi link horizonto melioruoto upelio styga, o šalia – legalūs ir nelegalūs sąvartynai, priglaudžiantys ir laisvosios rinkos, ir praėjusio sovietmečio atmatas.
Jau beveik prieš dešimt metų tuometinio Žaliųjų judėjimo lyderis Saulius Gricius rašė: “Vartoji, vadinasi, esi kaltas”. Man regis, tą amžinąją žmogaus kaltę, kurią mums užkrovė civilizacija, vėlei pamirštame. Tikėkimės, kad ekologija kaip vilties metafora stovi jau netoli, už tuoj pat ateisiančio naujojo tūkstantmečio durų.