Anot poeto Sigito Gedos, „tie, kurie siekia „absoliučios laisvės“, bėga iš žmonijos istorijos ir kultūros“

Anot poeto Sigito Gedos, „tie, kurie siekia „absoliučios laisvės“, bėga iš žmonijos istorijos ir kultūros“. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį, ir savo požiūrį pagrįskite literatūros, kultūros bei istorijos pavyzdžiais.

Daugiau informacijos šia tema mokslas.net administracija pateiks 2010 04 11-12 dienomis. Prašome apsilankyti.

Mikčiojimas. Mokymo programa

 

„Mikčiojimas- kvailas mikčiotojo kalbėjimo įprotis, kalbėti su savo kalbos aparato stuporu. Kenksmingas įprotis negydomas! Jį, į normalų, keičia pats mikčiojantysis savarankiškomis, kryptingomis pastangomis.“ Snežko R. A.

Kiekvieno mikčiotojo gyvenime esminis klausimas: „Gydytis nuo mikčiojimo ar mokytis nuo mikčiojimo. . . mokytis kalbėti ar gydyti kalbėjimą?“
Atsakymas į šį klausymą, lems visą mikčiojančio žmogaus tolimesnį likimą. BUS jis NORMALIU ar niekada NEBUS NORMALIU. Mokytis ar gydytis nuo mikčiojimo? Aš padėsiu jums atsakyti į šį klausymą, kad jūs turėtumėte šansą pradėti naują, normalų pilnavertį gyvenimą. Kuris įmanomas, tik turint normalios pilnavertės kalbos pagrindą. Taigi, MOKYTIS AR GYDYTIS? BŪTI AR NEBŪTI NORMALIU ŽMOGUMI?
Spręskite patys ir paskui nieko nekaltinkite dėl savo likimo. Nes jūs patys pasirinkote!

Išmok kalbėti remiantis KALBOS ĮSTATYMAIS – tapk pilnaverčiu žmogumi! Trijų dienų kursai skirti savarankiškam mikčiojimo pašalinimui, logofobijos ir kitoms pilnaverčio bendravimo problemoms, vadovaujant Snežko R. A.

Aprašymas

Mokymo metodika – elementarūs kalbos įgūdžiai besiremiantys natūraliai – gamtiniais kalbos įstatymais. Trumpiausiais terminais visiškai pašalina mikčiotųjų įprotį kalbėti su savo kalbos aparato stuporu, absoliučiai, bet kurio mikčiotojo. Sukurta 1998 metais Snežko R. A.
Žmogus per nežinojimą, skubėjimą, neatidumą ar dėl kitų priežasčių pažeidžia kalbos įstatymus, rezultate turi neišvengiamą ir akimirksniu atsirandantį kalbos aparato bloką- stuporą. Mikčiojantysis nuo vaikystės įpranta pats blokuoti savo kalbos aparatą, netinkamai elgdamasis su juo. Gamtos įstatymų pažeidimas, neatleidžia nuo atsakomybės prieš jį. Tai absoliutus know how žmogaus pažinimo srityje. Žmogaus kalbos ir mąstymo vystymosi ir tobulėjimo srityje. Tai ne stebuklas, tai naujojo tūkstantmečio mokslas. Metodas remiasi Snežko R. A. atrastais natūraliai – gamtiniais kalbos, atminties ir dėmesio dėsningumais. Kol kas nežinomais šiuolaikiniam mokslui. Šitie dėsningumai aiškiai parodo mikčiojimo priežastis ( logofobijos, kalbėjimo baimės). Ir daugelių kitų ligų: šizofrenijos, streso, nutukimo, trumparegystės. Laikytų neišgydomomis šiuolaikinės medicinos, psichologijos ir logopedijos. Šių negalių priežastis paslėpta žmogaus atminties, dėmesio ir mąstymo sutrikimuose. Melagingai užprogramuota, nemokšiškai mokantis šizo-kodais (paklydimais), atmintis atveda žmogų į stuporą. Klaidingų įsitikinimų (šizo-įsitikinimų) pasekmėje turime netinkamą veiksmą (absurdišką, nemokšišką, neadekvatų), kuris savaime baigiasi kūno (kalbos aparato) stuporu- bloku. Jo paties nesąmoningai sukeltas stuporas gąsdina žmogų. Ir kaip pasekmė, gimsta chroniškas stresas ir įvairios depresijos. Pasirodė, kad mikčiojimas ne liga. Ir niekada tokia nebuvo. Kalbėjimas – tai įgūdis, formuojamas ir vystomas nuo pat gimimo. Nei vienas kūdikis negimsta su nacionalinės kalbos įgūdžiu. Rusiškoje šeimoje auklėjamas kinas niekada nekalbės kinietiškai, kol nepraeis specializuotų kinų kalbos apmokymų. Todėl visos, kalbos geno paieškos arba kalbos gydymo metodai – absoliutūs šiuolaikinių „mokslininkų“ kliedesiai. Įgūdis negydomas ir neperduodamas genais. Jis vystomas išimtinai SĄMONINGAI mokantis. Ir kuomet jis išvystytas klaidingai (arba staiga prarandamas), žmogus pradeda bijoti, labai bijoti kalbėti. Pradeda bijoti žodžių, kalbos dalių, bando bet kokia kaina pakeisti juos, bandydamas jų išvengti savo kalboje. Bet tai, daugeliu atvejų šnekamojoje situacijoje absoliučiai neįmanoma. Šitas beprasmis žodžių vengimas tik dar sustiprina stuporą, ir su juo surištą baimę. Toliau baimė paliečia žmones ir situacijas, kuriose išvengti „sudėtingų žodžių ir garsų“ absoliučiai neįmanoma. Baimė auga ir didėja kaip sniego gumulas, nes mikčiojantysis nesupranta, kad priežastis yra elementariame nemokėjime kalbėti, kad kovoti su stuporu absoliučiai beprasmiška, tuo labiau jį gydyti. Jis įsitikinęs, kad priežastis glūdi pažeistose smegenyse ir genuose. Gydytojai ir logopedai tik pritaria, įtvirtina ir nuolat maitina mikčiojančiuose šį klaidingą įsitikinimą. Bet tikroji realybė yra absoliučiai kitokia. Kalba – tai įgūdis, o įgūdis negali sirgti arba būti paveldimu. Todėl įgūdį neįmanoma išgydyti JOKIOMIS GYDYMO PRIEMONĖMIS. Tuo labiau, jo nebūvimą, kuris ir sukelia stuporo fenomeną. Įsivaizduokit gydytojus ir žiniuonius gydančius lengvo ir paprasto įgūdžio pas žmogų nebūvimą. Pavyzdžiui, nemokėjimą važinėti dviračiu. Arba kitokį kasdienį įprotį: nemokėjimą vaikščioti, nemokėjimą groti muzikos instrumentu, nemokėjimą piešti. Kalbėjimas – tai ĮGŪDIS, kurį žmogus vysto ir sąmoningai tobulina visą gyvenimą. Niekas negimsta su kalba. Ir niekas pats nepradeda kalbėti. Tik palaipsniui kopijuodamas (atsimindamas) aplinkinių suaugusiųjų kalbą.
Gyvūnų išaugintiems vaikams kalba neišsivystė. Tai moksliniai faktai. Kalbos mokomės nuo gimimo ir nuolat ją tobuliname iki pat mirties. Jeigu, bet kurį eruditą, logopedą arba gydytoją pasodinti į lėktuvą ir nuskraidinti į Afriką. Ir ką? Jis akimirksniu taps nebyliu! Visi jo kalbos įgūdžiai taps beverčia našta. Ir jam reikės iš naujo mokytis kalbos. Kaip kūdikiui nuo kūdikystės. Nejau kas nors, pradės jį gydyti nuo nemokėjimo šnekėti Afrikietiškai? Bet gydytojai ir logopedai, kažkodėl imasi gydyti kalbėjimą. Kalba – tai įgūdis. O įgūdis negali būti išgydytas jokiomis mokslui žinomomis priemonėmis: nei vaistais, nei operacija, nei fizioterapija, nei elektronika, nei įtaiga ar hipnoze, ir pan. Įgūdį galima vystyti tik praktiniais pratimais. Nuolatiniais, natūraliais ir paprastais. Mikčiojimas – tai įgūdžio kalbėti be užsikirtimų ir spazmų (stuporų) nebuvimas. O užsikirtimai ir stuporai – tai irgi įgūdis. Bet ne natūralus – patologiškas. Kuris nesąmoningai išsivystė, kažkokių gyvenimiškų situacijų veikiamas. Juk, nei pas vieną mikčiotoją gerklė netrūkčioja pati savaime. Be bandymo pradėti kalbėti. Tai yra, būtent pačio žmogaus valingos pastangos pradėti kalbėti garsiai ir sukelia stuporą. Faktiškai pats mikčiotojas savarankiškai sukelia gerklės trūkčiojimą. Ne gerklė trukčioja, mikčiojantysis trukčioja gerklę. Gydytojai ir logopedai mano, kad spazmai atsiranda savaime, nepriklausomai nuo mikčiotojo valios. Tai atviras mikčiojimo problemos nesupratimas. Todėl garantuoto rezultato nei viena gydymo metodika nedavė ir neduoda. Gydytojai ir logopedai iki šiol negali apsispręsti, kas konkrečiai sukelia mikčiojimą. Kokia jo pagrindinė priežastis. O priežastis paprasta – tai pats mikčiojantysis, jo nemokėjimas kalbėti. Būtent tas nemokėjimas ir sukelia tokį neįprastą fenomeną – nuosavos gerklės stuporą. Mikčiojantysis PATS SUKELIA SAVO GERKLĖS TRAUKULIUS. Šituos kalbos organų traukulius gydytojai ir pavadino mikčiojimu.
Gydytojai ir logopedai nesupranta, kad priežastis yra pačiame mikčiojančiame. Jo netaisyklingame ir nenatūraliame kalbėjimo įgūdyje. Jo nemokėjime elgtis su nuosavu kalbos aparatu. Todėl šneka apie kalbos gydymą, apie kalbos gydymo juridines garantijas. Tačiau kalba – įgūdis ir jis negali būti išgydytas. Tai absoliuti savaime akivaizdi tiesa, kurią gydytojai ir logopedai pražiopsojo. Todėl ir ieško mikčiojimo priežasties genuose, smegenyse, gimimo traumose ar strese. O reali priežastis paprasta, kaip pats paprastumas. Paprastas nemokėjimas kalbėti kaip visi. Nemokėjimas teisingai elgtis su savo kalbos aparatu – gamtiniu instrumentu. Panašiu į pučiamąją triūbą. Išmokti kalbėti ne sunkiau, nei išmokti groti trimitu. Netgi daug lengviau. Man reikia tik 3 dienų, kad išmokyčiau žmogų naudotis savo kalbos aparatu. Tai labai lengva, labai paprasta ir labai malonu. Geba kalbėti – tai geba teisingai ištarti sugalvotą garsą, garsų jungtis.
Aš, Snežko R.A., vienintelis pasaulyje kalbos mokytojas, duodu šimtaprocentinę garantiją visam gyvenimui, bet kuriam mikčiojančiajam pilnam, galutiniam kalbos normalizavimui. Gebą elgtis su savo paties kalbos aparatu. Galimybę juo be problemų naudotis, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Taip pat gebą vystyti ir tobulinti savo kalbą. Kalbėti be užsikirtimų BET KURIA PASAULIO KALBA. KELIS KART GREIČIAU IR EFEKTYVIAU, net už normalų žmogų, besimokantį šiuolaikiniuose mokymo įstaigose. Kalba – tai įgūdis išgauti garsą iš savo paties kalbos aparato. Gydyti įgūdį ar jo nebūvimą pas žmogų – absurdas. Išeina, kad visos dabar egzistuojančios kalbos įgūdžio problemų GYDYMO metodikos negali būti efektyvios. Geriausiu atveju jos medikamentais laikinai stabdo smegenis ir psichiką, sukuria normalizavimosi iliuziją. Tačiau, dažnai preparatais atvirai pabloginama nervinė sistemą. Ir kaip pasekmė, pablogėja visa žmogaus sveikata. Ypatingai vaikų. Jokia GYDOMOJI metodika NEDUOS ŠIMTAPROCENTINĖS garantijos visam gyvenimui, nei vienas netradicinis žiniuonis taip pat.
Aš garantuoju absoliučiai. Tik per 3 dienas. Jūs IŠMOKSITE kalbėti LENGVAI IR PAPRASTAI, PATOGIAI IR KOMFORTIŠKAI. VISUR IR VISADA. VIENAM PAŠNEKOVUI AR BET KURIAI AUDITORIJAI. Savarankiškai vystyti ir tobulinti savo KALBOS ĮGŪDĮ, bet kuria pasaulio kalba. Iki profesionalios komunikacijos lygio! Gaukite neribotas bendravimo ir kilimo karjeroje galimybes. Prestižiniame darbe BŪTINAI REIKIA MOKĖTI KALBĖTI IR BENDRAUTI aukštu lygiu. Su mano pagalba jūsų išvystytas kalbėjimo įgūdis NIEKADA NEPASIMIRŠ. Kaip neįmanoma atsimokyti vairuoti mašinos, kartą išmokus tai daryti profesionaliai. Šitas SAVARANKIŠKAS MIKČIOJIMO ATSIKRATYMO STEBUKLAS, realybe tapo dėka genialios ir PAPRASTOS metodikos. Prieinamos įvaldyti ir kūdikiui ir senam, ir sergančiam epilepsija, ir žmogui turinčiam kaukolės/smegenų traumas. ABSOLIUČIAI BET KURIAM! Pakanka vien jūsų nuoširdaus noro IŠMOKTI KALBĖTI lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai.
Ieškodami pagalbos Internete, peržiūrėdami daugybę pasiūlymų siūlančių „GYDYTI MIKČIOJIMĄ“ PAGALVOKITE. Kaip siūlantys „kalbos gydymą“ išgydys jūsų kalbos įgūdį? Mikčiojimas – normalaus kalbėjimo įgūdžio nebuvimas. Jūsų nemokėjimas kalbėti be užsikirtimo ir pasikartojimo. Kaip jį galima išgydyti? Niekaip! Kalba – įgūdis, vystomas ir tobulinamas nuo gimimo. Tai akivaizdus faktas. Įgūdžio yra mokomasi, jis nėra gydomas. Ir įgijus įgūdį, toliau jis vystomas ir tobulinamas savarankiškai iki savo gyvenimo pabaigos. Aš padėsiu jums įgyti natūralų žmogiškosios kalbos įgūdį, lygiai tokį patį, kokį turi visi normalūs žmonės. Tačiau mikčiojantysis jo neturi. Po to jūs iš tikro pajusite save pilnaverčiais ir normaliais žmonėmis. Niekuo neišsiskiriančiais kalboje nuo aplinkinių žmonių. Galėsite lygus su lygiu bendrauti sociume. Be jokių apribojimų.
Dėmesio! Iš anksto susipažinkite su pavyzdine apmokymo programa PAPRASTIEMS IR NATŪRALIEMS kalbos įgūdžiams. Ko jums teks išmokti, kad visam laikui pamirštumėte nepaklusnios gerklės problemas.

Mokymo programa

Čia įvardyti kokie konkrečiai įgūdžiai jums būtini įgyti, mokantis paprastų kalbėjimo įgūdžių Snežko R. A. metodu, kad visur ir visada kalbėtumėte lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai. Metodo autorius jums garantuoja pilną ir galutinį jūsų kalbėjimo trūkumų pašalinimą visam likusiam gyvenimui. Galimybę toliau savarankiškai tobulinti ir vystyti kalbą iki bet kokio profesionalios komunikacijos lygio aplinkiniame sociume. Taigi, jūs praktiškai įgysite šiuos kalbos įgūdžius:
0. Įgūdį teisingai perduoti informaciją pašnekovui, adekvataus kiekio ir jam patogiu greičiu.
1. Įgūdį vienareikšmiškai, lengvai tarti garsus. Jų aiškus žinojimas. Mokėjimas juos lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai tarti bet kuriuo metu, ir bet kurioje vietoje.
2. Įgūdį patogiai ir komfortiškai dalinti žodžius į skiemenis ir soringtonus. Aiškų vienareikšmį žinojimą, kas yra ringtonas, iš ko jis sudarytas. Kaip jį tarti akcentuojant balsį, be jokių fizinių pastangų vienu lupų judesiu. Gebėti skirti skiemenį nuo elementarių ringtonų (garsinių skiemenų).
3. Įgūdį lengvai ir komfortiškai iš klausos formuoti, bet kokius žodžius ringtonais.
4. Įgūdį tarti, bet kurį „sunkų ir įtempiantį“ žodį, lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai.
5. Įgūdį tarti žodžių junginius su bet kokiu „sunkiu žodžiu“, absoliučiai be pastangų ir baimės.
6. Įgūdį tarti sugalvotą žodį be keitimo ir paniško pakaitalo ieškojimo „sunkiai tariamiems ir nepatogiems“ žodžiams, kurie sukelia baimę ir paniką prieš tarimą.
7. Įgūdį apibūdinti daiktus. Minčių ir jausmų aiškus išreiškimas, konkrečiai, prieinamai aplinkinių klausytojų supratimui. Frazių ruošimas nuo pauzės iki pauzės ne daugiau kaip iš 2 – 5 žodžių.
8. Įgūdį mokėti suteikti pašnekovui informaciją korektiškai ir be nereikalingų pakartojimų, iš pirmo karto (prezidentinė kalba).
9. Įgūdį nuskaityti informacija iš teksto garsu (skaityti), ir iš paveikslų (vaizdų aprašymas) greitai, aiškiai ir raiškiai maksimaliu fiziškai įmanomu greičių.
10. Įgūdį atidžiai priimti perskaitytą arba išgirstą iš pašnekovo informaciją, teisingai ją įsisavinti ir atsiminti.
11. Įgūdį atidžiai apdoroti informaciją (mąstymas), mokėti greitai iš atminties parinkti minčių vaizdiniui adekvačius žodžius ir formuoti iš jų aiškią, konkrečią ir vienareikšmišką frazę, skirtą pasakyti garsiai.
12. Įgūdį atidžiai išreikšti informaciją, paruoštą apdorojimo metu – kalbėti be blaškymosi ir pauzių nuo pirmo iki paskutinio garso.
13. Įgūdį savarankiškai papildyti žodžių kraitį, bet kuria pasaulio kalba, o būtent atsiminti informaciją pagal penkis atminties skirsnius ir gebėti šitą informaciją greitai paruošti ir išreikšti garso forma (kalba).
14. Įgūdį mokėti kalbėti kaip girdisi, ir rašyti kaip matosi, tai yra nesukeliant atmintyje blokuojančio konflikto.
15. Įgūdį išskaidyti bet kurį žodį į sudedamuosius garsus ir mintyse surinkti jį atbuline tvarka. Mokėti iš klausos atskirti tik skiemenų sudedamąsias balses.
16. Įgūdį bendraujant su žmonėmis nelaikyti pauzės ilgiau nei 3-5 sekundes, keisti pauzę nukreipiančiuoju klausimu.
17. Įgūdį fokusuoti dėmesį. Bendrauti su bet kuriuo pašnekovu nekreipiant dėmesio į agresyvius išorinius ir vidinius faktorius (ignoruoti mintis, garsus, kitus erzinančius objektus iššaukiančius stuporą).
18. Įgūdį bendrauti su bet kokia auditorija, arba pasirodymą prieš bet kokią auditoriją, visiškai ignoruojant agresyvius dirgiklius.
19. Įgūdį buitinės, šabloniškos kalbos standartinėse, kasdieninėse socialinėse situacijose: pirkimas parduotuvėje, klausimai ir atsakymai atsitiktiniams praeiviams, taksi sustabdymas, pokalbis telefonu ir kita.
20. Įgūdį „komentatorius“, nepertraukiamai komentuoti realybę, tam kad žodžių atsargose aptikti informacines duobes, ir akimirksniu jas papildyti ir atnaujinti.
21. Įgūdį „kurčias“, mokėti ignoruoti bet kurį objektą atitraukiantį dėmesį nuo atliekamo veiksmo.
22. Įgūdį „papūga“, mokėti ignoruoti bet kurį blaškantį objektą informacijos priėmimo ir jos įdėjimo į ilgalaikę atmintį metu.
23. Susipažinimas su momentinės atminties ir ilgalaikės atminties fenomenu, ir jų skirtumais, įgūdį padidinti ir vystyti momentinę ir ilgalaikę atmintį.
24. Susipažinimas su gyvu ir mirusiu žodžiu, mokėti juos skirti ir nepriimti į savo atmintį negyvų žodžių.
25. Susipažinimas su atminties informacine duobe ir iškreiptos informacijos fenomenu, sukeliančiu visų tipų stuporus iki visiško amo netekimo.
26. Susipažinimas su stuporo fenomenu, aiškus įsisąmoninimas, kad stuporą sukelia pats mikčiojantysis. Savo valios pastangomis, kuo stipresnė valia ir jėga, tuo stipresnis stuporas. Bandydamas prievarta kalbėti neišlavintu, neišvystytu ir neadekvačiu kalbos įgūdžiu, įskiepytu vaikystėje, ar bandant gydyti nekvalifikuotam „specialistui“.
27. Susipažinimas su savo vidiniu valios centru ir asmenybės susicentravimu jame. Įgūdį visiškos vidinės vienybės ir vientisumo, asmeniniu pasitikėjimu ir neribota vidine jėga.
28. Susipažinimas su valios spindulio (dėmesio) fenomenu. Jo valdymo, remiantis asmenine valia ir ketinimu, įgūdžio lavinimas. Įgūdį ignoruoti, bet kurį agresorių, siekiantį užspausti arba pakeisti jo kryptį, taip norintį iššaukti jumyse stuporą.
29. Principas, tuo pačiu metu, garsiai, paskui audialinę atmintį sinchroniškai kartoti. Momentinės kalbos savireguliacijos įgūdį. Sąmoninga automatizuota techninė kalba.
30. Įgūdį lūpas išstatyti pagal 5 ringtonus.
31. Įgūdį sąmoningos techninės kalbos, akcentuojant balsį (nepertraukiamas elementarių ringtonų eiliškumas), nepastebimai peraugančia į nesąmoningą automatizuotą kalbą- visiškai normalią greitakalbę.

Į šį sąrašą įtraukti kertiniai elementarūs kalbos įgūdžiai, įeinantys į bendrą kalbos mokymąsi.
Privalomi jos visiškam, savarankiškam normalizavimui visam gyvenimui.

Snežko R. A. kalbos tobulinimo metodikos privalumai ir ypatumai.
(Iš Snežko R. A. knygos „Kalbotyra“)

1. Metodika yra paprasta ir suprantama, bet kuriam mokančiam skaityti žmogui. Autorius asmeniškai pateikia paprasta ir prieinama kalba. Be sudėtingų ir nesuprantamų medicininių terminų.
2. Metodas išlaisvina nuo absoliučiai bet kokio tipo logoneurozės (mikčiojimo). Be jokių išimčių. Kas perprato metodą, tas pasmerktas visą likusį gyvenimą turėti sveiką kalbą. Augant metodo esmės supratimui, kalba susiderina automatiškai. Praktiškai, ant akių, valandų bėgyje.
3. Metodikos autorius pats anksčiau mikčiojo. Žino apie mikčiojimą ir kalbos patologijas ne iš nuogirdų. O iš savo karčios patirties.
4. Metodika yra mokomoji, ne gydomoji. Todėl nesukelia recidyvų. Ji visiškai paneigia anksčiau egzistavusius „mikčiojimo gydymo“ metodus. Ji pavyzdžiais demonstruoja anksčiau egzistavusių metodikų nepilnavertiškumą, net jų atvirą žalą, kurią jos atneša žmonėms, pradėjusiems gydyti kalbą, jų sveikatai ir kalbai.
5. Skaityti ir tyrinėti metodą, reikia visiškai atsisakant praeities žinių apie mikčiojimą, kaip kalbos ligą. Tai labai svarbu, normaliam metodikos supratimui! Jokiu būdu negalima mano metodo praktikuoti su kokiu nors gydomuoju metodu. Tai paprasčiausiai nerealu. Tai neatneš jokios naudos ir progreso kalboje, (dėl gydomųjų metodikų įsikišimo), tik nusivylimą,. Yra žinoma, kad deguto šaukštas, sugadina visą statinę medaus.
6. Metodika lengvai įsisavinama ir nereikalauja kokių nors valingų pastangų iš mikčiotojo pusės. Bet kokia prievarta savo atžvilgiu, yra grubi klaida. Kovojimas su gerkle, parodo visišką metodo nesupratimą. Ir toliau savarankiškai jį praktikuoti beprasmiška.
7. Metodas duoda galimybę, paprastai, sėdint namuose savarankiškai atsikratyti mikčiojimo. Tyrinėjant jį atidžiai ir nuosekliai. Žingsnis po žingsnio praktiškai įsisąmoninant savo kalbą. Jūs galite savarankiškai atrasti ir ištaisyti savo kalbos klaidas. Vedančias į mikčiojimą (gerklės stuporą).
8. Metodas labai greitai sutvarko kalbą, tiesiog akimirksniu. Jeigu kalba netapo normalia čia ir dabar, reiškia neteisingai suprasta metodika. Tai labai svarbu suprasti. Metodas nežada, kad jūs pradėsite gerinti savo kalbą rytoj ar palaipsniui vėliau. Jis normalizuoja kalbą čia ir dabar. Ir jeigu ji nesusitvarko dabar, tai jūs kažką ne taip padarėte. Neteisingai supratote. Ir beprasmiška laukti, kad ji taps geresnė rytoj ar kada nors ateityje.Todėl, jeigu jūs nepradėjote normaliai kalbėti iš karto, tai ne metodas kalta, o jūs jo nesupratote! Iš karto kreipkitės paaiškinimų į autorių. Kodėl kalba nesusitvarko akimirksniu. Kaip žadėjo autorius.
9. Jeigu savarankiškai jums nepavyko įsisąmoninti ir suprasti metodikos, tai nėra priežasčių nusivilti ar susikrimsti. Jūs visada galite atvažiuoti pas metodo autorių ir jis apmokys jus. Tik per 3 kalendorines dienas. Jūs pradėsite kalbėti kaip visi normalūs žmonės jau pirmąją dieną. Kitomis dienomis jūs tik įtvirtinsite normalią kalbą. Ir laisvai bendrausite sociume. Kol jūsų pasitikėjimas kalba netaps absoliutus ir negrįžtamas.
10. Geriausias metodo įsisavinimo būdas – tai susitikimas asmeniškai su autoriumi. Tai 100 procentu garantuos jums normalią kalbą visam gyvenimui. Be recidyvų ir mikčiojimo sugrįžimo. Absoliučiai teisingą metodo supratimą. Ir smarkiai sutaupys jūsų laiką, pinigus (kelis kart pigiau, nei pas kitus žiniuonis) ir svarbiausia nervus (rezultatas jau pačią pirmą užsiėmimų dieną).
11. Metodas visiškai pašalina žiaurias kalbos gydymo gydomųjų metodikų pasekmes. Tokias kaip, kvėpavimo įtampą, spazmus ir skirtingų kūno dalių tikus (kalbos metu lupų, gerklės, rankų, pečių, diafragmos traukulius). Visam laikui išnyksta: dainuojamoji kalba, bandymai pakeisti sudėtingus garsus ir žodžius, baimė (prieš tam tikrus žmones ir situacijas gyvenime), įvairūs nepilnavertiškumo kompleksai, sunkios nesavalaikės mintys, įsitikinimas savo paties nepagydomume arba, kad jūsų mikčiojimas yra „ypatingai sunkus“ atvejis.
12. Metodas ne tik pagerina ir sutvarko kalbą iki normos ribų. Jis tobulina jūsų kalbą. Metodika leidžia per 4-5 mėnesius taip ištobulinti kalbą, kad ji nenusileis geriausių TV vedėjų kalbai. Taps profesionalia.
13. Pilna sąmoninga kalbos kontrolė garantuoja, kad mikčiojimo grįžimui nėra jokių galimybių. Jūs galite pašalinti ir „sugrąžinti“ mikčiojimą savo noru. Jūs turite unikalią galimybę daugiau nebebijoti stuporo. Nesibaiminant bendrauti su bet kuriais žmonėmis. Kopijuoti kalbą, derinti ją prie aplinkinių žmonių balso, pamėgdžioti juos be apribojimų. Žaisti savo kalba bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Vienu žodžiu, jūs tampate pilnu savo kalbos ponu visam laikui, per maksimaliai trumpą laiką.

Stuporas – neįvykdoma užduotis, tai ir yra „mikčiojimas“.

Šitas „mikčiojimo gydymo“ metodas remiasi 1998 metais mano atrastu pasauliniu ABSOLIUČIAI SĄMONINGU MATERIALIŲ ĮVYKIŲ NUOSEKLUMO ĮSTATYMŲ. Įstatymas skelbia: bet kuris SĄMONINGAS veiksmas gali būti vykdomas tik nuosekliai. Ir niekada tuo pačiu metu kartu su kitu sąmoningu veiksmu, reikalaujančiu – nepertraukiamo dėmesio.

Klaba yra sąmoningas veiksmas. Sąmoningas, tai yra reikalaujantis aiškaus dėmesio. Nepertraukiamo dėmesio. Kalba sudaryta iš eilės nuoseklių veiksmų, kuriuos kontroliuoja individo Sąmonė. Kalbėjimas – tai 3 nuoseklūs procesai, einantys vienas paskui kitą:
1. Informacijos įvedimas į atmintinį – informacijos priėmimas per klausos organą: ausis.
2. Informacijos apdorojimas – atsiminimas, tai, ką girdime.
3. informacijos išvedimas – atmintyje saugomų garsų kopijavimas kalbos aparatu ir tarimas.

Stuporas – tai iš pat pradžių neįvykdoma užduotis. Reikalaujanti neįmanomo – dėmesio (Sąmonės) sudvejinimo. Pavyzdžiui: žmogus gali užsimanyti sėdėti ant dviejų kėdžių tuo pačiu metu. Tačiau, jo kūnas negali įvykdyti šitą Sąmonės norą. Bėgti aplink stulpą ir matyti savo paties nugarą, net turint didžiausią norą – nepavyks. Tokių, dėmesio sudvejinimo, užduočių daugybė. Smulkiau panagrinėsim vieną tokių užduočių. Nes ji labai akivaizdžiai demonstruoja stuporo fenomeną. Kalbant paprastai, neįmanoma valios pastangomis sudvejinti dėmesio. Panorėkime tuo pačiu metu pajudinti savo ranką į dvi skirtingas puses! Žmogus geba įsivaizduoti rankos susidvejinimą akimirksniu. Tačiau reali ranka negali susidvejinti. Bandant pakartoti įsivaizdavimą, jį nutirpsta ir sustingsta vietoje. Bet kokios valingos pastangos bergždžios. Ranka nesusidvejins niekada. Kūnas negali įvykdyti užduoties. Ranka stipriai įsitemps ir drebės nuo įtampos, bet nepajudės iš vietos. Tai rankos stuporas. Jūs patys jį vykdote. Savo valia, savo vaizduote, su savo paties ranka. Pabandykite tai atlikti tiesiog dabar. Atsitraukite nuo skaitymo. Pabandykite. Pajuskite visa savo esybe rankos stuporą. Kitaip tolimesnis metodo esmės supratimas taps sudėtingas. Dabar pabandykite tuo pačiu metu ištarti du bet kokius garsus. Nesvarbu kokius. Dabar stebėkite savo lūpas ir liežuvį. Jie sustingsta ir dreba. Taip pat, kaip ir bandyme su ranka. Tai kalbos raumenų stuporas. Tai, ką gydytojai vadina mikčiojimu. Tokiu būdu, mes reikalą turime su tuo pačiu reiškiniu. Aš vadinu šį reiškinį STUPORU – TUO PAČIU METU NEĮVYKDOMA UŽDUOTIMI. Kuri visuomet sukelia dėmesio sudvejinimą. Mikčiojimas ir stuporas – broliai dvyniai. Tai tas pats. Sakydamas „stuporas“ – turiu omeny mikčiojimą, tardamas „mikčiojimas“ – reikia suprasti, kad kalba eina apie kalbos stuporą. Žmogus būdamas neatidus gali blokuoti bet kurią kūno dalį. Išblaškytas dėmesys yra pagrindinė stuporų priežastis. Išsiblaškymas – tai dėmesio sudvejinimas. Bandymas tuo pačiu metu daryti du svarbius darbus. Svarbus darbas – reikalauja pilno dėmesio, visiško Sąmoningumo. Kalbos raumenų stuporas – tai, ką daktarai vadina mikčiojimo liga. Bet stuporas ne liga. Jį žmogus sukelia savo valia. Be valingų pastangų, jis paprasčiausiai neegzistuoja. Nei vieno pasaulyje mikčiotojo gerklė, be bandymo kalbėti, savaime netrūkčioja. Bandymas kalbėti, štai kas sutraukia gerklę. Nėra valingų pastangų kalbėti, nėra ir trukčiojimo. Kuomet mikčiojantysis neabejoja, jis ir nemikčioja. Kalba kaip visi. O kuomet užsigalvoja, abejoja, tuomet pats neišvengiamai blokuoja gerklę. Abejojimas – nežinojimas arba neatidumas. Todėl paskui abejones ir nepasitikėjimą visuomet seka stuporas. Bet kokios valingos pastangos, esant abejojimui arba išblaškytam dėmesiui visuomet sukelia stuporą. Absoliučiai, bet kuriam žmogui. Be jokių išlygų. Paties žmogaus dėmesio surinkimas, akimirksniu išveda iš stuporo. Išlygų nėra.
Tokiu būdu „mikčiojimas“ ir kalbos raumenų stuporas, vienas ir tas pats. Nesąmoningai žmogaus kalboje sukeltas stuporas ir yra tas papiktintojas – mikčiojimas. Stuporas – kalbant paprasčiau, tai tuo pačiu metu nesąmoningai pradėti du kokie nors kalbos procesai. Žmogaus nesugebėjimas sąmoningai suderinti kalbėjimo nuoseklumo, ir veda žmogų prie persitempimo (raumenų spazmų). Būtent stuporas yra pirminė priežastis ir mikčiojimo esmė. Tik Sąmoningai pašalinus stuporą (vienalaikiškumą), nuoseklumu, galima kalbėti normaliai. Remiantis aukščiau pateiktais įrodymais, aš pakeičiu terminą „mikčiojimas“,kaip neatitinkantį vykstančių procesų esmės ir tik klaidinantį žmones. Vietoj „mikčiojimo“ aš įvedu viską paaiškinantį terminą „STUPORAS“. Nuo šiol, naudodamas pasenusį terminą „mikčiojimas“, prašau suprasti, kad kalba eina apie kalbos stuporą. Stuporas žmonijos „liga“. Esanti dėl žmogaus susiskaldymo paradokso: vaizduotės (gebą atlikti vienu metu daug veiksmu) ir kūno (negalintį atlikti to). Kur vaizduotė, kur kūnas? Kas negali atskirti vaizduotės nuo realybės, tas painiojasi. Šį painiava nesąmoningai stumia žmogų atlikti neįmanomas užduotis. Žmonės dėl išsiblaškymo ir nesąmoningumo papuola į stuporo spąstus. Vieni, lengvai iš jo išeina. Surinkdami dėmesį užsikirtę greitai pasitaiso. Kiti, kaip mikčiojantys jame lieka ilgam. Kartais visam gyvenimui.
„Mikčiojimas – stuporas“ sukeliamas žmogaus valia ir vaizduote. Todėl negali būti išgydytas jokiomis priemonėmis. Pats mikčiojantis ir ne kas kitas, tik savarankiškai gali atstatyti Sąmoningą kalbos procesų nuoseklumą, nes niekas jo gerkle nekalba. Ir niekas iš šalies jos valdyti negali. Neblokuoti savo gerklės = pradėt ja kalbėti nesiblaškant. Teisingai ir nuosekliai išgaunant garsus. O tai gali padaryti tik pats mikčiojantysis. Sąmoningai nuosekliai kalbėti – visam laikui nustoti save blokuoti, praktiškai akimirksniu atsikratyti mikčiojimo. Stuporą (vienalaikiškumą) galima „išgydyti“ tik nuoseklumu. Panašiai, kaip tamsą gali „išgydyti“ tik šviesa. Tai labai teisinga analogija. Todėl, kad kovoti su tamsa įvairiais „vaistais“ beprasmiška, padėti gali tik šviesa. Taip pat su paraleliškumu „kovoti“ beprasmiška. Užtenka nuosekliai kalbėti. Ir neįvykdoma paralelinė užduotis, akimirksniu tampa lengvai įvykdoma. Žmogaus kūnas blokuojamas ne tik kalboje. Tai globalus patologinis procesas, besiremiantis vaizduotės – kūno konfliktu. Šiame skyriuje mes tyrinėsim tik tą „stuporo“ problemos dalį, kurį liečia žmogaus kalbą. Aš išmokysiu jus, kaip savarankiškai (Sąmoningai) pašalinti šį konfliktą iš savo kalbos. Ir tokiu būdu visam laikai atsikratyti kalbos stuporo (mikčiojimo) pačiam ir artimiesiems.
. . . Mes išsiaiškinome, kad stuporas – neįvykdoma vienalaikiškumo užduotis. Lydima nesąmoningumu ir baime (stipria emocija, motyvacija – kalbos neišvengiamumo). Tai va, kuomet stuporas pasireiškia tuo pačiu metu su ta ar kita situacija ir neištartu garsu, tai žmogaus smegenys nesąmoninai suriša du visai nesusijusius dalykus. Pradeda į juos neigiamai reaguoti. Raidė (užsikirtimas ties ja) tampa neatsiejamas stuporo atributas. Viskas apsiverčia aukštyn kojom, priežastis ir pasekmė pasikeičia vietomis. Žmogus į raidę reaguoja pilnaverčiu stuporu (aišku nesąmoningai). Žmogaus smegenys mokosi daug greičiau, nei šuns smegenys, ir todėl jam užtenka vos vieną kartą sutapatinti stuporą su kokiu nors išoriniu įvykiu. Po to smegenys pradeda reaguoti į panašų įvykį stuporu, su kuriuo stuporas ankščiau nebuvo susietas. Ir tas įvykis visai nesukeldavo panikos ir baimės. Stuporas gali būti susietas su bet kokiu įvykiu arba daiktu. Šita sąsaja visiškai neprognozuojama ir atsitiktinė. Todėl mikčiojimo formų ir stilių, ir su juo surištų baimių, milžiniškas skaičius, neįmanoma net suskaičiuoti. Tačiau visos baimės sudarytos iš atsitiktinio reflektorinio nesąmoningo sąryšio (reflekso) – stuporas + įvykis. Ir tai padaro „daugiaveidį ir nepagaunamą“ mikčiojimą išgydomu vienu vieninteliu vaistu – šitos reflektorinės sąsajos Sąmoningu nutraukimu. Centrinės priežasties pašalinimu – pačio stuporo. Kalbant paprasčiau, tai reflekso nutraukimas, kurį įsisąmonina pats mikčiojantysis. Šis sąsajos nutraukimas įvyksta akimirksniu, jei stuporo mechanizmas aiškiai įsisąmoninamas. Tačiau ne visuomet, įsisąmoninimas ateina iš pirmo karto, todėl daug kas yra įsitikinęs, kad mikčiojimą išgydyti galima tik palaipsniui, kas yra eilinė melaginga nuostata (tikėjimas) – tvirtinimas neparemtas įrodymais. Įsisąmoninama akimirksniu. Ir su juo, iškarto, išnyksta baimė. Tik įsisąmoninant totaliai ir galutinai nutraukiama sąsaja „stuporas – išorinis veiksmas (daiktas, žmogus, raidė, situacija, garsas)“. Toliau tekstas „STUPORAS – X“, Kur iksas (X) – daugiaformiai įvairūs gąsdinantys, iššaukiantys stresą prisirišimai prie stuporo, kalbos dalių arba įvykių sukeliančius stabilią ir nuolatinę mikčiotojo baimę: egzaminai, bendravimas gatvėje, parduotuvėje, kai kurių žodžių ir garsų tarimas ir kt. Pilnai įsisąmoninus pririšimą „įvykis – stuporas“, įvyksta sąsajos nutraukimas. Baimę akimirksniu keičia džiaugsmas ir lengvumas. Tuo momentu mikčiojantysis tiesiog fiziškai jaučia energijos pritekėjimą, džiaugsmą, palengvėjimą, absoliutų pasitikėjimą kalba. Jeigu šių išsilaisvinimo nuo kalbos baimės simptomų nėra, tai stuporo priežastys dar neįsisąmonintos. Jei baimė liko, reiškia stuporas taip pat. Todėl ir kalbos negali būti apie kokį nors pilną stuporo (mikčiojimo) pašalinimą. Kol lieka kalbos baimė negalima kalbėti apie pasveikimą. Parazitinis refleksas nesugriaunamas! Jeigu mikčiojantį gąsdina nors vienas žodis, nors vienas garsas, nors viena situacija, tai apie pilną ir galutinį pasveikimą dar per anksti.

Keli parazitinio reflekso „stuporas –”X“ atsiradimo tipiniai pavydžiai.

Iškart pasitaisysiu, tai tik atskiros iš tūkstančių galimų schemų, pagal kurias formuojasi parazitinis refleksas „stuporas –”X“. Negalvokite, kad čia neradę „jūsų atvejo“, tai mano metodas jums nepadės. Metodas universalus ir jis nedirba su detalėmis, jis pašalina patį stuporą, o likusios pririšimo detalės – baimės “X“, automatiškai dingsta kartu su juo!
Metodas idealiai pašalina bet kurio tipo mikčiojimą kartą ir visam laikui. Garantija visam gyvenimui.

1 Pavyzdys (vizualinis stuporas)

Vizualinis stuporas – tai dėmesio atitraukimas kalbos metu į vizualinį suvokimą.
Ant vaiko loja šuo. Vaikas stipriai išsigandęs, baimė paralyžiuoja visus jo raumenys. Tai taip pat liečia ir raumenis, kurie valdo kalbą. Tipinis stuporas, kuomet vaikas prikausto dėmesį prie baimės objekto – šuns. Dėmesys atitrauktas nuo vidinio balso (audialinės atminties) – kalbos šaltinio. Tuo pat metu vaikas bando pakviesti pagalbą. Bet žmogus negali tuo pačiu metu Sąmoningai stebėti ir kalbėti. Todėl bandymas pakviesti pagalbą lieka nesėkmingas arba sukelia stiprią būsena, kuriai būdingi traukuliai spazmai. Šuo ne visuomet kelią realią grėsmę – stuporas visuomet realus. Du tuo pačiu metu vykstantys procesai, sudvejinantys dėmesį, ir,akivaizdu, sukelia kalbos stuporą. Situacija „stuporas – X”, kur X –prikaustytas prie šuns žvilgsnis. Bet gali būti prikaustytas prie bet kokio kito objekto, tai antraeilis dalykas. Tuo metu „širdgėlingas gimdytojas“ su baisiu išgąsčiu veide sustiprina stuporą. Prikausto vaiko dėmesį prie savęs, taip situacija tampa dar labiau patologinė. Pats tapdamas dėmesio prikaustymo šaltiniu, kaip ir šuo! Sustiprina kalbos stuporą. Ir štai kaip jis atitraukia vaiko dėmesį nuo jo kalbos centro (audialės atminties): griebia (kinetinės sistemos poveikis), krato savo nustėrusį iš baimės vaiką, ir žiūrėdamas jam į akis (fiksuojamas dėmesys į vizualinę sistemą) ištaria lemtingą įtaigą, maždaug tokio pobūdžio: „Netylėk, pasakyk ką nors! Kas atsitiko? Kas su tavimi? Kas, pakartok greičiau (taip kokių 10-15 kartų)“. Iš vienos pusės vaikas, aišku, bando kažką pasakyti, bet negali dėl tėvų prikaustyto žvilgsnio į akis, ir tuo pačiu metu atmintyje peržiūrimo „baisaus šuns“ atvaizdo. Po minutės tokio „amo netekimo“ gimdytojas ištaria lemiamą įtaigą, galutinai įtvirtinančią sąryšį „stuporas – X“, kaip faktą: „Tu pradėjai mikčioti! Dieve mano“. Nuo to laiko, toks elgesio bendravime ciklas gimdytojas-vaikas kartojasi vis dažniau ir dažniau. Ir palaipsniui pereina į „normalų“ bendravimo (komunikacijos) būdą. Tokiu būdu, įprotis netekti amo, kuomet į tave žiūri autoritetas, įsišaknija visam gyvenimui. Ir po to, nuolat papildomas vis naujais ir naujais vizualinio stuporo pasikartojimais, susitinkant su „svarbiais žmonėmis“. Vaiką pradeda sustiprintai tampyti pas SVARBIUS „specialistus“, kur jo tikėjimas, kad yra „nepagydomas“ auga kartu su stuporu. Masiniai gandai apie genus, kliedesiai apie smegenų pažeidimus ir nekompetentingi gydantys specialistai stiprina tikėjimą, kad mikčiojimas yra nepagydomas. Visą tą „kalbos gydymą“, mikčiojantys priima kaip galutinę ir neginčijamą tiesą. Kas gi netiki gydytojo diagnoze ir paskyrimais? Tik vienetai iš šimtų tūkstančių. Būtent jiems „nepagydomas“ mikčiojimas dažnokai ir praeina pats savaime. Didžioji suaugusiųjų dauguma elgiasi prieš gydytoją kaip vaikai – negali suabejoti. Reaguoją į gydytojo baltą chalatą ir logopedo diplomą, kaip bulius į rankšluostį. Bėgant laikui refleksas (prikaustytas žvilgsnis prie „x” ir bandymas tuo pačiu metu kalbėti) tampa instinktu – nesąmoningo automatinio elgesio įpročiu. Ir štai, visi aplinkiniai jau absoliučiai tiki, kad naujai iškeptas mikčiojantysis nepagydomas. Šitas absoliutus tikėjimas yra garantas, kad pasveikimas nuo „nepagydomos ir klastingos negalios“ neįmanomas.

2 pavyzdys (kopijavimo stuporas)

Kopijavimo stuporas – nesąmoningas aplinkinių žmonių kalbos kopijavimas.
Vaikas, gyvendamas mikčiojančio aplinkoje, palaipsniui įpranta pakartoti mikčiotojo kalbos manierą. Kalbėti reikia mokytis. O pas ką mokytis? Kas vaikystėje turi pasirinkimą? Ar supratimą, iš ko reikia mokytis? Ir vaikas palaipsniui kopijuoja patologinę tėvų kalbą. Nes labiausiai prie jų prisirišęs. Niekas negimsta turėdamas įgūdžius. Visi jie, gyvenimo procese įgyjami kopijuojant sąmoningai ar nesąmoningai. Sąmoningas kopijavimas – tai sąmoningas mokymasis. Nesąmoningas kopijavimas – nesąmoningas mokymasis. Ir neverta šiam procesui leisti vykti bet kaip. Tėvai suprasti pradeda pernelyg vėlai. Pavėluota paniška reakcija į jau įvykusi faktą, tik dar labiau apsunkina reikalą. Absoliučiai visi mažyliai girdi savo artimuosius ir diena dienon bando kopijuoti jų garsus, toną, ritmą ir kabos NUOSEKLUMĄ. Ypatingai greitai įprotis kartotis ir darkyti savo kalbą, vaikui „prilimpa“, kuomet jis kontaktuoja su pakankamai stipriai mikčiojančiu autoritetu – tėvu, motina, draugu. Žmogui įprasta mokytis kopijuojant kitus. Dažnai atsitinka, kad vaikas įgydamas teigiamus įpročius ir įgūdžius, nesąmoningai (per nesąmoningo ryšio kanalą) įgyja ir neigiamus. Šie įpročiai ir įgūdžiai, yra beverčiai ir nepraktiški. Sąmoningo supratimo apie kopijavimą – mokymąsi, vaikai visiškai neturi. Todėl neturi galimybės aktyviai valingai priešintis tokiam mokymui. Šito proceso kenksmingumo įsisąmoninimą vaikas negali kontroliuoti. O dažnokai ir suaugę, gerai išsilavinę žmonės negali šito. Tartais sutinkama ir suaugusiems išsivysčiusi patologinė kalba. Mano kalbos mokymo praktikoje buvo du atvejai, kuomet mikčiojimas išsivystė žmonėms virš 30! Jau apie rūkymą ir aistrą alkoholiui ir kitoms aistroms net neužsimenu. Vaikas, tiesiog, kaip veidrodis kopijuoja į savo smegenis visą patologiją, iš žmonių, į kuriuos dienos bėgyje labiausiai nukrypsta jo dėmesys.

3 Pavyzdys (apmokymo stuporas)

Apmokymo stuporas –tikėjimu paremta, vaikams į smegenis įrašyta aiškiai neadekvati informacija.
Mikčiojimą (stuporą) gali išsivystyti nekompetentingi dėstytojai, ir darželyje, ir mokykloje. Dažniausiai tai atsitinka lavinant skaitymo įgūdį. Žmogui yra įteigimą, kad jis turi per minutę perskaityti tam tikrą kiekį žodžių. Tačiau neatkreipia dėmesio į individo individualius smegenų ir atminties ypatumus. Vargu ar suaugęs žmogus be trukdžių galės raiškiai ir aiškiai garsiai ištarti daugiau kaip 60 žodžių, kurie sudaryti iš 5 – 7 garsų! Netikite – pabandykite. Bet tokias greitąsias užduotis duoda vaikams mokykloje. Grasina palikti antriems metams, viešai žemina, lygina jo greičio galimybes vienodai su visais. Tačiau, kiekvienas vaikas turi savo atminties apimtį. Mokytojo skatinamas, moksleivis bando kalbėti vis greičiau ir greičiau, nekreipdamas dėmesio į užsikirtimus. Ir palaipsniui pradeda vis dažniau užsikirsti. Nes galvoje nuolat sukamos nesavalaikės mintys: „Reikia greičiau, reikia kaip visi, aš ne toks, aš negaliu, . . ir kt,“. Atsilikėlio kompleksas yra pagrindinis potencialaus mikčiotojo simptomas. Noras būti pačiu greičiausiu, 100 procentų atvejų, atveda moksleivį prie stabilaus mikčiojimo. Sutrinka žmogaus kalbos raumenų greičio galimybės ribos. Nes, net suaugęs negali greitinti savo kalbos be ribos.
Kuo dažniau moksleivio galvoje sukasi greičio-rungtyninės mintys, tuo dažniau jis užsikerta. Ir kartą, per kažkokį atsakingą renginį, dėl per didelio jaudinimosi, kalba nusimuša. Čia visos priežastys susikerta ir sukelia stuporą – tai yra mikčiojimą. Stresas (parazitinės mintys), išorinis dirgiklis (x) ir iš anksto aiškiai neįvykdoma užduotis (nerealus kalbos greitis). Esant tuo pačiu metu šiems trims faktoriams gimsta naujai iškeptas mikčiojantysis. Šiuo atveju mikčiojantis pats konstatuoja savo diagnozę. Panašiai kaip medicinos universiteto pirmakursis studentas, pas save randa visas ligas, kurių simptomus jis SAVARANKIŠKAI mokosi. Kaip pasekmė – greičio stuporas, kuris reguliariai ir stabiliai pasireiškia (x) metu. Moksleivis – mikčiojantis išauga į suaugusį mikčiojantį. Anksčiau neįvykdoma greitakalbės užduotis, jau seniai tapo įvykdoma. Bet jis nesusimąsto apie tai, ir toliau greitina savo kalbą, peržengdamas realias greičio ribas. Ir senu įpročiu užsikerta situacijoje (x). Kurioje, jo manymu, kalba turi būti pati greičiausia. Net nebandydamas realiai suvokti, iš pat pradžių bergždžias ir bevertes pastangas greitinti; įvertinti savo galimybes blaiviai ir realiai, ir pakeisti savivertę. Tiems, kuriems gimsta „blaivi“ mintis, iš naujo savarankiškai įvertinti kalbos ir mentalinio modelio veikimą – patys nustoja mikčioti. Bet tokių, vienetai iš tūkstančių. Likusieji „išdidžiai neša“ vaikiškas baimes ir įpročius į suaugusiųjų gyvenimą be pakeitimų!
Lygiai taip, kaip aukščiau aprašyta blokuojanti informacija, mokantis, į vaiko smegenis įrašomos ir tokios blokuojančios nuostatos – programos:
– Kaip matom, taip ir rašom. Tarsi raidės griežtai atitinka garsus rusų kalboje.
– Priebalsiniai garsai nesitempia.
– Minkštasis ženklas negirdimas.
– Я, Е, Ю, Ё, И – raidės tariamos vienu balsiniu garsu, nors realybėje, tai dviejų garsų sąskambis.
– Kuo greičiau kalbam, tuo daugiau pašnekovas gauna informacijos.
– Skaityti reikia greičiau, kad daugiau suprastum ir žinotum. Skaityti ir kalbėti greičiau už visus yra prestižo reikalas.
– Reikia be kalbų tikėti dėstytoju ir neuždavinėti nereikalingų klausymų.
– Jeigu nesigauna, reikia užsispyrusiai tęsti toliau ir neuždavinėti papildomų klausimų ir neabejoti dėstytojo objektyvumu.
. . . ir daugelis kitų blokuojančių (melagingų) nuostatų, žalojančių vaikų smegenis ir psichiką. Būtinai sukeliantys stuporą. Visų jų man čia neišvardinti.

4 pavyzdys (įtaigos stuporas)

Įtaigos stuporas – stuporą sukelia bandymas atlikti neįvykdomą terapeuto įsakymą. Šitas stuporas išsivysto ir sustiprėja, gydant mikčiojimą pas logopedus ir gydytojus, kurie nesupranta, kad kalba – įgūdis. Ir todėl negali būti išgydytas neadekvačiais pratimais, neva vystančiais ir treniruojančiais kalbą. Šitie pratimai sudvejina dėmesio fokusavimą, tuo pačiu, atitraukia žmogų nuo jo audialinės atminties. Šitas atitraukimas akimirksniu sukelia stuporą, kuris, sustiprintomis treniruotėmis sustiprinamas, dar labiau atitraukdamas dėmesį nuo žmogaus kalbos šaltinio – audialinės atminties. „Treniruojantys kalbą“ pratimai, faktiškai išblaško dėmesį, iššaukia užsikirtimą, silpnaprotystę, bevališkumą ir neviltį.
Štai kai kurios, plačiai paplitusios blokuojančios terapeuto įtaigos, sustiprinančios ir generuojančios stuporą:
– Kalbėk sulietai, nedaryk pauzių.
– Kalbėk, mintyse įsivaizduodamas užrašytus žodžius.
– Sek kvėpavimą, diafragmą.
– Sek kalbos greitį, kalbėk lėčiau.
– Tu turi daug ir užsispyrusiai treniruotis, kad kalbėtum kaip visi.
– Reikia temti garsus, kalbėti dainuojant, mušti ritmą.
– Kalbos metu sek pašnekovą.
– Nebijok pašnekovo, susiimk, giliau įkvėpk, atsipalaiduok, nusiramink.

Yra tūkstančiai kitų „x”, čia neišvardintų. Kiekvienas mikčiojantysis turi savo nepakartojamą ir vienintelę mikčiojimo istoriją – faktorių „x”. Tačiau stuporas visiems vienodas. Ir būtent jis sukelia visų rūšių mikčiojimą ir su juo surištą baimę. Nesiruošiu nieko įtikinėti, gadinti popierių ir laiką. Ir to visiškai nereikia, nes šalinimo proceso esmė niekaip nesusijusi su „x” ir jūsų mikčiojimo istorija. Mano metodas pašalina absoliučiai bet kokio tipo mikčiojimą, pašalinant stuporą. Nepriklausomai nuo jo pradžios, vystymosi ir eigos! Paprasčiausiai patikrinkite patys ir įsitikinsite. Mano šūkis: „Mažiau kalbų – daugiau darbų“. Mano sukurtas stuporo šalinimo metodas vienintelis realus. Nes kiti metodai gydo „x”, o „x” visiškai nesvarbus – tai tolima stuporo pasekmė. Mikčiojime, koks be būtų „x”, svarbiausias nekintantis ir nuolatinis – stuporas. Bet koks „x” remiasi stuporu. Be jo jis išnyksta panašiai, kaip sniegas be minusinės temperatūros. O stuporą gydyti tradiciniu būdų, absoliučiai neįmanomą! Galima išmokti nesukelti jo savo kalbos aparate. Ir padaryti tai lengvai ir paprastai, įsisavinus mano pilnos normalizacijos metodą.
(Draudžiama cituoti ir skelbti Internete, bet kokias ištraukas iš Snežko R. A. knygų, šito straipsnio, be nuorodos į autoriaus puslapį http://zaikanie-forum.

Rinkimų teisės samprata ir principai. Rinkimų rūšys

 

Rinkimai demokratinėje visuomenėje skirti atstovavimo organų ( parlamentų, savivaldybių) ir vykdomosios valdžios atstovų ( prezidento)( rinkimui. Žodis “rinkimai vartojamas kaip teisinis terminas išreikšti tam tikram aktui, kurio dėka žinomas visuomeninis ar politinis junginys išskiria iš savo tarpo vieną ar kelis savo narius kaip atitinkamos visuomeninės grupės ar visos tautos atstovus arba kaip asmenis, atitinkančius reikalavimus užimti tam tikras pareigas. Teisė dalyvauti rinkimuose suteikiama ne visai tautai, o tik jos teisinei daliai. Teisė dalyvauti rinkimuose vadinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šia teise naudojasi ir yra teisinė tauta.Rinkimų teisė –tai piliečių teisė dalyvauti rinkimuose bei būti išrinktiems ir atstovauti tautai valstybės valdžios institucijose.
Rinkimų teisė suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Objektyviąja prasme rinkimų teisė – teisės normų sistema, reguliuojanti rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką. Konstitucijoje įtvirtintą subjektinę rinkimų teisę atskleidžia- teisė rinkti ( aktyvioji) ir teisė būti išrinktam ( pasyvioji rinkimų teisė)Aktyvioji rinkimų teisė reiškia – piliečio teisė rinkti atstovus į renkamas valstybės ir savivaldybių institucijas, o pasyvioji – tai teisė būti renkamam bei išrinktam į šias institucijas.
Rinkimų rūšys
Rinkimai yra skirstomi pagal šiuos kriterijus:
1.Pagal rinkėjų valios išreiškimo pobūdį:
• tiesioginiai- rinkėjas balsuoja už konkretų asmenį ar sąrašą, nėra tarpinės grandies;
• netiesioginius –rinkėjas pats atstovo nerenka, o renka rinkikus, kurie priima
galutinį sprendimą., pvz. JAV Prezidentas, 1928 ir 1938 m. prezidento rinkimai
2.Pagal rinkimų mąstą:
• Visuotiniai;- dalyvauja visi šalies piliečiai;absentizmas –nedalyvavimas balsavime.Jis gali būti apolitinis – priežastis – liga, toli rikimų apylinkės ir politinis – nedalyvavimas kaip politinė pozicija. Pasekmės – išrenkami ne tie, neįvyksta rinkimai
• Daliniai –kuriuose dalyvauja tik apygardos piliečiai laisvai vietai užimti’
3.Pagal rinkimus apsprendusias priežastis:
• Eiliniai – pasibaigus kadencijai, įgaliojimų laikui;
• Neeiliniai- paskelbus pirmalaikius rinkimus
• Papildomi –laisvai vietai užimti
4.Pagal renkamąjį organą”
• Prezidentiniai’
• Parlamentiniai’
• Savivaldybių
5.Pagal organizavimo ir vykdymo teritoriją:
• Bendranacionaliniai -) ES parlamentą
• Nacionaliniai;
• vietiniai
Gali būti demokratiški ir nedemokratiški.
Rinkimų teisės principai

Rinkimų teisės principais laikomos pagrindinės nuostatos, idėjos, įtvirtintos Konstitucijoje ir rinkimų santykius reguliuojančių įstatymų’ šiomis nuostatomis ir idėjomis vadovaujamasi rinkimų organizavimo ir vykdymo metu.
Pagrindiniai principai yra šie:
1. visuotinės rinkimų teisės- visi piliečiai sulaukę 18 metų t.t. dalyvauti, išsk. pensionatai – gyd. Uždraudus. Aktyviajai rinkimų teisei būdingas amžiaus cenzas, Seimo nariui, Prez. Sav. Tarybų. sėslumo cenzas – 3 metai. Nesuderinamumo cenzas – draudimas užimti pareiga s Pasyvioji rinkimų teisė – Prezidentui – amžius, kvalifikuotos pilietybės ir kt.
2. lygių rinkimų teisės –visi rinkėjai turi vienodą balsų skaičių, lygios sąlygos kandidatams iškelti, rezultatams nustatyti
3. slapto balsavimo –negalima balsuoti už kitus, įrengtos kabinos, niekas negali kontroliuoti
4. viešumas rengiant ir vykdant rinkimus –komisijų veikla, teisė bet ne pareiga

Rinkimų sistemos
LR taikoma mažoritarinė, proporcinė ir mišrioji rinkimų sistemos. Sistemos pasirinkimą lemia tradicijos, partijų padėtis, įtakoja ir laikmetis/ Rinkimų sistema – tai rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai.Mažoritarinė – iš prancūzų žodžio reiškiančio dauguma.. Būdinga tai, kad šalies teritorija suskirstoma į rinkimines apygardas, kuriose rinkėjai tiesiogiai renka vieną atstovą iš kelių kandidatų. Naudojama Seimo rinkimuose vienmandatėse rinkimų apygardose.Proporcinė sistema taikoma Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Kandidatų sąrašus kelia PP. Numatytas rinkiminis barjeras ir dalyvaujančių skaičius. Taikoma ir savivaldybių tarybų rinkimuose.Seimo rinkimuose Mišri – Seimo rinkimuose. Mažoritarinė – Prezidento rinkimuose/, pirmame ture absoliučios daugumos, o antrame santykinės daugumos.
• Mažoritarinė – Prezidento rinkimuose
• Proporcinė – savivaldybių tarybų
• Mišri Seimo rinkimuose

Teisingumo teismas – uždaviniai, funkcijos, sudėtis ir struktūra

 

ĮVADAS
Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, atnešusiam daug skausmingų pasekmių visai pasaulio bendruomenei, iki tol neregėto laipsnio žmogaus teisių pažeidimus ir žmoniškumo paniekinimą, buvo pradėta galvoti, ką daryti, kad panašaus pobūdžio konfliktai nepasikartotų ateityje, kaip stiprinti konstruktyvų dialogą tarp pasaulio valstybių, kaip užtikrinti taiką, saugumą ir pagarbą žmogaus teisėms visiems be išimčių pasaulio gyventojams.
1945 m. spalio 24 d. Daugiau nei pusė šimto pasaulio valstybių, nepabūgusių prieš tai buvusių Tautų Sąjungos nesėkmių, nusprendė šių tikslų siekti įsteigiant naują tarptautinį forumą – Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO), trumpiau vadinama Jungtinėmis Tautomis (JT) – skirtą išsaugoti tarptautinę taiką ir kolektyvinį saugumą, apjungiant kiek įmanoma daugiau pasaulio valstybių. Dabar šios tarptautinės organizacijos narėmis yra beveik visos pasaulio šalys. Nuo 1991 m. tarp jų yra ir Lietuva.
Jungtinių tautų organizacijos įsteigimo ir veiklos pagrindas – 1945 m. priimta JTO Chartija (arba Įstatai) – kurią 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d Steigiamojoje Tarptautinėje Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje San Franciske pasirašė penkiasdešimties valstybių delegatai. Šiame pagrindiniame JTO dokumente apibrėžiami organizacijos veiklos ribos, principai ir tikslai: skatinti socialinį progresą bei kelti gyvenimo lygio standartą, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse, siekti ir išlaikyti tarptautinį saugumą bei taiką, vystyti draugiškus santykius tarp tautų. Taigi, taika, saugumas ir bendradarbiavimas žmogaus teisių užtikrinimo vardan yra vieni pagrindinių JTO tikslų, kurių gali siekti kiekviena pasaulio valstybė. Todėl JTO nare gali tapti kiekviena taiki, Chartijos tikslus ir principus pripažįstanti ir prisiimanti įsipareigojimus jų laikytis valstybė, Organizacijos nuomone, norinti ir sugebanti šiuos įsipareigojimus vykdyti. Kadangi visos Jungtinių Tautų narės yra lygiateisės, suverenios valstybės, nepriklausomai nuo regiono, dydžio ar gyventojų skaičiaus, kiekviena valstybė turi po vieną balsą sprendžiant pagrindinius klausimus JT institucijose.
JTO Chartija taip pat įtvirtina ir pagrindinių organizacijos institucijų sistemą, kurią sudaro šeši organai: Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba bei Sekretoriatas bei Tarptautinis Teisingumo Teismas (veikiantis Hagoje).
Nors formaliai įsteigtas 1946 m. Tarptautinis teisingumo teismas yra Nuolatinio teisingumo teismo, veikusio Tautų Sąjungos sistemoje, analogas Jungtinėse tautose. Teismo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis, o pats teismas – pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija, sprendžianti tarptautinius ginčus.

1. TEISMAS, KAIP SUDĖTINĖ EUROPOS BENDRIJŲ INSTITUCIJŲ DALIS

Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:
• siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;
• puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;
• siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;
• būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru.
Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:
• panaikinti ypač didelį skurdą ir badą;
• užtikrinti visapusišką pradinį ugdymą;
• skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims;
• sumažinti vaikų mirtingumą;
• stiprinti gimdyvių sveikatą;
• įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas;
• užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą;
• suburti pasaulio visuomenę tolimesnei žmonijos raidai užtikrinti

1.1 Bendra Teismo charakteristika

Teismas buvo įkurtas 1952 metais, remiantis 1951 metų balandžio 18 dienos Sutartimi, įsteigiančia Europos anglies ir plieno bendriją (toliau – EAPB). Ta pačią dieną buvo pasirašytas ir šio Teismo Statutas. Be Teismo, institucijų sąraše dar buvo Vyriausioji Valdyba (dabar – Komisija), Specialioji Ministrų Taryba (dabar – Ministrų Taryba) bei parlamentinė Asamblėja (dabar – Europarlamentas) . Vyriausioji Valdyba turėjo užtikrinti tikslų, iškeltų Sutartyje, įgyvendinimą, t.y. integracijos vystymą. Specialioji Ministrų Taryba, žiūrint plačiąja prasme, turėjo užtikrinti valstybių narių interesų atstovavimą ir gynimą integracijos procese. Parlamentinė Asamblėja vykdė konsultacines ir kontrolės funkcijas. Jau iš šių institucijų aiškiu, kad Bendrija balansuoja tarp dviejų polių – integracijos bei nacionalinių interesų. Tokia situacija skatina rasti nešališką jėgą, kuri galėtų garantuoti teisingą sprendimą ar išeitį, iškilus konfliktinei situacijai. Tokia institucija tapo Teismas. Jis atstovauja nepolitinę Bendrijų institucijų šaką, nors kaip matysime toliau, tai nesutrukdė Teismui turėti didelę įtaką, formuojant Bendrijų teisę bei politiką.
Pagrindinė Teismo atsiradimo priežastis – būtinybė užtikrinti “teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį, o taip pat laikymąsi taisyklių, nustatytų šiai Sutarčiai įgyvendinti” . Tokiu būdu teismas galėjo, remiantis valstybės narės ar Specialiosios Ministrų Tarybos pateiktais ieškiniais, paskelbti negaliojančiais Vyriausiosios Valdybos nutarimus, o remiantis valstybės narės arba Vyriausiosios Valdybos ieškiniu, – Parlamentinės Asamblėjos bei Specialiosios Ministrų Tarybos aktus. Teismas taip pat buvo vienintelė institucija, nagrinėjanti apeliacijas dėl piniginių sankcijų ir periodinių piniginių išmokų, paskirtų, remiantis Sutartimi. Ši institucija užtikrino integracijos proceso pradžios teisinį stabilumą. Pirmajame Teismo gyvavimo etape didžiąją ieškinių dalį sudarė ginčai tarp įmonių ir Bendrijos Vyriausiosios Valdybos. Šis etapas neišsiskyrė itin garsiomis bylomis, bet būtent tuo metu formavosi šiuolaikinės Europos Sąjungos teisinė kultūra. Tai buvo didžiąja dalimi Teismo nuopelnas.
1957 metų kovo 25 dieną, dviejų naujų Europos Bendrijų įsteigimas – Europos Ekonomines Bendrijos (toliau – EEB) ir Euroatomo Bendrijos (toliau – EAB) – pradėjo naują etapą Europos integracijos procese. Buvo planuota pasinaudoti EAPB teismo patirtimi kuriant atskirus EEB ir EAB teismus, bet tą pačią dieną, kai buvo pasirašytos minėtos sutartys, buvo pasirašytas dar vienas ypatingą svarbą turintis dokumentas. Tai “Konvencija dėl tam tikrų institucijų bendrų Europos Bendrijoms”. Trečiajame bei ketvirtame straipsniuose teigiama, kad EEB ir EAB Teismas yra bendras, kuris turės jurisdikciją, numatytą atitinkamose Sutartyse. Šis Teismas užims EAPB Teismo vietą, o kartu ir perims jo jurisdikciją. Tuo pat metu buvo pasirašyti EEB ir EAB Teismų statutai.
Sudėtingi procesai, vykstantys integracijos keliu einančioje Europoje, atsispindėjo ir Teismo veikloje. Po 1957 metų Teismo veikla labai suaktyvėjo. Jeigu anksčiau teismas sprendė bylas dėl ginčų tik labai uždaroje pramonės sferoje, tai dabar jo kompetencija žymai prasiplėtė. Palaipsniui gausėjo fizinių ir juridinių asmenų ieškinių kiekis, daugelyje atvejų verslo sferoje. Po 1957 metų galime pastebėti bendrą Teismo įtakos augimą Europos Bendrijų institucijų tarpe. Šią tendenciją sukėlė nemažai Teismo sprendimų, kurie turėjo lemiamą įtaką visam Europos integracijos procesui. Pavyzdžiui, 1963 metais Van Gend & Loos byloje buvo suformuluotas Bendrijų teisės tiesioginio veikimo šalyse narėse principas. Šis pavyzdys nėra vienintelis. Bet iš kitos pusės Teismas buvo gana dažnai kritikuojamas už siekius kištis į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą. Laikui bėgant Bendrijų teisinę sistemą formuojančių sprendimų tapo mažiau, bet, ko gero, tai nebuvo sąlygota šios kritikos. Tuo metu, kai Europos Bendrijų teisė turėjo nemažai spragų, vienintelė institucija, kuri gana operatyviai ir autoritetingai galėjo jas pašalinti, buvo Teismas. Palaipsniui šis poreikis sumažėjo, tobulinant Europos Bendrijų teisės sistemą. Šiandien principiniai Bendrijų teisėtvarkos klausimai jau yra išspręsti, taigi Teismui, nesant būtinumo, nebereikia užsiimti šiais klausimais . Bet kokiu atveju Teismas visada išliko nepriklausomas. “Kartais Teismo pozicija prieštaravo kitų institucijų pozicijai, kartais buvo suderinta, bet visad buvo siekiama sąveikos. Kartais Teismas buvo reakcingas, kartais progresyvus, o kartais ir viena, ir kita tuo pat metu. <…> Teismas galėjo būti atsargus vienoje teisės srityje ir labai ambicingas kitoje…”.

1.2 Teismo sudėtis ir struktūra

Vienas svarbiausių dalykų aptariant bet kokią organizaciją yra šios organizacijos struktūros bei jos funkcionavimo suvokimas. Pagrindinės nuostatos apibrėžiančios Europos Teisingumo Teismo struktūrą, išdėstytos Europos Bendrijų (toliau – EB) Sutarties 165-168 straipsniuose, EAB Sutarties 137-140 straipsniuose, EPAB Sutarties 32-32c straipsniuose. Bet čia minimi tik svarbiausi šios institucijos struktūriniai vienetai, t.y. Teismo pirmininkas, teisėjai, generaliniai advokatai, sekretorius. Detalesnį teismo struktūros bei padalinių organizacinių bei procesinių funkcijų aprašymą galime rasti Teismo Statutuose bei EB Teisingumo Teismo proceso taisyklėse.
Remiantis minėtais dokumentais, Teismą sudaro :
1 Teismo pirmininkas.
2. Teisėjai ir Generaliniai advokatai.
3. Pagalbiniai poskyriai:
a) sekretoriatas;
b) juridinis poskyris;
c) vertimų poskyris;
d) biblioteka ir archyvas.
Taigi, Europos Teisingumo Teisme yra 15 teisėjų, kurie paskiriami bendru valstybių narių vyriausybių susitarimu. Tai numatyta EB Sutarties 165 straipsnio 1 dalyje , EAB Sutarties 137 straipsnio 1 dalyje bei EAPB Sutarties 32 straipsnio 1 dalyje. Iš jų tarpo renkamas Teismo pirmininkas . Čia įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad A.Tatham knygoje “Europos sąjungos teisė” paminėta, jog “Teismą sudaro 16 teisėjų: po vieną iš kiekvienos valstybės narės bei Teismo pirmininkas.” Gana keista aptikti tokį neatitikimą Europos Sąjungos konstitucinėms nuostatoms. Tokį neatitikimą galima paaiškinti tik tuo, kad teisėjų skaičius gana dažnai keitėsi. Iš tiesų, kaip jau ir minėta yra 15 teisėjų, ką patvirtina EB Sutartis.
Anksčiau teisėjų skaičius buvo mažesnis – pagal 1951 metų Paryžiaus sutartį turėjo būti septyni teisėjai. Toks pat teisėjų skaičius numatytas ir 1957 Romos Sutartyse. Bet vėliau, augant Bendrijų narių skaičiui, augo ir teisėjų skaičius. Tai nėra numatyta jokiuose teisės aktuose, bet laikomasi nuostatos, kad teisėjų skaičius turi atitikti valstybių narių skaičių. Remiantis šiomis nerašytomis taisyklėmis, galima tikėtis, kad teisėjų skaičius greitai vėl padidės į Europos Sąjungą priėmus naujas valstybes. Teisėjų skaičiaus padidinimo galimybė numatyta steigiamosiose sutartyse. Teismas pateikia teikimą Tarybai, kuri gali vienbalsiai priimti nutarimą padidinti teisėjų skaičių, kartu padarydama atitinkamų Steigiamųjų Sutarčių straipsnių pataisas. Laukiamas EB narių (atitinkamai ir teisėjų skaičiaus) skaičiaus padidėjimas kelią ir tam tikrą nerimą. “Vienas blogiausių būdų padidinti Teismo veiklos efektyvumą yra padidinti Teisėjų <…> skaičių.
Pratęsiant mintį apie teisiškai nesuformuluotas taisykles, galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad teritorinis teisėjų atstovavimas (iš kiekvienos valstybės narės po vieną teisėją) savo šalims taipogi nėra numatytas. Aukščiau minėtas A.Tatham teiginys šiuo klausimu daugiau atspinti faktinę padėtį nei teisinės normas. Iš tiesų galimas variantas, kad iš vienos valstybės bus paskirti du ar daugiau teisėjų. Bet iki šiol tokio precedento dar nėra pasitaikę. Teritorinio atstovavimo taisyklės laikomasi labai griežtai. Dar daugiau – nė vienas nacionalinių vyriausybių teikimas dėl teisėjų kandidatūros nebuvo atmestas, o tai reiškia, kad teisėjas faktiškai paskiriamas savo vyriausybės.
Viena teisėjo kadencija tęsiasi šešerius metus, po kurios jis vėl gali būti paskirtas į tas pačias pareigas. Kadencijų skaičius nėra ribojamas. Kas treji metai dalis teisėjų yra keičiama. Vieną kartą keičiami septyni, o kitą kartą aštuoni teisėjai. Praktikoje teisėjų keitimas kitais vykdomas labai retai. Tai yra sąlygota iš vienos pusės tuo, kad darbas teisme reikalauja ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir patirties, iš kitos pusės – valstybės narės įprato nekeisti, nesant rimto pagrindo, tokio lygio teisininkų .
Anksčiau termino baigti kadenciją teisėjas gali dėl šių priežasčių:
1. atsistatydinimo atveju;
2. mirties atveju;
3. dėl išėjimo į pensiją;
4. kai jis nebeatitinka reikalavimų, keliamų teisėjui arba dėl kitų priežasčių nebegali eiti teisėjo pareigų.
Tokiu atveju į laisvą teisėjo vietą paskiriamas kitas teisėjas, kuris užima šias pareigas iki pasibaigs jo pirmtako kadencijos laikas.
Reikalavimai kandidatui į Teisėjo postą išdėstyti Steigiamosiose Sutartyse. Tai yra : 1) jų nepriklausomumas nekelia abejonių ; 2) jie turi kvalifikaciją, reikalingą jų valstybių aukščiausioms teismo pareigoms užimti, arba yra aukščiausios kategorijos teisininkai. Tokie reikalavimai nėra labai konkretūs. Galima numanyti, kad tokia formuluotė pasirinkta didesnio lankstumo tikslais, pritaikant tuos reikalavimus visų šalių narių poreikiams.
Asmuo, paskirtas atlikti teisėjo pareigas, privalo prisiekti , kad bus nešališkas bei sąžiningas, vykdydamas savo pareigas, o taip pat saugos Teismo pasitarimų paslaptį. Teisėjo nepriklausomumui užtikrinti Teismo Statuto ketvirtasis straipsnis nurodo, kad teisėjas negali užsiimti jokių kitų pareigų arba vykdyti kokią nors veiklą, nepriklausomai atlygintinai ar neatlygintinai, išskyrus Tarybos patvirtintas išimtis. Tai, kad faktiškai teisėją paskiria jo šalies vyriausybė, gali būti traktuojama kaip prielaida šališkumui atsirasti. Bet, remiantis susiklosčiusia tradicija, Teisėjai keičiami labai retai. Tokiu būdu “politinio spaudimo” tikimybė pagrįsta tuo, kad teisėjas nebus paskirtas kitai kadencijai yra nedidelė.
Teismui vadovauja Teismo pirmininkas, kurį iš savo tarpo slaptu balsavimu absoliučia balsų dauguma renka teisėjai trejiems metams, remiantis EB Sutarties 167 str., EAB Sutarties 139 str. bei EPAB Sutarties 36b str. Toks terminas numatytas tam, kad kaskart atnaujinus pusę Teismo sudėties iš naujo būtų renkamas ir Teismo pirmininkas. Tačiau, jo kadencijų skaičius taip pat nėra ribotas.
Svarbiausios Teismo pirmininko pareigos yra vadovauti Teismui juridinėje ir administracinėje sferose. Jis taip pat pirmininkauja Teismo plenariniuose posėdžiuose ir pasitarimuose . Teismo pirmininkas nustato Teismo posėdžių datas ir laiką , o taip pat paskiria gautus pareiškimus nagrinėti vienai iš Kolegijų. Šios Kolegijos teisėją Pirmininkas paskiria būti byloje pranešėju. Lig šiol Teismo pirmininko postą buvo užėmę atstovai iš šešių Europos Bendrijas įkūrusių šalių narių bei atstovai iš Jungtinės Karalystės, Danijos ir Ispanijos. Teisėjai, rinkdami Teismo pirmininką, gali visiškai neatsižvelgti į kandidato tautybę, bet vyrauja nuomonė, kad šį postą turi užimti paeiliui visų šalių narių atstovai.
Labai glaudžiai su Teisėjo institutu Europos Teisingumo Teisme yra susijęs Generalinio advokato institutas. Pagal susiklosčiusį stereotipą, advokatas turi atstovauti vienai iš šalių. Tuo tarpu nagrinėjamame teisme jis atlieka visiškai kitokias funkcijas. “Generalinis advokatas, likdamas visiškai nepriklausomas ir bešališkas, viešame teismo posėdyje turi pateikti Teismui argumentuotą nuomonę dėl <…>nagrinėjamų bylų, … ” .
Teismą sudaro kolegija nepriklausomų teisėjų, neatsižvelgiant į jų pilietybę išrinktų iš aukštomis moralinėmis savybėmis pasižyminčių asmenų, atitinkančių reikalavimus, keliamus jų šalyse asmenims, skiriamiems į aukščiausias teisėjų pareigas, arba iš tarptautinės teisės srityje autoritetą turinčių teisininkų.
Kaip jau buvo minėta teismą sudaro 15 narių, iš jų negali būti dviejų tos pačios valstybės piliečių. Asmuo, kuris renkant Teismo narius gali būti laikomas daugiau negu vienos valstybės piliečiu, laikomas piliečiu tos valstybės, kurioje jis paprastai naudojasi pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Teismo narius renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba iš sąrašo asmenų, kuriuos pasiūlo valstybių grupės Nuolatiniame Arbitražo Teisme, pagal tolesnes nuostatas.
Jei JT narėms neatstovaujama Nuolatiniame Arbitražo Teisme, kandidatus siūlo valstybių grupės, kurias šiam tikslui jų vyriausybės skiria tomis pačiomis sąlygomis, kurios 1907 m. Hagos konvencijos dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo 44 straipsniu yra nustatytos Nuolatinio Arbitražo Teismo nariams.
Nuo 2003 m. vasario 6 d.:
• Rosalyn Higgins, J. Karalystė (iki 2009), pirmininkė
• Awn Shawkat Al-Khasawneh, Jordanija (iki 2009), vicepirmininkas
• Thomas Buergenthal, JAV (iki 2015)
• Ronny Abraham, Prancūzija (2005 vasario mėn. – 2009)
• Mohamed Bennouna, Marokas (iki 2015)
• Shi Jiuyong, Kinija (iki 2012)
• Kennet Keith, N. Zelandija (iki 2015)
• Abdul G. Koroma, Siera Leonė (iki 2012)
• Hisashi Owada, Japonija (iki 2012)
• Gonzalo Parra-Aranguren, Venesuela (iki 2009)
• Raymond Ranjeva, Madagaskaras (iki 2009)
• Bernardo Sepúlveda Amor, Meksika (iki 2015)
• Bruno Simma, Vokietija (iki 2012)
• Leonid Skotnikov, Rusija (iki 2015)
• Peter Tomka, Slovakija (iki 2012)
Paskyrimo tvarka ir kvalifikaciniai reikalavimai ir kadencijos laikas Generaliniams advokatams nesiskiria nuo tokių pačių normų taikomų teisėjams. Dėl to Generalinio advokato statusas Teisme yra labai įdomus. Iš pirmo žvilgsnio jį galima apibūdinti trejopai: a)kaip Teisėją, nedalyvaujantį bylos sprendimo priėmime; b) kaip ekspertą arba specialistą (teisės klausimais; c) kaip Teismo patarėją. Koks jo vaidmuo iš tiesų galima išsiaiškinti, atidžiau nagrinėjant jo vykdomas funkcijas.
Generalinis advokatas, pagal savo vietą procese labiausiai artimas Teisėjui, ruošiančiam bylą nagrinėti teisminiame posėdyje (toliau – Teisėjas pranešėjas). Šis Teisėjas paruošia bylos procesinę pusę: rengia Teismui pranešimą, kuris reziumuoja faktus bei šalių pareiškimus, o taip pat pateikia savo nuomonę, ar byla turi būti perduota Kolegijai. Vėliau minėtas Teisėjas parengia pirmą Teismo sprendimo projektą. Tuo tarpu Generalinis advokatas turi pateikti “motyvuotą nuomonę dėl nagrinėjamos bylos” , tai yra, išvadą dėl materialinės teisės taikymo. Po šio pranešimo jokių kitokių funkcijų byloje jis daugiau nebeatlieka bei bylos nagrinėjime nebedalyvauja, skirtingai negu Teisėjas, rengiantis bylą nagrinėti teisminiame posėdyje.
Generalinio advokato išvada Teismui pateikiama žodžiu, pasibaigus žodinės procedūros stadijai . Išvadoje dažniausiai apžvelgiama su byla susijusi Bendrijų teisė bei pateikiama nuomonė, kaip Teismas turėtų išspręsti bylą.
Nors, kad Generalinio advokato išvados reikšmė yra labai svari (apie 80% Teismo sprendimų atitinka šias išvadas), visgi ji yra tik rekomendacinio pobūdžio. Žiūrint iš tokios pozicijos, gali pasirodyti, kad Generalinis advokatas yra paprastas Teismo patarėjas, o jo vieta Teisme yra pernelyg sureikšminta. Egzistuoja netgi nuomonė, kad Generalinis advokatas iš viso nereikalingas, nes jis dubliuoja Teisėjo, rengiančio bylą teismui, darbą. Autoriaus manymu tokios nuomonės klaidingos. Joms prieštaraujant galima pateikti daug argumentų, bet svarbiausieji jų yra šie:
1. Generalinio advokato išvada yra ne tiek patarimas Teismui, kiek nepriklausoma nuomonė;
2. Teismo sprendime dažniausiai labai trumpai išdėstomi motyvai, kuriais buvo vadovautasi jį priimant. Tuo tarpu Generalinis advokatas išvadoje mažiau suvaržytas proceso rėmais, taigi gali detaliai nagrinėti su byla susijusius klausimus, įskaitant ir tokius, kurie nebuvo tiesiogiai šalių pateikti Teismui;
3. Generalinio advokato pareigos yra geriausia galimybė pasirengti tapti Teismo Teisėju.
4. Generalinio advokato išvadoje pateikti samprotavimai, kurie patvirtinami Teismo sprendimu, faktiškai tampa Europos Bendrijų teisės dalimi.
5. Jei Teismas nesivadovavo Generalinio advokato išvada, “ji gali būti prisiminta kaip autoritetinga nuomonė vėlesnėje byloje” ;
6. Generalinio advokato išvada kartasi net lyginama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurį vėliau tikrina aukštesnioji instancija (t.y. Teismo).
Nors Generalinio advokato funkcijos laiko atžvilgiu nutrūksta pasibaigus žodinio nagrinėjimo procedūrai, jo darbas yra žymiai sudėtingesnis nei Teisėjo. Teisme byla nagrinėjama kolegialiai, ne mažiau kaip trijų Teisėjų, galinčių remtis jiems pateikta išvada. Tuo tarpu Generalinis advokatas rengia išvadą vienas. Jam tenka didesnė atsakomybė, bet kartu tai parodo didelį pasitikėjimą jo, kaip profesionalaus teisininko, sugebėjimais.
Kaip išvestinį Generalinio advokato svarbos įrodymą galima paminėti tai, kad jis gauna tokio pat dydžio atlyginimą bei turi tiek pat pagalbinio personalo (tris teisininkus, tris sekretorius ir vairuotoją) kaip ir Teisėjai.
Sumuojant išsakytas mintis, galima daryti išvadą, kad Generalinio advokato institutas yra visapusiško bylos išnagrinėjimo principo garantas. O prisiminus tai, kad Teismo sprendimai yra neskundžiami, tai įgauna ypatingą reikšmę.
Teismas vienerių metų laikotarpiui paskiria Pirmąjį Generalinį advokatą, kuris parenka Generalinį advokatą, tirsiantį konkrečią bylą.
Be minėtų dviejų pareigybių, turinčių tiesioginę įtaką bylų nagrinėjimui, Teismas negali apsieiti be kitų darbuotojų, užtikrinančių teismo funkcionavimą. Šiuo metu Teisme dirba iš viso apie 1000 žmonių. Administraciją galimą suskirstyti į keturis poskyrius – tai yra juridinis poskyris, vertėjų poskyris, sekretoriatas, biblioteka bei archyvas. Nors visi šie poskyriai yra labai svarbūs Teismo elementai, visgi jie atlieka tik pagalbines funkcijas. Todėl jų veikla plačiai aptarta nebus, apsiribojant tik esminėmis jų veiklos kryptimis.
Visam administracijos personalui vadovauja Sekretorius. Jį Teisėjai renka šešeriems metams pagal tvarką, identišką Teismo pirmininko rinkimų tvarkai. Kadencijų skaičius, kaip ir kitų teismo pareigybių, nėra ribotas. Sekretorius pavaldus Teismo pirmininkui. Pagrindinė jo užduotis – padėti Teismui įgyvendinti savo funkcijas. Reikia pastebėti, kad nors didžioji administracijos dalis yra bendra tiek Europos Teisingumo Teismui, tiek ir Pirmosios Instancijos Teismui, visgi abu šie teismai turi atskirus Sekretorius bei jų padėjėjus.
Teismo sekretoriatas atsakingas už keletą darbo krypčių:
• priimti ir registruoti Teismui pateiktus ieškinius;
• sudaryti Teismo posėdžių tvarkaraštį;
• surašyti Teismo posėdžių protokolus bei Teismo sprendimus;
• tvarkyti teismo korespondenciją ir kitus dokumentus;
• atsakyti už teismo publikacijas.
Teismo vertimų poskyrio svarbos, matyt, neįmanoma pervertinti. Juk šiuo metu Europos Sąjungoje yra 15 narių. Nors darbinė teismo kalba yra prancūzų, byla gali būti nagrinėjama bet kuria iš 12 oficialių Teisme naudojamų kalbų (valstybių narių skaičius ir kalbų skaičius skiriasi, nes kai kurias kalbos yra oficialios daugiau nei vienos valstybės kalbos). Tiek kalbų nenaudoja joks kitas pasaulio nacionalinis ar tarptautinis teismas. O juk Teismo dokumentai turi būti pateikti visomis suinteresuotų bylos šalių kalbomis.
Juridinio poskyrio darbuotojai, remiantis Teismo Statutais, dalyvauja pirminiame tyrime, padėdami Teisėjams, rengiantiems bylą teisminiam nagrinėjimui. Jie yra paskiriami Tarybos .

2. TEISMO VEIKLA

2.1 Teismo uždaviniai ir funkcijos

Kaip jau anksčiau minėta, pagrindinis Teismo uždavinys – “užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį” . Šis straipsnis nuo pat Teismo atsiradimo beveik nepakito. Bet tai nereiškia, kad Teismo jurisdikcija apsiriboja pačios Sutarties aiškinimu ar taikymu. Naudojant sąvoką “teisės laikymasis”, turima omenyje visa EB teisė, kuri apima pirminę EB teisę, antrinę EB teisę, tarptautines sutartis, sudarytas EB, bendruosius teisės principus. Taigi, Teismo jurisdikcija apima visas šias sritis. Minėta norma yra bendro pobūdžio ir nenustato konkrečių teismo veiklos krypčių; ji tiesiog įvardina Teismo vietą kitų EB institucijų sistemoje. Kitas šio straipsnio svarbus akcentas – Teisingumo teismo kompetencija neapima nacionalinių valstybių narių teisės. Bet praktikoje tai nėra visiškai taip. Nors Teismo sprendimai tiesiogiai neįtakoja nacionalinės teisės, bet neretai juose atsispindi EB teisės viršenybės principas, kuris verčia netaikyti tam tikrų nacionalinės teisės normų. Tokiu būdu nacionalinės normos praktiškai netenka galios, nes EB teisė taikoma tiesiogiai. Taip pat šis straipsnis, nors ir netiesiogiai, realizuoja idėją apie stiprią ir efektyvią teisminę valdžią. Iš straipsnio dvasios matosi, kad Teismo jurisdikcija yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar abi šalys sutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas Teisingumo Teisme. Skirtingai, Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcija privaloma tik kai valstybė pareiškia pripažįstanti jo jurisdikciją. Europos Teisingumo Teismo privalomojo pobūdžio jurisdikcija priartina jį prie nacionalinių teismų.
Nagrinėjant Teismo uždavinius ir funkcijas, tikslinga būtų išskirti du pagrindinius aspektus. Pirmas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Antras – Teismas, atliekantis daugelio teismų rūšių funkcijas. Skirtingi autoriai išskiria įvairius funkcijų ir uždavinių klasifikavimo kriterijus. Šia prasme šiek tiek neįprastai (neįprastumas yra dėl to, kad Lietuvoje teisė tradiciškai skirstoma į procesinę ir materialinę), bet kartu ir įdomiai atrodo A.Tatham požiūris. Jis neišskiria procesinių ir materialinių normų, bet, aptardamas skirtingas Teismo teisenos (proceso) formas, kartu joms priskiria nagrinėjamų bylų rūšis. Anot A.Tatham, jos yra tokios: 1) ieškiniai dėl įsipareigojimų nevykdymo; 2) ieškiniai dėl panaikinimo; 3) ieškiniai dėl neveikimo; 4) personalo bylos; 5) ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo; 6) prašymai dėl išankstinės išvados; 7) prieštaravimai dėl neteisėtumo; 8) išvados. Bet čia jis aptaria ir Teisingumo Teismo, ir Pirmosios Instancijos Teismo bylas kartu. Nagrinėjant atskirai Teisingumo Teismą, toks bylų klasifikavimas atrodytų kiek kitaip. J.Tillotson, nagrinėdamas Teismo jurisdikciją, išskiria tris pagrindines bylų rūšis – konstitucinės, preliminarūs nutarimai, apeliacijos. Plačiausia ir tiksliausia autoriaus manymu yra B.Topornin pateikta klasifikacija. Esminės jos struktūros autorius laikysis nagrinėdamas Teismo jurisdikciją bei funkcijas.

2.1.1 Nagrinėjamų bylų rūšys
Pirmasis nagrinėjimo aspektas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Visas jas galima suskirstyti į penkias grupes:
1. Tiesioginių ieškinių bylos.
2. Bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka.
3. Preliminarių nutarimų bylos.
4. Arbitražinės bylos.
5. Konsultacinės išvados.

2.1.1.1 Tiesioginių ieškinių bylos
Tiesioginių ieškinių bylas galime dar suskirstyti į kelis pogrupius, pagal atsakovų rūšis.
Pirmojo pogrupio atsakovas yra valstybė narė. Valstybę patraukti atsakovu Teisme, galima remiantis EB Sutarties 93 straipsnio 2 dalimi, 169 straipsnio 2 dalimi, 170 straipsnio 2 dalimi bei 180 straipsnio pirmos dalies “a” punktu.
169 straipsnis apibrėžia Komisijos teisę kreiptis į Teismą dėl to, kad valstybė narė nevykdė EB Sutarties įpareigojimų. Šis straipsnis užtikrina Komisijos teisę kontroliuoti valstybes nares, kaip jos laikosi Sutarties. Prieš tai, kai Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, turi būti išsemtos visos klausimo neteisminio išsprendimo priemonės. Jos yra trys: neformalioji stadija, oficialus raštas, motyvuotos nuomonės paskelbimas. Jeigu šių priemonių pagalba tikslas nepasiekiamas, Komisija įgauna teisę kreiptis į Teismą. Teisminiame nagrinėjime visų priemonių metu vykdyti valstybės narės bei Komisijos veiksmai yra labai svarbūs bei gali įtakoti galutinį Teismo sprendimą. Neformaliosios stadijos metu Komisijos atstovai informuoja valstybės narės atstovus dėl to, kad valstybė nevykdo įsipareigojimų tam tikroje sferoje. Derybų būdu bandoma pasiekti abi puses tenkinančio sprendimo. Dažniausiai tai gali trukti ne ilgiau kaip vienerius metus. Apie konkrečią neformalios stadijos pasibaigimo datą Komisija privalo informuoti valstybę narę. Ši stadija svarbi tuo, kad Teismas gali pateisinti Komisijos skubotumą kitų dviejų stadijų metu, jeigu klausimas buvo išsamiai išnagrinėtas pirmojoje stadijoje. Taip pat Komisija gali remtis šioje stadijoje naudotais argumentais kitų stadijų bei teisminio nagrinėjimo metu. Jeigu Komisijos bei valstybės narės nuomonių suderinti nepavyko, Komisija siunčia valstybės užsienio reikalų ministrui oficialų raštą. Daugeliu atvejų Komisija suteikia dviejų mėnesių laiko tarpą valstybei į jį atsakyti. Byloje Commission v Italy Teismas pažymėjo, kad oficialus raštas turi apibrėžti ginčo dalyką bei nurodyti valstybei narei pasirengti savo gynybos argumentus. Jei ir šios stadijos metu kompromisas nepasiektas, Komisija pateikia savo argumentuotą nuomonę, kokiu būdu valstybė narė pažeidė įsipareigojimus. Joje turi būti pateikti Komisijos teisiniai argumentai, kuriais ji remiasi. Jeigu ginčas pasiekia Teismą, Komisija negali pateikti kitų argumentų nei pateikė argumentuotoje nuomonėje. Kraštutinė ginčo išsprendimo stadija – jo nagrinėjimas Teisingumo Teisme. Pastebėtina, kad jeigu ginčas pasiekė Teismą, gana didelė tikimybė, kad jį laimės Komisija. Tai nestebina, nes Komisija stengiasi nepateikti Teismui tokių ginčų, kuriuose jos nuomonė yra argumentuota. Teismas taip pat atmeta standartinius gynybos būdus. Dažniausiai valstybės narės teisinasi, negalinčios įgyvendinti Sutarčių nuostatų dėl vidaus teisės problemų. Kitas gynybos būdas paremtas tuo, kad valstybė neturi kompetencijos kištis į autonominių teritorinių vienetų reikalus. Tokios valstybių pozicijos nėra pateisinamos. Taip pat valstybė narė negali naudoti “savigynos” doktrinos, kai ji nevykdo įsipareigojimų dėl to, kad kita valstybė narė taip pat nevyko įsipareigojimų. Force majour gali būti pripažįstamas kaip svarus argumentas, bet Teismas valstybės pateiktos aplinkybės tokia gali ir nepripažinti. Reikia pastebėti, kad net bylos iškėlimas netrukdo išspręsti bylą be Teismo sprendimo.
EB sutarties 93 straipsnio 2 dalis praktiškai atkartoja 169 straipsnio esmę, bet susiaurina veikimo sferą. Šiuo pagrindu galima iškelti valstybei bylą dėl jos teikiamos pagalbos, kuri gali iškreipti rinką . Procedūra analogiška EB 169 straipsniui. Komisija net gali tokio pažeidimo atveju taikyti pasirinktinai arba 93 straipsnio 2 dalį, arba 169 straipsnį.
Dar vienas pagrindas bylai prieš valstybę iškelti yra kitos valstybės narės ieškinys. Tai numatyta 170 EB Sutarties straipsnyje. Prieš pateikdama ieškinį, valstybė turį įvykdyti tam tikras sąlygas. Pirmasis žingsnis – pateikti Komisijai medžiagą dėl kitos valstybės narės įvykdyto (vykdomo) Bendrijų teisės pažeidimo. Komisija pateikia savo nuomonę po to, kai abiems pusėms suteikiama galimybė išdėstyti savo poziciją žodžiu bei raštu. Tuo atveju, jei Komisija nepateikia savo nuomonės per tris mėnesius, valstybė įgauna teisę pateikti ieškinį kitai valstybei narei Teisingumo Teisme. Ši ieškinių rūšis yra labai reta . Valstybės dažniausiai stengiasi veikti per Komisiją. Tokiu būdu valstybė sutaupo lėšas, kurios būtų išeikvotos teismo proceso metu. Kartu valstybė nebeturi pareigos įrodinėti kitos valstybės kaltę. Ši pareiga atitenka Komisijai, nes būtent Komisija yra “Sutarties sergėtoja”. Gali pasirodyti, kad iš esmės toks straipsnis net nereikalingas, bet tokia nuomonė yra klaidinga. Šis straipsnis užtikrina valstybės narės teises kreiptis į Teismą tuo atveju, jei Komisija nesutinka su jos nuomone.
Ieškinį prieš valstybę narę gali pateikti ir Europos Investicijų Banko Direktorių taryba. EB 180 straipsnio “a” punktas nustato, kad tokiu atveju Direktorių valdyba naudojasi tokiais pačiais įgaliojimais kaip ir Komisija, pagal 169 Sutarties straipsnį. Tai reiškia, kad ieškinio pateikimas Teismui turi būti vykdomas tokia pačia tvarka, kaip numatyta minėtame straipsnyje.
Kita atsakovų grupė yra Bendrijų institucijos. Šiuo atvejų ieškinys gali remtis EB Sutarties 173 bei 175 straipsniais.
Pirmasis jų numato galimybę pateikti ieškinį dėl EB institucijos priimto neteisėto teisės akto, kuris, Teismo sprendimu, gali būti pripažintas negaliojančiu (arba negaliojančia jo dalį). Šie teisės aktai gali būti priimti Europos Parlamento ir Tarybos bendrai, Tarybos atskirai, Komisijos arba Europos Centrinio Banko. Atitinkamai šios institucijos gali būti atsakovais teismo procese. Todėl minėtų institucijų teisės aktai (išskyrus rekomendacijas ir išvadas) Teismo gali būti anuliuojami, o juos priėmusi institucija įpareigota imtis visų reikiamų priemonių sprendimui įgyvendinti. Remiantis 173, straipsniu ieškinį turi teisę pateikti valstybė narė, Komisija, Taryba. Atskirais atvejais ieškinį taip pat gali pateikti ir Europos Parlamentas bei Europos Centrinis Bankas dėl jų prerogatyvų pažeidimo. Jeigu ieškinį pateikia privatus asmuo (neprivilegijuota šalis), tokį ieškinį nagrinėja Pirmosios Instancijos Teismas. Pagrindas ieškiniui pareikšti yra neturėjimas kompetencijos priimti teisės aktą, procedūrinių reikalavimų, nustatytų Sutartimi ar kitu teisės aktu, esminis pažeidimas, o taip pat dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais.
EB Sutarties 175 straipsnis labai retai naudojamas kaip pagrindas ieškiniu pareikšti. Jis apibrėžia galimybę pareikšti ieškinį dėl to, kad EB institucija nevyko tam tikrų savo pareigų, o konkrečiai – nepriima sprendimo, kai privalo jį priimti. Straipsnis numato, kad kreipimasis į Teismą yra kraštutinė priemonė. Prieš tai turi būti įvykdyta eilė veiksmų, be kurių ieškinys nebus priimtas. Pirmiausiai EB institucija turi būti paraginta imtis veiksmų. Ji per du mėnesius privalo apibrėžti savo poziciją. Jei to EB institucija neįvykdo, ieškovas įgauna teisę kreiptis į teismą. Ieškovu gali būti bet kuri kita EB institucija arba valstybė narė. Privačių asmenų ieškinius nagrinėja Pirmosios instancijos teismas. Iki 1998 metų toks ieškinys baigėsi ieškovo naudai vienintelį kartą . Daugeliu atvejų ginčas sureguliuojamas ikiteisminėmis priemonėmis. Greičiausiai dėl šių aplinkybių literatūroje šis straipsnis plačiau neaptariamas, o B.Topornin knygoje “Europos teisė” šio straipsnio net nemini, kaip atskiro pagrindo ieškiniui pareikšti.
Teismui taip pat žinybingi ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo (nesutartinė atsakomybė), kai žalą padaro Bendrijų institucijos arba jų tarnautojai, vykdantys savo pareigas . Teismo jurisdikcijai priklauso tik tos bylos, kuriose ieškinį pateikia valstybės narės arba Bendrijų institucijos. Privačių asmenų ieškiniai nagrinėjami Pirmosios Instancijos Teisme.
Trečioji atsakovų grupė yra bankai bei jų institucijos. Remiantis EB Sutarties 180 straipsnio “b”, “c” bei “d” punktais, atsakovais Teisingumo teisme gali būti Europos Investicijų Banko Valdyba, Europos investicijų banko Direktorių taryba bei nacionaliniai centriniai bankai. Visų šių ieškinių pateikimo Teismui tvarka yra tokia pati, kaip ir ieškinių, pateiktų pagal EB Sutarties 173 arba 169 straipsnius. Europos Investicijų Banko Valdybos atžvilgiu ieškinį gali inicijuoti valstybė narė, Komisija arba šio Banko Direktorių taryba. Europos Investicijų Banko Direktorių tarybai ieškinį gali pateikti valstybė narė arba Komisija. Nacionaliniam bankui ieškinį gali pateikti Europos Centrinis bankas.

2.1.1.2 Apeliacinės bylos
Teismas nagrinėja apeliacine tvarka bylas, dėl kurių sprendimą buvo priėmęs Pirmosios Instancijos Teismas. Pagrindu pradėti apeliacinį procesą gali būti tik teisės klausimai, O būtent: 1) jei pirmosios instancijos teismas buvo nekompetentingas nagrinėti ginčo; 2) jei buvo pažeistos bylos nagrinėjimo procedūros; 3) Pirmosios Instancijos Teismas pažeidė Bendrijų teisę.
Tam, kad atsakytume, kokios tai bylos, reikia išsiaiškinti, kokias bylas nagrinėja Pirmosios Instancijos Teismas. Jo kompetencija apima:
1. Personalo bylos, t.y. visų ginčų, tarp Bendrijų bei jų tarnautojų dėl darbo santykių, bylos. 179 EB Sutarties straipsnis.
2. Nesutartinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) bylos, jeigu jos yra iškeltos pagal ieškinį, pateiktą privataus asmens (fizinio ar juridinio). Tokie ieškiniai numatyti 178 bei 215(2) EB Sutarties straipsniuose.
3. Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl neveikimo. Toks ieškinys gali būti paduotas dėl to, kad EB institucija netaikė konkretaus teisės akto (išskyrus rekomendacijas ir išvadas). 175 EB Sutarties straipsnio 3 dalis.
4. Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl panaikinimo. Tokio tipo ieškinys galimas, kai Komisija arba Taryba priima neteisėtą sprendimą šio asmens atžvilgiu, arba kito asmens atžvilgiu, bet tai tiesiogiai ir asmeniškai susiję su ieškovo interesais. 175 EB Sutarties straipsnio ketvirta dalis.
Apibendrinant galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo kompetencija apima visas bylas, kur ieškovas yra neprivilegijuota šalis (t.y. ne EB institucija arba valstybė narė).
Apeliacinio skundo pateikimas Teisingumo Teismui dažniausiai nesustabdo Pirmosios Instancijos Teismo sprendimo vykdymo.
Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, gali panaikinti Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą, jeigu mano, kad skundas buvo pakankamai pagrįstas. Tokiu atveju galimi du variantai – Teisingumo Teismas pats priima sprendimą arba grąžina bylą Pirmosios Instancijos Teismui priimti galutinį sprendimą. Antruoju atveju Pirmosios Instancijos Teismas privalo vadovautis Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl teisės taikymo.
Remiantis statistika, santykinai nedaug Pirmosios Instancijos Teismo apskųstų sprendimų būna panaikinami. Teisingumo Teismas patenkina apie 14 – 18 % apeliacinių skundų. Pastebima mažėjimo tendencija .

2.1.1.3 Preliminarūs nutarimai
Ši Teismo nagrinėjamų bylų rūšis labai išsiskiria iš anksčiau aptartų. Didžiausi skirtumai pastebimi pačiame bylos procese (procedūrose), bei Teismo sprendimo teisinėje reikšmėje. Preliminarūs sprendimai yra minimi EB Sutarties 177 straipsnyje. Jų tikslas – padėti EB valstybės narės nacionaliniam teismui priimti tinkamą sprendimą byloje, kai yra taikoma EB teisė. Minėtame straipsnyje numatyti trys atvejai, kada Teismas priima preliminarų nutarimą. Jie yra: dėl Sutarties aiškinimo; dėl Bendrijos institucijų ir ECB aktų galiojimo bei aiškinimo; dėl Tarybos aktu įsteigtų institucijų statutų aiškinimo, jeigu juose tai numatyta. Dėl visų šių klausimų bet kuris EB valstybių narių nacionalinis teismas gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Atskirais atvejais nacionalinis teismas netgi privalo kreiptis į Teisingumo teismą, kai šio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Procesiniai preliminarių sprendimų klausimai bus aptarti atitinkamame diplominio darbo skyriuje, todėl čia pažymima tik jų reikšmė. Visi EB valstybių narių nacionaliniai teismai susiduria su būtinybe taikyti EB teisę, nes ši taikoma tiesiogiai. Neretai tarp nacionalinės teisės ir EB teisės gali kilti teisės normų konkurencija. Dar didesnė tikimybė, kad nacionalinis teismas turės problemų, interpretuodamas EB teisės normas. Todėl tam, kad užtikrintų vienodą EB teisės laikymąsi, Teisingumo Teismas turi koordinuoti nacionalinių teismų EB teisės taikymą bei aiškinimą. Tas ir yra vykdoma, remiantis preliminaraus nutarimo institutu. Savo ruožtu nacionaliniai teismai irgi turi būti suinteresuoti teisingu teisės taikymu, nesvarbu ar nacionalinės, ar EB teisės. Didelę reikšmę turi tai, kad Teisingumo Teismas gali priimti sprendimus dėl labai plataus klausimų rato. Dėl to, lyginant šią Teismo veikos sferą su nacionalinių konstitucinių teismų veikla, reikia į tai atkreipti dėmesį. Nors pati teisės aiškinimo funkcija bei procesas labai panašūs, Teisingumo Teismas apima ne tik svarbiausių, bet praktiškai visų EB teisės aktų aiškinimą.

2.1.1.4 Arbitražinės bylos
Remiantis EB sutarties 181 bei 182 straipsniais, nagrinėja bylas, kurios yra iškeltos arbitražinės išlygos pagrindu. Teismas gali priimti sprendimus dėl Bendrijos ar Bendrijos vardu sudarytos sutarties su arbitražine išlyga, nepriklausomai nuo to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę. Taip pat Teismas kompetentingas priimti sprendimus dėl valstybių narių ginčų, kilusių dėl šios sutarties, jeigu tik ginčas Teismui perduotas šalių susitarimu.

2.1.1.5 Konsultacinės išvados
Teisingumo teismas ne tik sprendžia bylas, kilusias dėl įvairaus pobūdžio ginčų, ar nacionalinių teismų užklausimų, bet ir vykdo konsultacines funkcijas. Teismas gali būti paprašytas pateikti išvadas dėl EB sudaromų tarptautinių sutarčių su trečiosiomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Valstybė narė, Komisija arba Taryba gali pateikti Teismui klausimą, ar parengta tarptautinė sutartis neprieštarauja EB Steigiamosioms Sutartims . Tokiu atveju Teismo išvada praktiškai turi lemiamą įtaką. Jei ji yra neigiama, tarptautinė sutartis gali įsigalioti tik išimtinais atvejais. Tam reikia sukviesti konferenciją, kurioje valstybių narių atstovai suderintų savo pozicijas. Sutartis įsigalios tik tuo atveju, kai ją ratifikuos visos valstybės narės, remdamosis savo konstitucinėmis procedūromis.

3. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo ir Teisingumo Teismo kompetencijų suderinamumas, aiškinant teisės aktus.

Įstojus į ES trys teisminės instancijos turės teisę nagrinėti teisės, taikytinos Lietuvoje aiškinimo bei galiojimo klausimus. Dvi iš jų Lietuvoje yra jau dabar, taigi jų tarpusavio kompetencijos ribos yra nustatytos.
Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato Konstitucinio teismo jurisdikcijos ribas. Viena jo veiklos sritis – nagrinėti ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo aktai, Prezidento dekretai, Vyriausybės aktai. Kita kryptis – teikia išvadas ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam eiti pareigas, ar tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai . Remiantis šiuo straipsniui galima pastebėti kur Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo kompetencija susidurs su Teisingumo Teismo kompetencija. Visi EB pirminės teisės aktai yra sutartinio pobūdžio. Jų priėmimo ir įsigaliojimo procedūros nesiskiria nuo kitų tarptautinių sutarčių. Jeigu bus palikta galioti dabartinė 105 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio redakciją Konstitucinis teismas galės teikti išvadas dėl EB pirminės teisės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kaip jau buvo minėta, EB teisės viršenybės prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją klausimas turėtų būti išspręstas stojant į EB. Todėl Konstitucinis teismas neturės galios pripažinti EB teisės normų netaikytinomis. Galimi du šios situacijos sprendimo variantai. Pirmuoju atveju EB teisės normų svarstymas turėtų būti išimtas iš Konstitucinio teismo kompetencijos. Antruoju – Konstitucinis teismas turi būti įpareigotas Konstitucijos ir EB teisės kolizijos atveju kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas preliminarios išvados. Bet tada Konstitucinio teismo kompetencija turėtų būti praplėsta, suteikiant jam teisę pripažinti Konstitucijos normas netaikytinomis. Tol, kol nebus aišku, kaip bus pakeista Lietuvos Respublikos Konstitucija negalima aiškiai nustatyti, kokia bus Konstitucinio teismo kompetencija aptariamu klausimu.
Viena iš Aukščiausiojo teismo funkcijų yra formuoti vienodą teismų praktiką, taikant įstatymus. Tai yra daroma dvejopai: “skelbia Aukščiausiojo Teismo senato sprendimus, priimtus pagal Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimą išnagrinėtose bylose, ir Senato aprobuotus Aukščiausiojo Teismo kolegijų ir kitų teismų sprendimus” . Kiti teismai bei institucijos turi atsižvelgti į šiuos išaiškinimus, taikant atitinkamas teisės normas. Kaip matome, toks teisės aiškinimas vykdomas post factum , t.y. po to, kai byloje priimtas sprendimas, Aukščiausiojo teismo senatas jį patvirtina. Nuo tada jis tampa sektinu pavyzdžiu kitiems teismams. Be abejo, toks sprendimas yra galutinis. Todėl, tuo atveju, jei nagrinėta byla bus susijusi EB teisės taikymu Aukščiausiojo teismo senatas privalės kreiptis į Teisingumo Teismą prašydamas preliminarios išvados (išskyrus atvejus, kai taikytina acte clair doktrina). Galimas variantas, kad dėl šios bylos Teisingumo Teismas jau bus pateikęs savo išvadą. Tada, autoriaus nuomone, Aukščiausiojo teismo senato sprendimas tampa nebereikalingas, nes Teisingumo Teismo preliminarus nutarimas nagrinėjamu aspektu atlieka tą pačią funkciją – suformuoja sektiną pavyzdį.
Dar viena svarbi Aukščiausio teismo senato funkcija – neviršijant savo įgaliojimų, spręsti klausimus, kylančius iš tarptautinių sutarčių . Tai reiškia, kad Aukščiausiojo teismo senatas gali formuoti tarptautinių sutarčių vienodo taikymo Lietuvoje praktiką. Jis nekompetentingas spręsti tarptautinių sutarčių atitikimo Lietuvos teisės aktams klausimų, nes jų prioritetas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme. Todėl Aukščiausiojo teismo senatas gali tik išaiškinti, kokiu būdu turi būti taikomos tarptautinės sutartys. Ši Aukščiausiojo teismo senato funkcija taikytina tiktai EB pirminės teisės atžvilgiu (tik tarptautinėms sutartims). Aiškinant EB pirminės teisės taikymą, senatas privalės kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas preliminaraus nutarimo (išskyrus tą patį acte clair atvejį). Atitinkamai Aukščiausiojo teismo senato sprendimas turės atitikti Teisingumo Teismo preliminarų nutarimą.
Teisingumo Teismo kompetencija neapima nacionalinės teisės aiškinimo klausimų. Jis įgaliotas spręsti tik klausimus, susijusius su EB teise. Tam tikrais atvejais labai sunku atriboti nacionalinės teisės ir EB teisės galiojimo klausimus, todėl Teismo sprendimas gali įtakoti ir nacionalinę teisę. Jeigu Teismas EB teisės normą, konkuruojančią su Lietuvos teisės norma, pripažins taikytina, tai atitinkamai Lietuvos teisės norma taps netaikytina.
Paul Graig bei Craig de Búrca knygoje “EC Law. Text, Cases & Marerials” aptariant EB teisės viršenybės principą apžvelgiama kai kurių EB valstybių narių patirtis sprendžiant kolizinius klausimus, pateikiamos ištraukos iš Teisingumo Teismo bei nacionalinių teismų sprendimų. Deja, remiantis šiomis ištraukomis negalima tiksliai nustatyti nacionalinių teismų kompetencijos ribų, aiškinant EB ir nacionalinės teisės galiojimą ir taikymą. Pastebėtina tai, kad nacionaliniai aukščiausieji teismai dažniausiai nelinkę traktuoti EB viršenybės principo, kaip absoliutaus, nacionalinių konstitucinių normų atžvilgiu.
Aptarti atvejai parodo, kad Lietuvos teismų kompetencija, aiškinant EB teisės aktus, bus labai ribota. Lietuvos teisės ir EB teisės normų kolizijų atveju galiojimo klausimus spręs irgi ne Lietuvos teismai. Jų funkcija – patvirtinti Teisingumo Teismo sprendimą. Šis savo ruožtu neturi kompetencijos spręsti nacionalinės teisės galiojimo bei aiškinimo klausimų, bet Lietuvos teisė gali būti įtakota Teismo sprendimų.

IŠVADOS

Europos Teisingumo Teismas yra viena iš keturių svarbiausių Europos Bendrijų institucijų. Teismo aktyvi veikla sulaukia ir kritikos dėl kišimosi į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą, ir pritarimų iš spartesnės Bendrijų integracijos šalininkų. Nepriklausomai nuo požiūrio, Teismo vaidmuo Europos integracijos procese vargu ar gali būti pervertintas. Trumpai apibrėžiant jo paskirtį, galima jį pavadinti svarbiausia teisėsaugos institucija, užtikrinančia integracijos procesą bei Bendrijų teisės vystymąsi. Teismas apjungia penkiolikos valstybių teisines sistemas į vieningą visumą. Visos šios teisinės sistemos yra labai skirtingos, nors geografiniu požiūriu yra labai artimos viena kitai. Šie skirtumai pasireiškia ne tik teisės sferoje, bet ir tradicijose, kultūroje, ekonomikos lygyje. Tai sudaro sąlygas visoms nacionalinių teisės sistemų institucijoms savaip traktuoti EB teisės normas, pirmiausiai atsižvelgiant į savo interesus. Jei šis procesas nebūtų kontroliuojamas Teisingumo Teismo, Bendrijų teisė subyrėtų į daug atskirų teisinių sistemų. Europos Bendrija nėra nei tarptautinė organizacija, nei konfederacinė valstybė. Atitinkamai ir Teisingumo Teismas negali būti priskirtas nei tarptautinių, nei nacionalinių teismų grupėms. Jo kompetencija toli pralenkia abiejų šių teismų grupių kompetenciją. Iš vienos pusės ji apima visas valstybes nares, taigi peržengia nacionalinius barjerus. Iš kitos – Teismo jurisdikcija galioja ne tik valstybių, bet ir jų fizinių bei juridinių asmenų atžvilgiu, apima labai platų spendžiamų klausimų ratą. To nėra nė viename kitame tarptautiniame teisme. Nors Teismas buvo įkurtas 1952 metais, jis visa dar tebėra vystymosi etape, taip pat, kaip ir Europos Bendrijos. Didėjant EB narių skaičiui Teismo laukia naujos reformos.
Teismo sudėtis taip pat atspinti jo išskirtinį statusą. Nei Steigiamosiose Sutartyse, nei Teismo Statutuose nėra numatyta Teisėjų bei Generalinių advokatų sąstato formavimas, remiantis nacionaliniu principu. Bet praktikoje šios nuostatos griežtai laikomasi. Net ir pats Teisėjų skaičius yra priklausomas nuo valstybių narių kiekio. Tokia padėtis kelia tam tikrą susirūpinimą Europos Bendrijų narių gausėjimo požiūriu. Jau dabar yra 15 teisėjų, o valstybių narių skaičius gali dar žymiai išaugti. Šiuo metu derybos vyksta su septyniomis valstybėmis, pretenduojančiomis įstoti į EB. Tai reiškia, kad norint užtikrinti stabilų teismo funkcionavimą, reikės imtis jo struktūrinės bei procesinės reformos. Galimos dvi pagrindinės struktūrinės reformos kryptys – arba kurti funkciniu principu specializuotus teismus, arba funkciniu principu paskirstyti Teismo Kolegijų veiklą. Antrasis būdas yra paprastesnis bei pigesnis, bet kuris iš jų bus pasirinktas neaišku. Valstybių narių atstovavimo principas irgi gali būti pakoreguotas. Gali būti pereita prie sistemos, panašios į tą, kokia taikoma Generalinių advokatų atžvilgiu.
Teismo veikla remiasi procesinėmis normomis. Dalis jų yra Steigiamosiose Sutartyse bei Teismo Statutuose (t.y. pirminėje EB teisėje), kita dalis Procedūrų taisyklėse bei Papildomose taisyklėse. Skirtingų bylų rūšių procesas turi savų ypatumų, bet pagrindinės stadijos išlieka. Svarbiausios jų yra rašytinė procedūra bei žodinė procedūra. Pasibaigus joms, Generalinis advokatas pateikia Teismui savo išvadą. Ši išvada yra neprivalomojo pobūdžio, bet ji užtikrina nešališkos ir objektyvios nuomonės pateikimą teismui. Daugeliu atvejų, Teismas priimdamas sprendimą, vadovaujasi šia išvada. Teismo pasitarimas yra slaptas, o sprendimas pareiškiamas viso Teismo vardu. Atskiros nuomonės nėra leistinos, kad neturėtų įtakos sprendimo autoritetingumui.
Teisingumo Teismas įgaliotas spręsti labai platų klausimų ratą. Jo vykdomos funkcijos apima daugelio specializuotų nacionalinių teismų veiklos sritis. Bet svarbiausia funkcija – EB teisės aktų aiškinimo bei galiojimo klausimų sprendimas. Šiuo pagrindu Teismas sprendžia ginčus tarp Bendrijų institucijų ir valstybių narių. Tie ginčai, kuriuose ieškovas yra privatus asmuo, šiuo metu nagrinėjami Pirmosios Instancijos Teisme. Kita svarbi teismo veiklos kryptis – preliminarių nutarimų pateikimas pagal nacionalinių teismų prašymus. Nacionaliniai teismai privalo tiesiogiai taikyti EB teisės normas. Teisingumo Teismas užtikrina, kad skirtingose valstybėse jos būtų taikomos vienodai. Todėl tais atvejais, kai byla nagrinėjama tokiame nacionaliniame teisme, kurio sprendimas neskundžiamas, jis turi pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl EB normų išaiškinimo.
Teisingumo teismas užtikrina teisės laikymąsi, aiškinant bei taikant EB teisę, todėl jis turi didelę įtaką Lietuvos teismams. Plačiausia bendradarbiavimo sritis – preliminarių išvadų pateikimas nacionaliniams teismas. Jų privalomumas nėra griežtai reglamentuotas EB teise, bet jis yra aiškiai numanomas. Konstitucinio teismo kompetencija įtakota EB teisės viršenybės prieš Lietuvos teisę nustatymu. Aukščiausiojo Teismo senato bei Teisingumo Teismo kompetencijos ribų nustatymas tiek problemų nesukelia. Aukščiausiojo Teismo senato EB teisės aiškinimas negali prieštarauti Teisingumo Teismo aiškinimui. Tais atvejais, kai Teisingumo Teismas dar nebuvo nagrinėjęs panašios bylos, Aukščiausiojo teismo senatas privalės kreiptis į Teismą prašydamas preliminarios išvados. Tokia pareiga numatoma ir visiems kitiems Lietuvos teismams, kurių sprendimas negali būti apskųstas.

LITERATŪRA:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d.referendume
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas, priimtas, 1993 m. vasario 3 d.
3. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas, priimtas 1999 m. sausio 14 d.
4. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas, priimtas , 1992 m. vasario 6 d.
5. Lietuvos Respublikos Administracinių teismų įsteigimo įstatymas, priimtas 1999 m. sausio 14 d.
6. Lietuvos Aukščiausiojo teismo statutas, priimtas 1995 m. balandžio 18 d.
7. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas, priimtas 1999 m. birželio 22 d.
8. Europos Ekonominės Bendrijos Teisingumo Teismo Statutas. Pasirašytas 1957 balandžio 17 dieną Briuselyje.
9. Konvencija dėl kai kurių institucijų bendrų visoms Europos Bendrijoms. Pasirašyta 1957 kovo 25 dieną Romoje.
10. Procedūrų taisyklės, priimtos 1991 birželio 19 d., su pataisom iki 1997 gruodžio 23 d., duomenys iš Teismo svetainės Internete
11. A. Tatham ., Europos sąjungos teisė, V., Eugrimas 1999
12. Tillotson J., European Community Law: Text, Cases & Materials, Cavendish Publishing Limited, London 1996
13. Walter, Cairns Europos Sąjungos teisės įvadas, V., “Eugrimas” 1999
14. Д. Сиджански, Федералистске будущее Европы, Москва, РГГУ, 1998
15. Б.Н. Топорнин, Европейское парво, Москва, “Юристь”1999
16. Papildomos procedūrų taisyklės, priimtos 1974 spalio 4 d., su pataisom iki 1997 kovo 11 d., duomenys iš oficialios Teismo svetainės Internete, Http://curia.eu.int
17. Rekomendacija nacionaliniams teismams dėl preliminarių nutarimų, dokumentas iš oficialios Teisingumo Teismo svetainės Internete, Http://curia.eu.i

Pokyčių vadyba. Pokyčių proceso modelis

 

Vienas iš aktualiausių šios dienos organizacijų vadybos aspektų – jos išorės aplinkoje ir viduje vykstančių pokyčių reikšmės veiklos organizavimui ir rezultatams įvertinimas, šių pokyčių galimjos neigiamos įtakos eliminavimas bei galimų teigiamų pasekmių nymatymas ir panaudojimas. Todėl pokyčių tyrimui pastaruoju metu skiriamas ypatingas dėmesys.

Pradedant nagrinėti organizacijų aplinkoje ir viduje vykstančius pokyčius, būtina apibrėžti jų esmę ir įvertinti kai kuriuos jų sampratos aspektus, juolab, kad pokyčių turinys gana dažnai suprantamas nevienodai.

Kai kurie autoriai (J. Quinn,1980;C.Carnall, 1990 ir kt.) pokyčiais vadina pakeitimu, kurie vykdomi siekiant tobulinti ar net iš esmės keisti vienus ar kitus organizacijos gyvensenos elementus. Šie pakeitimai, kaip taisyklė, yra sąlygojami pasikeitimų organizacijos išorės aplinkoje arba jos viduje vykstančių kaitos procesų.Todėl šie pokyčiai yra lyg ir išvestiniai pokyčiai iš kitų pokyčių, objektyviai vykstančių organizaciją supančioje aplinkoje. Naudojant lietuvišką terminologiją šiuos pokyčius tiksliausiai galima būtų vadinti „pakeitimais“.

Kiti autoriai (D. Hurts, 1995; G. Johnson, 1987; G. Morgan, 1986 ir kt.) pokyčiais vadina pakeitimus organizacijos aplinkoje ir viduje, vykstančius objektyviai ir visiškai nepriklausomai nuo jos veiklos pobūdžio, rezultatų, vadybos bei kitų aspektų. Jų neįmanoma pakeisti, pakreipti kita linkme ar kaip nors įtakoti. Jclemmer (1995) taip apibūdina šiuos pokyčius : „Pokyčių negalima valdyti. Juos galima ignoruoti, jiems priešintis, į juos reaguoti, jais pasinaudoti įvairiais tikslais. Tačiau valdyti jų negalima, taip kaip negalima priversti juos pakrypti norima kryptimi. Tai, ar mes būsime pokyčių aukos, ar nugalėtojai priklauso nuo mūsų pasirengimo reaguoti į juos ir keistis bei transformuotis“. Akivaizdu, kad taip apibūdinami pokyčiai yra tie, kurie sąlygoja pakeitimus, sąmoningai vykdomus siekiant išvengti neigiamų paskmių ir tobulinti organizacijos veiklą.

Objektyvių pokyčių svarba organizacijos gyvensenai ypač reikšminga. Norint sėkmingai reaguoti į šiuos pokyčius, jais pasinaudoti gerinant organizacijos veiklą, būtina suvokti jų atsiradimo priežastis bei galimas vyksmo trajektorijas.

Priežastys, sąlygojančios objektyvius pokyčius organizacijos išorės aplinkoje ir jos viduje dažniausiai būna šios:

Pagrindinės išorinės priežastys:

– nauji mokslo atradimai, iš esmės keičiantys produktų ir paslaugų gamyboje naudojamas medžiagas, įrengimus, aparatūrą, įrangą, technologinius procesus, informacijos panaudojimo galimybes ir pan. (pvz. Naujos energijos rūšies atradimas; naujų medžiagos savybių, įgalinančių sukurti visiškai naujas informacines technologijas, nustatymas ir kt.);

– globaliniai pasikeitimai visuomeniniuose pasaulio vystymosi procesuose, keičiantys socialinius – politinius santykius tarp valstybių, politinių aljansų, tarptautinių organizacijų (pvz, komunistinės sistemos žlugimas, naujų suverenių valstybių atsiradimas ir pan,);

– neprognozuojami kitų organizacijų ekonominės ir vadybinės veiklos veiksmai, keičiantys produktų, kapitalo, darbo rinkų struktūras, pardavimo kanalų sistemas ir pan. (pvz. Netikėtas organizacijų susijungimas, iš esmės keičiantis konkurencinę situaciją; netikėta didžiulė konkurentų akcijų emisija ir kt);

– ekonomikos globalizavimo ir internacionalizavimo procesai, keičiantys produktų ir paslaugų gamybos organizavimo principus, marketingo sistemas, finansinius sntykius ir pan. (pvz. Multinacionalinių korporacijų plėtra, strateginių aljansų kūrimasis ir pan.)

Pagrindinės vidinės priežastys:

– organizacijos personalo kokybinis augimas, sąlygotas naujų žinių įsisavinimo, bendrojo visuomenės išsivystymo lygio didėjimo, soialinių, politinių ir kultūrinių pasikeitimų ir pan. Šis kokybinis augimas keičia darbuotojų vertybines orientacias, jų lūkesčius, jų sampratą apie organizacijos tikslus ir uždavinius, jos misiją bei galimybes;

-organizacijos kiekybinis plėtimasis, sąlygotas objektyvaus gaminmų produktų ar paslaugų paklausos didėjimo, naujų realizavimorinkų atsirdimo. Ši plėtra iššaukia objektyvius pasikitimus struktūrose, funkcijose, procesuose;

-organizacijos išsigimimas (revitalizacija), sąlygotas organizacijos technologinių, organizacinių, vadybinių, motyvacinių sistemų stagnacija, jų objektyvaus keitimosi būtinumu. Revitalizacijos atveju organizacijoje įgyvendinti pakeitimus ir ją atgaivinti pavyksta ne visuomet.

Tiek išorės, tiek vidinės priežastys, sąlygojančios objektyvius pokyčius, turikeletą savybių, kurios trukdo visapusiškai įvertinti šių pokyčių įtaką organizacijos gyvensenai ir priimti optimalius jos pakeitimų sprendimus. Pagrindinės savybės yra šios:

-netikėtumas ir neapibrėžtumas, analogų praeityje nebuvims;

-labai greiti priežastinių procesų vystymosi tempai, kartais viršijantys reagaimo į juos galimybes;

-daugeliu atvejų priežastys nuspėjamos tik pagal šalutinius požymiu, tiesioginių požymių nėra;

-priežatį apibūdinantys faktoriai savo turiniu ir esme labai skirtingi, o taip pat labai nevienodo intensyvumo.

Ivertinant šias pokyčių priežastingumo savybes, akivaizdu, kad objektyvių išorės aplinkos ir vidaus pokyčių, sąlygojančių organizacijos pasikeitimų būtinumą, nustatymas, įvertinimas ir reagavimas į juos yra gana sudėtingas procesas. Vis dėlto, norint sėkmingai veikti sudėtingose šiandienos sąlygose, šis procesas tampa neišvengiama organizacijos veiklos sudėtine dalimi.[3]

Iš esmės kiekvienas vadybos sprendimas atneša tam tikrus organizacijos veiklos pokyčius, – net jei siekiama palaikyti ankstesnę būklę, kuriai gresia aplinkos pasikeitimai, sprendimas reikalauja veiksmų, kurių šiaip jau nebūtų reikėję imtis. Pokyčių vadybą, kaip atskirą vadybos klausimą, nagrinėti paskatino tai, kad labai dažnai tų pokyčių įgyvendinimas žlugdavo dėl neįvertintų aiškiai nematomų ir priimant vadybos sprendimus ignoruojamų organizacijos veiklos bruožų. Paprastai sprendžiant remiamasi organizacijos tikslais, technologija, struktūra, formaliu valdžios pasiskirstymu, formalias informacijos kanalais, nustatytomis veiklos taisyklėmis ir procedūromis. Tuo tarpu, ypač jei vyksta esmingesni pokyčiai organizacijoje, didžiulę reikšmę turi nematomieji bruožai: nuomonės, įsitikinimai, jausmai, vertybės, visokiausi konfliktai, neoficialūs santykiai, užtverti informacijos kanalai ir kitokie formaliame vadybos procese neįvertinami dalykai. Todėl dažnai esminius pokyčius organizacijoje smarkiai trukdo, o kartais ir visai sužlugdo tokie psichologinio pobūdžio veiksniai:

nustebimas, kai darbuotojai būna psichologiškai nepasiruošę priimti pakeitimus, tai gali sukelti rimto veiklos sutrikimo vaizdą, dėl to gali kilti pačių darbuotojų suirzimas;

inercija – įpratimas prie nusistojusios darbo tvarkos ir procedūrų; tai daugelis organizacijos narių sieja su savo saugumu;

įgūdžių trūkumas dirbti naujomis sąlygomis

emociniai šalutiniai padariniai – pasitikėjimo savimi, įtakos kitiems, bendravimo galimybių sumažėjimas, galimas atsakomybės, įtampos padidėjimas;

pasitikėjimo vadovybe stoka;

galimų nesėkmių baimė;

asmeniniai konfliktai su pokyčio iniciatoriais arba įgyvendintojais. Todėl ypač svarbu pasirūpinti gerais būsimos naujovės įgyvendinimo vadovo santykiais su eiliniais naujovės įgyvendintojais;

prastas planavimas, neskiriant laiko psichologiniam ir kvalifikaciniam organizacijos narių parengimui dirbti naujovės sąlygomis;

vadovų netaktiškumas. Kaip rodo tyrimai, tai irgi neretai būna pokyčių trukdymo priežastis, nes ir taip įtemptomis pokyčių sąlygomis žmonės tampa ypač jautrūs ne tik tam, kas yra daroma, bet ir kaip daroma bei kalbama;

baimė dėl darbo statuso ir saugumo. Ji neretai būna ir įsivaizduojama dėl patikimos informacijos stokos, dėl nepasitikėjimo vadovybe;

darbo grupių suardymas. Jis gali sukelti rimtą pasipriešinimą naujovėms, jeigu anksčiau tame darbo bare buvo susidariusi darni, susigyvenusi darbo grupė, kuri naujomis sąlygomis turi būti performuota (čia ypač svarbi neoficialių grupės vadovų nuostata)[1]

Pokyčiai jokioje organizacijoje nevyksta lengvai, ypač jei yra suvaržymų vienašališkiems vadovybės veiksmams. Ne taip lengva atskleisti pokyčiams nepritarenčius asmenis. Varžantys veiksniai yra profsąjungų numatytos procedūros ir būtinumas užtikrinti, kad nenutrūktų personalo motyvacija.

Vadovai privalo suprasti pokyčius ir būti pasirengę juos įgyvendinti. Efektyviai dirbantis vadovas turi tikėtis nuolatinių pokyčių, vertinti juos kaip tikrai naudingą neišvengiamybę.

1. Pokyčių procesas

Knygoje Socialinio mokslo lauko teorija/Field Theory in social Science (New York, Harper andBros,1951) Kurtas Lewinas pristatė modelį, padedantį apibūdinti pokyčių procesą. Jo teigimu, yra trys pokyčių fazės:

1 fazė – kai individas arba grupė pajunta poreikį dirbti kitaip. Apie pokyčių būtinumą kalba problemos, su kuriomis susiduriama. Vyksta diskusijos apie pokyčius, kuriuos reikėtų įgyvendinti, kad būtų išspręstos problemos.

2 fazė – prasideda tada, kai imamas keisti individų elgesys arba organizacinis procesas. Paprastas pavyzdys: darbuotojai mokomi dirbti kompiuteriu, tad rankraštinį dokumentavimą reikalaujama pakeisti kompiuteriniu. Šie pokyčiai diegiami, įtikinus personalą, kiad nauja sistema duos geresnių rezultatų.

3 fazė – vadinama įšaldymu, kai labiausiai pokyčių veikiami darbuotojai priima pokyčius kaip naują būseną.

Vadovai būtinai turi skirti laiko išnagrinėti aplinkybėms, kulančioms dėl priešinimosi pokyčiams, vadovai dirbs efektyviau, kai supras, kodėl žmonės priešinasi pokyčiams, nes tuomet galės parinkti metodus pasipriešinimui įveikti. [4]

Pokyčių agentai gali būti organizacijos nariai ar konsultantai, pakviesti iš kitur. Kompleksinėms ir ilgoms pokyčių programoms konsultanto samdymas turi daug privalumų. Jis paprastai siūlo specializuotą ekspertizę ir sugebėjimus. Konsultanatas iš šalies jausisi atsakingas už kasdieninį darbą. Trčia, kaip pašalins, konsultantas gali būti labiau gerbiamas ir turėti daugiau įtakos nei vietinis. Ketvirta, kadangi konsultanto su organizacija nesieja jokie svarbūs interesai, jis gali būti objektyvesnis nei vietinis ir lengviau pelnyti darbuotojų pasitikėjimą[2]

2. Pokyčių proceso modelis

Nors organizaciją keistis verčia daugelis jėgų, svarbu pripažinti, kad opozicinių jėgų veikimo tikslas – išlaikyti organizacijos pusiausvyrą. Šios opozicinės jėgos taip remia stabilumą ar status quo. Kad suprastume, kaip tai veikia, panagrinėkime pokyčio proceso modelį, pagrįtą Kurto Lewino darbu.

Pagal Kurto Lewino „jėgos lauko“ teoriją, kiekvienas elgesys yra pusiausvyros tarp varomųjų ir pasipriešinimo jėgų rezultatas. Varomosios jėgos stumia vienu keliu, stabdančios – kitu. Veiklos rezultatas yra šių dviejų jėgų suderinimas. Varomųjų jėgų sustiprėjimas gali pagerinti rezultatus, bet gali ir suaktyvinti stabdančias jėgas.

Lewino modelis skatina mus iškoti daugelio, o ne vienos elgesio priežasties. Planuoto pokyčio programos, pagrįstos Lewino idėjomis, yra nukreiptos pirmiausia į stabdančiųjų jėgų panaikinimą ar susilpninimą ir po to į organizacijose esančių varomųjų jėgų kūrimą ir stiprinimą.

Stabdančioms jėgoms, kurios išlaiko organizaciją stabilią, yra skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi jos yra potencialus pasipriešinimo planuotam pokyčiui šaltinis. Jei vadovai gali pakeisti šias jėgas ar sumažinti jų neigiamą poveikį, jie turi geresnę galimybę užbaigti bet kokį suplanuotą pakeitimą. Patogumo dėlei pasipriešinimo šaltiniai grupuojami į tokias klases;organizacijos kultūra, asmeniniai interesai ir individualus organizacijos tikslų ir strategijų suvokimas.

Organizacijos kultūra. Iš trijų veiksnių svarbiausias organizacijos indentiškumui formuoti ir palaikyti gali būti kultūra. Paprastai darbuotojai lieka organizacijoje, nes darbas padeda jiems pasiekti savo gyvenimo tikslus ir jų asmeninės pažiūros

Bei įsitikinimai sutampa su organizacijos kultūra. Iš tikrųjų daugelis darbuotojų sutapatina save su organizacija ir priima jos tikslus ar praradimus kaip savo. Dėl to jie gali jausti baimę dėl pastangų iš esmės pakeisti organizacijos kultūrą.

Asmeniniai interesai. Nors darbuotojai gali sutapatinti save ir sutapatina su organizacija, jie labiausiai rūpinasi savimi. Už savo gerą darbą jie tikisi atitinkamo užmokesčio, patenkinamų darbo sąlygų, darbo saugumo garantijų, tam tikro pripažinimo, valdžios ir pagarbos. Todėl, atsiradus pokyčiui, darbuotojas išgyven potencialiai nepatogų laikotarpį, kai pereinama į naują organizacinę struktūrą ar yra perprojektuojamas darbas.

Organizacijos tikslų ir strategijų suvokimas. Tiklai ir strategijos turi ypač didelę įtaką bet kurios organizacijos pastangoms organizuoti ir koordinuoti. Iš tiesų darbuotojo veiksmai gali remtis misijos teiginiais, net jei nėra formalios politikos ir procedūros. Tačiau ši galinga pastovumo jėga gali būti sunkiai pakeičiama. Kartais darbuotojai nesupranta naujų tikslų poreikio, kadangi jie neturi tokios informacijos, kurią turi vadovai. Arba jie gali ilgėtis „senų gerų dienų“[2]

3.Organizaciniai pokyčiai

Siekiant efektyviai funkcionuoti organizacija privalo nuolat analizuoti savo veiklos parametus. Jei analizė rodo, kad produktų gamybos ir pardavimo perspektyva nekokia, atsiranda nuosmukio simptomai, veikla turi būti pertvarkoma, reikia pradėti gaminti kitus (dažniausiai giminingus seniesiems) produktus ir įmonė toliau stabiliai funkcionuos. Pertvarkymų įmonės gyvenime gali būti ne vienas ir ne du. Tokiu būdu užtikrinamas įmonės ilgaamžiškumas.

Keičiant produktus, veiklos pertvarkymai, kaip taisyklė, yra sisteminio charakterio, kitaip tariant organizacijoje vyksta jos sisteminės kaitos procesas.

Sisteminė kaita jungia tris, pastaruoju laikotarpiu dažniausiai nagrinėjamus, organizacijų transformavimo būdus: restruktūrizavimą, reorganizavimą, rekonceptualizavimą.Šie būdai charakterizuojami taip.

Restruktūrizavimas – organizacinės struktūros pertvarkymas, padalinių jungimas, išskyrimas, funkcijų perdalijimas, ryšių kanalų optimizavimas ir pan. Keičiantis vidaus ir išorės sąlygoms, tokie pertvarkymai periodiškai yra būtini, nes vienų funkcijų apimtis mažėja, kitos gal visiškai išnyksta, o atsiranda naujos. Todėl negalima sutikti su kai kurių autorių ir vadybos praktikų nuomone, kad restruktūrizavimas nieko neduoda, tai tik „kėdžių perstumdymas“ ir „dokumentų pernešimas nuo vienų stalų ant kitų“. Siekiant užtikrinti valdymo mobilumą, periodinis restruktūrizavimas nebūtinas.

Reorganizavimas – vadybinio veikimo būdų ir metodų keitimas. Reorganizuojant veiklą, nebūtina daryti struktūrinių pakitimų – svarbius rezultatus galima pasiekti įvedus naujus vadybinio darbo metodus. Todėl reorganizavimas ypatingai sietinas su personalo ugdymu, jo kvalifikacijos tobulinimu.

Rekonceptualizavimas – organizacijos veiklos, o kartu ir vadybos organizavimo, koncepcijos permąstymas ir keitimas. Rekonceptualizavimas – dualistinis procesas. Pirmiausia – tai intelektualinė, minties veikla, generuojant naują firmos gyvenimo koncepciją, misiją, ir įvaizdžio kūrimo technologiją, koncepcijos realizavimo būdus bei procesus ir pan. Antra vertus, rekonceptualizavimas neturi prasmės, jeigu jis lieka tik idėjų ir koncepcijų lygyje – būtina įgyvendinti šias naujas idėjas. Todėl rekonceptualizavimo antroji dalis – praktinių koncepcijų realizaavimas – jungia ir restruktūrizavimą bei reorganizavimą, kaip konceptualiųjų idėjų įgyvendinimo mechanizmus.

Pokyčiai vyko palaipsniui – nuo Tayloro taikytų metodų iki mechanizuotų ir automatizuotų šiuolaikinės pramonės gamybos linijų. Pasikeitė technologija ir rinkodara, atsirado daug valdymo technikų, kurios neretai siejamos su žmogiškaisiais santykiais . Tačiau dauguma šių pokyčių vyko atsietai ir nesuderintai. Šiandien formuojasi naujas požiūris: nuolat gausėjančias idėjas ir sistemų teoriją siekiama panaudoti novatoriškoms organizacijų idėjoms, pritaikant sistemiškesnį ir visapusiškesnį požiūrį į problemas, kad būtų žiūrima į visumą, užuot žiūrėjus į atskiras dalis.

Išskyrus tam tikras visuomenės taisykles, žmonės turi daug laisvės, tačiau įstojus į organizaciją, jų laisvė apribojama, savo pastangas tenka vienyti su kitų žmonių pastangomis, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai. Todėl tarp asmeninių ir verslo tikslų gali susidaryti trintis. Valdžiai įgyvendinti vadovybė turi turėti administravimo aparatą.Taip suformuojama hierarchija, kuri parengia politines nuostatas, turinčias užtikrinti, kad bet kokia individo veiksmų laisvė darbe atitiktų organizacijos nuostatų dvasią.

Organizacijos struktūrai įtakos turi ekonominė aplinka. Pramonės revoliucija sukūrė labai kokurentišką ir stabilią aplinką bei valdžios piramidės struktūrą, kai įmonę kontroliuodavo keletas ištekliųus valdančių asmenų. Tokia tvarka pasirodė tinkama atlikti užduotis, kurios iš esmės buvo rutininės. Nuo to laiko įmonių aplinka tapo ne tokia stabili, o struktūros – nebe mechanistinės. Mokslo tyrimų ir technologijų plėtros dėka susiformavo didesnė ekonomikos ir kitų visuomenės sektorių priklausomybė, ypač tarp šalių (pvz., Europos Bendrija). Visa tai vedė prie sudėtingesnio teisinio ir valstybinio reguliavimo, didesnės konkurencijos tarp firmų bei išteklių susiliejimo.

Ateityje vyks dar spartesni technologiniai pokyčiai, o organizacijų struktūra tap dar įvairesnė. Kiti veiksniai, turintys įtakos organizacijų pokyčiams: gyventojų skaičiaus didėjimas, kai kylant švietimo lygiui į darbą priimama vis daugiau išsilavinusių žmonių.vis didesnę reikšmę įgyja žmonių bendravimas, nes tenka bendradarbiauti didesniuose projektuose ir koncernuose.

Konfliktų rūšys. Jų sprendimo būdai “X” įmonėje

 

Įžanga

Konfliktas – tai išreikšta kova tarp mažiausiai dviejų priklausomų pusių,kurios priešingai supranta tikslus, menką atlygį ir kitos pusės kišimasi.
Konfliktų rūšys:

FUNKCINIAI, KAI: DISFUNKCINIAI, KAI:

Santykiai gerėja; Santykiai sugriūna;

Šiuolaikiniame versle daugelis įmonių vis dažniau susiduria su ekstremaliomis situacijomis, sudėtingomis problemomis, kurioms suvaldyti ar išspręsti
tradicinės organizacinės struktūros ir senos hierarchijos nepakanka.
Į pagalbą organizacijų vadovai pasitelkia komandas – darnias, bendro tikslo siekiančias darbuotojų grupes, kurios veikdamos kryptingai ir nuosekliai pasiekia laukiamų rezultatų.
Tačiau suburti tobulai veikiančia komandą sudėtingas, išmanymo ir žinių reikalaujantis darbas.

Įmonės sąmprata
Įmonės sąvoka
Įmonė – ūkinis vienetas, turintis savo firmos vardą, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginiai-daiktiniai, finansiniai ir nematerialūs aktyvai, teisės ir pareigos. Įmonė gali veikti kaip juridinis arba fizinis asmuo.
Įmonės yra skirstomos pagal dydį priklausomai nuo jose dirbančių žmonių skaičiaus. Lietuvoje įstatymai apibrėžia tokius įmonių tipus:
• mikroįmonė. Kai jos personalą sudaro 1-9 žmonės;
• smulki įmonė. Kai joje dirba 10-49 darbuotojai;
• vidutinė įmonė. Kai joje dirba 50-249 darbuotojai;
• stambi įmonė. Kai joje dirba 250 ir daugiau žmonių.
Įmonės sudėtis

Įmonės organizacinę sandarą nulemia šie veiksniai:
• veiklos pobūdis,
• gamybos ar paslaugų teikimo pobūdis,
• atliekamos funkcijos ir sprendžiamų uždavinių skaičius,
• gamybos ar paslaugų teikimo technologija,
• darbo pasidalijimo ir specializacijos lygis,
• vadybos organizacinis lygis.

Organizuojant įmonės struktūrą reikia:
• Sudaryti organizacinius elementus (darbo vietas (pareigybes), grupes (valdymo grandis), skyrius), t.y.padalinti organizaciją horizontaliai į plačius blokus.
• Suteikti įgaliojimus vadovauti.
• Nustatyti komunikacinius ryšius arba vertikaliąją įmonės struktūrą (hierarchiją).
 Racionali valdymo organizacinė struktūra charakterizuojama:
• Tiksliu darbo pasidalijimu.
• Valdymo lygių hierarchija.
• Komandų grandine.
• Personalo elgseną reguliuojančių normų ir taisyklių buvimu.

Darbuotojų samda-personalo atrankos būdai

1.Naudojimasis vidiniais kompanijos resursais. Toks darbuotojų paieškos būdas sudaro galimybes įmonės žmonėms užimti aukštesnes pozicijas, skatina įmonės darbuotojus tobulėti, jei nori kilti karjeros laiptais įmonės viduje.
2. Atranka naudojantis esamų darbuotojų rekomendacijomis. Esami darbuotojai yra suinteresuoti rekomenduoti gerą kandidatą, kadangi jaučia atsakomybę už būsimą darbuotoją ir nenori susigadinti gero vardo darbdavio akyse.
3. Skelbimai laikraščiuose. Ši darbuotojų paieškos forma yra labai populiari ir, galima sakyti, pagrindinė. Skelbimai laikraščiuose dažniausiai pritraukia labai daug kandidatų, tačiau labai dažnai daugelis kandidatų neatitinka keliamų kvalifikacijos reikalavimų.
4. Paieška universitetuose. Šio darbuotojų paieškos būdo pagrindinis pliusas yra tas, kad yra priimami jauni ir entuziastingi darbuotojai, kurie linkę mokytis ir siekti karjeros. Minusas – tai žmonės be darbo patirties, į kurių apmokymus kartais reikia investuoti nemažus pinigus.
5. Įdarbinimo agentūrų paslaugos. Šis darbuotojų paieškos būdas yra taikomas, kai ieškoma įvairios kvalifikacijos darbuotojų ir pagal tai yra renkamasi, kokios įdarbinimo agentūros paslaugomis naudotis.
6. Dalyvavimas karjeros dienose. Personalo specialistai gali susitikti su daugeliu kandidatų, atlikti trumpus interviu ir potencialiausius kandidatus pasikviesti išsamesniems pokalbiams kompanijoje. Kompanija gali susidaryti kvalifikuotų potencialių darbuotojų duomenų bazę ir esant reikalui pasikviesti šiuos žmones į darbą.
7. Internetiniai skelbimai ir duomenų bazės. Labai sparčiai populiarėjantis darbuotojų paieškos būdas. Interneto pagalba galima gana greitai rasti norimą darbuotoją, naudotis didelėmis internetinėmis kandidatų duomenų bazėmis.
8. Valstybinių darbo biržų paslaugos. Geras būdas rasti žemesnės kvalifikacijos darbuotojus ar paprastus darbininkus

Konflikto sąmprata

Bet kurioje grupėje ar komandoje konfliktai yra neišvengiami. Svarbiausia, kaip grupe sugeba juos išspręsti, ir koks grupės narių požiūris į konfliktą apskritai.Kai kurių žmonių požiūriu, konfliktas yra blogas dalykas, kurio reikia vengti, stengtis jį slopinti. Tačiau konfliktas yra natūralus visų grupių ir organizacijų reiškinys. Konfliktas gali atnešti ir teigiamų pokyčių, jei jis bus tinkamai išspręstas.

Bioritminis suderinamumas darbovietėse

Dažnai gyvenime pasitaiko situacija kada geri, profesionalūs darbuotojai nesutaria tarpusavyje ir ,,kasa vieni kitiems duobe“.To priežastis-viena, bioritminis nesuderinamumas.Darbovietėse išsiaiškinus konfliktų priežastis(dažniausiai to kaltininkai nesupranta)susipykę darbuotojai išskiriami į kitus padalinius, kur, visų pasitenkinimui, puikiausiai dirba.Tokiu būdu spręsti vidinius konfliktus ir kitus sunkumus gali tik tokios įstaigos ir įmonės kurios turi savo darbuotojų biodiagramų kartotekas ir paskaičiuotus darbuotojų tarpusavio bioritminius suderinamumus.Tiesa, tai labai kruopštus ir gan imlus darbas, bet jis pilnai atsiperka. .Manau kad daugeliui žinoma nepaprastai sunki bendradarbiavimo vienoje patalpoje atmosfera.Taip būna kada joje yra nors vienas asmuo su skirtingais, nei kitų darbuotojų, bioritminiais ciklais. Apie gerą darbą arba jo gerus rezultatus tokiose patalpose reikia pamiršti.Deja ne Lietuvoje,o tik daugelyje vakarų Europos šalių ir JAV į tai atsižvelgiama ir sudaromos darbuotojų grupės su panašiais bioritmų ciklais .

Konfliktų išraiška

Konfliktai kyla:
1.Palaipsniui – tai yra:
1.1.Konfliktuojantys savo nepasitenkinimą išreiškia siaurame rate.
1.2.Vėliau pereina į atvirą formą, kuomet kiekvienas strengiasi išsakyti savo tiesą.
1.2 Stengiamasi palenkti savo pusėn ir kitus organizacijos narius ir padaryti juos savo sąjungininkais.
2.Iškyla staiga:
2.1.Kai nesutampa nuomonės – dėl blogo bendradarbiavimo,poelgio arba netinkamo žodžio.
Konfliktų rūšys

Konfliktai yra skirstomi pagal įvairius požymius. Psichologijos žodyne pateikiama tokia konfliktų klasifikacija (4, p. 144):
Konfliktas tarp individų – susidūrimas tarp žmonių, kurie siekia nesuderinamų tikslų, laikosi nesuderinamų požiūrių į vertybes ir normas ir mėgina jas realizuoti tarpusavio santykiuose. Taip pat tai gali būti susidūrimas žmonių, tarp kurių vyksta konkurencinė kova, nes jie siekia to paties tikslo, o tas tikslas gali būti pasiektas tik vieno iš konfliktuojančių.
Grupių konfliktas – socialinių grupių, siekiančių nesuderinamų tikslų praktiniais tikslais trukdydamos viena kitai, susidūrimas.
A. Jacikevičius, panašiai kaip ir A. Seilius (5, p. 161), išskiria tokias konfliktų rūšis (2, p. 67):
1. Asmenybiniai (asmeniniai) konfliktai. Jie atsiranda asmenybės viduje susiduriant įvairiems išorės veiksniams.
2. Tarpasmenybiniai (tarpasmeniniai) konfliktai. Jų šaltinis yra santykiai tarp dviejų ar daugiau grupės narių.
3. Asmenybės ir grupės konfliktai. Atsirandantys dėl grupės spaudimo asmenybei, ar asmenybės priešgrupinės veiklos.
4. Tarpgrupiniai konfliktai. Iškyla dėl įvairių prieštaravimų tarp įvairių grupių.
5. Socialiniai konfliktai. Iškyla tarp asmenų ar grupių dėl bendrų visuomenės nuostatų ar veiksmų spaudimo (ekonominė kultūra, svetimos kultūros invazija, religinė prievarta ir pan.).
6. (Seilius A. dar išskiria tarporganizacinius ir tarpvalstybinius konfliktus).
Pasak J. Edelmano (1, p. 34) konfliktai gali būti vienašaliai ir dvišaliai. Vienašalis konfliktas – tai situacija, kai nusiskundimų turi tik viena pusė. Dvišaliame konflikte kiekviena pusė ko nors nori iš kitos pusės. Taip pat labai svarbu skirti konfliktus, kuriuos galima pavadinti asmeniniais, ir tuos, kurie yra struktūrinio pobūdžio (1, p. 35). Iš esmės šie du tipai yra visiškai skirtingi. Asmeninis konfliktas yra susijęs su ypatingomis asmenybėmis ir ypatingu požiūriu į jas. Struktūrinis konfliktas yra bendresnio pobūdžio, jis būdingas tam tikroms aplinkybėms ar konflikte dalyvaujančių žmonių grupėms.
Konfliktai gali būti skirstomi ir pagal kitokius požymius. Pagal vertingumą būna naudingi ir žalingi konfliktai. Pagal kovos pobūdį – verbaliniai, agresyvių veiksmų, socialinės distancijos siekimo konfliktai.

Konfliktai ir jų sprendimo būdai „X“ įmonėje

Trumpai apie „X“ įmonę

AB „X“ yra viena didžiausių ir labiausiai patyrusių įmonių Baltijos šalyse.
Pagrindinės AB „X“ veiklos kryptys :
– Didmeninė prekyba ne maisto prekėmis,
– Mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis,
– Paslaugos (patalpų nuoma).
Įsikūrusi 1987 metais 1999 metais įmonė buvo reorganizuota į akcinę bendrovę X. Sėkmingai plėtojant veiklą, šiandien „X“ tinklui priklausančios parduotuvės yra įsikūrusios didžiuosiuose Lietuvos ir Latvijos miestuose.
Įmonės misija – atverti grožio, stiliaus ir komforto pasaulį kiekvienam. Stilingose parduotuvėse suderinta amžinai madinga klasika ir paskutinis mados dvelksmas.
Šiuo metu AB „X“ Baltijos šalyse valdo 47 parduotuves: 44– Lietuvoje, 3 – Latvijoje. Iš jų: Vilniuje – 16, Kaune – 11, Klaipėdoje – 7, Šiauliuose – 3, Panevėžyje – 6, Utenoje – 1, Rygoje – 3. Bendras parduotuvių prekybos plotas siekia ~10 000 kv. m (Latvijoje ir Lietuvoje).

AB „X“ plėtoja 4 skirtingų tipų parduotuvių sistemas ir atskiras parduotuves.

Trumpai apie „X“ parduotuvę

„X“
Ši universalaus profilio parduotuvė skirta įvairaus amžiaus, skirtingų stilių bei profesijų žmonėms.

„X“ parduotuvių linija skirta visai šeimai: vaikams (6-12 m.), jaunimui, moterims, vyrams.“ X“ drabužiai skirti darbui, laisvalaikiui, šventėms. Parduotuvės orientuotos į šeimas, kurios ieško kokybės už neaukštą kainą. Tai universalios parduotuvės, kuriose tinkamus drabužius sau ras skirtingų profesijų bei amžiaus žmones.

„X“ linijos parduotuvės veikia didžiausiuose prekybos centruose ir užima plotus nuo 300 iki 500 kv. m.
„X“ pasižymi didele prekių gausa.

Dažniausiai kylantys konfliktai „X“ parduotuveje

Dėl psichologinių priežasčių:
• Nesusipratimai ir santykių neišsiaiškinimas. Nesusipratimai kyla tuomet, kai viena pusė visai kitaip, nei buvo tikėtasi, supranta kitą pusę ir kitaip reaguoja į jos elgesį.Pavyzdžiui: darbuotoja gavusi geresnį darbo pasiūlymą išeina iš darbo.Paskutinę darbo dieną gražiai atsisveikina su visais darbuotojais.Viena iš kolektyvo darbuotojų nusprendžia pajuokaut ir į rankinę ideda magnetuką nuo rūbų.Išeinant supypsi vartai ir mergina pasijaučia lyg apsivogus,o bendradarbės taip pat pažiūri itariai į ją.Tai turėjo būt pokštas,tačiau buvo suprastas kaip užgauliojimas,įžeidimas.
• Nesąžiningumas. Kai žmonės vieni kitiems nesako tiesos, yra pats tikriausias konflikto šaltinis. Konfliktai kyla ne tik tuomet, kai akiplėšiškai meluojama. Jie atsiranda ir tuomet, kai sakoma tik pusiau tiesa. O tai yra dalinis nesąžiningumas.. Jis neretai yra toks pat pavojingas kaip ir melas. Jis taip pat gerokai pakenkia partnerystei, bendradarbiavimui ir net draugystei.
• Aplaidumas. Pasakyti bendradarbiams neapgalvoti žodžiai, netesėti pažadai, atsakomybė, kurios stengiamės išvengti – tai aplaidumas, kuris yra potencialus konfliktų šaltinis. Pavyzdžiui: neapgalvojant savo veiksmų ar žodžių ižeidžiamas žmogus.
• Nuostatos. Jos yra turbūt galingiausios netinkamo konfliktų sprendimo ir jų išprovokavimo priežastys. Jei esame nusiteikę suprasti kitus ir elgtis taip, kad visiems būtų gerai, tai konflikto beveik visada galima išvengti. Tačiau, jei net ir nesąmoningai būname priešiškai nusiteikę kieno nors atžvilgiu, pasielgiame taip, kad paskui tenka kelti karo kirvį ir ilgai juo mojuoti.Pavyzdžiui: i kolektyvą yra priimama nauja darbuotoja.Ji yra pasyvus žmogus, „lėtapėdė“.O mūsų parduotuvėje visada turi vykti veiksmas,tai yra: darbuotojos turi prižiūrėti kabinas,tvarkyti salę,konsultuoti žmones.Naujokė nepritampa savo gyvenimo tempu ir yra nebyliai ignoruojama vienos ar kitos bendradarbės.
• Slapti kėslai. Jie gali būti dvejopi: sąmoningi ir nesąmoningi. Vienas sąmoningų slaptų kėslų pavyzdys yra situacija, kai naujas darbuotojas visaip stengiasi įtikti savo direktoriams, tikėdamasis paaukštinimo. Nesąmoningi slapti kėslai nėra tokie akivaizdūs, kadangi jie slepiami ne nuo kito asmens, o nuo paties savęs. Nesąmoningi slapti kėslai visada būna didžiulės grupės nesutarimų, vadinamų personalijų (“jis jau toks žmogus”) ginčais, kai žmonės pasielgia visai ne taip kaip ketino.

Dėl ekonominių priežasčių:

• Tušti pažadai apie būsimą karjerą.Norint užlaikyti gerą darbuotoją žadama karjera,tačiau kartais jos ir nesulaukiama.
• Mažas atlyginimas.Pardavėjų-konsultančių darbas yra stovimas,tad nėra lengva išstovėt per savaite apie 40 valandų,tai yra 3 dienas po 6 valandas ir ypač 2 dienas po 12 valandų.Šis darbas reikalauja jėgų ir ištvermės,tad kartais mokama alga pasirodo per maža kai yra apgalvojami visi tokio pobūdžio darbo pliusai ir minusai.
Beto, organizacijos vadovui vertėtų peržvelgti faktorius, kurie sukelia neišspręstus vidinius konfliktus. Lengviau įvertinsime situaciją organizacijoje, jei atsakysime į keletą klausimų:
• Ar darbuotojai dažnai reiškia nepasitenkinimą vienas kitu, kaltina vienas kitą?
• Ar yra žmonių, kurie atsisako dirbti vienas su kitu?
• Ar jums žinomos komunikacijos problemos, informacijos nuslėpimo atvejai arba tyčinis siekimas pakenkti kitiems?
• Ar jūs prarandate gerus darbuotojus, nes jie nebegali dirbti kartu su kitais?
• Ar pastebėjote organizacijoje besiformuojančias uždaras grupes?
• Ar pasitaiko atvejų, kai jūsų darbo laiką atima nepatvirtintos informacijos apie darbo kolektyvo problemas aiškinimasis?
• Ar tenka susidurti su skleidžiamais gandais organizacijos viduje

Sprendimai,šalinantys konfliktų priežastys „X“ parduotuvėje;

Norint pagerinti situaciją organizacijoje, kad konfliktai nesukeltų neigiamų pasekmių, o padėtų organizacijai augti ir tobulėti galima keliais būdais.Reikia:
• Suteikti darbuotojams žinių ir pagrindinių konflikto sprendimo įgūdžių;
• Sukurti saugią atmosferą, kuri skatintų darbuotojus spręsti kylančius konfliktus;
• Kurti organizacijos kultūrą, kuri skatintų pozityvų konfliktų sprendimą.
Psichologinių problemų sprendimai „X“:
• Nesusipratimai ir santykių neišsiaiškinimas. Konfliktus reikėtų ne slopinti, o spręsti, pačioje užuomazgoje, kol konfliktas dar nepasiekė kulminacijos, ir situacija tampa nebevaldoma.
• Nesąžiningumas.Stengiamasi išvengti pykčių išsakant savo nuomonę atvirai,nemeluojant,neapkalbant.

• Aplaidumas.Stengiamasi suprasti vieni kitus, atsižvelgti į kolegų norus,pageidavimus.

• Nuostatos.Nusistatymai prieš žmones šiame darbe yra dažna problema,kadangi kolektyvas yra surinktas įvairaus amžiaus(daugiausia nuo19 iki 30m).Kiekvienas darbuotojas turi savo principus,savo charakterį,tad stengiamasi tiesiog prisitaikyt kolektyve.Taip pat pasakyti tiesiai į akis viską,kas nepatinka.Pvz.: blogas darbas,blogai atliktos pavestos užduotys.

• Slapti kėslai.Žmogus,turintis salptus kėslus,sąmoningai ar nesąmoningai rodantis savo ketinimus,parodo tikraji savo „AŠ“.Į žmones,lipančius per kitų darbuotojų galvas dėl aukštesnio posto,nėra žiūrima labai palankiai.Dažniausiai su tokiais darbuotojais yra kalbama dėl netinkamo elgesio su kolegomis arba tiesiog nekeliamas pareigose ilgą laiką,kad suprastų už ką taip,pakeistų savo mastyseną,būdą,bendravimą su bedradarbiais.

Ekonominių problemų sprendimai „X“:
• Tušti pažadai apie būsimą karjerą.Pažadus stengiamasi ištesėt.Kas liečia karjera,kas to vertas,yra pakeliamas pareigose.
• Mažas atlyginimas. Alga keliama su lyg kiekviena kategorija.3 kategorija suteikiama priimant i darbą.Sužinojus apie rūbų dydžius,firmas,įgijant darbo patirties suteikiama 2 kategorija.O 1 kategorija kai jau viskas yra suprantama šiame darbe,kai viskas žinoma,aišku.Kylant kategorijoms kyla ir atlyginimai.Atlygis už darbą šioje įmonėje labai priklauso nuo žmogaus.Jei dirbant yra idedama nemažai pastangų ir noro suprasti,išmokti,kategoriją gali pakelti netgi nepraėjus bandomojo laikotarpio,t.y. 3 mėnesių.

Išvada

„X“ įmonėje kylantys konfliktai yra beveik tokie patys kaip ir kiti konfliktai su viena išlyga. Konfliktas darbe galima sakyti yra unikalus, nes darbuotojas organizacijoje būna 40valandų ,tai yra penkias dienas per savaitę. Įmonėje vykstančių konfliktų poveikis mūsų sąmonei, emociniam ir fiziniam komfortui yra toks, kurio daugelis konfliktų nepalieka, nes jie gali paveikti pajamas, savimonę, statusą, asmeninį gyvenimą ir pan. Todėl, kai organizacijoje kyla konfliktų, su jais tvarkytis yra dar sunkiau, nes čia atsiranda plačiai aptartas stiprus baimės elementas. Konfliktuojančios pusės bijo, nes mano, kad jų įvertinimui ir darbo saugumui kyla grėsmė.
Esminiai žingsniai, siekiant išvengti organizacijoje kilusio konflikto: objektyvi situacijos apžvalga, informacijos surinkimas, alternatyvių variantų analizė, įsigilinimas ir pagarba kito žmogaus padėčiai, nusiteikimas pasiekti abi puses patenkinantį problemos sprendimą. Visa tai padeda mums suvokti, kad iš esmės konfliktinės situacijos – tai galimybė pagerinti darbo aplinką, santykius su bendradarbiais, pavaldiniais ir darbdaviais.

Naudota literatūra:

www.klvtk.lt
www.iulis.infosa.lt/sociologija
www.akademija.manager.lt
Bronislovas Martinkus „DARBO PROCESŲ VALDYMAS“, 2003m.,VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla.
Fabijonas Saulius Butkus, „Darbas Vadyba gyvenimas“ ,2006m. , Vilnius, “Eugrimo“ leidyk

Lietuvos Seimo rinkimų pagrindiniai aspektai

 

Įvadas

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Seimas – institucija dėl kurios veiklos kalbama kasdien. Seimo rinkimai tuo pačiu labai aktuali ir problematika sfera, nes būtent nuo seimo rinkimų priklauso valstybės valdymo sistema, jos pakraipos ir t.t. Seimo veikla ir visuomenės interesai – tai labai sunkiai kontroliuojanti sąveika. Visuomenės pozicija seimo veiklos atžvilgiu atsiskleidžia per šios institucijos rinkimus. Todėl, kalbėti apie seimo rinkimus ir jų organizavimo aspektus kalbėti aktualu ir reikšminga.
Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija. Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirti¬numas.
Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkinių tei¬se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad¬ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai¬čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo na¬rys, o proporcinės – likusieji 70 parlamento nariu.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko¬misijos. Ir tai tik keli seimo rinkimų epizodai, kuriuos darbo autorius analizuos plačiau šiame darbe.
Prieš kalbant apie Seimo rinkimų organizacinius aspektus, darbo autorius šio darbo pradžioje kaip įžanginę dalį pristatys trumpą Lietuvos Seimo istorinę raidą ir aptars Seimo instituciją kaip atstovaujamąją valstybės valdžios instituciją. Tuomet darbo autorius išanalizuos pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimo organizavimo elementus.

Darbo objektas – Lietuvos Seimo rinkimų pagrindiniai rinkimų aspektai.

Darbo tikslas – išanalizuoti pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimų aspektus.

Remiantis išsikeltu darbo tikslu, darbo autorius šiame darbe užsibrėžė šiuos uždavinius:
1. Pateikti trumpą Lietuvos Seimo istorinę raidą;
2. Aptarti Seimą kaip atstovaujamąją valstybės valdžios instituciją;
3. Išanalizuoti pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimų organizavimo aspektus.

Darbo metodas – literatūros šaltinių analizė.

Šaltinių apžvalga. Darbo autorius, analizuodamas pasirinktą temą, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, nes kaip jau buvo minėta pasirinktai temai Lietuvos Respublikos Konstitucija numato visą V skyrių. Analizuojant Lietuvos Seimo istorinę raidą bei aptariant Seimą kaip atstovaujamąją valstybės valdžios institucija darbo autorius remiasi T. Birmontienės ir kitų autorių vadovėliu „Lietuvos konstitucinė teisė“. Analizuojant Seimo rinkimų organizavimo momentus remiamasi pastaruoju šaltiniu ir pagrindiniu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus reglamentuojančiu norminiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymu ir kitais šaltiniai, kurie vienaip ar kitaip pateikia informacijos apie pasirinktą temą.

Darbo struktūra:
Įvadas – 2 psl.;
Teorinė darbo dalis, sudaryta iš trijų dalių – 14 psl.;
Išvados – 1 psl.;
Naudota ir cituota literatūra – 1 psl.;
Viso darbo apimtis – 20 psl.

1. Lietuvos Seimo istorinė raida
Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš¬tystės epochos. Tai buvo valstybės valdžios institucija. Lietuvos Didžio¬joje Kunigaikštystėje Seimas rinkosi į suvažiavimus (sesijas), kurias šaukė Didysis Kunigaikštis, o per tarpuvaldį – Ponų Taryba. Lietuvos Statutas (1566 m.) išplėtė Seimo kompetenciją. Seimas tapo aukščiausiąja įstaty¬mų leidybos ir valstybės valdžios institucija, kurią sudarė Didysis Kuni¬gaikštis, Ponų Tarybos nariai bei kunigaikščiai ir apskrityse išrinkti bajo¬rų atstovai. Po Liublino unijos (1569 m.) atsiradus jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei, atskiri valstybių seimai buvo panaikinti ir sukurtas bendras Seimas. Tokia padėtis išliko iki jungtinės Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo (1795 m.).
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nepriklausomybės paskelbimo akte buvo skelbiama, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau su¬šauktas Steigiamasis Seimas. 1920 m. balandžio mėnesį Lietuvoje buvo išrinkta atstovaujamoji institucija (Steigiamasis Seimas), kuri po ilgo isto¬rinio laikotarpio turėjo visos Lietuvos tautos mandatą. Vienas svarbiau¬sių Steigiamojo Seimo priimtų teisės aktų buvo 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal šią Konstituciją Seimas buvo vienerių rūmų, ir buvo renkamas trejų metų laikotarpiui. Parlamentinė respublika – tai Lietuvos valdymo forma, kuri buvo įtvirtinta 1922 m. Konstitucijoje. Todėl Seimas to meto seimas turėjo daugiau įgaliojimų.

Pirmasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1922 m. spalio mėnesį, antrasis 1923 m. gegužės mėnesį.1926 m. gegužės mėnesį išrink¬tas trečiasis Seimas buvo paskutinysis, išrinktas vadovaujantis 1922 m. Konstitucija. 1927 m. gruodžio 17 d. prasidėję politiniai ir teisiniai pasikeitimai siaurino Seimo kaip atstovaujamosios institucijos reikšmę. Ket¬virtasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1936 m., galiojant naujai 1928 m. Konstitucijai. 1938 m. Konstitucija iš esmės nepakeitė Seimo įgaliojimų (lyginant su 1928 m. Konstitucija), paversdama jį labiau reprezentaciniu, patariamuoju.
1991 kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – atsta¬čiusi Lietuvos nepriklausomybe priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Konstitucija), pagal kurio 78 str. l d. aukščiausiuoju Lietuvos Respubli¬kos valstybės valdžios organu (sąvoka „organas” buvo vartojama Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme) buvo Lietuvos Respublikos Aukščiau¬sioji Taryba. Ši atstovaujamoji institucija turėjo plačius įgaliojimus ski¬riant ir kontroliuojant vykdomąja valdžią. Aukščiausiosios Tarybos – At¬kuriamojo Seimo – įgaliojimų apimtys, veiklos praktika suteikia galimybę tuo metu egzistavusią valdymo formą vertinti kaip artimą „susirinkimo valdymo sistemai”. Joje valstybės valdžios centras yra atstovaujamoji ins¬titucija, iš esmės nukreipianti tam tikra linkme visą valstybės struktūrų veiklą. To meto Lietuvos valdymo sistemą vadinti parlamentine respubli¬ka, kai šalies Konstitucijoje – Laikinajame Pagrindiniame įstatyme – ne¬buvo įtvirtinta visų valdžios padalijimo elementų, būtų netikslu. Pastebė¬tina, kad Lietuvos Respublikos „Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas” atsirado jau pasibaigus įgaliojimams. 1990 -1992 m. atstovauja¬moji institucija vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ta¬čiau Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs Aukščiausiosios Tarybos veiklos turinį., nusprendė, kad pavadinimas „Aukščiausioji Taryba – At¬kuriamasis Seimas” tiksliau išreiškia šios institucijos veiklos kryptis.
1992 m. spalio m. 25 d. Lietuvos Respublikos piliečiai referendume pritarė naujai valstybės Konstitucijai. Šios Konstitucijos nuostatomis remiamasi, kai renkami šių dienų Seimo atstovai.

2. Seimas kaip atstovaujamoji valstybės valdžios institucija
Kaip jau buvo minėta įvadinėje šio darbo dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucija5 numato, jog Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu  institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija.
Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirtinumas.
Tačiau Seimui priskirti įstatymų leidybos įgaliojimai nėra absoliutūs. Pirmiausia Seimas yra saistomas Konstitucijos7. Be to, šie įgaliojimai yra ribojami tokio instituto kaip referendumas. Dalį Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų galima keisti tik referendumu. Anot prof. A. Vaišvilos Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kt.. Priimdama šį teisės aktą per savo atstovus arba tiesiogiai balsuodama už pagrindines jos nuostatas, tauta siekia riboti valdžios galias pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Pažeisti Konstituciją – tai pažeisti pagrindines žmogaus teise.
Taip pat Konstituci¬nis Teismas turi galimybę pripažinti Seimo priimtą įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Respublikos Prezidentas naudojasi veto teise bei turi įgaliojimus, esant Konstitucijoje numatytoms aplinkybėms, paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Šie apribojimai pasireiškia kaip valdžių padalijimą garantuojančio „stabdžių ir atsvarų” mechanizmo dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog „Seimą sudaro Tautos atstovai…”9. Tad parlamentas, vykdydamas Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, vykdo ir Tautos atstovaujamąją funkciją. Kaip atstovaujamoji institucija Seimas tampa Tautos (visų piliečių – valios ir interesų reiškėju. Tautos atstovavimas garantuojamas demokratinės rinkimų sistemos ir principų. Tautos atstovavimo nereikėtų suprasti tiesiogiai, jog nuo išrin¬kimo momento Seimo nariai nustoja būti savo rinkėjų atstovai, o tampa Tautos atstovais. Tačiau esant prieštaravimui tarp rinkėjų ir Tautos (nacionalinių) interesų, parlamento narys prioritetu turėtu suprasti pasta¬ruosius10. Todėl tokia doktrina griežtai nereikalauja iš parlamento nario vykdyti priešrinkiminius pažadus ir nenumato deputatų atšaukimo mechanizmo.
Išrinktas Seimo narys yra laisvas balsuodamas bet kuriuo klausimu. Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam su¬teiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai, taigi visi parlamento nariai yra Tautos atstovybė. Seimo narių teisių negalima diferencijuoti, negalima jiems nustatyti nevienodų galimybių dalyvauti Seimo darbe11. Ne tuo yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institu¬cijos principas – parlamento narių lygybė – vadinasi, tokiu atveju nebūtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti jos interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies 5 skirsnio 25 str. atiti¬kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”).
3. Seimo rinkimų organizavimas

Kaip jau buvo užsiminta šio darbo įvadinėje dalyje, Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkinių tei¬se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas12 numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad¬ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai¬čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo narys, o proporcinės – likusieji 70 parlamento narių.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko¬misijos. Dvi pastarosios komisijos skiriamos tik rinkimų laikotarpiui. Įsta¬tyme yra numatytas demokratinis rinkimų komisijų sudarymo principas13.
Rinkimų apygardų sudarymas. Rinkimams organizuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, atsižvelgiant į rinkėjų skaičių rinkimų apygardoje, Lietuvos Respublikos teritorijos suskirstymą į vienmandates rinkimų apygardas per ankstesnius Seimo rinkimus ir administracinį teritorinį padalijimą. Rinkimų apygarda sudaroma iš bendrą ribą turinčių rinkimų apylinkių. Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus14. Vyriausioji rinkimų komisija, likus ne mažiau kaip 95 dienoms iki rinkimų, nustato ir, likus ne mažiau kaip 90 dienų iki rinkimų, „Valstybės žiniose“ skelbia rinkimų apygardas sudarančių rinkimų apylinkių sąrašą, jų balsavimo būstinių adresus ir telefonus, apygardos rinkėjų skaičių, apygardų rinkimų komisijų adresus ir telefonus.
Taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi turintys rinkimų teisę Lietuvos Respublikos piliečiai. Šioje apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių.
Rinkimų apylinkių sudarymas. Atsižvelgiant į patogumą rinkėjui atvykti į balsavimo patalpas ir rinkėjų skaičių, miestų, rajonų teritorijos dalijamos į rinkimų apylinkes15.
Miesto, rajono teritorijos suskirstymą, kuris yra pastovus organizuojant ir vykdant rinkimus ir referendumus, prireikus į rinkimų apylinkes mero teikimu keičia Vyriausioji rinkimų komisija. Patvirtintų rinkimų apylinkių sąrašą, jo pakeitimus Vyriausioji rinkimų komisija skelbia „Valstybės žiniose“. Rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5000 rinkėjų.
Rinkimų apylinkės ribos, balsavimo patalpos adresas keičiami prireikus, bet ne vėliau kaip likus 100 dienų iki rinkimų. Meras teikime tvirtinti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodo siūlomą apylinkės pavadinimą, rinkimų apylinkę sudarančius adresus, rinkėjų skaičių sudaromoje apylinkėje, balsavimo patalpų adresą ir telefoną. Teikime keisti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodomi siūlomi pakeitimai. Šie pakeitimai turi būti pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip likus 110 dienų iki rinkimų. Jeigu anksčiau nustatytose balsavimo patalpose negalima surengti balsavimo, Vyriausioji rinkimų komisija apygardos rinkimų komisijos teikimu gali pakeisti apylinkės rinkimų komisijos balsavimo patalpos adresą likus iki rinkimų ir trumpesniam, negu šiame straipsnyje nustatyta, terminui.
Rinkimų komisijų sudarymas. Rinkimus į Seimą organizuoja ir vykdo 3 pagrindinės institucijos. Į rinkimų komisiją gali būti siūlomas Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis turi teisę būti renkamas Seimo nariu (neatsižvelgiant į kandidatui į Seimo narius nustatytą jauniausią amžių, bet rinkimų dieną ne jaunesnis kaip 18 metų) ir nebuvo per paskutinius trejus Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimus arba referendumą atleistas iš rinkimų arba referendumo komisijos už Seimo, Respublikos Prezidento, Savivaldybių tarybų rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimą.
Vienu metu tas pats asmuo negali būti:
 rinkimų komisijos nariu ir kandidatu į Seimo narius;
 kandidatu į Seimo narius ir atstovu rinkimams;
 atstovu rinkimams ir rinkimų komisijos nariu;
 kandidatu į Seimo narius ir rinkimų stebėtoju;
 rinkimų komisijos nariu ir rinkimų stebėtoju.
Rinkimų komisijos narys, jeigu jis pageidauja būti kandidatu į Seimo narius, prieš duodamas sutikimą tapti kandidatu ar pradėdamas rinkti piliečių parašus, privalo ne vėliau kaip prieš 10 dienų raštu atsisakyti rinkimų komisijos nario pareigų. Jeigu rinkimų komisijos narys to nepadaro, jis šalinamas iš rinkimų komisijos už šio rinkimų įstatymo pažeidimą ir neregistruojamas kandidatu į Seimo narius ar iš jų išbraukiamas.
Apygardų rinkimų komisijų sudarymas
Apygardų rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 74 dienoms iki rinkimų17.
Apygardų rinkimų komisijos sudaromos iš:
 teisingumo ministro pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje;
 Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje;
 mero pasiūlyto kiekvienos savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, administracijoje dirbančio karjeros valstybės tarnautojo;
 partijų, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų.
Teisingumo ministras, Lietuvos teisininkų draugija ir meras gali siūlyti ir daugiau kandidatūrų. Jeigu rinkimų apygardos teritorija sudaryta iš kelių savivaldybių teritorijų, komisijoje turi būti visų šių savivaldybių administracijose dirbančių karjeros valstybės tarnautojų, pasiūlytų į komisiją šių savivaldybių merų.
Partijos, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal iškeltų kandidatų sąrašą (jungtinį sąrašą), nuo vieno šio daugiamandatėje rinkimų apygardoje iškeltų kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) turi teisę pasiūlyti į apygardų rinkimų komisijas po du savo atstovus. Jeigu partijų pasiūlyti atstovai atitinka šio įstatymo reikalavimus, Vyriausioji rinkimų komisija jų kandidatūrų atmesti negali. Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta, Vyriausioji rinkimų komisija vietoj jų gali papildomai skirti komisijos nariais asmenis, pasiūlytus teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos arba mero.
Visais atvejais ne mažiau kaip trys komisijos nariai turi būti asmenys, paskirti į apygardos rinkimų komisiją iš teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos ir mero pasiūlytųjų. Jeigu šių asmenų yra mažiau, komisija padidinama iš teisingumo ministro arba Lietuvos teisininkų draugijos, arba mero pasiūlytų asmenų.
Jeigu tą pačią dieną kartu vyksta arba Seimo, arba Respublikos Prezidento rinkimai, arba referendumas, sudaromos tos pačios apylinkių rinkimų ar referendumo komisijos. Vyriausioji rinkimų komisija atskiroje rinkimų, referendumo teritorijoje sudaro vieną – miesto, rajono, apygardos rinkimų arba referendumo – komisiją ir nustato jos funkcijas organizuojant ir vykdant kitus rinkimus ar referendumą.
Apygardos rinkimų komisijos pirmininką iš komisijos narių skiria Vyriausioji rinkimų komisija.
Apygardos rinkimų komisija pirmajame posėdyje išsirenka komisijos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.
Apylinkių rinkimų komisijų sudarymas
Ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų apygardos rinkimų komisija nustato kiekvienos rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių, kuris turi būti kartotinis partijų (jų koalicijų), turinčių teisę siūlyti kandidatūras į rinkimų komisijas, skaičiui. Jeigu nebuvo pasiūlyta pakankamai kandidatūrų arba komisijoje liko laisva vieta, trūkstamas kandidatūras gali pasiūlyti savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, meras.

Po vienodą skaičių kandidatūrų į apylinkės rinkimų komisiją turi teisę siūlyti:
 kiekviena partija ar jų koalicija, paskutinius Seimo rinkimus gavusi Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu partija Seimo narių mandatų gavo būdama koalicijoje, tai kandidatūras ji gali siūlyti kartu su koalicijoje dalyvavusiomis partijomis;
 partija ar jų koalicija, per paskutinius savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, tarybos rinkimus gavusi šios tarybos narių mandatų pagal iškeltų kandidatų sąrašą (jungtinį sąrašą). Jeigu partija tarybos narių mandatų gavo būdama koalicijoje, kandidatūras ji gali siūlyti kartu su koalicijoje dalyvavusiomis partijomis.
Jeigu partija gali siūlyti kandidatūras ir pagal Seimo, ir pagal savivaldybių rinkimų rezultatus, tai ji kandidatūras siūlo tik pagal vienų iš šių rinkimų rezultatus pasirinktinai. Jeigu viena iš partijų, dalyvavusių rinkimų koalicijoje, kandidatūrų nepasiūlo arba atsisako jas siūlyti, arba pasirenka siūlyti pagal kitų, kai buvo sudaryta koalicija, rinkimų rezultatus, kitos šioje koalicijoje dalyvavusios partijos kandidatūras turi teisę siūlyti jai nedalyvaujant.
Partija kandidatūrų į apylinkių rinkimų komisijų narius sąrašą apygardos rinkimų komisijai pateikia ne vėliau kaip likus 48 dienoms iki rinkimų.
Apylinkių rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro apygardų rinkimų komisijos ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų. Jeigu partijos siūloma kandidatūra atitinka šio įstatymo reikalavimus, apygardos rinkimų komisija negali jos atmesti.
Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta arba pasiūlytos kandidatūros neatitinka šio įstatymo reikalavimų, arba jos buvo pasiūlytos po nustatyto termino, apygardų rinkimų komisijos gali sumažinti anksčiau nustatytą rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių arba kreiptis į merą, kad šis pasiūlytų į apylinkių rinkimų komisiją trūkstamas kandidatūras. Mero siūlomos kandidatūros negali būti partijų nariais ar jais tapti iki rinkimų komisijos nario įgaliojimų pabaigos. Jeigu ne mažiau kaip trys apygardos rinkimų komisijos nariai apygardos rinkimų komisijos posėdyje, kuriame skiriamas mero pasiūlytas apylinkės rinkimų komisijos narys, prieštarauja mero siūlomos kandidatūros paskyrimui apylinkės rinkimų komisijos nariu, ši kandidatūra negali būti skiriama komisijos nariu. Apylinkės rinkimų komisijoje turi būti mažiausiai 5 nariai.
Apylinkių rinkimų komisijų pirmininkus iš komisijos narių skiria apygardų rinkimų komisijos. Apylinkės rinkimų komisija savo pirmajame posėdyje išsirenka komisijos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

Apylinkės rinkimų komisijos įgaliojimai
Apylinkės rinkimų komisija:
 iš apygardos rinkimų komisijos gauna apylinkės rinkėjų sąrašus, sudaro sąlygas su jais susipažinti rinkėjams, partijų atstovams rinkimams, įteikia ar kitaip perduoda rinkėjams rinkėjo pažymėjimus, praneša apygardos rinkimų komisijai apie apylinkės rinkėjų sąraše aptiktus netikslumus;
 nagrinėja skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų;
 Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka prižiūri, kaip rinkimų apylinkės teritorijoje vyksta balsavimas paštu, kad būtų sudarytos sąlygos balsuoti paštu visose rinkimų apylinkės teritorijoje esančiose sveikatos priežiūros įstaigose (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ir globos įstaigose, kariniuose vienetuose ir vidaus tarnybos daliniuose, areštinėse, tardymo izoliatoriuose (sulaikymo namuose) ir bausmių vykdymo įstaigose, taip pat organizuoja rinkėjų balsavimą namuose;
 kartu su savivaldybės administracijos atstovu pasirūpina, kad pagal šio įstatymo reikalavimus laiku būtų parengtos balsavimo patalpos, slapto balsavimo kabinos ir balsadėžės;
 rinkimų dieną organizuoja balsavimą rinkimų apylinkėje;
 suskaičiuoja balsus, surašo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą;
 svarsto savo apylinkės rinkėjų ir stebėtojų skundus dėl rinkimų rengimo, balsavimo organizavimo, balsų skaičiavimo, balsų skaičiavimo protokolų surašymo ir priima sprendimus;
 vykdo kitus LR Seimo rinkimų įstatymo nustatytus įgaliojimus.
Rinkimų komisijų darbo organizavimas. Rinkimų komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip 3/5 komisijos narių. Komisijų sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasidalijus po lygiai, lemia komisijos pirmininko balsas. Komisijos nariai, nesutinkantys su sprendimu, turi teisę raštu pareikšti atskirąją nuomonę, o ši pridedama prie protokolo ir yra neatsiejama jo dalis.
Pasibaigus rinkimams, apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų narių, pirmininkų įgaliojimai nutraukiami. Sprendimą nutraukti įgaliojimus priima rinkimų komisija, paskyrusi komisijos narius, kai ši komisija, jos pirmininkas yra atlikę visus pagal įstatymą jam pavestus darbus.

Rinkimų komisijos nariui ar pirmininkui, davusiam rašytinį pasižadėjimą, draudžiama bet kokia rinkimų agitacija ar kiti bandymai paveikti rinkėjų valią. Asmuo, pažeidęs šį reikalavimą, rinkimų komisijos nario rašytinį pasižadėjimą, turi būti atleistas iš komisijos ir gali būti patrauktas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.
Kiti Seimo rinkimo etapai.
Rinkėjų sąrašų sudarymas reikalingas tam, kad būtų galima kontroliuoti balsavusią rinkėjų skaičių bei išvengti apgaulių, kad tas pats asmuo negalėtų bal¬suoti keliose apygardose ar apylinkėse.
Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Įvairiose valstybėse kandidatai ke¬liami pagal nustatytas taisykles25. Paprastai kandidatus iškelia ir remia politinės par¬tijos ar kitokios politinės organizacijos, bet dažnai įstatymai leidžia ir pačiam pa¬siūlyti savo kandidatūrą. Įvairių kandidatų iškėlimo galimybės yra labai svarbi de¬mokratijos sąlyga. Jeigu kokias nors kandidatūras pasiūlyti yra trukdoma, tai tuo apribojama ir piliečių pasirinkimo galimybė.
Kita vertus, pernelyg didelis kandidatų skaičius irgi gali sunkinti pasirinkimą. Kad būtų galima reguliuoti kandidatūrų iškėlimo procesą, naudojama kandidatų registracija rinkiminėje komisijoje. Registruojami tik tie kandidatai ir lik tiems lei¬džiama dalyvauti rinkimuose (t. y. balotiruotis), kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles. Labiausiai paplitusi taisyklė – tai reikalavimas, kad kandidatas surinktų tam tikrą kiekį jį remiančių piliečių parašų. Jeigu kandidatą remia didelė partija, judėjimas ar dar kokia nors organizacija, tai ši sąlyga nėra sunki. Tas kan¬didatas, kuris nesurenka reikiamo kiekio parašų, nėra registruojamas ir jam nelei¬džiama balotiruotis, nes neįtikėtina, kad jam pavyktą laimėti26.
Visos politinės partijos ir visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujan¬tys rinkiniuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visų pakopų rinkimų komisijose. Vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose kandidatus į Seimo narius turi teisę kelti visos politinės partijos, įregist¬ruotos įstatymų numatyta tvarka. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje politinėms partijoms, visuomeniniams politiniams judėjimams bei koali¬cijoms reikia pateikti sąrašus, kuriuose turi būti įrašyta ne mažiau kaip 20 kandidatų. Tuo pačiu metu šie asmenys gali kelti savo kandidatūras vienmandatėse rinkimu apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 dienu iki rinkimų, Vyriausioji rinkimu komisija paskelbia vienmandatėse apygardose iškeltu kandidatu pavardes, taip pat rinkimuose dalyvaujančių par¬tijų, visuomeniniu politinių judėjimų bei koalicijų sąrašus.
Įstatymas numato griežtus elgesio reikalavimus partijoms ir kitoms institucijoms rin¬kimu kampanijos metu. Kadangi Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimu sistemą, tai kiekvienas rinkėjas gauna du biuletenius; vienman¬datės ir daugiamandatės. Siekiant sudaryti galimybes didesniam piliečių skaičiui realizuoti pilietine teise, Seimo rinkimų įstatymas numato galimybę balsuoti paštu28.
Priešrinkiminė kampanija – tai laiko tarpas nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtos rinkimų dienos29. Tuo metu kandidatai, juos remiantys patikėtiniai ir politinės partijos organizuoja daugybę susitikimų su rinkėjais, aiškina savo programines nuostatas, agituoja ir įtikinėja rin¬kėjus. Paprastai priešrinkiminėms kampanijoms politinės organizacijos suvartoja daug lėšų. Daugybė pinigų sumokama už patalpų nuomą, televizijos laiką, plakatų ir agitacinių lapelių spausdinimą ir platinimą. Pagaliau priešrinkimi¬nės kampanijos metu vyksta viešos kandidatų ir politinių partijų disku¬sijos ir disputai. Visos tos kampa¬nijos tikslas yra paveikti rinkėją, įtikinti j į balsuoti už reklamuojamą kandidatą30.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigė atlikti bausmės pagal teismo pa¬skirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais31.
Balsavimas vyksta iš anksto nustatytą dieną. Jo metu kiekvienas rinkėjas asmeniškai atvyksta į rinkiminę apylinkę, kur jam turi būti sudarytos sąlygos slaptai užpildyti rinkiminį biuletenį. Paprastai balsavimo dieną yra draudžiama bet kokia priešrinkiminė agitacija, kad jau apsisprendė piliečiai nebūtų trikdomi ir galėtų ramiai balsuoti už pasirinktą kandidatą.
Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas – tai baigiamoji ilgo rin¬kiminio proceso stadija. Apygardose balsavimo rezultatai yra susumuojami pagal iš anksto nustatytą balsų skaičiavimo ir laimėjusio kandidato nustatymo sistemą. Pagaliau pasiekęs pergale rinkimuose kandidatas patvirtinamas išrinktu ir gauna mandatą, t. y. įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi, pavyzdžiui: vietą miesto taryboje, parlamente ar prezidento postą.
Tačiau reikia pažymėti, kad rinkimų rezultatai gali būti sumuojami pagal skirtingas balsų skaičiavimo ir rezultatų įvertinimo sistemas. Naudojama rinkimų sistema yra labai svarbi ne tik balsavimo rezultatų susumavimui, bet iš esmės veikia visą rinkiminį procesą, politinių partijų veiklą ir net valstybės vyriausybės funkcionavimą.
Nustatant Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse apygardose, rin¬kimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 40 proc. rin¬kėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandida¬tas, gavęs daugiau nei pusę dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu vienmanda¬tėje apygardoje nė vienas iš kandidatų negavo visų rinkėjų daugumos balsų, ne vėliau kaip per dvi savaites turi būti rengiamas pakartotinis; jame dalyvauja du daugiausia balsų gavę kandidatai. Daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 25 proc. visų rinkėjų. Seimo rinkimų įstatymas numato užtveriamąjį barjerą. Tik partijos, surinkusios daugiau nei 5 proc., o koalicijos – 7 proc. rinkėjų balsų, gali dalyvauti mandatu dalybose. Užtveriamuoju barjeru siekiama darbingo parlamento eliminuojant smulkias partijas. Kvota (balsų skaičius vienam mandatui gauti) apskaičiuojama: daugiamandatėje apygardoje surinktus rinkėju balsus (už mandatų paskirstyme dalyvaujančius sąrašus) padalijus iš 70 (viso deputatu skaičiaus, renkamo daugiamandatėje apygardoje). Taikant kvotų metodą, mandatai paskirs¬tomi proporcingai partijų ar koalicijų gautų balsų skaičiui.
Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti skelbiami Seimo nutarimu, pri¬imtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Taip pat pir¬malaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir Respublikos Prezidentas Konsti¬tucijos numatytais atvejais.
Dar šis tas apie Seimo rinkimus.
Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas numato, kad kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. Kiekvienas rinkėjas turi lygią teisę pareikšti savo nuomonę dėl kandidatų, įrašytų į tą kandidatų sąrašą, už kurį jis balsuoja daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o ši nuomonė yra lygiavertė kiekvieno kito balsavusio už šį sąrašą rinkėjo nuomonei36.
Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save. Rinkėjas, kuris dėl fizinių trūkumų negali pats balsuoti, gali balsuoti padedamas kito asmens, kuriuo jis pasitiki, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 66 straipsnio 6 dalyje. Jeigu kam nors tapo žinoma kito asmens balsavimo paslaptis, draudžiama ją atskleisti.
Kontroliuoti rinkėjų valią rinkimuose draudžiama. Balsavimo metu draudžiama paveikti rinkėjo valią balsuoti arba nebalsuoti už kurį nors kandidatą ar kandidatų sąrašą. Rinkėjui turi būti sudarytos sąlygos slaptai ir netrukdomam užpildyti biuletenį. Su biuleteniu draudžiama atlikti tokius veiksmus, kurie galėtų atskleisti balsavimo paslaptį37.
Su kiekvienais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais iškyla vis naujų skandalingų faktų apie balsų pardavinėjimą. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas numato, kad Seimo rinkimų agitacijos kampanijos metu ir rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų.
Rinkėjų papirkimu nelaikomas spausdintos medžiagos (politinės partijos ar kandidato programos, biografijos ar kitokių informacinio turinio lankstinukų, kalendorių, atvirukų, lipdukų) bei ženkliukų, specialiai pagamintų rinkimų kampanijai ir skirtų politinei partijai ar kandidatui propaguoti, gaminimas arba neatlygintinas platinimas rinkėjams38.
Nustatytus rinkėjų papirkimo faktus Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, ir remiantis norminiais teisės aktais galima pritaikyti atitinkamas sankcijas

Taigi, apibendrinus galima sakyti, kad seimo rinkimai ir jų organizavimas yra ganėtinai ilgas procesas ir tinkamam jo įgyvendinimui reikia užtikrinti kiekvienos rinkimų organizavimo stadijos teisėtumą ir tikslingą įgyvendinimą, tik tuomet Seimo rinkimai bus tinkamai suorganizuoti ir bus išvengta vienokių ar kitokių nesklandumų.

Išvados

1. Seimo rinkimai – tai labai senas procesas ir tai parodo Seimo rinkimų istorinė genezė. Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš¬tystės epochos ir tęsiasi iki šių dienų. Animuojant šią sritį paaiškėjo kas ši sritis, t.y. Seimo rinkimai buvo gana permaininga sfera, nes kiekvienu laiku, jis būdavo reglamentuojamas labai skirtingai, tik jau nuo 1922 metų Seimo rinkimai įgauna pastovumo ir tik retkarčiais yra nežymių permainų.

2. Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija.
Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirti¬numas.

3. Išanalizavus teorinę medžiagą, galima pasakyti, kad Seimo rinkimai gana ilgas procesas, kuris susideda iš daugelio etapų, kuriuos galima suskirstyti tai:
 Valstybės teritorijos padalijimas į rinkimines apygardas;
 Rinkėjų sąrašų sudarymas;
 Kandidatų iškėlimas ir registravimas;
 Priešrinkiminė kampanija;
 Balsavimas;
 Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas.

Naudota ir cituota literatūra

Norminė literatūra
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992, Nr. 33 – 1014.
2. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 59-1760

Specialioji literatūra
3. A. Vaišvila, Teisės teorija“, – Vilnius: Justitia, 2004 m.
4. F. Žigaras, Politologija, – Vilnius: UAB „Gimtinė“, 2001 m.
5. G. Vitkus, Politologija, – Vilnius: Danielius, 2001 m.
6. R. Jakucevičius, Politologija, – Vilnius, 2003 m.
7. T. Birmontienė ir kt. „Lietuvos konstitucinė teisė“, – Vilnius, 2002 m.

Kiti šaltiniai
8. www.litlex.lt [prisijungimo laikas 2007 05 07]
9. www.lrs.lt [prisijungimo laikas

Lietuva NATO kontekste

 

Lietuvos taikdariai – šalies sėkmė stojant į NATO

Vienas iš reikalavimų siekiant narystės NATO yra dalyvavimas tarptautinėse operacijose. Lietuvos taikdarių tarnyba karštuose pasaulio taškuose yra svarbus kriterijus, pagal kurį, kaip ir daugelį kitų, yra vertinamas šalies pasirengimas narystei. Šiais kriterijais remiantis, šalis, kaip laukiama, bus pakviesta tapti tikrąja NATO nare šį lapkritį vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Prahoje.
Lietuvos karių darbas taikos misijose yra neabejotinas šalies laimėjimas kelyje į NATO: sėkmingas dalyvavimas tarptautinėse operacijose suformavo Lietuvos kaip patikimos partnerės įvaizdį. Tokia diplomatinė pergalė yra ne mažiau svarbi nei šalies politikų bei biurokratų laimėjimai užsienio politikos arenoje. Apie šį visiškai kitokios specifikos, bet ne mažiau reikšmingą darbą, šalies visuomenė žino palyginti nedaug, nes žiniasklaidos dėmesį labiau traukia aukštų šalies pareigūnų žygiai, politinio lygmens peripetijos ir aštrūs, diskutuotini integracijos aspektai.
Nepaisant paplitusių visuomenėje diskusijų apie NATO reikalingumą, jos teikiamą žalą ar naudą, konsensuso, atsakant į iškilusius klausimus, nerandama, nes nuomonių įvairovė formuoja nesutaikomus argumentus. Tačiau tik Lietuvos kariai, dalyvavę taikos misijose, iš tikrųjų patyrė, ką praktiškai reiškia NATO. Tiesioginė jų patirtis Bosnijoje bei Kosove, galimybė iš arti pamatyti NATO veiksmų efektyvumą, lemia tai, kad jų nuomonė tik sutvirtina remiančių narystę pozicijas, o NATO skeptikus verčia dar kartą susimąstyti.
Lietuva – daugelio taikdariškų misijų dalyvė
1994 m. sausio mėnesį pareiškusi norą tapti NATO nare, Lietuva dar tais pačiais metais prisijungė prie Partnerystės taikos labui iniciatyvos (toliau PTL). PTL – tai ilgalaikė programa, kurią sudaro daugiau kaip 2000 renginių, nuo didelių karinių pratybų iki seminarų keletui žmonių. Daugiašalio bendradarbiavimo pagrindu Lietuva nuo 1994 m. dalyvavo 27 pratybose („Amber Hope ‘01″, „Baltico ‘01″ ir kt.), įvairiuose projektuose, pavyzdžiui: BALTBAT – Baltijos taikos pajėgų batalionas, dalyvavęs taikos palaikymo operacijose Balkanuose, BALTRON – Baltijos karinė jūrų eskadra, kurios tikslas – vykdyti nesprogusios amunicijos nukenksminimo operacijas Baltijos jūroje, LITPOLBAT (Lithuanian-Polish Batalion), sukurtas 1996 m. tarptautinei taikai ir saugumui atkurti bei palaikyti.
Didžiausio masto NATO vadovaujama misija Bosnijoje ir Hercegovinoje – SFOR (Stabilizavimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje). Lietuva į ją įsijungė nuo pat SFOR organizavimo pradžios 1996 m. ir dalyvauja iki šiol. SFOR yra tęsinys savo užduotį sėkmingai įvykdžiusios IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijos, kuri buvo likviduota sąjungininkų pajėgoms pavykus nutraukti kovos veiksmus ir atskirti bosnių-kroatų ir Bosnijos serbų ginkluotąsias pajėgas. Tuomet 1996 m. NATO šalių užsienio ir gynybos ministrams nusprendus, kad stabilizuoti taiką regione neįmanoma be sumažintų pajėgų dislokavimo, buvo nutarta, kad NATO turi organizuoti Stabilizavimo pajėgas.
Iš viso tarptautinėse taikos palaikymo operacijose dalyvavo beveik 1000 Lietuvos karių. Kai kurie jų – ne po vieną kartą. Lietuvos būriai misijoje dalyvauja Lenkijos arba Danijos batalionų sudėtyje. Neseniai kartu su kitų valstybių kariais į antiteroristinę operaciją Afganistane „Enduring Freedom“ („Tvirta taika”) išvyko 37 lietuvių kariai.
Lietuva – lyderės pozicijose
Likus visiškai nedaug laiko iki laukiamo pakvietimo tapti NATO nare, visuomenė bei politikai svarsto ir vertina, ar pasiruošusi ir kaip pasiruošusi Lietuva narystei NATO. Reikia pripažinti, kad per pasirengimo NATO laikotarpį buvo pasiekta nemažai didesnių ar mažesnių pergalių, itin reikšmingų Lietuvai siekiant integracijos. Viena iš jų – sėkmingas Lietuvos karių dalyvavimas taikos misijose. Patikimumas ir nepriekaištingas užduočių atlikimas, tapęs Lietuvos taikdarių vizitine kortele, įgyja didelę reikšmę politiniu lygmeniu, – Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos vadovų bei ekspertų vertinimu, Lietuva yra lyderė tarp šalių kandidačių. Lietuviai pagrįstai gali didžiuotis kelyje į NATO pasiviję ir aplenkę savo kaimynus, siekiančius to paties tikslo – narystės Aljanse.
Tokie ir panašūs teiginiai nėra laužti iš piršto. Juos galima išgirsti iš pačių aukščiausių NATO pareigūnų. Neseniai Vilniuje lankėsi Elton Gallegly, JAV Kongreso narys, Tarptautinių ryšių komiteto Europos pakomitečio pirmininkas. Jis išskyrė tris kriterijus, pagal kuriuos vertinamos šalys kandidatės: pasiryžimas vykdyti įsipareigojimus, indėlis į saugumo užtikrinimą ir vyriausybių veiklos skaidrumas. „Vertindamas Lietuvą pagal šiuos kriterijus, nematau jokių problemų ir, jei jau šiandien reiktų balsuoti dėl naujų narių priėmimo, tai, mano manymu, Lietuva būtų šio sąrašo pradžioje”, – teigė kongresmenas.
Teigiamai Lietuvos kariuomenę vertina ir šalies visuomenė, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos ar pajamų. Apklausos bei tyrimai rodo, kad nuo 1996-ųjų pasitikėjimas kariuomene nuolat didėjo. Per aštuonerius metus pasitikinčiųjų ja padaugėjo 30 nuošimčių – nuo 35 iki 65. Paskutiniai tyrimų duomenys teigia, jog Lietuvos kariuomenę teigiamai vertina 58 proc. apklaustųjų, o 6 proc. netgi labai teigiamai. Neigiamai vertinančių yra 20 proc. – taigi tris kartus mažiau nei pozityviai atsiliepusiųjų. Visuomenės pripažinimas ir pakitęs jos požiūris į Lietuvos karines pajėgas yra reikšmingas šalies valstybingumui, nes didžiavimasis sava kariuomene yra vienas iš stiprios valstybės bruožų.
Kodėl kariai sutinka vykti į pavojingas misijas?
Apie kasdieninį karių gyvenimą Bosnijoje ir jų tarnybą prisiminimais ir mintimis pasidalino pirmajam Lietuvos taikdarių būriui IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijoje vadovavęs kapitonas Darius Vaicekauskas. Pirmiausia pasidomėjome, kodėl kariai visgi ryžtasi dalyvauti tiek psichologiškai, tiek fiziškai nelengvose misijose. Kapitono manymu, pusei metų palikus Lietuvą, vykti į neramius Balkanų regionus karius skatina trys motyvai, iš kurių pats svarbiausia – noras pritaikyti įgytas teorines žinias praktikoje ir „paragauti” tikro kariško gyvenimo. Ir nors taikos misijos toli gražu nėra karas, tačiau karius vilioja galimybė išbandyti savo jėgas ekstremaliose situacijose, patirti tikrų pavojų skonį. Kita priežastis yra kur kas materialesnė: ne paslaptis, kad taikdariams yra mokamas didesnis atlyginimas, nei tarnaujant Lietuvoje, todėl yra suprantamas karių noras užsidirbti daugiau pinigų. Trečiasis kapitono nurodytas motyvas – žingeidumas. Tarnaudami užsienyje, lietuviai bendrauja su kitų tautybių žmonėmis, taip lavindami anglų kalbą ir plėsdami žinias apie kitas valstybes bei kultūras.
Atrenkant karius į misijas, naudojami įvairūs testai, skirti patikrinti karių fiziniams ir psichologiniams sugebėjimams. Vis dėl to pusę metų išbūti neįprastomis sąlygomis yra sunku net stipriausiam profesionalui. Paklaustas apie riziką, atliekant užduotis, D. Vaicekauskas atsakė: „Ten vykstama savanoriškumo principu, todėl dėl visų pasekmių galima kaltinti tik save”. Tarnaudamas taikos misijoje Bosnijoje, 1996 m. žuvo Lietuvos karys vyriausiasis leitenantas Normundas Valteris. Nelaimingai susiklosčiusias aplinkybes detaliai atpasakojęs kapitonas D. Vaicekauskas, tik paskutinę akimirką apsikeitęs užduotimis su draugu, apgailestauja dėl kai kurių lietuvių karininkų nepagarbaus ir skaudinančio nelaimingo atsitikimo interpretavimo. Kabantis plakatas kapitono kabinete įspėja saugotis minų, kurių taikdarių patruliuojamose teritorijose yra nesuskaičiuojama daugybė.
Po misijų – brandesnis požiūris į gyvenimą
Slogūs prisiminimai ir patirti išgyvenimai karius lydės visą gyvenimą. Tai yra tos pasekmės, kurios pasireiškia ne staiga ir nebūtinai akivaizdžia forma, tačiau pasąmonėje užsifiksavusi patirtis nedingsta ir atsiliepia kiekvienam skirtingai, bet neišvengiamai. Kita vertus, grižę iš taikos misijų, kariai jau kitaip vertina daugelį dalykų. D. Vaicekausko teigimu, atsiranda suvokimas, kad tai, ką dažnai nesusimąstydami sureikšminame kasdieniniame gyvenime, dažnai neturi prasmės. Smulkių rūpesčių įtraukti į užburtą rutinos ratą, žmonės pamiršta apie vertybes, kurios išryškėja tik susidūrus su realiu pavojum; jo akivaizdoje tikrosiomis vertybėmis išlieka tik gyvybė ir saugumas. Galbūt iš dalies ir dėl šio misijų ypatumo, kariai vėl grįžta į Bosniją. Tokią sunkiai apibrėžiamą trauką galima palyginti nebent su kalnų liga, kai žmonės nori kopti, net gerai žinodami apie laukiančius pavojus.
Lietuviai populiarūs
Lietuvos kariai yra tarp populiariausių taikdarių Bosnijoje. Taikos misijoje yra svarbios net, atrodytų, nereikšmingos detalės. Dažnai, pamatę lietuvius, Bosnijos serbai arba kroatai sveikinasi sakydami „Žalgiris, Sabonis!”. Ypač gelbsti tai, kad lietuviai, mokėdami kalbėti rusiškai, gali nesunkiai suprasti iš tos pačios slavų šakos kilusią serbų kalbą. Konfliktinėse situacijose, esant įtampai, reikalingos ne tik kalbos žinios, bet ir kitos, dažnai diplomatams būdingos savybės: lankstumas, nešališkumas, greita reakcija ir kt. Kapitono D.Vaicekausko papasakoti pavyzdžiai iš tiesų įrodo, kad taikos misijos yra visiškai specifinis veikimo būdas. Pagrindinis skirtumas nuo karo – tai, kad nėra tikslo pulti, sunaikinti. Taikdariams privalu įsisavinti, jog, esant tarp dviejų priešiškų pusių, nėra nei gerų, nei blogų. Tam, kad nesuardytum trapios taikos, turi apgalvotai veikti net ekstremaliausiose situacijose. Ne visada protingiausia aklai laikytis instrukcijų, nes tokia klaida gali pareikalauti net žmonių aukų.
Prieš vykdami į taikos misijas, kariai yra specialiai apmokomi Danijoje ar kurioje kitoje NATO valstybėje. Gavę atitinkamą paruošimą, lietuviai kaip ir kiti taikdariai atlieka pačias įvairiausias karinio ir nekarinio pobūdžio užduotis, pvz.: žvalgyti teritoriją, lydėti konvojų, rinkti informaciją, teikti humanitarinę pagalbą, užtikrinti saugumo zonos kontrolę ir daugelį kitų. D. Vaicekauskas tikino, kad lietuviai yra labai vertinami, nes visas patikėtas užduotis atlieka nepriekaištingai. Kapitonas tai aiškina kaip gero pasirengimo rezultatą, bet taip pat pabrėžia, kad Lietuvos kariai kaip ir kitų postsovietinių valstybių taikdariai skiriasi nuo JAV ir V. Europos karių tuo, kad yra žymiai ištvermingesni, todėl geriau prisitaiko prie sudėtingų gyvenimo taikos misijoje sąlygų.

Ar reikalinga NATO?
Paklaustas apie NATO reikalingumą, jos teikiamą naudą ir žalą, kaip ir į kitus politinio lygmens klausimus, kapitonas atsako diplomatiškai – taip, kaip ir reikalauja jo statusas. Vis dėlto jis, kaip ir kiekvienas, turi savo nuomonę, kurią nemažai nulėmė asmeninė patirtis Bosnijoje. D. Vaicekauskas, savo akimis matęs, kaip serbai, atvažiavę į nedidelį bosnių kaimelį, iššaudo visus jo gyventojus pabūklais, skirtais lėktuvams numušti, mano, kad visiškai nesvarbu, kokia tai jėga ir kaip ji vadinasi – jei ji gali sustabdyti tokio masto beprasmišką kraujo liejimą ar išgelbėti nors vieno vaiko gyvybę, tai reiškia, jog jos buvimas yra prasmingas. Galbūt ši kapitono mintis, grįsta jo paties patirtimi, kam nors palengvins apsisprendimą dėl narystės NATO, o galbūt tik sutvirtins jau turimą įsitikinimą taip, kaip tai atsitiko šio straipsnio autorei.

Atliekų tvarkymas. Strategijos, koncepcija ir problemos

 

ĮVADAS

Atliekų atsiradimas apima procesus, kurių metu paaiškėja, kad produktas nebevertingas ir arba išmetamas, arba surenkamas, kad jo atsikratytume. Pavyzdžiui, saldainių popieriukas jo savininkui paprastai būna kiek mažiau vertingas, kai saldainis jau suvalgytas ir tada popieriukas yra išmetamas. Tačiau ateityje, tikimasi, kad atliekų atsiradimo procesas bus labiau kontroliuojamas. Šalyse, kur atliekų tvarkymo tikslai nustatyti įstatyme ir pažeidimo atvejai sukelia ekonominės baudos grėsmę, yra sukuriamos aiškios, veikiančios atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemos. Atliekų kiekio mažinimas jų atsiradimo vietose jau yra naudojamas atliekų tvarkymo sistemai vertinti kaip atsirandančiu kiekio ribojimo metodas.
Vienas iš elementų atliekų tvarkymo sistemoje yra atliekų tvarkymas, rūšiavimas, sandėliavimas ir apdorojimas pačiame atliekų susidarymo šaltinyje. Atliekų rūšiavimas įtraukia veiklas, susijusius su atliekų tvarkymų tol, kol jos dar nesupiltos į atliekų konteinerius. Atliekų komponentų atskyrimas yra svarbus etapas tvarkant atliekas. Dabar gyventojai turi geriau suprasti, kad svarbu atskirti laikraščius ir kartoną, stiklą, plastmase ir medžiagas, turinčias metalo, nuo visu atliekų, nes tai yra pats pigiausias ir geresnis atliekų tvarkymo būdas, nes mažiau kenkiame aplinkai. Dėl to labai svarbu atliekas rūšiuoti atsiradimo vietose. Atliekų kiekį galime mažinti vartojant tinkamiausias prekes arba pakartojant naudojant gaminius ir medžiagas kaip antrine žaliavą. Perdirbimas padeda taupyti resursus ir mažinti atliekų tvarkymo pajėgumų poreikį.
Tam, kad būtų sukurta integruota atliekų tvarkymo sistema, visi atliekų tvarkymo sistemos funkciniai elementai ir visos sąsajos tarp elementų turi būti tinkamai suprojektuoti. Integruotas atliekų tvarkymas gali būti apibrėžtas kaip tinkamos technikos, technologijos ir tvarkymo programos parinkimas bei panaudojimas tam, kad būtų įgyvendinti specifiniai atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai, laikantis nustatytų aplinkos ir sveikatos reikalavimų.
Formuojant valstybinę atliekų utilizacijos politiką, galime pasirinkti tris pagrindines atliekų tvarkymo kryptis: atliekų antrinį panaudojimą (perdirbimą), deginimą specialiose įmonėse arba jų šalinimą ir saugojimą tam tikslui įrengtuose kontroliuojamuose sąvartynuose. Visos trys kryptis susijusios su daugybe problemų, kuriu sprendimą lemia aplinkosaugos, technikos, technologijos, ekonomikos veiksniai ir jų suderinamumas. Tačiau pagrindinė yra aplinkosaugos problema. Todėl labai sunku įvertinti kiekvieno būdo visus privalumus ir trūkumus.
Kas yra geriau- sąvartynai, atliekų deginimas ar rūšiavimas?
Sąvartynas yra lengvas šalinimo kelias, tačiau jie užima didelius plotus ir yra koncentruoti taršos šaltiniai.
Atliekų deginimas apsprendžia apie 80  jų utilizavimo problemų, tačiau degimas aplinkosaugos kontekste yra nepageidaujamas sprendimas.
Todėl prioritetine kryptimi tapo atliekų rūšiavimas ir antrinis panaudojimas, kuri sudaro sąlygas aplinkos teršimui mažinti ir materialinėms ištekliams taupyti. Lietuva-šalis, kuri neturi savo gamtos išteklių turi taupyti tuos išteklius kurių ji turi, dėl to reikia stengtis kuo geriau ir plačiau panauduoti antrines žaliavas, kurias galime gauti iš kietų buitinių atliekų. Įgyvendinant minėtą mintį gerokai sumažės atliekų kiekiai ir pasiekiama didėlė sąvartynų ploto bei transporto išlaidų ekonomija. Buitinių atliekų perdirbimo įmonėje butų surenkama nemažai makulatūros, stiklo ir plastmasių, kurios bus sėkmingai perdirbamos į naudingus gaminius. Tinkamai organizuoti antrinių žaliavų surinkimą planuotam perdirbimui nėra paprasta. Tai priklauso nuo teisinio reglamento, gyventojų švietimo, jų sąmoningumo bei kultūrinio lygio, rinkos, vartotojo ir paklausos.
Padidėjus atliekų apimčiai, reikia rūšiuoti kietas buitines atliekas toje vietoje, kur jos atsiranda. Tai reiškia, kad reikia tobulinti turimą, anksčiau suprojektuotą kietų buitinių atliekų perkrovimo – rūšiavimo stotį arba, kai tai neįmanoma, suprojektuoti ir pastatyti naują rūšiavimo liniją.
Šiandien tradiciniai atliekų šalinimo metodai pasižymi ne tik dideliu aplinkos apkrovimu, bet taip pat prarandame žaliavų ir energijos, kurios į gamybą ir vartojimą daugiau nebegrįš.
Atliekų utilizavimas turi keletą reikšmingų aspektų:
• atliekos yra didelis materialinių išteklių taupymo rezervas, žaliavų, išteklių gausimo ir gamybos ekonominio efektyvumo didinimo šaltinis.
• Ekologinė reikšmė: renkant ir naudojant atliekas valome aplinką nuo keiksmingų medžiagų
• Auklėjama visuomenė, mokoma ūkininkauti, taupyti gamtos turtus, sauguoti aplinką.
• Daugeliu atvejų antrinės žaliavos kelis kart pigesnės už pirmines.
• Taupomos ne tik pačios žaliavos, bet ir kuras, energija.
• Kai nepanaudojamos atliekos vežamos į sąvartynus, įmonės ir visuomenė turi papildomų išlaidų dėl atliekų šalinimo, sąvartynų įrengimo ir jų saugaus naudojimo
• Didelius nuostolius patiria ir žiemės ūkis, nes atliekų sąvartynai užima daug derlingų žemių.
Atliekų utilizavimo reikšmę vaizdžiai apibūdina duomenys: kiekvienos antrinio aliuminio tonos panaudojimas pakeičia daugiau kaip 5 t pagrindinės žaliavos ir pagalbinių medžiagų, kurios reikalingos pagaminti 1 t pirminio aliuminio. 1 t popieriaus ir kartono pagaminti iš makulatūros sutaupoma 407-5,6 m medienos ir 165-200 m vandens.
Be to popieriaus gamyba iš antrinių žaliavų leidžia sutaupyti 70 energijos palyginti su gamyba iš pirminės žaliavos. 1 t iš atliekų perdirbto vario reikia sunaudoti 65  energijos, reikalingos gauti 1 t vario iš rudos(1300 kWh/t vario). Tai suprantama, kai atsižvelgiama, kad beveik 30  vario atliekų pateikiama lengvai perdirbama forma(varinė viela,vamzdžiai, skarda), ir reikalingos ne tik transporto išlaidos. 25-30  yra sunkiai perdirbama forma (lydiniai, mišiniai su kitais metalais arba reikalauja didelių transporto išlaidų). Likusi suvartoto vario dalis (35-40 ) būna neperdirbdama forma ( pigmentai, dažai, korozijos produktai, vandens ir dirvožemio teršalai). Dar daugiau energijos sutaupoma perdirbant aliuminio laužą (1.1 lentelė).

1.1 lentelė.
Energijos poreikis metalų gamybai
Metalas Energijos poreikis (GJ/t)
Plienas iš rūdos 14,0
Plienas iš metalo laužo (100 ) 8,6
Plienas iš rūdos su 35 metalo laužo 12,1
Aliuminis iš boksitų 163
Aliuminis iš metalo laužo 26
Aliuminis iš rūdos su 35 aliuminio laužo 115

1 ATLIEKŲ TVARKYMO STRATEGIJOS IR VEIKSMŲ PROGRAMOS METMENŲ TIKSLAI, UŽDAVINIAI, ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
1.1 Atliekų tvarkymo sistemos koncepcija
1.1.1. Bendrasis Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos tikslas. Šios strategijos tikslas yra sukurti racionalią atliekų tvarkymo sistemą, tenkinančią visuomenės poreikius, užtikrinančią gerą aplinkos kokybę ir nepažeidžiančią rinkos ekonomikos. Atliekų tvarkymo sistema turi atitikti įvairios plėtros principą, kuris reiškia, kad dabartinės kartos poreikiai yra patenkinami nepažeidžiant galimybės ateinančioms kartoms tenkinti savo poreikius. Kitaip tariant, tvari plėtra yra ekonominio augimo skatinimas, nepažeidžiant harmonijos su aplinka. Konkretus atliekų tvarkymo strategijos tikslas įgyvendinti Europos Sąjungos reikalavimus atliekų tvarkymo srityje. Strategijos metmenyse numatytų priemonių ir veiksmų įgyvendinimas leis per artimiausius kelerius metus įgyvendinti pagrindinius ES atliekų tvarkymo direktyvų reikalavimus. Strategijos metmenys nustatyto ir konkrečias atliekų tvarkymo užduotis bei jų įgyvendinimo terminus. Šios užduotys apibrėžtos atskiruose skyriuose.

1.1.2. Atliekų tvarkymo principai. Strategija remiasi atliekų tvarkymo principų hierarchija, apibrėžiančią, tokius atliekų tvarkymo prioritetus:
1) Atliekų vengimas;
2) Atliekų naudojimas;
3) Saugus atliekų šalinimas.
Principų hierarchija reiškia, kad atliekų tvarkymo pastangos pirmiausiai koncentruojamos aukštesnį prioritetą turinčiam tvarkymo principui įgyvendinti. Atliekų tvarkymo sistema turi remtis gamintojo atsakomybės principu. Gamintojai, žaliavų tiekėjai, prekiautojai, vartotojai ir visuomenines institucijos dalijasi atsakomybė už gaminio poveikį aplinkai, tačiau gamintojas turi didžiausią įtaką šio poveikio formavimui, priimdamas esminius sprendimus gaminio bei technologinio proceso projektavimo ir gamybos organizavimo stadijose. Atliekų tvarkymo sistemos efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo nuoseklaus artimumo bei pakankamumo principų taikymo. Šie principai reikalauja, kad susidariusios atliekos būtų šalinamos artimiausiame tinkamai įrengtame atliekų šalinimo įrenginyje, ir kad valstybė turėtu pakankama atliekų šalinimo įrenginių tinklą. Šie principai taikomi tik atliekų šalinimui, bet ne naudojimui. Strategija turi nurodyti pagrindinius teisinius ir ekonominius instrumentus, kurie turi būti naudojami visuose sistemos valdymo lygmenyse. Strategijos nuostatos turi apimti atliekų apskaitos ir srautų, valdymo bei regioninių atliekų tvarkymo planų rengimo principus, išryškinti svarbų visuomenės, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir vartotojų atstovų vaidmenį, siekiant efektyviai įgyvendinti strategijos tikslus. Efektyvios atliekų tvarkymo sistemos sukūrimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Ši sistema apims atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemų modernizavimą, senų sąvartynų uždarymą ir rekultivacija, bei naujų modernių atliekų šalinimo įrenginių statyba. Sistemos įgyvendinimui reikės didžiulių finansinių išteklių, ir finansavimo šaltinių suradimas nulems šios strategijos įgyvendinimo sėkmę. Atliekų tvarkymo išlaidas pagal principą “teršėjas moka” turi apmokėti atliekų turėtojas arba medžiaga ir gaminių, tarp jų taros ir pakuotes, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas arba importuotojas. Principo “teršėjas moka” įgyvendinimui dideles reikšmes turės ir mokesčių (arba užstatų) už teršimą gaminiais sistemos diegimas. Sukauptos lėšos bus naudojamos surinkimo, rūšiavimo, naudojimo skatinimui bei atliekų tvarkymo infrastruktūros vystymui.
Efektyvios atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas priklauso nuo visų piliečių, įmonių ir organizacijų, valdžios institucijų pastangų. Valstybės mastu nustatomi tik pagrindiniai reikalavimai, turintys užtikrinti aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugą. Bet koks fizinis ar juridinis asmuo, veikdamas šių reikalavimų ribose, gali pasirinkti sau tinkamiausius atliekų tvarkymo budus ar priemones.
Kita vertus, strategijos užduotys apima ne tik šiuo metu susidarančias atliekas, bet ir daugybės praeities taršos židinių, pirmiausiai senų sąvartynų sutvarkymą, uždarymą ir rekultivavimą. Įgyvendinti tokia plačia programa neįmanoma be svarbios valstybės paramos. Pagrindinių atliekų tvarkymo sistemos komponentų finansavimas turi būti įtrauktas į Valstybinę investicijų programą, bus reikalingos Valstybės garantijos paskoloms iš tarptautinių finansuojančių organizacijų.
Savivaldybė yra pagrindine grandis, organizuojanti atliekų susidarančių atitinkamose teritorijose, tvarkymą,. Savivaldybė atsakinga už atliekų tvarkymo sistemos sukūrimą savo teritorijoje, o gyventojai ir visi ūkio subjektai, esantys savivaldybės teritorijoje, privalo naudotis šią sistemą. Kita vertus, kad savivaldybes galėtų susidoroti su joms keliamomis užduotimis, joms turi būti suteikti įgaliojimai ir teises efektyviai kontroliuoti atliekų tvarkymo procesą, užtikrinti, kad visi atliekų gamintojai mokėtų už atliekų tvarkymą, bausti atliekų, tvarkymo reikalavimų pažeidėjus.

1.1.3. Atliekų tvarkymo planavimas. Strategijos metmenys apibrėžia bendruosius atliekų tvarkymo principus ir veiksmus, kuriuos periodiškai reikės tikslinti, detalizuoti ir koreguoti, priklausomai nuo pasiektų rezultatų ir naujos informacijos. Atliekų tvarkymo planavimas turi būti nepertraukiamas procesas, apimantis visus valstybes valdymo lygius: savivaldybes, apskritis ir valstybe. Savivaldybių, apskričių, ir valstybes atliekų tvarkymo planai turi būti koordinuojami, kad jie sudarytų vieningą visumą. Apskritys koordinuoja savivaldybių atliekų tvarkymo veiksmus, ypač tada, kai šie veiksmai susiję su pavojingų ir specifinių (medicininių, pramoninių, statybinių, karjerų, valymo dumblių ir pan.) atliekų tvarkymu. Visų lygių atliekų tvarkymo planuose turi būti įvertinti ir apibrėžti:
1) Surenkamų naudojamų ir šalinamų atliekų rūsys, kiekiai ir susidarymo šaltiniai;
2) Duomenų apie atliekų susidarymą analize ir prognoze;
3) Bendri techniniai reikalavimai atliekų tvarkymui;
4) Specifiniu atliekų srautų tvarkymo ypatumai;
5) Atliekų tvarkymo technologijos ir jų aplinkosauginis, techninis, ekonominis ir higieninis pagrindimas;
6) Atliekų tvarkymo įmonių pareigumai ir veikla;
7) Atliekų tvarkymo kaštai;
8) Priemones atliekų tvarkymo sistemai tobulinti;
9) Sistemos finansavimo šaltiniai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybe 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 902 patvirtino Lietuvos regionines politikos metmenis, kuriuose numatoma parengti ir priimti regioninės plėtros įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, kurie reglamentuos regioninės plėtros programų derinimo ir koordinavimo tvarką. Atliekų tvarkymo planai turės būti integruoti į regioninės plėtros programas ir atitikti rengiamo įstatymo reikalavimus. 1998 1999 m. bus parengtas pavyzdinis atliekų tvarkymo planas Alytaus savivaldybei ir apskričiai (Danijos AAA finansuojamas projektas). Remiantis įgytu patyrimu bus parengtos metodines rekomendacijos savivaldybių ir apskričių atliekų tvarkymo planų parengimui.
Atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo priemones grupuojamos anksčiau minėta hierarchine tvarka. Kiekvienam prioritetiniam principui apibrėžiamos strategines priemones ir šių priemonių įgyvendinimui reikalingi instrumentai. Strategijos metmenų pabaigoje pateikiami veiksmų programos metmenys.

1.1.4. Atliekų vengimo principai. Atliekų vengimo pagrindiniai principai, kuriais remiasi taršos ir atliekų vengimo sprendimų hierarchija yra šie:
• Atsargumo principas: Planuojant bet kokia veiklą, pirmiausiai reikia parodyti, kad ji bus atliekama taip, kad sukeltų mažiausia neigiama įtaka aplinkai, o tik po to vertinti aplinkos galimybes asimiliuoti šia neigiama įtaka per tam tikra laika;
• Atsiperkamumo principas: Taršos prevencijos priemones turi ekonomiškai apsimokėti ir atitikti rinkos santykius. Teisiniai ir ekonominiai svertai turi būti planuojami ir naudojami taip, kad skatintų taršos prevencijos priemonių diegimą ir užtikrintų jų atsipirkimą.
• Integruotumo principas: Taršos prevencijos uždaviniai negali būti sprendžiami siekiant pagerinti atskirą aplinkos komponentų (oro, vandens, dirvožemio) kokybę ar sumažinti ūkinės veiklos įtaką kiekvienam komponentui atskirai.
Taršos prevencijos principai reikalauja, kad bet kuris ūkio subjektas turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pagristų priemonių, kad butų užtikrinta jo gamybinės veiklos ir gaminamų produktų ar paslaugų minimali įtaka gamtinei aplinkai viso gaminio ar paslaugos gyvavimo ciklo metu.
Atliekų vengimą reikia suprasti kaip:
1) susidarančių atliekų kiekio mažinimą;
2) nenaudojamų atliekų kiekio mažinimą;
3) atliekų pavojingumo mažinimą.

1.1.5. Atliekų vengimo ir jų pavojingumo mažinimo priemonės:
1) Mažiau taršių technologijų diegimas;
2) Mažiau kenksmingų medžiagų naudojimas;
3) Ilgo ir kartotinio naudojimo gaminių gamyba ir naudojimas.

1.1.6. Instrumentai šioms priemonėms įgyvendinti.
1) Integruota taršos leidimų įdiegimas;
2) Medžiagų, ir gaminių tarp jų taros ir pakuočių gamybos, importo, prekybos ir naudojimo reglamentavimas ir kontrole;
3) Gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo planai;
4) Savanoriško eko audito ir standartizuotų aplinkos vadybos sistemų diegimas;
5) Visuomenės informavimas apie gaminių kenksmingumą ir jų gyvavimo ciklą;
6) Sąvartyno rinkliava.

1.1.7. Atliekų naudojimo skatinimas, laikantis tokios hierarchinės tvarkos:
1) Pakartotinis gaminių naudojimas;
2) Atliekų panaudojimas;
3) Energijos gamyba iš atliekų.
Pagrindinis atliekų naudojimo plėtros instrumentas yra privačios iniciatyvos skatinimas ekonominėmis priemonėmis. Tarp jų pirmiausiai reikia paminėti gamintojų atsakomybe didinančių taršos mokesčių sistemas, apimančias ir mokesčius už teršima gaminiais plėtrą, atliekų surinkimo ir tvarkymo tarifų, padengiančių visas atliekų tvarkymo išlaidas įvedimą. Artimiausiu metu reikia sukurti ekonominį mechanizmą, užtikrinantį antrinių žaliavų surinkimo ir naudojimo rentabilumą. Savivaldybės turi planuoti organinių biodegraduojančių atliekų atskirą surinkimą ir naudojimą, kad jos nepatektų į sąvartynus. Atsižvelgiant į poveikį aplinkai, kurį sukelia pavojingos ir medicininės atliekos, reikia planuoti techninius sprendimus jų naudojimui bei šalinimui ir realiai įvertinus būtinas aplinkosauginės priemones bei pramonės įmonių galimybes, regioniniuose ir valstybiniame atliekų tvarkymo planuose numatyti šių atliekų naudojimo ir šalinimo techninės bazės sukūrimą.
Lietuvos respublika turi būti pasiruošusi tapti Europos Sąjungos nare 2004m. sausio 1 dieną. Direktyvų nuostatos atliekų tvarkymo srityje bus visiškai perkiltos į nacionalinę teisę 2001-2003 m. ir įgyvendintos iki 2004 m. sausio 1 dienos.
Tai yra direktyvos:
 Dėl pavojingų atliekų sąrašo
 Komunalinių atliekų deginimo
 Baterijų ir akumuliatorių surinkimo ir tvarkymo
 Dėl atliekų vežimo
 Dėl polichlorinių bifenilų polchlorintų terfenilų šalinimo
 Dėl nuotekų dumblo panaudos žemės ūkyje
 Dėl naudotų alyvų šalinimo
 Dėl titano oksido pramonės atliekų tvarkymo
Iki 2010 m. prašoma suteikti pereinamąjį laikotarpį direktyvos 94/83/EC –pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos vykdymui bei iki 2015 m. –sąvartynų direktyvos 1999/31/EC vykdymui.

1.2 Atliekų tvarkymas


1.2.1 Atliekų tvarkymo direktyvos apima:
• Dėl atliekų sąrašo ir atliekų tvarkymo komiteto įsteigimo ( Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos ir veiksmų programos matmenų pagrindu 2001 m. planuojama parengti ir patvirtinti Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą. Numatoma įvesti gaminio mokestį, kuris turėtų tapti vienu pagrindiniu finansiniu šaltiniu atliekų tvarkyme).
• Dėl pavojingų atliekų ir dėl pavojingų atliekų sąrašo (iki 2003m. pabaigos bus sukurta reikiama pavojingų atliekų tvarkymo sistema)
• Dėl komunalinių atliekų deginimo, dėl pavojingų atliekų deginimo, dėl informacijos teikimo ir dėl harmonizuotų matavimo metodų ( institucinių problemų įgyvendinant šias direktyvas iki 2004 m. nenumatoma )
• Dėl baterijų ir akumuliatorių turinčių tam tikrų pavojingų medžiagų ( numatytas draudimas prekiauti šarminėmis mangano baterijomis, turinčiomis daugiau kaip 0,05 procentų gyvsidabrio. Esama institucinė sistema pajėgi įgyvendinti direktyvos reikalavimus iki 2004 m.)
• Dėl pakočių ir pakuočių atliekų ( parengtas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektas, kurį planuojama priimti 2001 m. Bus įvestas mokestis už rinką išleidžiamas gėrimų pakuotes. Reikalinga teisine sistema bus baigta kurti 2004 m, o pilnam reikalavimų įvykdymui reikalingas pereinamasis laikotarpis iki 2010 m)
• Dėl reglamento dėl atliekų vežimo ir siuntimo(Tarptautinių atliekų pervežimų duomenų bazė bus sukurta aplinkos m-ijos Jungtiniame tyrimo centre)
• Dėl PCB ir PTC šalinimo
• Dėl nuotekų dumblo direktyvos ( 2001 m bus pasiektas teisės aktų įgyvendinimas. Už dumblo bei dirvožemio tyrimus atsakingos Vandenvalos įmonės)
• Dėl naudotų alyvų šalinimo
• Dėl atliekų sąvartynų( įrengimo taisyklių ir monitoringo. Esama institucinė sistema pajėgi įgyvendinti direktyvos reikalavimus iki 2004 m)
• Dėl titano dioksido pramonės( Lietuvoje nėra)
Strategijos metmenyse numatomos tokios atliekų panaudojimo užduotys:
1) 1999 m. parengti techniškai ir ekonomiškai pagristus pasiūlymus medicininių atliekų tvarkymui;
2) Iki 2002 m. atliekų tvarkymo planuose numatyti konkrečias antrinių žaliavų (popieriaus, stiklo, plastmases ir organinių atliekų) naudojimo užduotis, suderintas su atitinkamomis ES direktyvomis, bei antrinių žaliavų naudojimo sistemos sukūrimą, maksimaliai naudojant esama pramones potencialą;
3) Iki 2003 m. parengti konkrečius pasiūlymus kompostavimui ir biodujų gamybai iš organinių atliekų, pavojingų bei dideliais kiekiais susidarančių pramoninių atliekų naudojimui, pakuočių naudojimui, komunalinių atliekų deginimui, gaminių keliams bei miesto gerbūviui gamyba, naudojant plastmases atliekas, ir pan., o iki 2005 m. pastatyti pirmuosius įrengimus;
4) Iki 2010 m. sukurti pakankamus atliekų naudojimo (įskaitant ir komunalinių atliekų deginimą pajėgumus, užtikrinančius šalinamų atliekų srauto sumažėjimą 25% palyginus su 1997 m.;
5) Iki 2000 m. antrinių žaliavų surinkimą padidinti iki 3 5 % bendro surenkamų komunalinių atliekų kiekio;
6) Iki 2005 m. antrinių žaliavų surinkimą padidinti iki 5 9 % bendro komunalinių atliekų kiekio;
7) Iki 2010 m. antrinių žaliavų surinkimą padidinti iki 9 12 % bendro komunalinių atliekų
kiekio;
8) 2003 m. surinkti ne mažiau kaip 50 svorio % visų pakavimo atliekų;
9) 2003 m. naudoti ne mažiau kaip 25 % visu pakavimo atliekų ir ne mažiau, kaip 15% kiekvienos atskiros pakavimo medžiagos;
10) Iki 2002 m. į sąvartynus patenkančių organinių (biodegraduojamų) atliekų kiekį sumažinti iki 75 % 1993 m. kiekio;
11) Iki 2005 m. į sąvartynus patenkančių organinių (biodegraduojamų) atliekų kiekį sumažinti iki 50 % 1993 m. kiekio;
12) Iki 2010 m. į sąvartynus patenkančių organinių (biodegraduojamų) atliekų kiekį sumažinti iki 25 % 1993 m. kiekio.
1.2.2 Atliekų naudojimo priemonės:
1) Atliekų rūšiavimas susidarymo vietose ir kokybiškų antrinių žaliavų surinkimas;
2) Pakartotinai naudojamų bei tapusių, atliekomis lengvai perdirbamų gaminių, gamyba ir naudojimas;
3) Antrinių žaliavų naudojimo plėtra;
4) Gaminių iš antrinių žaliavų asortimento ir rinkos plėtra (pvz. kelkraščių apsaugai,
5) komunaliniam gerbūviui ir pan.);
6) Organinių, (biodegraduojamų) atliekų, atskiras surinkimas ir kompostavimas;
7) Energijos gamyba iš atliekų.
1.2.3 Instrumentai šioms priemonėm įgyvendinti:
Atliekų klasifikacija į sąrašus;
1) Atliekų (ypač pavojingų) apskaita ir sekimas “nuo lopšio iki karsto”;
2) Pilnas atliekų tvarkymo kaštų, (įskaitant sąvartynų uždarymą ir priežiūrą po uždarymo) padengiamas pagal principą “teršėjas moka”;
3) Mokestis už atliekų, šalinimą sąvartyne;
4) Užstatai (arba mokesčiai) už teršimą gaminiais, kurie po gyvenimo ciklo patenka į atliekas;
5) Tam tikrų gaminių, kurie pasibaigus gyvenimo ciklui, patenka į atliekas, apskaita bei gamybos, importo, prekybos ir naudojimo reguliavimas;
6) Gaminių patenkančių atliekas ženklinimas, kad juos butų galima lengvai atskirti;
7) Visuomenės informavimas ir mokymas.apie atliekų rūšiavimą, antrinių žaliavų rūšis ir tipus ir t.t.
8) Palankios visuomenės nuomonės apie gaminius iš atliekų formavimas.
1.2.4. Saugaus atliekų šalinimo sistema. Ši sistema apima atliekų surinkimą, pervežimą, pirminį tvarkymą ir panašų šalinimą. Visos šios sistemos grandys šiuo metu neatitinka saugaus atliekų šalinimo reikalavimų, jas reikia iš esmes pertvarkyti ir modernizuoti pagal visuotinai priimtus aplinkos apsaugos standartus, bei ES direktyvų reikalavimus sistemos bus modernizuotos.

1.2.5. Pavojingų atliekų tvarkymo sistemos diegimas. Reikia sujungti skirtingus atliekų tvarkymo elementus į vieningą pavojingų atliekų tvarkymo sistemą ir suderinti ja su bendra atliekų tvarkymo programa. Pagrindiniai pavojingų atliekų tvarkymo sistemos elementai yra tokie:
1) Pavojingų atliekų tvarkymo politikos ir teisine baze;
2) Institucine struktūra;
3) Technines priemones;
4) Finansavimas;
5) Techninė pagalba ir specialistų mokymas;
6) Visuomenės švietimas ir informavimas;
7) Planavimas.
Turi būti sukurta nepavojingų atliekų tvarkymo sistema, apimanti regioninės nepavojingų atliekų tvarkymo aikšteles, naudojimo bei šalinimo įrenginius. Nepavojingų buitinių atliekų surinkimą iš gyventojų. Kad nepavojingų atliekų sistemos diegimas būtų sklandus, 1998 m. bus parengta Valstybine nepavojingų atliekų tvarkymo programa. Reikia įsteigti jos priežiūros tarybą, kurią sudarytų specialistai iš Aplinkos ministerijos, Ūkio ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Susisiekimo ministerijos ir Finansų ministerijos bei Lietuvos Savivaldybių asociacijos. Ši taryba būtų atsakinga už detalų projekto diegimo koordinavimą, reguliarų pažangos įvertinimą ir planuojamų veiksmų koregavimą.

1.2.6. Saugaus atliekų šalinimo priemonės:
1) Atliekų surinkimas iš visų atliekų gamintojų;
2) Efektyvios atliekų surinkimo sistemos;
3) Saugi ir patikima atliekų pervežimo ir perkrovimo sistema;
4) Pakankamas saugiai įrengtų atliekų šalinimo įrenginių tinklas nepavojingoms, pavojingoms ir inertinėms atliekoms.

1.3 Atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo priemonės
1) Atliekų klasifikacija ir sąrašai, konkretus pavojingų atliekų apibrėžimas;
2) Atliekų (ypač pavojingų) apskaita ir sekimas “nuo lopšio iki karsto”;
3) Pilno atliekų surinkimo ir šalinimo kaštų (įskaitant sąvartynų uždarymą ir priežiūrą po uždarymo) padengimo pagal principą “teršėjas moka” įdiegimas;
4) Leidimai atliekų šalinimo ir naudojimo įrenginiams, apibrėžiantys atliekų tipus, kiekius bei jų tvarkymo technika;
5) Leidimai pavojingų atliekų gamintojams ir vežėjams;
6) Periodiška atliekų, šalinimo ir naudojimo įrenginių kontrolė.
1.4 Gamintojo atsakomybė
Gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimas reiškia gamintojo skatinimas imtis visų priemonių sumažinti išteklių naudojimą o taip ir atliekų susidarymą kiekviename produkto gyvavimo ciklo etape. Gamintojui šiuo atveju tenka didžiausia atsakomybės dalis už jo produkto ir gamybinio proceso neigiama įtaka aplinkai. Tai reiškia, kad atitinkami sprendimai turi būti priimami gaminio ar paslaugos projektavimo stadijoje, įvertinant viso proceso įtaką išgaunant žaliavas, transportuojant, technologijų įtaką, prekybos sistemos įtaką, gaminio naudojimą ir galutinį tvarkymą, kai jis tampa atlieka.
Gamintojas atsako už savo gaminį ir tada, kai jis tampa atlieka. Todėl gamintojas turi dalyvauti atliekų tvarkyme, arba mokėdamas už atliekų tvarkymą arba pats dalyvaudamas atliekų tvarkymo veikloje ir garantuodamas iš savo gaminių susidariusių atliekų visišką ir saugų sutvarkymą.
1.4.1 Instrumentai, skatinantys gamintojo atsakomybę:
1) Aplinkosauginiai mokesčiai arba užstatai už teršimą gaminiais;
2) Administracinis įpareigojimas surinkti atliekomis tapusius savo gaminius;
3) Visuomenės informavimas apie gaminių gyvavimo ciklą, bei jų keliama pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai.

1.5 Specifiniai atliekų srautai
Bendruose tiek nepavojingų, tiek pavojingų atliekų srautuose reikia išskirti atliekų srautus, kuriems reikia nustatyti papildomus reikalavimus ir skirti ypatinga dėmesį. Kai kuriose atliekose (tarkim senuose automobiliuose, elektros ir elektroninių prietaisų atliekose) yra ir nepavojingų, ir pavojingų komponentų, kuriuos pirmiausiai reikia atskirti.
Pagrindiniai specifiniai atliekų, srautai:
1) Naftos produktu, atliekos;
2) Pakuočių atliekos;
3) Senų automobilių atliekos;;
4) Statybinės atliekos Naudotos padangos;
5) Baterijų ir akumuliatorių atliekos
6) Buitinės technikos atliekos:
• elektroninių prietaisų atliekos (rudos)
• elektra prietaisų atliekos (baltos)
7) Medicininės atliekos;
8) Nuotekų valymo dumblas;
9) Organines atliekos;
10) Chemines atliekos (pesticidai)
Specifinių atliekų srautų valdymui galioja bendri atliekų tvarkymo principai ir taisyklės (klasifikacija, leidimų išdavimo tvarka, ženklinimas ir t.t.), tačiau atskiriems atliekų srautams, priklausomai nuo jų potencialaus poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, galima įvesti detalesnius ir griežtesnius reikalavimus. Todėl, parengus bendrąsias atliekų ir pavojingų atliekų tvarkymo taisykles, tam tikriems specifiniams atliekų srautams jas reikia detalizuoti. Aktualiausi specifiniai atliekų srautai yra naftos produktų atliekos, baterijų ir akumuliatorių atliekos bei pakučių atliekos (šiems atliekų srautams reguliuoti yra išleistos Europos Sąjungos direktyvos ir Lietuvos teisinius aktus reikia su jomis harmonizuoti). Svarbus specifinių atliekų srautų tvarkymo instrumentas yra mokesčiai (arba užstatai) už teršimą gaminiais. Jie pirmiausiai taikomi gaminiams, kurie pasibaigus naudojimo laikui tampa atliekomis. Šiuo metu rengiamas mokesčio už taršą įstatymo papildymas mokesčių (užstatų) už teršimą gaminiais apima kai kurias pakuotes, baterijas ir akumuliatorius bei padangas, įstatymo apimtį reikia praplėsti ir į ją įtraukti kitus po naudojimo atliekomis tampančius gaminius.
Kietas buitines atliekos yra svarbus atliekų srautas, kuriam reikia parengti atskirą programą, numatančią ekonomiškai pagristos tvarkymo sistemos perdirbimą, įvertinti tam reikalingas lėšas ir numatyti finansavimo šaltinius.

1.6 Atliekų vežimas
Atliekų vežimas kontroliuojamas pagal ES teisinio akto principus. Pagrindinė užduotis parengti teisinius aktus ir sukurti jų įgyvendinimui reikalingas institucinės struktūras, kad atliekos būtų gabenamos tranzitu, išvežamos arba įvežamos pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bei ratifikuotas tarptautines sutartis.

1.7 Įgyvendinimo instrumentai
Saugiai ir patikimai atliekų tvarkymo sistemai įgyvendinti reikalinga gera įstatymine baze, detaliai reglamentuojanti atliekų rinkimo, rūšiavimo, pervežimo, perdavimo, saugojimo, naudojimo ir šalinimo tvarka.
Specifinių atliekų srautų tvarkymo taisykles turi detalizuoti konkrečius techninius reikalavimus atitinkamų atliekų tvarkymui, o specifinės taisyklės atskiriems atliekų šalinimo įrenginiams (sąvartynams, atliekų deginimo įmonės) turi apibrėžti reikalavimus šių įrenginių statybai ir eksploatacijai.
Kad atliekų tvarkymo sistema veiktų sklandžiai, reikalingi ir daugelio kitų, įstatyminių aktų pakeitimai ir papildymai. Priėmus Atliekų tvarkymo įstatymą reikia pakeisti Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnių, kad abu šie įstatymai būti suderinti. Ypač svarbu papildyti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą baudomis už visų atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimus.
Pagrindinis ekonominis instrumentas atliekų tvarkymo srityje yra principo “teršėjas moka” įgyvendinimas rinkliava už atliekų surinkimą ir tvarkymą turi visiškai padengti visas atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant ir sąvartynų statybą, monitoringą, uždarymą ir priežiūrą po uždarymo. Šio principo įgyvendinimas yra sudėtingas, ir ne tik todėl, kad dalies gyventojų pajamos yra mažos, bet ir todėl, kad nemažai mokių gyventojų, mažų įmonių ir biudžetinių organizacijų tiesiog vengia mokėti už jiems suteiktas atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas.
Trečias ekonominis instrumentas, pirmiausiai skirtas gamintojo atsakomybei skatinti, yra mokestis (arba užstatas) už teršimą gaminiais. Įstatymo projektas jau rengiamas, pirmajame etape numatomi mokesčiai už padangas, baterijas ir akumuliatorius, liuminiscentinės lempas ir už gėrimų pakuotes. Šio mokesčio išplėtimas alyvoms ir tepalams padėtų atgaivinti kažkada gana efektyviai veikusia naudotų alyvų surinkimo sistemą ir užkirstų kelia ženkliam aplinkos teršimai naftos produktais. Vėliau šis įstatymas turėtų būti išplėstas automobiliams, šaldytuvams, bei kitiems elektrotechnikos įrenginiams.
Visos surinktos rinkliava ir mokesčių už atliekas lėšos turi būti nukreiptos atliekų surinkimo, naudojimo ir šalinimo veiklai finansuoti bei infrastruktūrai plėsti. Kartu su čia minėtais įstatymų projektais turi būti parengtas atliekų fondo įstatymo projektas. Įstatymuose turi būti griežtai ir skaidriai apibrėžti mokesčių surinkimo bei surinktų lėšų naudojimo mechanizmai. Kiekviename įstatyme turi būti įpareigojimas atitinkamoms institucijoms teikti išsamia informacija visuomenei apie suriktas lėšas ir jų naudojimą.

1.7.1. Atliekų apskaita. Atliekų apskaita yra labai svarbus atliekų tvarkymo sistemos instrumentas. Konkretus atliekų apskaitos tikslai yra tokie:
1) Surinkti informaciją apie atliekų susidarymą ir tvarkymą, kuria remiantis būtų galima priimti strateginius sprendimus;
2) Turėti operatyvią informaciją reikalinga atliekų tvarkymo ir jo atitikimo aplinkos apsaugos reikalavimams kontrolei.
Atliekų statistinės apskaitos sistemai parengti reikalingas atskiras projektas, kuris turėtų apimti, ne tik pačios sistemos, bei joje dalyvaujančių institucijų atsakomybes ir funkcijų apibrėžimą, bet ir duomenų tvarkymo programų parengimą. Informacija apie atliekų tvarkymą turi būti renkama pagal Atliekų naudojimo ir šalinimo įmonių duomenis. Šiuo atveju patikima statistinių duomenų apie atliekų tvarkymą pagrindas yra pačių atliekų naudojimo ir šalinimo įmonių apskaita. Todėl pirmiausiai reikia suregistruoti visas atliekų naudojimo ir šalinimo įmones ir parengti jų registru.
Visi apskaitos duomenys turi būti laisvai prieinami savivaldybėms ir apskričių viršininkų administracijoms, kurios juos naudos atliekų tvarkymo planų parengimui ir įgyvendinimui. Vis dėl to, atliekų tvarkymo savivaldybėse valdymai gali prireikti ir detalesnės informacijos. Savivaldybes gali įpareigoti atliekų gamintojus arba vežėjus teikti detalesnius duomenis apie atliekų susidarymą ir judėjimą savo teritorijoje. Atliekų apskaita visuose lygiuose turi būti kompiuterizuota, o apskaitos programos turi būti unifikuotos, kad pasikeitimui informacija nebūtų jokių kliūčių. Apskaitos duomenų patikimumas didžiąją dalimi priklauso nuo pirminės apskaitos įmonėse kokybes. Visuose naujuose bei plečiamuose sąvartynuose turi būti įrengiamos svarstykles, visos atliekos turi būti sveriamos (išskyrus skystas pavojingas atliekas, kurių kiekį galima įvertinti pagal turį).

1.7.2. Ryšiai tarp centrinio valdymo institucijų, apskričių ir savivaldos institucijų. Kad atliekų tvarkymo sistema būtų sklandžiai įdiegta ir galėtų efektyviai veikti, reikalingos racionaliai sutvarkytos centrinio ir teritorinio valdymo struktūros su griežtai apibrėžtomis, nesidubliuojančiomis funkcijomis. Saugiam ir efektyviam atliekų tvarkymui užtikrinti reikalingi optimalus ryšiai tarp centrinio valdymo institucijų, apskričių ir savivaldos institucijų.
Pirmas ir svarbiausias uždavinys aplinkos apsaugos valdymo srityje parengti racionalų centrinio valdymo institucijų, ankstesnių administracinių vienetų ir savivaldos institucijų funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymo modelį, atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus.
Konkretus šio darbo tikslai yra tokie:
1) Apibrėžti vietos institucijų vaidmenį aplinkos apsaugos srityje, įgyvendinant su ES reikalavimais suderintus įstatymus;
2) Parengti nacionaline apskričių ir vietos savivaldos institucijų įtraukimo į ES reikalavimų įgyvendinimą strategija ir veiksmų planų;
3) Parengti metodines rekomendacijas dėl savivaldybių ir regionų aplinkosaugines politikos, atitinkančios ES reikalavimus, formavimo ir diegimo.

Funkcijų ir atsakomybes pasiskirstymas:
* Aplinkos ministerija:
1) Valstybines atliekų tvarkymo politikos ir strategijos formavimas;
2) Atliekų tvarkymą reglamentuojančių teises aktų rengimas;
3) Atliekų tvarkymo objektų įrengimo ir priežiūros norminių dokumentų rengimas;
4) Įstatymų ir norminių dokumentų įgyvendinimo kontrole;
5) Valstybines atliekų apskaitos duomenų bazes sudarymas ir tvarkymas.
* AM regioniniai departamentai:
1) Gamtos išteklių leidimų išdavimas pavojingų atliekų tvarkymo ir pervežimo įmonėms;
2) Periodiška pavojingų atliekų tvarkymo ir pervežimo įmonių kontrole;
3) Savivaldybių ir apskričių administracijų veiklos atliekų tvarkymo srityje kontrole.
* Ūkio ministerija:
1) Valstybines atliekų tvarkymo programos įgyvendinimas;
2) Taršos prevencijos priemonių ir geriausių esamų technologijų diegimo politikos ir strategijos formavimas;
3) Antrinių žaliavų naudojimo politikos ir strategijos formavimas;
4) Valstybines atliekų tvarkymo programos rengimas ir įgyvendinimas;
5) Valstybines pavojingų atliekų programos rengimas ir įgyvendinimas.
* Apskričių viršininkų administracijos:
1) Atliekų tvarkymo politikos ir strategijos formavimas ir įgyvendinimo koordinavimas apskrities ribose;
2) Apskričių atliekų tvarkymo programų rengimas;
3) Vietų parinkimas nepavojingų ir inertinių atliekų šalinimo įrenginiams bei regionines pavojingų atliekų perkrovimo stotims bendrajame Lietuvos Respublikos teritorijos plane;
4) Buitinių, inertinių atliekų šalinimo bei pavojingų atliekų regioninių perkrovimo aikštelių vietos parinkimas apskričių teritorijų planuose;
5) Regioninių pavojingų atliekų perkrovimo įmonių kūrimas ir valdymas.

* Savivaldybes:
1) Atliekų tvarkymo politikos ir strategijos formavimas, įgyvendinimas ir kontrole savivaldybes ribose;
2) Savivaldybes teritorijoje atliekų tvarkymo reglamentuojančių teises aktų rengimas ir kontrole; Savivaldybių atliekų tvarkymo programų rengimas ir įgyvendinimas;
3) Atliekas tvarkančių įmonių rejestro sudarymas ir tvarkymas;
4) Atliekų susidarymo ir tvarkymo savivaldybes teritorijoje duomenų bazes sudarymas ir tvarkymas;
5) Komunalinių atliekų savo teritorijoje surinkimas ir tvarkymas;
6) Nepavojingų ir inertinių atliekų šalinimo vietos parinkimas savivaldybių teritorijų planuose (kartu su apskrities administracija).
Lietuvos regionines politikos metmenyse kaip vienas iš pavyzdžių numatoma įkurti nacionalinę regionų plėtros tarybą bei regionų plėtros tarybas, kurios ateityje turės perimti dalį apskričių ir savivaldybių funkcijų ypač regioninių atliekų tvarkymo planų regimo ir įgyvendinimo srityje.
Atliekų tvarkymo strategijos diegimui koordinuoti ir kontroliuoti rekomenduojama įsteigti atliekų tvarkymo tarybą, kuria sudarytų pareigūnai iš Aplinkos ministerijos, Ūkio ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Susisiekimo ministerijos, Finansų ministerijos bei savivaldybių ir visuomeninių organizacijų atstovai.
Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo.
Atliekų tvarkymo problema liečia plačias visuomenes mases ir jos sprendime dalyvauja įvairios ūkines struktūros. Todėl žymų vaidmenį atliekų tvarkyme atlieka tiek nevyriausybines organizacijos, tiek įvairios “žaliosios” struktūros.
Nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos komunalininkų asociacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir pan. dalyvauja rengiant ir įgyvendinant atliekų tvarkymo strateginius sprendimus, įstatyminius aktus ir programas.
Visuomenės švietimas ir informacija 1998 m. Vyriausybe patvirtino (1998.02.09 Nutarimas Nr. 165) Lietuvos Respublikos visuomenes aplinkosauginio švietimo strategija ir veiksmų programa, kurioje apibrėžti pagrindiniai principai, kuriais remiantis numatoma plėtoti visų aplinkosauginio švietimo procese dalyvaujančių institucijų veiklą, iškeltas tikslas ir apibrėžti uždaviniai, nustatytos prioritetines kryptys, aplinkosauginio švietimo tikslai ir uždaviniai konkretizuoti pagal įvairių institucijų kompetencija. Programa ir veiksmų planas apima ir visuomenes švietimą ir informacija atliekų tvarkymo srityje ir atitinka šiuose Atliekų tvarkymo strategijos metmenyse keliamas užduotis.
1.8 Finansavimo poreikis
Palyginus ir nedidelis nagrinėtų direktyvų skaičius įgyvendinimo kaštai bus dideli.Žemiau esančiose lentelėse pateikiamos įvertintos augančios investicijos ir metiniai kaštai, reikalingi direktyvų įgyvendinimui.
Įvertintos suminės investicijos, reikalingos teisės normų suderinimui su aplinkos apsaugos. Acquis (ne visas sąrašas)( mln. ECU 1996 kainomis) – 1.2 lentelė
1.2 lentelė.
Suminės investicijos, reikalingos teisės normų suderinimui
Kaštų rūšys 2000 m. 2005 m. 2010 m. 2015 m. 2020 m.
Oro tarša*
108,5 397,0 889,5 1548,4 2289,3
Atliekų tarša** 130.2 260.3 443.9 443.9 443.9
Atliekų valdymas 46,3 213,3 319,4 367,7 367,7
Administravimas/monitor. 3,2 3,2 3,2 3,2 3,2
Iš viso 288,7 873,8 1656 2363,2 3104,1
Tiek % sudaro 70/220/EEC 28% 36% 46% 59% 69%
Iš viso be 70/220/EEC 207,9 559,2 894,2 969 969
Nuo Bendrojo vidaus 1996 metų produkto (be 70/220/EEC) 3,3 8,8 14,1 15,2 15,2
* Apima 70/220/EEC (tarša iš automobilių) direktyvos įvertinimo rezultatus ir dalinį 96/61/EEC (ITPK) direktyvos įvertinimą sieros kiekio sumažinimui 48 didelėse deginimo gamyklose
** Laikoma, kad visos nuotekos patenka į jautrus vandenis.

Įvertinti metiniai kaštai, reikalingi teisės normų suderinimui su aplinkos apsaugos Acquis( ne visas sąrašas) (mln.ECU 1996 kainomis) – 1.3 lentelė.
1.2 lentelė.
Metiniai kaštai, reikalingi teisės normų suderinimui
Kaštų rūšys 2000m. 2005 m. 2010m. 2015m. 2020m.
Oro tarša*
101,5 266,7 460,3 627,5 740,9
Vandens tarša** 24,4 48,7 81,1 81,1 81,1
Atliekų valdymas 9,7 41,7 70,5 78,9 78,9
Administravimas/monitor. 3,8 3,8 3,8 3,8 3,8
Iš viso 139,4 360,9 615,7 791,3 904,7
Tiek%sudaro 70/220/EEC 23% 38% 38% 39% 42%
Iš viso be 70/220/EEC 79,7 224,0 381,9 482,9 524,9
% nuo Bendrojo vidaus 1996 metų produkto (be 70/220/EEC) 1,2% 3,5% 6,0% 7,6% 8,2%
% nuo Bendrojo vidaus atatinkamų metų produkto ( BVP) (be 70/220/EEC) laikant kad metinis BVT augimas yra 4%
1.0
2.4
3.3
3.4
3.0
* Apima 70/220/EEC (tarša iš automobilių) direktyvos įvertinimo rezultatus ir dalinį 96/61/EEC (ITPK) direktyvos įvertinimą sieros kiekio sumažinimui 48 didelėse deginimo gamyklose
** Laikoma, kad visos nuotekos patenka į jautrus vandenis.

Dėl to kad nėra žinoma koks BVP bus ateityje, šioje lentelėje naudojamas žinomas 1996 metų skaičius. Tačiau norint pateikti bent vieną derinimo naštos Lietuvos ekonomikai ateityje prognozę, priimama, kad realus ekonomikos augimas bus maždaug 4,0 % per metus. Tai nors ir įmanomas, tačiau labai optimistinis scenarijus. Kaštai neatrodo labai dideli, kai lyginama su 1996 metų BVP, tačiau laukiama našta analizuojame laikotarpyje (išskyrus 70/220/EEC) yra daugiau nei žymi.
Šių kaštų valdymas ir finansavimas pareikalaus labai kūrybingo ir efektyvaus darbo, kadangi galimi keli būdai kaip tos kaštus valdyti ir mažinti. Kur įmanoma, reikėtų naudoti ekonomines priemones. Prognozuojamas kaštų “sutaupymas” tokiu atveju 15-20 %.

Įstatyminių aktų ir valstybinių programų rengimas, strategijos kietų buitinių atliekų perdirbimo koordinavimas ir kontrole bei regioninių atliekų tvarkymo planų rengimas ir įgyvendinimo kontrole turi būti finansuojami iš Valstybės biudžeto, o savivaldybių atliekų tvarkymo planų rengimas ir įgyvendinimo kontrole iš savivaldybių biudžeto. Visuomenes švietimas ir darbuotojų apmokymas bus finansuojamas tiek iš Valstybės, tiek iš savivaldybių biudžeto. Pradiniame kietų buitinių atliekų perdirbimo etape dalis kaštų bus padengiama iš užsienio pagalbos šaltinių.
Valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšos rengiant valstybės ir savivaldybių biudžeto projektus numatomos pagal galimybes, pateikus lėšų poreikį pagrindžiančius.

2 ESAMOS KIETŲ BUITINIŲ ATLIEKŲ RŪŠIAVIMO LINIJOS APRAŠYMAS
2.1 Kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo linija
Šio įrenginio esmė yra atliekų rūšiavimas skirstant medžiagas į tokias kaip ir grupės kurių matmuo yra mažesnes kaip 60 mm, nuo 60 iki 300 mm, ir virš 300 mm.
Atliekas, kurių matmuo yra mažesnes negu 300 mm, praeina per strypinį sietą. Sietinis būgnas pašalina medžiagas, kurių matmuo yra mažesnes kaip 60 mm.
Atliekos yra rūšiuojamos ir iš atliekų elektromagneto pagalba pašalinamas metalas (geležis).
Medžiagos mažesnes kaip 60 mm daugumoj (maisto atliekos) yra atskirai patalpinamos ir perdirbamos (kompostuojant).
Mašinų ir įrenginių tvarka atitinka, šio perdirbimo įrenginių maksimaliam kompaktiškam pritaikymui ir taupančiam vietą šiukšlėms perdirbti.
Šiais įrenginiais iš buitinių atliekų išskiriamos medžiagos:
• Homogenizuotas atliekas, kurių matmuo yra mažesne kaip 60 mm
• Atliekos (spalvotieji metalai, kartonas, stiklas, popierius, plastikas)
• Metalai

2.1.1. Techninis įrenginio aprašymas. Įrenginių išdėstymas yra nuo tiesioginio atliekų tiekimo automobilio iki priėmimo salės.
Pagrindinės įrenginio dalys :
* svarstyklės
* skirstymo konvejeris
* strypinis sietas
*virškonvejerinis magnetas
*sietinis būgnas
*skirstymo kabina
*pakuotės(pakavimo presas)
*elektrotechnika
*valdymo technika
1.Pateiktos šiukšles yra grubiai išrūšiuojamos priėmimo bare ir rutuliniu konvejeriu patiekiamas į skirstymo konvejerį. Toliau atliekas praeina per štanginį sietą ir sietinį būgną. Šiuose įrenginiuose , atliekos klasifikuojamos į tokias dalelės: iki 60 mm, nuo 60 iki 300 mm ir virš 300 mm.
Transportuojant atliekas į sietinį būgną atliekų srautas praeina per elektromagneto magnetini lauką( magnetas kabo virš konvejerio juostos). Čia metalai ištraukiami iš atliekų ir sukraunami į atskirą konteinerį.
Sietiname būgne atliekos nuo 60 mm bus klasifikuojamos 2 srautus.
Stambiosios nuo 60 iki 300 mm dalys patenka įrūšiavimo transporterį kuris patalpinamas į rūšiavimo kabiną kuri atitinka darbo saugai kur atliekos labai gerai peržiūrimos.
Atliekų rūšiavimas priklauso nuo perdirbimo technologijų, rūšiuojamų atliekų kiekis tiesiai priklauso nuo galimybes jos perdirbti.
Šalia rūšiuotojo vietos yra įrengtos išmetimo šachtos atskiroms naudingų medžiagų dalims. Šias šachtas sudaro uždarosios sklendės, kad, keičiant konteinerius, būtų galima toliau skirstyti (rūšiuoti).
Mažosios iki 60 mm dalelytės pereidamos sietą patenka į surinkimo konvejerį ir yra sukomposteruojamos.
Vėliau atliekos supresuojamos į pakuotes.

2.1.2. Oro vedinimo technika. Visur virš įrenginių yra sumontuotos ištraukimo įrenginiai, dėka kuriu iš barų yra ištraukiamas nešvarus oras kuris yra filtruojamas oro filtro pagalba.Rūšiavimo kabiną oras per kanalus yra pučiamas į surinkimo punktą ir išleidžiamas per išleidimo angas. Čia pagamintas technologiškai būtinas slėgis. Slėgis užkerta kelia šalto oro įėjimui iš išorės ir sumažina kvapus. Slėgis priėmimo punkte leidžia netrukdomai rūšiuoti medžiagas, išmetimas į išmetimo šachtas (oro greičio maksimumas 0,2 m/s –priimtinas rūšiavimo punkto personalui).

2.1.3. Elektro-techniniai įrenginiai. Motorų ir elektroninių prietaisų valdymui, aprūpinimui ir priežiūrai yra įmontuoti elektriniai įrenginiai įskaitant kabelių tiekimą.
Esami maitinimo kabeliai iki maitinimo ir paskirstymo spintos vietos turi pakankamus matmenis reikalingam elektros poreikiui patenkinti.
ET įrenginys sudarytas :
• žemos įtampos įrenginys
• valdymo įrenginys
• apšvietimo įrenginiai
• kabeliai.

2.1.4. Valdymo įrenginiai. Pagrinde galioja :
• Aptarnavimo įrenginį sudaro :
• Įjungimo/išjungimo mygtukai
• gedimų informacijas
• Atsarginio išjungimo (mygtukai priklauso tiekimo įlydžiui (skyrimui) ir valdomi taip:prie surinkimo konvejerių kiekvienoje darbo vietoje yra mygtukas, jei yra prieinamuose juostinio transporterio pusėje.

2.1.5. Apšvietimo įrenginiai. Apšvietimo įrenginiai garantuoja darbo vietose reikalaujama apšvietimo stiprumą 500 lx, norint išvengti šešėlių.

2.1.6. Kabelių išdėstymas. Kabelių išdėstymas atvirai yra draudžiamas, todėl visi kabeliai išvedžioti sienomis arba pritvirtinti prie plieninių konstrukcijų nemetaliniuose vamzdžiuose.

2.1.7. Įrenginių specifikacijos.
2.1.7.1. Konvejerio įrenginiai. Atlikimas :
• Guminė judėjimo juosta, riebalam atspari (dalinai su skylėmis).
• Pastoliai iš atsparių profilinių (metalinių) konstrukcijų
• Papildomos prilaikymo ritinėliai vykdymo srityje
• Atsarginis jungiklis.

2.1.7.2. Plokščias konvejeris (1.1)
pasvirimo kampas 0
konvejerio ilgis 8 m
konvejerio ilgis 1.2 m
galingumas 5.5 kW

2.1.7.3. Konvejeris kuris veda į juostinį sietą (1.2)
pasvirimo kampas 27
konvejerio ilgis 19.0 m
konvejerio plotis 1,2 m
galingumas 4.4 kW

2.1.7.4. Konvejeris kuris veda į sietinį būgną (1.3)
pasvirimo kampas 27
konvejerio ilgis 14.0 m
konvejerio plotis 1,2 m
galingumas 4.4 kW

2.1.7.5. Išskirstymo konvejeris (1.4)
pasvirimo kampas 0
konvejerio ilgis 25.5 m
konvejerio plotis 1,2 m
galingumas 4.4 kW

2.1.7.6. Padavimo konvejeris (1.5)
pasvirimo kampas 0
konvejerio ilgis 5.0 m
konvejerio plotis 0.8 m
galingumas 1.5 kW

2.1.7.7. Pašalinimo konvejeris (1.6)
pasvirimo kampas 16
konvejerio ilgis 15.0 m
konvejerio plotis 0.8 m
galingumas 1.5 kW

2.1.7.8. Likučių pašalinimo konvejeris (1.7)
pasvirimo kampas 15
konvejerio ilgis 11.0 m
konvejerio plotis 0.8 m
galingumas 2.2 kW

2.1.7.9. Likučių pašalinimo konvejeris virš 300 mm (1.8)
pasvirimo kampas 10
konvejerio ilgis 11.0 m
konvejerio plotis 1.0 m
galingumas 2.2 kW

2.1.7.10. Pašalinimo konvejeris (1.9)
pasvirimo kampas 0
konvejerio ilgis 16.0 m
konvejerio plotis 1.0 m
galingumas 5.5 kW

2.1.7.11. Kilimo konvejeris (1.10)
pasvirimo kampas 27
konvejerio ilgis 12.0 m
konvejerio plotis 1.0 m
galingumas 4.4 kW
Kietų buitinių atliekų perkrovimo rūšiavimo stoties bendras vaizdas

2.2 Modernizacijos pagrindimas.
Padidėjus metinei apimčiai nuo 70.000 t iki 80.000 t reikalinga tam tikra modernizacija.
Vienas iš pagrindinių stoties elementų yra sietinis būgnas, kuris per save praleidžia atliekų srautą, mažesnis nei 60 mm2 pločio iškrenta per sietinio būgno skylutes, o likusi dalis, praėjus būgną, patenka rūšiavimui.
Padidinus gabaritus, per sietą galės praeiti daugiau atliekų. Kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo stotis yra lanksti ir gera tuo, kad priklauso nuo esamų sąlygų ir turimų galimybių – mes galime didinti ar mažinti apimtį rūšiuojant medžiagas ir atskyrinėti tik tas atliekas, kurias galėsime priduoti kaip antrines žaliavas.
Gaunamas medžiagas antriniam perdirbimui (stiklas, popierius, keramika, metalas, plastmasė) dar kartą rūšiuojame ir supresavus išvežame perdirbti į perdirbimo įmones.

3 SKAIČIAVIMAI
3.1 Perkrovimo stoties kietų buitinių atliekų našumo parinkimas
Mums reikia utilizuoti 80 000 t/metus. kietų buitinių atliekų.
Parenkame kad mūsų perkrovimo stotis dirbs 24 dienas./mėn. Darbo laikas 13 val./ dieną arba 312 val./mėn. Našumas 21367,5 kg/val.

3.1.1. Apsisukimų skaičių skaičiavimas. Kada būgninis sietas yra nejudamas atliekų daleliai gali būti sulaikomi vidiniame būgno paviršiuje neaukščiau taško A “3.1. pav.”, kurio padėtys nustatoma kampo dydžiui, kuris lygus trinties kampui į grotelių paviršių .
Schema apsisukimų skaičiaus nustatymui.

3.1.pav.
Tokiu atveju trinties jėga:
F= , (3.1.)
čia F-trinties jėga, N;
G-atliekų trinties jėga, N;
– atitraukimo kampas, ;
f- trinties koef.

Kada būgnas sukasi atsiranda medžiagos dalelės inercijos ašine jėga
P = , (3.2.)
čia m- atliekų mase, kg;
– kampinis greitis, ;
R- būgno spindulys, m.
Jai išsaukiama trinties jėga F bus lygi:
F =Pn ∙f=f∙m∙ ∙R , (3.3.)
čia Fn- trinties jėga,N.
Susumavus F ir F kada sukasi būgnas atliekų dalys pasikelia iki taško B. be to atliekų pėdietis masė G nustatoma iš sąlygos:
G∙ sin = f∙m∙ ∙R+ f∙G∙cos , (3.4.)
Pakeitus trinties koeficientą f į tg = , G į mg ir į 2 , gausime:
sin( )=4∙n ∙R∙sin (3.5.)
čia -medžiagos trinties kampas į sieto paviršių, ;
n-būgninio sieto apsisukimų skaičius, .
n= , (3.6.)
Prie normalaus būgninio sieto darbo praktiškai kampas priimamas 40-45 , trinties kampas gaunamas iš skaičiavimo, kad trinties koeficientas medžiagos į groto paviršių dėl to kad jame yra skyles didėja iki 0,7.
=arctg 0,7=35 (3.7.)
Techniniams skaičiavimams apsisukimo skaičius būgninio sieto priimame :
n = ; (3.8.)
n = = =0,2 =12
čia R- būgno spindulis, m.
Būgno apskritiminis greitis yra 0,7–1

3.1.2. Našumo parinkimas. Medžiaga
būgno, kada būgno ašis pasukta horizonto ašiai kampu . Kada būgnas sukasi kryptimi parodytam “3.2 pav.”, medžiaga esanti taške A, pasikelia iki taško B, išsireiškiama kampu , po kurio prasideda medžiagos slydimas į tašką A1 pagal didžiausio nuosmukio liniją, kuri sudaro su vertikalia plokštuma kampas .

Kada yra maži būgno pasvyrimo kampai ir kampe , lygus 45 , galima apitiksliai priimti kad = . Toliau būgnas sukdamas medžiaga pasikelia iš taško a1 iki taško B1 ir taip judėdamas pagal sraigtine linija ABA1B1 judės prie būgno išėjimo. Sraigtine linijos pakilimo kampas bus lygus:
= =2 , (3.9.)
čia -ašies pasvyrimo kampas, ;
-pasvyrimo kampas, ;
-medžiagos nuosmukio kampas, .
= =2 =2∙3 =6
Iškleidus į plokštumą cilindrini grotų paviršių kartu su sraigtine linija gauname stačiakampi ABCD (4.3pav.), viena šoną AB=CD= L, tai yra lygi būgno ilgiui, o kita AD=BC=2 Rn, kur n –apsisukimo skaičius per laiko vienetą, kurio laikų medžiaga juda pagal sraigtinę liniją, praeidamas visą būgno ilgį:
Atliekų kelio ilgis per sietini būgną.

3.3 pav.
S= = , (3.10.)
čia S atliekų kielių ilgis per sietinį būgną, m;
L-būgno ilgis, m.
S= = 86,1 m
Per vieną sekundę medžiagos dalėle praėjus kelią pagal būgno apskritimą, kuris bus lygus keliui medžiagos per būgno ašį:
l= (3.11.)
čia – atliekų daleles judėjimo greitis, .
Dėl to kad medžiagos dalis per viena sekundę praeina kelia l, šis dydis l atitiks į medžiagos dalelės judėjimo vidutiniam greičiui link būgno = l = ∙tg 2 , pakeitus į 2 Rn, gausime :
=2 ∙Rn∙ tg 2 =6.28∙Rn∙ tg 2 (3.12.)
čia R- būgno spindulys, m;
n-apsisukimų skaičius ;
-pasvyrimo kampas, .
= 6,28 ∙ 1 ∙ 0,2 ∙ tg 6 =0,132 .
Būgno darbo našumas išreiškiamas per formulę:
Q=3600∙ ∙F ∙ ∙ , (3.13.)
čia Q-būgno darbo našumas, ;
F1- medžiagos sluoksnio skerspjūvio plotas “4.4pav.”, kurie randasi būgno viduje , m ;
– turine medžiagos mase, ;
– koeficientas kuris įvertina tarpus tarp dalelių (0.6….0.8) .
Medžiagos sluoksnio skerspjūvio plotas.

3.4 pav.
F1= ∙a∙h , (3.14.)
čia h – medžiagos sluoksnio aukštis , m
d-rūšiuojamos medžiagos didžiausiu dalelių matmuo ,m
h (3.15.)
h =2∙60= 120 mm = 0.12 m
F1 = =0,079 m
Iš “3.3 pav.” randame :
= = (3.16.)
neįvertinant h , gausime:
a=2 , (3.17.)
a=2 = 0,98 m
Įstatę į formule (3.13.) gausime.
Q=3600∙ ∙F ∙ ∙ = 3600∙0,079∙0,4∙0,132∙0,7=10,51

3.1.3. Variklio parinkimas.
NV= , (3.18.)
NV-variklio galingumas,kW;
N-bendras galingumas,kW;
-pavaros n.k.(=0,7).
N= M∙ (3.19.)
čia M- suminis momentas Nm;
-kampinis greitis .

3.1.3.1. Suminio momento skaičiavimas
M=M1+M2+M3+M4 (3.20.)
čia M – suminis momentas, Nm;
M1 – svyravimo trinties momentas, Nm;
M2 – Atraminiu ritinėliu kakliuko slydimo trinties momentas guoliuose, Nm;
M3 – Medžiagos slydimo trinties momentas į grotelių paviršių, Nm;
M4– Momentas kuris atsiranda medžiagos pakėlimo metų ,Nm.

3.1.3.2. Svyravimo trinties momentas.
M1 = , (3.21.)
čia R1 bandažo spindulis, m;
r- ritinėlio spindulys, m ;
f1- svyravimo trinties koeficientas ,m;
Gb- būgno svorio eiga ,N;
Gm- medžiagos svorio eiga N;
-kampas tarp vertikalios būgno ašies ir ašies jungiančios skriemulio ir būgno centrus. “3.5pav.”
Kampas tarp vertikalios būgno ašies ir ašies jungiančios skriemulio ir būgno centrus.

3.5 pav.

M1 = =6382,4 Nm.

3.1.3.3. Atraminio ritinėlio kakliuko slydimo trinties momento guoliuose skaičiavimas
M2= (3.22.)
čia f2- medžiagos trinties koeficientas į grotas;
– kakliuko spindulis,m;
R1 bandažo spindulis, m;
r- ritinėlio spindulys, m ;
Gb- būgno svorio eiga, N;
Gm- medžiagos svorio eiga, N;
-kampas tarp vertikalios būgno ašies ir ašies jungiančios skriemulio ir būgno centrus. .
M2= = 8190 Nm.

3.1.3.4. Atliekų slydimo trinties momentas į grotelių paviršių skaičiavimas.
M3=f2∙Gm∙R (3.23.)
Čia f2- medžiagos trinties koeficientas į grotas
– kakliuko spindulis, m;
R1 bandažo spindulis, m;
M3=0,7∙2000∙1,0=1400 Nm.

3.1.3.5. Momento kuris atsiranda medžiagos pakėlimo metų skaičiavimas.
M4=Gm∙H, (3.24.)
čia H-medžiagos pakėlimo aukštis, m;
Gm- medžiagos svorio eiga, N;
Medžiagos pakeliamos aukštis apytiksliai lygus pagal 4.4pav.
H=R∙ (1-cos ) (3.25.)
Kai =45 tai:
H 0,3 ∙ R,
H 0,3 ∙ 1,0 = 0,3 m (3.26.)
M4=2000 ∙ 0,3=600 Nm
Suminio momento skaičiavimas
M=6382,4+8190+1400+600=16572 Nm.
Variklio parinkimas.
N=16572∙1,26=20880 W=20,88 kW.
ω = = 1,26
Nv= =29,82 kW.
Parenkame variklį- reduktorių CHFM4180 N=30 kW, n1=1500 aps/min., n2=136.36 aps/min., i=11.
3.2 Cilindrinės tiesiakrumplės pavaros skaičiavimas
Parenkame krumpliaračių medžiagas.
Didesniam krumpliaračiui plieną 55 ir 40 plieną – mažesniam. HB300.
Leistinieji kontaktiniai įtempimai, kai HB350
k=275 ∙ 10-6 ∙ HB ∙ kkr., Pa. (3.27.)
k=275 ∙ 10-6 ∙ 300 ∙ 2.25=1.86GPa.
Perdavimo skaičius ;
i= , (3.28.)
čia i – perdavimo skaičius;
n1 – greitaeigio veleno apsisukimo skaičius, aps/min;
n2 – lėtaeigio veleno apsisukimo skaičius, aps/min.
i = =4.55.
d2=2016 mm, m=12, z2=168.
čia d2- didžiojo krumpliaračio skersmuo, mm;
m-krumpliaračio modulis, mm;
z2-didžiojo krumpliaračio dantų skaičius, vnt.
z1= , (3.29.)
čia z1 – mažojo krumpliaračio krumplių skaičius; vnt.;
z2 – didžiojo krumpliaračio krumplių skaičius; vnt.;
i – perdavimo skaičius.
z1= =37

3.3 Pavaros stipruminiai skaičiavimai.
3.3.1. Pavaros geometrinių rodiklių skaičiavimai. Susikabinimo kampas =20, krumplio galvutės aukštis h’=m, krumplio pašaknio aukštis h”=1.25 m, radialinis tarpėlis c=0.25 m; krumpliaračių dalijamieji apskritimai sutampa su jų pradiniais apskritimais.
Kai krumplių skaičius yra z, krumpliaračių matmenys apskaičiuojami iš šių formulių:
Dalijamojo ir pradinio apskritimo skersmuo.
dd = d = m ∙ z, (3.30.)
čia dd – pradinio apskritimo skersmuo, m;
m – modulis, m;
z – krumplių skaičius, vnt.
Pagrindinio apskritimo skersmuo:
d0 = d∙cos, (3.31.)
čia do – pagrindinio apskritimo skersmuo, m;
d – pradinio apskritimo skersmuo, m.
Viršūnių apskritimo skersmuo:
De = d + 2 h = d + 2 m = m∙(z+2), (3.32)
čia De – viršūnių apskritimo skersmuo, m;
m- modulis, m;
z – krumplių skaičius, vnt.
Pašaknių apskritimo skersmuo:
DI = d – 2 h” = d – 2.5 m = m∙(z-2.5). (3.33.)
Čia DI – pašaknių apskritimo skersmuo, m;
m – modulis, m;
z – krumplių skaičius, vnt.
3.1 lentelė
Krumpliaračių pagrindiniai parametrai

Pavaros tarpcentrinis (tarpašinis) atstumas:
, (3.34.)
čia d2 – didžiojo krumpliaračio skersmuo, mm;
d1 – mažojo krumpliaračio skersmuo, mm;
m – modulis, mm;
zs – suminis pavaros krumplių skaičius, vnt.
zs = z2 + z1 = z1∙(i+1). (3.35.)
A = = 1230 mm.

3.3.2. Susikabinime veikiančios jėgos. Paveiksle parodyta dviejų krumpliaračių susikabinimo poliuje schema ir jėgos, veikiančios didžiojo krumpliaračio krumplius mažojo krumpliaračio krumpliais; į trintį neatžvelgiama. Tokio pat didumo, bet priešingos krypties jėgos veikia mažojo krumpliaračio krumplius didžiojo krumpliaračio krumpliais. Tame pat paveiksle parodytas krumpliaračių sukimosi ir veikiančių momentų kryptys.
Jeigu mažąją krumpliaratį veikia sukimo momentas M1 = 29.0 Nm , tai krumplio apkrova Pn, nukreipta normale į jo paviršių (susikabinimo linija B1B2), tai yra normalinė jėga:
Susikabinime veikiančios jėgos

3.6. pav.
Pn = , (3.36.)
čia Pn – krumplio apkrova, N;
M – sukimo momentas, Nm;
dd – pradinio apskritimo skersmuo, m.
Šią normalinę jėgą išskaidysime į dvi sudaromąsias: apskritiminę jėgą, kurios reikšmė bus tokia:
P = Pn∙cos = = , (3.37.)
čia P – apskritiminė jėga, N;
Pn – normaline jėga, N;
M1 – sukimo momentas, Nm;
d1 – krumpliaračio skersmuo, m.
ir radialinė jėga: T = P∙tg, (3.38.)
4.3 lentelė
Krumpliaračių jėgų reikšmes.

3.3.3. Pavaros skaičiavimas kontaktiniam stiprumui. Į krumplius žiūrima, kaip į cilindrus, kurių ilgis B (krumpliaračio krumplinio vainiko plotis B =150 mm), o kreivumo spinduliai lygus:
1 = , (3.39.)
čia 1 – kreivumo spindulys, mm;
d1 – krumpliaračio skersmuo, mm;
A – tarpašinis atstumas, mm;
i – perdavimo skaičius.
1 = = 76,49 mm.
ir 2 = , (3.40.)
čia 2 – kreivumo spindulys, mm;
d2 – krumpliaračio skersmuo, mm;
A – tarpašinis atstumas, mm;
i – perdavimo skaičius, vnt.
2 = = 348 mm.
Krumplių redukuotas kreivumo spindulys poliuje:
red = , (3.41.)
čia red – redukuotas kreivumo spindulys, mm;
1 – kreivumo spindulys, mm;
2 – kreivumo spindulys, mm.
red = = 62,7 mm.
Nominalinė lyginamoji apkrova:
 = , (3.42.)
čia  – nominalinė lyginamoji apkrova, N/m;
M1 – sukimo momentas, Nm;
i – perdavimo skaičius,vnt.
 = =919,8 N/m.
Kad krumplių darbiniai paviršiai būtų stiprus, juos skaičiuoti reikia pagal didžiausią apkrovą, veikiančią susikabinime. Remiantis tuo, kas pasakyta, lyginamąją skaičiuojamąją apkrovą galima išreikšti kaip nominalinės apkrovos ir tam tikrų koeficientų, vertinančių apkrovimo koncentraciją ir apkrovos veikimo dinaminį pobūdį, sandaugą:
sk.=  ∙ Kkonc ∙ Kdin = , (3.43.)
čia sk – lyginamoji skaičiuojamoji apkrova, N/m;
 – nominalinė lyginamoji apkrova, N/m;
Kkonc ∙ Kdin = K = 1.2 ∙ 1.3 = 1.56 – apkrovimo koeficientas;
M1 ∙ K = Msk (3.44.)
čia Msk– skaičiuojamasis momentas, Nm.
Msk = 29.0 ∙1.2 ∙1.3 = 45.24 Nm.
sk.= = 1433,9N/m.
Atlikę paprasčiausius pertvarkymus, gauname tiesiakrumplės cilindrinės pavaros patikrinamojo skaičiavimo kontaktiniam stiprumui formulę:
(3.45.)
čia k – kontaktinis stiprumas, Pa;
Ered = – redukuotas tamprumo modulis, Pa;
Msk – skaičiuojamasis momentas, Nm;
i – perdavimo skaičius;
A – tarpašinis atstumas, m;
b – vainiko plotis, m.
Ered = = 200 GPa.
= 6,3 Mpa 186 Mpa

3.3.4. Leistinasis kontaktinis stiprumo rodiklis.
Rk = , (3.46.)
čia Rk – leistinasis kontaktinis stiprumas, Pa;
k – kontaktinis stiprumas, Pa;
Ered – redukuotas tamprumo modulis, Pa.
Rk = = 297 kPa.

3.3.5. Krumplių skaičiavimas lenkimui:
l = , (3.47.)
čia l – leistinieji lenkimo įtempimai, Pa;
Msk – skaičiuojamasis momentas, Nm;
y – krumplio formos koeficientas;
m – modulis, mm;
b – vainiko plotis, mm;
z – krumplių skaičius.

l1 = = 182,57 kPa.
l2 = = 148,6 kPa.
3.4 Atraminių velenų stipruminis skaičiavimas.
3.4.1 Atraminių jėgų skaičiavimas:
Ma = 0; (3.48.)
-60 ∙ 0.3+Frb ∙ 0.6 = 0;
Frb = = 30 kN.
MB = 0. (3.49.)
60 ∙ 0.3 – Fra ∙ 0.6 = 0;
Fra = = 30 kN.
3.4.2 Lenkimo momentų skaičiavimas:
M1 = 0, M2-3 = 30 ∙ 0.3 = 9.0 kN, M4 = 0.
3.4.3 Stiprumo sąlyga:
max = adm. = 210 Mpa , (3.50.)
čia max – kontaktinis įtempimas, Pa;
Mmax – maksimalus sukimo momentas, Nm.
W =  iš čia
, (3.51.)
čia d – veleno diametras, m;
Mmax – maksimalus sukimo momentas, Nm;
adm – leistinasis kontaktinis įtempimas, Pa.
=0.076 0.08m.
Apvalinome iki d = 90 mm
Realus rodikliai:
W = = 7.16∙10-5 m3.
max = = 125 MPa  210MPa.

4. Ekonominė dalis
Tikslas: apskaičiuoti modernizacijos kapitalinius įdėjimus, sietinio būgno ir krumpliaračio savikainą, įrengimo eksploatacines išlaidas bei įrenginio modernizacijos atsipirkimo laiką.
Išeities duomenys:
Metinė darbo apimtis prieš modernizaciją 70 000 t..
Metinė darbo apimtis po modernizacijos: 80 000 t.
Visų įrenginių kaina 8520000 Lt.
Bendra įrenginių masė yra 280 t.
Sietinio būgno masė yra 6 t.
Krumpliaračio masė yra 180 kg.
Elektros energijos tarifinė kaina Ce=0,3 Lt/kWh.
Cecho išlaidos 15% nuo pagrindinio darbo užmokesčio fondo.
Gamybinės išlaidos 20% nuo pagrindinio darbo užmokesčio fondo.
4.1 Modernizacijos kapitaliniai įdėjimai
Bendra kietų buitinių atliekų perkrovimo stoties įrengimų kaina be montavimo yra 8520000 Lt.
Įrenginio pagaminimo kaštai:
, (4.1.)
Skp – įrenginio 1 kg pagaminimo išlaidos;
Si – įrenginio pirkimo kaina be montavimo;
m – bendra įrenginių masė.

Būgno ir krumpliaračio pagaminimo kaštai:
, (4.2.)
Skp – įrenginio 1 kg pagaminimo išlaidos;
Sbk – būgno ir krumpliaračio pagaminimo išlaidos;
mb – būgno ir krumpliaračio masių suma.

Montavimo išlaidos sudaro 10 % nuo įrenginių bendros kainos:
Smont = (4.3.)
čia Smont – montavimo išlaidos, Lt;
Šių įrenginių kaina be montavimo, Lt.,
Sbk – būgno ir krumpliaračio pagaminimo išlaidos, Lt.
Smont = = 18540 Lt.
Sbr = (4.4.)
Sbr – būgno ir krumpliaračio bendra kaina, Lt.
Sbr =185400+18540 = 203940 Lt.
4.2 Eksploatacinės išlaidos
4.2.1. Darbo užmokesčio išlaidų skaičiavimas. Darbo užmokesčio fondą sudaro pagrindinis ir papildomas darbo užmokesčiai:
F1=Fpag1+Fpap1, (4.5.)
čia Fpag1 – pagrindinis darbo užmokestis;
Fpap1 – papildomas darbo užmokestis.
Pagrindinį darbo užmokestį sudaro visi apmokėjimai ir priemokos už faktiškai atidirbtą darbo laiką arba padarytą darbą:
Fpag1=Ftar1+Fpr1 , (4.6.)
čia Ftar1 – tarifinis darbo užmokestis už atliktą darbą, Lt;
Fpr1 – premija (10% nuo tarifinio darbo užmokesčio), Lt.
Tarifinis darbo užmokestis:
Ftar1=Tpr1 • ftar1, (4.7.)
Čia Tpr1r – darbo imlumas metinei programai, val.;
ftar1 – valandinis tarifinis darbininko darbo užmokestis, Lt.
Premijos vidutiniškai sudaro 10% nuo tarifinio darbo užmokesčio:
Fpr1=0.1 • Ftar1; (4.8.)
Papildomas darbo užmokestis 10% nuo pagrindinio darbo užmokesčio:
Fpap1=0.10 • Fpag1 , (4.9.)

4.1. lentelė.
Darbo užmokestis iki modernizavimo (F1)

Po modernizacijos sietinio būgno darbo našumas yra didesnis, padidės darbo apimtis. Todėl reikės daugiau darbuotojų.
4.2. lentelė.
Darbo užmokestis po modernizacijos (F1m)

Esant padidėjusiam sietinio būgno našumui po modernizacijos, išlaidos darbo užmokesčiui padidės ∆F1 dydžiu.
∆F1 = F1m – F1 (4.10.)
∆F1 – išlaidų darbo užmokesčiui pokytis, Lt;
F1m – išlaidos darbo užmokesčiui po modernizavimo, Lt;
F1 – išlaidos darbo užmokesčiui iki modernizavimo, Lt.
∆F1 = 235233,4 – 178998,86 = 56234,54 Lt.

4.2.2. Išlaidos socialiniam draudimui. Socialiniam draudimui skirta 31% nuo darbo užmokesčio fondo:
∆Ssd= , (4.11.)
∆Ssd – skirtumas tarp išlaidų socialiniam draudimui iki modernizavimo ir po modernizavimo, Lt.
Taigi, po modernizavimo išlaidos socialiniam draudimui padidės ∆Ssd dydžiu.
∆Ssd = 0,31 • 56234,54 = 17432,7 Lt.

4.2.3. Įrenginių aptarnavimo ir eksploatacinių išlaidų skaičiavimas. Eksploatacinės išlaidos – tai išlaidos įrankiams, pagalbiniams medžiagoms, darbo vietoms aptarnauti, remontui, priežiūrai. Šiems tikslams skiriama 3% nuo įrenginių kainos:
= ; (4.12.)
čia Seksp – eksploatacinės išlaidos, Lt;
Sbr. – bendra būgno ir krumpliaračio kaina, Lt;
Eksploatacinės išlaidos yra:
Seksp = = 6118,2 Lt.

4.2.4. Įrenginių remonto išlaidų skaičiavimas. Cecho išlaidas sudaro išlaidos gamybai aptarnauti. Jos susidaro sumontuojant inžinerinių-techninių darbuotojų, tarnautojų, pagalbinių darbininkų užmokesčio fondą, atskaitymus socialiniam draudimui, pastatų amortizacinius atskaitymus, lėšas jų išlaikymui, einamajam remontui, išlaidas darbo apsaugai ir kt. Išlaidas.
Šios išlaidos sudaro 15% nuo pagrindinio darbo užmokesčio fondo, t.y. nuo darbo užmokesčio pokyčio:
Scech= , (4.13.)
∆Fpagr = Fmod pagr – F1pagr , (4.14.)
F1pagr – pagrindinis darbo užmokestis iki modernizacijos, Lt;
Fmod pagr – pagrindinis darbo užmokestis po modernizacijos, Lt.
∆Fpagr – pagrindinio darbo užmokesčio skirtumas po ir prieš modernizavimą, Lt.
∆Fpagr = 218616 – 167493,51 = 51122,49 Lt.
Cecho išlaidos sudaro:
Scech= = 7668,4 Lt.

4.2.5. Valdymo išlaidų skaičiavimas. Gamyklinės išlaidos yra reikalingos gamyklos valdymo personalui išlaikyti, komandiruotėms, ryšio priemonėms, įrengimų ir pastatų amortizaciniams atskaitymams, pastatų išlaikymui ir kt. Jos sudaro 20% nuo pagrindinio darbo užmokesčio fondo:
Sgam= ; (4.15.)
Valdymo išlaidos yra:
Sgam= =10224,5 Lt.

4.2.6. Įrengimų amortizacijos išlaidos. Įrengimų amortizaciją sudaro apie 8 % nuo įrengimų kainos:
Samor= ; (4.16.)
Įrengimų amortizacijos išlaidos sudaro:
Samorj== Lt

4.3 Pajamos iš gautų medžiagų, turint sietinio būgno darbo našumo padidėjimą
Išrūšiavus kietas buitines atliekas gauname antrines žaliavas, kurias pridavus į antrinių atliekų supirkimo punktus gausime pajamas. Supirkimo kainos pateikiamos 4.3. lentelėje.
4.3. lentelė.
Antrinių atliekų supirkimo kainos

Pardavus antrines žaliavas, gautos pajamos atspindėtos 4.4 lentelėje

4.4 lentelė.
Pajamos iš antrinių žaliavų pardavimo per metus

4.4 Atsipirkimo laikas
Norint paskaičiuoti atsipirkimo laiką, reikia iš pajamų atimti visas išlaidas. Atsipirkimo laikas skaičiuojamas per mėnesį (lentelė 4.5.)
4.5. lentelė.
Atsipirkimo laikas

Paskaičiavus visas išlaidas ir pajamas iš lentelės (4.5.) duomenų matyti, kad atsipirkimo laikas yra tarp 6 ir 7 mėnesio. Lūžio taškas pavaizduotas 4.1. diagramoje.
4.1. diagrama.
Įrenginio atsipirkimo laikas

5 SAUGUS DARBAS IR APLINKOSAUGA
Diplominiame projekte suprojektuota kietų buitinių atliekų perkrovimo rūšiavimo stotis. Naudojamų atliekų tipas – kietos buitinės atliekos. Liniją sudaro sekantys įrengimai: plokšteliniai konvejeriai, štanginis sietas, sietinis būgnas, magnetinis separatorius, spalvotų metalų separatorius, pūtimo ir šildymo įrengimai.
Kad užtikrinti stotyje esančių įrenginių saugų darbą, apsaugoti dirbančių žmonių sveikatą ir ilgam išsaugoti darbingumą, gamybos procese būtina darbo apsauga. Darbo apsauga – tai teisinių, socialinių, ekonominių, techninių, higieninių ir organizacinių priemonių sistema.
Kiekviena projektuojama sistema turi atitikti darbo apsaugos reikalavimus, siekiant užtikrinti saugų aptarnaujančio personalo darbą.Tuo tikslu yra konstruojamos apsauginės priemonės bei sudaromos saugaus darbo taisyklės.

Pastatų,patalpų ir įrenginių pagal pavojų gaisrui arba sprogimui ir gaisrui kilti kategorijų ir zonų klasių sąrašas
Eil. Nr. Patalpos, įrenginio pavadinimas Kategorija pagal RSN
133-91 Klasė pagal EĮĮT Technologiniame procese naudojamų medžiagų charakteristika
1 Visos gamybinės patalpos ir įrengimai E – Nedegūs įrengimai, degios medžiagos

5.1 Darbo sauga
5.1.1. Darbo saugos priemonių aprašymas. Kietų buitinių atliekų rūšiavimo linijoje įrenginių dalys turi apsauginius gaubtus, nes įrenginiai turi mechanines pavaras ir kad nesužalotų žmogaus, turi būti apsaugoti.
Elektros sauga. Daugelyje judančių įrengimų elektros energija yra pagrindinė energijos šaltinio rūšis, todėl reikia nepamiršti, kad elektros srovė yra pavojinga, jei su ja elgiamasi neteisingai.
Elektros srovės pavojingumas yra tame, kad jos poveikis gali būti netikėtas ir ištikti ne tik tuose vietose, kur elektros srovė teka, bet ir ten kur jos neturėtu būti. Dažniausiai poveikis žmogaus organizmui būna mirtinas. Todėl dirbant su elektros įrengimai būtinos žinios apie jos savybes.
Elektros energijos poveikis žmogaus organizmui skiriasi nuo kitų gamybinių traumų poveikio. Išskiriami elektros smūgiai, kada elektros srovė paveikia visą organizmą ir elektros traumos, kurių pasekmė- nudegimai.
Esant elektros smūgiui, kai elektros srovė pereina per visą organizmą, dažniausiai sutrikdomas kvėpavimas, o širdis dar dirba, nors jos ritmas yra numuštas, po ko ji gali sustoti.
Pramoninėje gamyboje elektros srovė naudojama apšvietimui yra mirtina. Nepavojinga įtampa vadinama kintama įtampa, kuri yra mažesnė nei 42V, o kai darbo sąlygos yra blogos, dirbama ankštose patalpose, drėgmėje, rezervuarų viduje, nepavojinga įtampa yra 12V.
Didelę reikšmę gavus elektros srovės smūgį turi laikas, kurio metu nukentėjęs buvo veikiamas elektros srovės. Labai svarbu nukentėjusįjį kuo greičiau atitraukti nuo elektros srovės šaltinio.
Pagrindinės priemonės apsaugoti žmogaus sveikatą nuo elektros srovės poveikio yra: 1) srovei laidžių ir elektros įrengimų paleidžiamųjų mechanizmų tvarkingumas ir jų eksploatacijos taisyklių žinojimas; 2) apsaugos ant srovei laidžių dalių; 3) elektrai nelaidžių detalių apsauga, nuo sąlyčio su laidžiomis medžiagomis; 4) signalizacinių ir blokuojančių įrenginių skaičius, perspėjamieji plakatai, parašai; 5)individualių apsauginių priemonių naudojimas.
Linijoje esantys įrengimai turi įžeminimo sistemą. Tai padės išvengti statinio elektros krūvio ir apsaugos darbininkus nuo pramušimo į įrenginių korpusą.
Įrenginių valdymo sistemos. Kiekviena įrenginyje yra sumontuota valdymo sistema. Valdymo įtaisai aiškiai matomi. Taip pat kiekvienas įrenginys turi avarinį stabdymo įtaisą. Linijoje esančius įrenginius paleisti galima tik sąmoningai įjungus paleidimo mygtuką. Paspaudus mygtuką, paduodamas garsinis signalas, kuris įspėja, kad įrenginys po 20 sekundžių bus įjungtas ir pradės veikti.
Sprogimo apsauga. Dėl to kad mūsų atvejų nėra sprogstamų medžiagų patalpose sprogimas negali įvykti.
Gaisrinė sauga. Visoje teritorijoje turi būti įrengti stendai, kurie turi būti aprūpinti, gesinimo priemonėmis (kibirais, kastuvais, smėlio dėžėmis, gesintuvais).Patalpai kurioje dirba žmonės turi būti aprūpinti gesintuvais.
Sauga nuo garso ir vibracijos. Mechaniniai įrengimai, kurie naudojami kitų buitinių atliekų rūšiavimo procesuose sukelia triukšmą ir vibraciją, kurie ura kenksmingi veiksniai žmogaus sveikatai. Pramoninis triukšmas gali būti:
1) Mechaniniai;
2) aerodinaminiai.
Mechaninis triukšmas atsiranda nuo reduktorių, pavarų, smulkintuvų, transportuojančių sistemų.
Aerodinaminis triukšmas atsiranda, kai suspaustas oras staiga pasileidžia į aplinką, oro judėjimas vėdinimo sistemose, oro įsiurbimo kompresoriumi.
Triukšmas žmogaus organizmui sukelia daug žalos: paveikiama centrinė nervų sistema, pakyla kraujospūdis, trukdo susikoncentruoti ir žymiai sumažina darbo našumą.
Pagrindinės apsaugos nuo triukšmo metodai:
1) naudojama efektyvi technologija, racionaliai išdėstyti įrenginius ceche, pakeisti jų konstrukciją;
2) garsą izoliuojančių, sugeninčių konstrukcijų ir medžiagų pritaikymas;
3) individualių apsaugos priemonių panaudojimas.
Įrenginių priežiūra. Linijoje esantiems įrenginiams būtina atlikti reguliavimo priežiūros taisymą ir pagalbinius darbus. Minėti darbai turi būti atliekami tuo atveju, kai įrenginiai nedirba. Tokie remontai būna 2 dalių:
1 remontas – tepimas, tepalų keitimas mechaninėse dėžėse ir pašalinimas linijos matomų defektų;
2 remontas – tai yra pilnas linijos remontas, keičiant įrenginių detales, kuris turi vykti, kai rūšiavimo stotis nebedirba.
Apšvietimas. Patalpa, kurioje yra rūšiuojamos kietos buitinės atliekos ir gatavų antrinių žaliavų transportavimo įrenginiai, įrengta apšvietimo sistema. Užtikrinta, kad dėl apšvietimo sistemos neatsiras darbą trukdančių šešėlių, nebus erzinančio akinamo blizgesio. Patalpoje apšvietimas ne mažesnis kaip 500 lk

5.1.2. Darbo saugos priemonės. Darbo saugos požiūriu, projektuojama kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo stotis turi tik keletą pavojingiausių vietų:
• remonto darbai aukštyje;
• judančios mechanizmų ir įrengimų dalys;
• darbas šalia veikiančių įrengimų su įtampa;
• darbas šalia judančių autotransporto priemonių;
• toksinės ir kvepiančios medžiagos;
• apšvietimas rūšiavimo patalpose.
Tam yra padaryti sekantys veiksmai:
• prie įrengimų, kurie yra aukštyje, turi būti apsauginiai turėklai;
• visos judančios mechanizmų ir įrengimų dalys turi būti atitvertos, izoliuotos gaubtais. To dėka išvengiamas aptarnaujančio personalo drabužių kontaktas su besisukančiomis dalimis;
• apsaugos nuo elektros nustatomas pagal darbo saugos taisyklės.
• būti atidžiam ir atsargiam šalia judančių autotransporto priemonių;
• reikia laikytis ir neviršyti nustatyto kenksmingų medžiagų kiekio darbo vietoje, siekiant išvengti apsinuodijimų ir profesinių ligų. Rūšiavimo darbo vietose turi būti įrengta vedinimo sistema;
• apšvietimas rūšiavimo patalpose turi būti ne mažesnis kaip 500 lk.
Eksploatuojant kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo stotį, būtina vykdyti šias saugumo technikos taisykles:
1. prieš sistemos paleidimą įsitikinti, kad sistemoje nėra pašalinių daiktų;
2. darbo metu neleidžiama valyti visas dirbančio įrengimo dalis;
3. darbo metu draudžiama lipti į judantį padavimo konvejerį;
4. konvejerių darbo metu draudžiama stovėti po konvejeriais, kuriais atmetamos atliekos.
Saugumo technikos reikalavimai pateikiami ne tik sistemos eksploatavimo instrukcijose, bet ir rašomi lentelėse, kurios tvirtinamos matomoje vietoje.
Prieš pradedant ir baigiant darbą, įjungiant ir išjungiant įrengimus, paduodamas signalas ir tik po 30 sekundžių po signalo įjungiami arba išjungiami įrengimai.
Veiksmai, baigus darbą:
• išjungti sistemą arba ją veikiančią perduoti pamainininkui;
• patikrinti, kad neliktų atliekų ant konvejerių, sutvarkyti savo darbo vietą,
• padėti į laikymo vietą individualiosios saugos priemones, parankines priemones,
• priduoti pamainą, atliekant būtinus įrašus žurnale,
• nusivilkti darbo drabužius ir sudėti juos bei individualiosios saugos priemones į tam skirtą vietą;
• įvykus nelaimingam atsitikimui,pakeliui iš darbo (į darbą) nukentėjusysis privalo nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą ir pranešti administracijai (jeigu gali).

5.2 Aplinkosauga
Kietos buitinės atliekos – tai atliekos, susidarančios namų ūkyje, bei joms analogiškos atliekos, susidarančios įmonėse ir organizacijose, ir surenkamos kartu su namų ūkyje susidarančiomis atliekomis.
A.16 Juodųjų metalų atliekos
A.17 Spalvotų metalų atliekos ir laužas
A.17.01. Aliuminis
A.17.02. Varis
A.17.03. Žalvaris
A.17.04. Bronza
A.17.08. Alavas
A.07. Maisto atliekos
A.07.01. Maisto atliekos, tinkamos pašarams
A.07.02. Kitos maisto atliekos
A.08. Tekstilės atliekos
A.11. Medienos atliekos
A.11.02 Gabaritinės medienos atliekos
A.12. Popieriaus ir kartono atliekos
A.12.01. Makulatūra
A.12.02. Netinkamos makulatūrai popieriaus ir kartono atliekos
A.13. Plastmasių ir polimerų atliekos
A.13.01.01 Polietileno atliekos
A.13.01.03. Polistirolo atliekos
A.15. Stiklo atliekos
A.15.01 Bespalvio stiklo duženos
A.15.04. Natūralaus stiklo duženos
A.15.03. Lakštinio stiklo duženos
A.20. Natūralios odos atliekos

Pagal atliekų tvarkymo kodus ir panaudojimo operacijas procese yra naudojami:
1. R1 Atliekų panaudojimas kurui ar energijai gauti;
2. R4 Metalo ir metalo junginių regeneracija ir utilizacija;
3. R10 Atliekų panaudojimas dirvai trešti;
4. R14 Atliekų kaip antrinių žaliavų panaudojimas;
5. R15 Atliekų kompostavimas.
Atliekos transportuojamos:
T7 Betarinis (presuojant) pervežimas;
T8 Palaidų atliekų pervežimas bortinėmis mašinomis arba savivarčiais.

IŠVADOS
Kietų buitinių atliekų panaudojimo geriausias ir patikimiausias metodas yra atliekų rūšiavimas ir perdirbimas, nes deginimas ekologiniu aspektu yra nepageidautinas reiškinys. Atliekų skaidymas leidžia mums vėl panaudoti šitas medžiagas kaip antrinę žaliavą.
Atliekų rūšiavimas vyksta kietų buitinių atliekų perkrovimo-rūšiavimo stotyje. Norint padidinti kietų buitinių atliekų rūšiavimo efektyvumą ir stoties darbo našumą, pasiūlyta modernizuoti sietinio būgno mazgą.
Kietų buitinių atliekų rūšiavimo modernizavimo projektui paruošti būtina atlikti Lietuvos pramonės atliekų „rinkos“ tyrimą, kuris pagrįstų investicijų tikslingumą. Juo remiantis būtina apsvarstyti ir įvertinti alternatyvas ir jų įgyvendinimo efektyvumą. Įmonė gali imtis atliekų utilizavimo pajėgumų, modernizavimo darbų tik esant atitinkamai paramai (subsidijos ir nepavojingų atliekų tvarkymo skatinanti įstatyminė bazė). Tiriant minėtą rinką būtina sudaryti visų regionų pramonės įmonių, potencialių atliekų tiekėjų registrą. Visus anksčiau numatytus darbus būtina atlikti konsultuojantis su:
1) Lietuvos Respublikos Aplinkos Apsaugos ministerija,
2) Valstybiniu ekologiniu institutu,
3) Inžinerinės ekologijos asociacijos pramonės ekologijos komplekso specialistais.
Kietų buitinių atliekų rūšiavimas yra moksliškai pagrįstas ir ekologiškai saugus būdas.
Ne tik ekologiniu, bet ir ekonominiu požiūriu labai naudinga ir prasminga yra rūšiuoti atliekas, nes Lietuva neturi savo gamtinių išteklių, kuriuos galima panaudoti kaip žaliavas. Todėl išrūšiavus atliekas mes gausime daug medžiagų, kuriuos perdirbus bus galima panaudoti kaip žaliavas.
Stoties modernizavimas atsipirks po 6-7 mėnesių. Suprojektuota modernizuota stotis gaus didesnį pelną ir daugiau apsaugos gamtą nuo užterštumo, nes padidės stoties darbo našumas dėl naujai įrengto modernizuoto sietinio būgno.

LITERATŪROS SARAŠAS

1. Baturinas A. Mašinų detales. Vilnius.: “Mintys”, 1973. 487p.
2. Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos ataskaita. Aplinkos Apsauga Lietuvoje. 1996.
3. Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos. Atliekų klasifikatorius. 1996.
4. Totoraitis A., Slivinskas K. Diplominių projektų ir baigiamųjų darbų metodikos nurodymai. V.: “Technika”. 1995.55p.
6. Дружинин Н.С. Выполнение чертежей по ЕСКД. Москва Издательство стандартов,1975,541.
7. Анурьев В.И. Справочник конструктора машиностроителя. Москва Машиностроение, 1982,Т1, Т2, Т3.
8. Решетов Д. И. Детали машин. Москва Машиностроение, 1964,717стр.
9. Цырулькова Р.М. Обработка резины. Москва Машиностроение, 1985,57стр.
10. Бобков А. С. Охрана труда в резиновой промышленности. Л.: Химия, 1988.263

Civilinė sauga darbe. Apsaugos priemonėmis nuo mechaninio, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio

 

Įvadas

Tikslas – susipažinti su apsaugos priemonėmis nuo mechaniko, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio.
Uždaviniai:
– trumpai apibūdinti mechaninio poveikio, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio charakteristikas;
– trumpai aprašyti jų poveikį žmonėms ir įvairiems įrenginiams;
– aprašyti apie apsisaugojimo galimybes ir apsaugos priemones nuo jų.
Pasaulyje atsitinka daug skaudžių dalykų. Tačiau apie tai susimąstome tik tada kai jau viskas įvykę. Šiuolaikiniame pasaulyje tobulėjant mechanizmams įvyksta žymiai daugiau nelaimių, katastrofų. O pasirengimas jiems gana neišplėtotas. Vieniems kuriant įvairius branduolinius sprogmenis, kiti galvoja kaip nuo jų apsisaugoti. Tačiau šita informacija nedažnai pasiekia kiekvieną žmogų. Paprasčiausiai susimąstoma tik tada kai viskas būna įvykę. Tuo pagrindu reikia siekti, kad žmonės mokėtų ne naudotis ginklais ir kitais įrenginiais, bet nuo jų saugotis.

Apsauga nuo mechaninio poveikio

Mechaninis naikinamųjų veiksnių poveikis yra: slėgis, spūdis, smūgis, svaidymas ir kt. Taip pat mechaninis poveikis gali pasireikšti ir kitokiu būdu: lekiančių skeveldrų, gatavų naikinančių elementų (adatėlių, strėlių, šratų), griūvančių pastatų, statinių ir medžių nuolaužų, kovos technikos, pavyzdžiui, tanko važiuoklės, smūgiais ir t.t.
Mechaninį poveikį gali sukelti įvairūs sprogimai, artilerijos, aviacijos ir kiti šaudmenys, viesulas, audra, uraganas ir kai kurie kiti meteorologiniai reiškiniai, gamybinės ir transporto priemonių avarijos bei katastrofos. Pagrindinė mechaninio poveikio priežastis – įvairūs sprogimai.
Sprogimas – labai greitas didelio energijos kiekio išsiskyrimas ribotame medžiagos tūryje dėl medžiagos fizikinių arba cheminių kitimų. Sprogimą sukelia cheminė (sprogstamųjų medžiagų, oro ir dujų mišinių – benzino garų, gamtinių dujų ir kt.), branduolinė (branduolinių užtaisų), elektromagnetinė (kibirkšties išlydžio, lazerio spindulio), mechaninė (meteoritų, krintančių lėktuvų, transporto priemonių susidūrimo), šiluminė (įvairių šildymo aparatų, katilinių sprogimo) ir kt. energija.
Sprogimo banga žaloja tiesiogiai (perteklinio slėgio ir greičio spūdžio poveikis) ir netiesiogiai (lekiančios pastatų nuolaužos, krentantys medžiai, stiklo skeveldros, akmenys, gruntas ir kt.). branduolinio sprogimo smūgio banga, veikdama neapsaugotus žmones, gali juos traumuoti visiškai taip pat, kaip ir sprogus paprastoms bomboms ar sviediniams, tačiau kur kas didesniu nuotoliu. Jie gali būti sužaloti lengvai, vidutiniškai, sunkiai ir ypač sunkiai. Žmonių sužalojimo pobūdis ir sunkumas priklauso nuo perteklinio slėgio bangos fronte, žmogaus padėties ir jo apsaugos. Sunkiausias traumas gauna sprogimo metu stovintys žmonės. Mieste žmonės dažniausiai nukenčia nuo pastatų sugriovimo. Mūrinių pastatų kvartaluose, esančiuose visiško sugriovimo zonoje, gali būti sužaloti beveik visi žmonės; stiprių ir vidutinių sugriovimų zonoje – 50 %; silpnų sugriovimų – 10-20%.
Branduolinis sprogimas sudaro branduolinio naikinimo židinį. Branduolinio naikinimo židinys – teritorija, kurioje veikiant branduolinio sprogimo naikinamiesiems veiksmams masiškai žalojami žmonės, gyvuliai ir augalai, sugriaunami ir apgriaunami pastatai ir statiniai, kyla gaisrai, vietovė užteršiama radioaktyviosiomis medžiagomis.
Matant kokią didelę žalą daro mechaninis poveikis, yra būtina žinoti pagrindines apsisaugojimo priemones ir kaip su jomis kovoti. Pasipriešinti joms savomis rankomis būtų gana sunku, todėl yra taikomos specialiosios apsisaugojimo priemonės ir taikomi būdai kaip geriau apsisaugoti ar pasislėpti. Pagrindinis apsaugos nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio būdas – jų izoliavimas nuo perteklinio slėgio ir greičio spūdžio veikimo, šaudmenų skeveldrų, sviedinių ir kulkų smūgio ir pan. Apsaugai naudojami įvairūs fortifikaciniai įrenginiai, vietovės ir kovos technikos apsauginės savybės, galvos ir liemens individualiosios apsaugos priemonės. Būna ir taip, kai ištinka tokios nelaimės, nėra kur pasislėpti ir kuo tai apsisaugoti. Tuo atveju, kai nėra priedangų ir negalima pasinaudoti vietovės ir kovos technikos apsauginėmis savybėmis, reikia atsigulti ant žemės, atsisukant kojomis į sprogimo pusę.
Geriausia apsaugos priemonė nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio fortifikaciniai įrenginiai, ypač uždari statiniai – slėptuvės ir blindažai. Atviruose įrenginiuose sužeidimo spindulys trečdaliu mažesnis už sužeidimo spindulį atvirose vietovėse; dengtose tranšėjose – 2 kartus; blindažuose – 3 kartus. Nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio taip pat apsaugo ir kovos technika. Tačiau tai tik karinių pajėgų apsaugos priemonė. Pavyzdžiui tankai apsaugo karius nuo sprogimo bangos visiškų sugriovimų zonoje; šarvuočiai – stiprių ir visiškų sugriovimų zonose; automobiliai – vidutinių ir stiprių sugriovimų zonose.
Susilpninti naikinimo priemonių mechaninį poveikį gali ir vietovės reljefas bei augmenija. Šlaito atstumo padidėjimas dešimčia laipsnių 20% sumažina slėgį bangos fronte ir 1,2 – 1,5 karto sumažina naikinimo zonos spindulį. Ir atvirkščiai, priekinėje aukštumos nuokalnėje didėja bangos slėgis ir naikinimo zonos spindulys.
Labai gerai apsaugo vietovė, kurioje yra daug daubų, kitokių nelygumų. Geriausiai apsaugo daubos, išplovos, karjerai, įdubos, kurių gylis viršija plotį, taip pat požeminiai kasiniai (šachtos, rūdynai, tuneliai) ir uolos. Platūs slėniai, daubos ir įdubos kur kas blogiau apsaugo nuo sprogimo bangos.
Taip pat nuo sprogimo bangos poveikio gerai apsaugo miškas. 50 – 200 m atstumu nuo pamiškės sprogimo bangos slėgis būna mažesnis. Tačiau miške pavojingesni griūvantys medžiai. Juo didesni, senesni medžiai ir labiau išsikerojusios jų viršūnės, juo labiau jie sužaloja žmones ir sugriauna įvairius įrenginius.
Išsidėsčius slėniuose, daubose, požeminiuose kasiniuose, karjeruose ir miškuose naikinimo priemonių mechaninio naikinimo spindulys sumažėja 1,5 – 2 kartus. Nuo šaulių ginklo apsaugo kovos technika, fortifikaciniai įrenginiai ir individualiosios apsaugos priemonės – kaip pvz. karinių pajėgų apsaugos plieniniai šalmai, neperšaunamos liemenės.

Apsauga nuo padegamojo ginklo

Įvairių sprogimų (išskyrus branduolinį), padegamojo ginklo ir gaisrų šiluminis poveikis pasireiškia šilumos spinduliavimu, branduolinio sprogimo ir kitų naikinimo priemonių šviesos spinduliavimu.
Šilumos spinduliavimas – elektromagnetinis infraraudonųjų bangų diapazono spinduliavimas; jis priklauso nuo objekto ar reiškinio temperatūros.
Šviesos spinduliavimas – optinio diapazono spindulių (infraraudonųjų, matomųjų ir ultravioletinių) srautas, sklindantis iš branduolinio sprogimo švytinčios srities.
Norint apsisaugoti nuo padegamojo ginklo, pirmiausia reikėtų žinoti kas tai yra ir iš ko sudarytas. Padegamąjį ginklą sudaro padegamosios medžiagos ir mišiniai bei jų naudojimo priemonės. Naudojamos tokios padegamosios medžiagos ir mišiniai:
• Napalmas. Jis sudarytas iš naftos produktų ir tirštikių; gali būti sutirštintas ir nesutirštintas; rožinės arba rudos spalvos;
• Savaime įsiliepsnojantieji mišiniai. Jie savo pavidalu primena napalmus , tačiau gali savaime užsiliepsnoti ore, ant drėgnų paviršių, sniego;
• Pirogeliai. Jie sudaryti iš naftos produktų ir magnio arba aliuminio miltelių ir kitų priedų, kurie padidina jų degimo temperatūrą. Pirogelis pradegina plonas metalo plokštes, jis sunkesnis už vandenį, dega 1 – 3 minutes. Jie langvai įsiliepsnoja, sunkiai gesinami bei šalinami. Vanduo juos gesina blogai. Šie mišiniai sukelia sunkius nudegimus, gaisrus, padega ginkluotę ir kovos techniką;
• Termitas – tai presuotas geležies oksido ir aliuminio mišinys. Degant termitams, susidaro skystas išsilydęs šlakas, kurio temperatūra vidutinė temperatūra 3000o C;
• Baltasis fosforas – kieta vaško pavidalo nuodinga medžiaga. Gerai tirpsta skystuose organiniuose tirpikliuose, laikomas po vandens sluoksniu. Ore savaime užsidega ir dega, išskirdamas baltus nuodingus dūmus. Degantis fosforas sukelia sunkius ilgai negyjančius nudegimus. Jis yra naudojamas padegamuosiuose ir dūminiuose artilerijos sviediniuose, minose, aviacijos bombose ir rankinėse granatose;
• „Elektronas“ – magnio, aliuminio ir kitų elementų lydinys. Jis dega akinamai balta arba melsva ugnimi. Naudojamas mažo kalibro aviacijos padegamųjų bombų korpusams gaminti.
Padegamųjų medžiagų ir mišinių naudojimo priemonės: aviacijos ir artilerijos padegamieji ir dūminiai šaudmenys, granatsvaidžiai, liepsnosvaidžiai, ugnies fugasai, granatos, šoviniai, padegamosios plytelės. Dažniausiai padegamasis ginklas pasireiškia šilumine energija ir nuodingais degimo produktais. Tad pravartu žinoti kokios tai yra priemonės ir iš kokių cheminių medžiagų sudarytos, kad apsisaugoti nuo jų poveikio.
Padegamojo ginklo poveikis:
• kontaktuojant odai arba aprangai su degančiomis padegamosiomis medžiagomis įvyksta pirminiai ir antriniai odos ir gleivinių nudegimai;
• viršutinių kvėpavimo takų gleivinės pažeidimai (nudegimai), išsivystant plaučių paburkimui ir uždusimui, įkvepiant smarkiai įkaitusį orą, dūmus ir kitus degimo produktus;
• kūno perkaitimas, šiluminiai smūgiai;
• nepilno padegamųjų ir degiųjų medžiagų degimo nuodingų produktų poveikis;
• uždusimas dėl dalinio deguonies išdegimo ore, ypač uždarose patalpose, rūsiuose blindažuose ir kitose priedangose;
• mechaninis ugnies audros poveikis masinių gaisrų metu.
Kartu su padegamosiomis medžiagomis yra naudojamos įvairios dūminės medžiagos. Didelė jų koncentracija yra pavojinga gyvybei. Pavyzdžiui, cinko oksidas ir chloridas sukelia ūmų kvėpavimo organų gleivinės dirginimą, bronchų pneumoniją ir plaučių paburkimą. Seleno ir kadmio oksidai yra nuodingi ir sukelia sunkų plaučių paburkimą, kuris prilygsta paburkimui apsinuodijus fosgenu .
Degančios padegamosios medžiagos taip pat gadina ir automobilius. Jeigu tarkime degantis napalmas (dirbant varikliui) patenka ant žaliuzės, jis įsiurbiamas kartu su oru į variklio sekciją ir padega guminius bei plastikinius jungiamuosius vamzdžius, sunaikina elektros laidus. Padegamosioms medžiagoms patekus ant sprogstamųjų medžiagų ir ypač ant degalų talpų, gali įvykti sprogimai ir gaisrai.
Apsisaugojimui nuo padegamojo ginklo naudojami:
• uždari fortifikaciniai įrenginiai;
• kovos technika;
• gamtinės ir kitos natūralios ai pastatai;
• įvairios vietinės medžiagos;
• kvėpavimo organų ir odos apsaugos priemonės;
• viršutinė apranga.
Kvėpavimo organų ir odos apsaugos priemonės, taip pat įvairi apranga – trumpalaikės apsaugos priemonės. Patekus ant jų padegamųjų medžiagų gabalams, jas reikia tuojau pat nusimesti. Vasarinė medvilninė apranga praktiškai neapaugo nuo padegamųjų medžiagų, o jos intensyvus degimas gali padidinti nudegimų plotą ir laipsnį.
Patekusios ant aprangos ir atvirų kūno dalių padegamosios medžiagos gesinamos, nusimetama apranga ir apsaugos priemonės. Jeigu neįmanoma aprangos nusimesti, liepsna gesinama taip:
• degantis plotas uždengiamas bet kokia standžia medžiaga, brezentu, striuke, kepure, apsiaustu;
• degantis paviršius užpilamas smėliu, žeme;
• degančios vietos panardinamos į vandenį (gesinant savaime įsiliepsnojančios ir fosforo padegamąsias medžiagas);
• gesinama ugnies gesintuvais: napalmos, pirogelis, fosforas – putų ir miltelių, savaime įsiliepsnojantys mišiniai – anglies dioksido ir miltelių;
• atsigulama ant žemės ar kito nedegančio paviršiaus ir prie jo prispaudžiamos degančios aprangos dalys;
• gesinama liepsna voliojantis ant žemės, jeigu kartu dega kelios aprangos vietos iš dviejų ir daugiau pusių;
• negalima gesinti liepsnojančių padegamųjų medžiagų plikomis rankomis.
Saugantis nuo padegamųjų medžiagų, išeinama iš gaisro židinio, pridengus nosį ir burną drėgnu audiniu. Patekę ant odos fosforo ir padegamųjų mišinių gabalai nuimami neišterliojant jų po visą kūną. Nugesusios kūno vietos saugomos nuo užteršimo, suleidžiamas nuskausminimo preparatas iš individualiosios vaistinėlės.
Apsinuodijus nuodingais degimo produktais ir sutrikus arba sustojus kvėpavimui daromas dirbtinis kvėpavimas „burna į burną“ arba „burna į nosį“.
Netekusiems sąmonės veidas apipurškiamas vandeniu, atsegama apranga, pridedama prie nosies amoniaku suvilgyta vata. Vengiat komplikacijų, duodama iš individualiosios vaistinėlės antibiotikų, o jei pykina – preparato nuo vėmimo. Nudegusios vietos, ypač jei esti pūslės ir atsiskyrusi oda, aprišamos tvarstomąja medžiaga iš individualiojo tvarstymo paketo. Nesant specialiųjų tvarstomųjų priemonių, naudojami bet kokie švarūs audiniai.
Esant dideliems kūno ir galūnių nudegimams, naudojami antiseptiniai nudegimų tvarsčiai, juos uždeda sanitaras. Jeigu, be galunių nudegimų, yra šautinių žaizdų ir sužaloti kaulai, stabdomas kraujavimas ir uždedamas standartinis įtvaras arba įtvaras iš vietinių medžiagų.
Jeigu nudegimus sukėlė savaime įsiliepsnojantieji mišiniai, kuriuose yra fosforo, jie gali dar kartą užsidegti. Ant tokių nudegusių vietų uždedamas tvarstis, sudrėkintas 5% vario sulfato tirpalu arba 5% kalio permanganato tirpalu, o jeigu jų nėra – vandeniu. Pradedant tvarstyti nereikia šalinti nuo nudegusių vietų prilipusios odos likučių, nesudegusių mišinių arba šlako, pradurti arba nupjauti pūsles. Virš pažeistų vietų prapjaunami arba per siūles išardomi drabužiai. Negalima nurengti visų drabužių, ypač esant šaltam orui.
Nukentėjusieji nuo akių nudegimo išvedami arba išnešami iš pažemio židinio. Suteikiant pirmąją pagalbą, dedami po apatiniu voku speciali gydomoji plėvelė ir uždedamas antiseptinis tvarstis iš individualiojo tvarstomo paketo. Nereikia plauti sužalotas akis vandeniu.
Nukentėjusiuosius troškina, todėl jos reikia girdyti vandeniu arba karšta arbata (geriau karštu tirpalu į kurio litrą vandens dedama po arbatinius šaukštelius druskos ir geriamosios sodos). Suteikus pirmąją pagalbą, nukentėjusieji evakuojami į medicinos punktą. Netekę sąmonės ir turintys nudegimų evakuojami pirmieji.
Fortifikacijai įrenginiai ir statiniai nuo padegimo ir gaisro apsaugomi taip:
• degios medžiagos užpilamos žemės sluoksniu;
• pašalinami lengvai užsidegantys daiktai;
• atvirų įrenginių elementai ir sienelės padengiamos ugniai atspariais skiediniais;
• uždaruose įrenginiuose įrengiamos sandariai užsidarančios durys ir skydai;
• naudojamos sunkiai užsidegančios ir sumirkytos ugniai atspariais skiediniais maskavimo medžiagos ir dangos;
• įrengiami slenksčiai prie įėjimo į fortifikacinius įrenginius;
• tranšėjų, susisiekimo eigų sienelių dangoje paliekami priešgaisriniai plyšiai;
• įrengiami grioveliai padegamosioms medžiagoms surinkti;
• žiemą naudojamas sniegas ir sniego-žagarų danga.
Įvairioms medžiagoms apsaugoti nuo padegamojo ginklo naudojami ugniai atsparūs aptepai, dažai ir mirkalai. Dažniausiai naudojamas kalkių arba cemento tinkas, molio skiedinyje sumirkytos skiedros, taip pat 2 – 2,5 cm storio asbesto kartonas.
Medienos, brezento ir apdangalų įmirkymas ugniai atspariais skiediniais kur kas efektyvesnis už aptepimą arba dažymą, nes įmirkytos medžiagos paprastai nedega, o tik apanglėja tiesioginio kontakto su ugnimi vietoje.
Užgesintas padegamasis mišinys gali vėl užsidegti, jeigu jame yra fosforo. Todėl užgesinti mišinio gabalai iš objekto pašalinami ir baigiami deginti specialiai skirtose vietose arbe užkasami.
Padegamojo ginklo naudojimo ir masinių gaisrų likvidavimo veiksmai priklauso nuo technikos priešgaisrinio paruošimo:
• didinamas atsparumas ugniai (paviršiai padengiami ugniai atspariais dažais ir įmirkomi apsauginiais tirpalais);
• šalinamos ir izoliuojamos lengvai užsidegančios medžiagos;
• mašinos pritaikomos gaisrams gesinti;
• palaikomos parengtos tabelinės priešgaisrinės priemonės.
Gaisras – nekontroliuojamas degimas, žalojantis žmones bei naikinantis materialines vertybes. Gaisrai gali kilti įvairiuose pastatuose, miškuose, durpynuose, energetinėse linijose, transporte. Jie gali būti pavieniai, masiniai, vientisi, ugnies audra (štormas arba ugnies tornadas).
Gaisrai lokalizuojami ir gesinami. Gaisro lokalizavimas – gaisro plitimo ribojimas. Gaisro gesinimas – gaisro likvidavimas. Iš pradžių gaisras lokalizuojamas, po to – gesinamas. Gaisrui gesinti naudojama: įvairūs ugnies gesintuvai (putų, oro ir putų, anglies dioksido, miltelių), vanduo (priešgaisriniai čiaupai, žarnos su purkštuvais), priešgaisrinių skydų įrankiai (kastuvai, kirviai, laužtuvai, kobiniai, kibirai, dėžės su smėliu, statinės su vandeniu) ir kt.
Gesinant gaisrą, pirmiausia stabdomas ugnies plitimas, t.y. gaisras lokalizuojamas. Paskui ugnis gesinama ten, kur labiausiai dega, ir gesintuvo ar vandens čiurkšlė nukreipiama ne į ugnį, o į degantį paviršių. Jei dega vertikalus paviršius, čiurkšlę reikia nukreipti į jos viršutinę dalį, o paskui žemiau.
Degantys degieji skysčiai gesinami putas sudarančiais skiediniais, užpilami smėliu arba žemėmis, o jei židinys nedidelis – uždengiamas sunkiu audiniu, drabužiais ir t.t.
Jeigu pastate užsidegė elektros instaliacija, ugnis gesinama tik išjungus saugiklius ir kirtiklius (elektros srovę). Draudžiama gesinti elektros laidus vandens čiurkšle, putų gesintuvu.
Degančiuose pastatuose ir statiniuose kartu gelbėjami ir evakuojami žmonės bei gesinamas gaisras. Jeigu trūksta darbo jėgos, tai pirmiausia gelbėjami žmonės, o vėliau toliau gesinamas gaisras. Gelbėti ir evakuoti žmonėms naudojami pagrindiniai ir pagalbiniai įėjimai ir išėjimai, stacionarinės ir nešiojamosios kopėčios, parankinės priemonės, tokios kaip virvės, neštuvai, surištos užuolaidos, antklodės ir pan.
Ypač pavojingi nuodingi degimo produktai, todėl, išvedant žmones iš degančio pastato, reikia naudotis izoliuojamaisiais kvėpavimo aparatais arba filtruojamosiomis dujokaukėmis su papildomais patronais. Jeigu dujokaukių nėra, reikia pasinaudoti paprasčiausias filtrais (drėgnu rankšluosčiu, nosine arba skuduru).
Apsauga nuo elektromagnetinio poveikio

Elektromagnetinis spinduliavimas – plintantys erdvėje šviesos greičiu, tarpusavyje sąveikaujantys, atskirai neegzistuojantys ir nuolat kintantys elektriniai ir magnetiniai laukai.
Elektromagnetiniam spinduliavimui būdingos kvantinės savybės. Šio spinduliavimo energija pernešama atskiromis elementariomis porcijomis – kvantais .
Plačiame elektromagnetinio spinduliavimo spektre skiriami trys pagrindiniai diapazonai: radijo bangos, optinis (infraraudonasis, regimasis ir ultravioletinis) ir jonizuojantysis (rentgeno ir gama).
Biologinį elektromagnetinį spinduliavimą, ypač ultravioletinio, rentgeno ir gama dažnio diapazonų, poveikį sąlygoja kvanto energija. Šios energijos pakanka medžiagai jonizuoti. Radijo bangų diapazone kvantų energija yra mažesnė. Jie nesugeba jonizuoti medžiagos, todėl jų poveikis skiriasi nuo jonizuojančiojo spinduliavimo biologinio poveikio.
Elektromagnetinio spinduliavimo šaltiniai visai kitaip veikia gyvąjį organizmą. Žmonės, patekę į didelės galios elektromagnetinį lauką, skundžiasi bloga savijauta, nuovargiu, silpnumu. Šie požymiai pasireiškia jau spinduliavimo metu. Kitą dieną nukentėjusieji jaučia aštrų skausmą kaktos srityje, padidėjusį slėgį akiduobėse, triukšmą galvoje ir ausyse, akių peršėjimą. Taip pat pastebimi pasikartojantys nosies kraujavimai, trumpalaikiai apalpimai, viso kūno drebulys, kojų raumenų spazmai. Nukentėjusiųjų miegas neramus, dieną jaučiamas mieguistumas, atsiranda baimės jausmas. Visi požymiai praeina po 7 – 10 dienų. Tačiau padidėja žmogaus jautrumas elektromagnetiniam spinduliavimui. Net ir silpnas spinduliavimas neigiamai veikia žmogaus savijautą.
Naudojant elektromagnetinio spinduliavimo naikinamąjį poveikį sukurtos įvairios ginklų rūšys: radijo dažnio, lazerinis ir kt. ginklas.
Elektroninio spinduliavimo optiniame diapazone naudojamas lazerinis ginklas, kuris labai įkaitina objekto medžiagą, ją išlydo ar net išgarina, žaloja ypač jautrius elementus, apakina žmogų ir nudegina jo odą.
Apsauga nuo lazerinio ginklo: maskavimasis, įvairios atšvaitos, dūmų uždangos, pastovus judančių objektų manevravimas.
Radijo dažnio ginklas žaloja žmones: pažeidžia smegenis, širdį, veikia žmogaus psichiką, trukdo suvokti informaciją apie aplinką ir ją panaudoti, sukelia garso haliucinacijas, sintezuoja dezinformuojančius garsinius pranešimus, kurie tiesiogiai patenka į žmogaus sąmonę.
Apsauga nuo elektromagnetinio spinduliavimo: ekranuojami uždari fortifikaciniai įrenginiai; žmonės išvedami iš elektromagnetinio spinduliavimo šaltinio įtakos zonos; ekranuojam radioelektroninė aparatūra, kad ji neskleistų nepageidaujama kryptimi spinduliavimo.
Branduoliniai sprogimai atmosferoje ir aukštesniuose sluoksniuose sudaro galingus elektromagnetinius laukus, kuriuose bangų ilgis siekia nuo 1 iki 1000 metrų ir daugiau. Šie laukai dėl jų trumpalaikio egzistavimo vadinami elektromagnetiniu impulsu.
Antžeminiu ir žemo orinio sprogimo elektromagnetinio impulso naikinamasis poveikis pastebimas kelių kilometrų nuo sprogimo centro nuotoliu. Aukštutinio branduolinio sprogimo elektromagnetiniai laukai gali atsirasti sprogimo zonoje ir 20 – 40 km aukštyje. Šiuo atveju elektromagnetinis impulsas gali pasiekti žemės paviršių kelių šimtų ir tūkstančių kilometrų nuotoliu.
Branduoliniam užtaisui sprogus arti labai ilgų energijos tiekimo, ryšių linijų, indukuotos įtampos gali persiduoti laidais daugelį kilometrų ir sugadinti aparatūrą bei sužaloti žmones, esančius saugiu nuotoliu nuo kitų branduolinio sprogimo naikinamųjų veiksnių.
Elektromagnetinis impulsas yra pavojingas ir tvirtiems požeminiams statiniams, nes galingi elektromagnetiniai laukai gali pažeisti elektros tinklus ir sutrikdyti neekranuotų elektroninių ir elektrotechninių įrenginių darbą.
Aukšti branduoliniai sprogimai labai dideliais nuotoliais trikdo televizijos ir radijo ryšių priemonių darbą. Portatyvinėms radijo stotims elektromagnetinis impulsas nekenkia.
Jeigu elektromagnetinis impulsas paveikė nenutraukiamos gamybos chemiškai pavojingą objektą, jis gali tapti vietovės cheminio užteršimo šaltiniu. Gali įvykti avarijos ir atominės energetikos objektuose.
Apsauga nuo elektromagnetinio impulso:
• ekranuojamos elektros tiekimo, ryšių ir valdymo linijos bei aparatūra.
• Visos išorinės linijos turi būti dvilaidės, gerai izoliuotos.
• Orinėms linijoms naudojami du susukti laidai, požeminėms – vario, aliuminio ar švino šarvais ekranuoti kabeliai.
• Vidaus ryšio linijos tiesiamos poriniais kabeliais, kuriuose susukti ir gerai ekranuoti vidiniai laidai.
Taip pat labai svarbi ir apsauga nuo akustinių šaltinių poveikio. Triukšmas žaloja žmones: atsiranda galvos skausmai, spengia ausyse, silpnėja klausa, padidėja kraujospūdis, sulėtėja širdies ritmas, seilių ir skrandžio liaukų sekrecija, sutrinka skydliaukės ir antinksčių funkcijos, mažėja smegenų aktyvumas. Visi šie funkciniai pakitimai susiję su bendru triukšmo poveikiu centrinei nervų sistemai. Triukšmas 30% paspartina žmogaus senėjimą ir 8 – 12 metų sutrumpina amžių; skatina prievartą, depresijas, savižudybes ir žudynes.

Apsauga nuo akustinio (infragarso, garso ir ultragarso) poveikio:
• Virpesių slopinimas garso šaltinyje, izoliavimas ir sugėrimas;
• Duslintuvų, individualiosios ir kolektyvinės priemonių naudojimas.
Elektromagnetiniai laukai yra biologiškai aktyvūs – gyvi organizmai reaguoja į jų veikimą. Žmogus neturi atskiro jutimo organo, kuris tiesiogiai reaguotų į elektromagnetinę spinduliuotę (išskyrus optinį diapazoną, į kurį reaguoja akys). Laikoma, kad eletromagnetiniams laukams jautriausia yra centrinė nervų sistema, širdies – kraujagyslių, hormoninės bei reprodukcinės sistemos.

Išvados

Tik kompleksinis apsisaugojimo priemonių naudojimas duoda patenkinamų rezultatų. Reikia labai atsargiai rinktis individualiosios apsaugos priemones tiek apsaugai nuo mechaninio poveikio, tiek nuo padegamojo ginklo, tiek ir nuo elektromagnetinio poveikio, nes kažkuriais atvejais pasitaiko, kad poveikis ne silpninimas, o, atvirkščiai, stiprinamas.
Tad svarbu nors kiek išmanyti kokio stiprumo gali būti pavojai ir ką reikia daryti jiems įvykus. Yra skelbiama daugybė apsisaugojimo priemonių nuo panašių nelaimių i katastrofų, tačiau ne visose informaciniuose šaltiniuose tokia informacija yra teisinga. Didžiausia klaida yra manyti, jog nieko panašaus įvykti negali ir to pasekmė tokia, jog nenoriai yra priimama informacija apie apsisaugojimo priemones ir būdus tiek nuo stichinių nelaimių, tiek nuo įvairių katastrofų.
Apsisaugoti nuo mechaninio poveikio yra gana sunku. Nuo sprogimų paprasčiausios kūno apsaugos priemonės nepadės. Tam reikia įvairių fortifikacinių įrenginių, įtvirtinimų, slėptuvių ir pan. Tačiau tokių priemonių įgyvendinimas trunka gana ilgai ir Lietuva kol kas negalėtų pasigirti jų plačia infrastruktūra.
Įvairūs fortifikaciniai įrenginiai taip pat padeda apsisaugoti ir nuo padegamojo ginklo. Bet kadangi norima jaustis kuo saugiau yra naudojamos ir kvėpavimo bei odos apsaugos priemonės.
Remiantis iš atskirų šaltinių surinkta informacija, galima teigti, kad, kai elektromagnetinės spinduliuotės lygis yra pastovus ir veikia nuolat, jau net nedidelės jos dozės gali būti kenksmingos.
Numatyti ir greitai reaguoti į aplinkoje vykstančius neramumus ar katastrofas gyventojam gana sunku, nes vis dar jie nėra pakankamai informuoti apie tokius įvykius, kaip jų išvengti ir kaip nuo jų apsisaugoti. Tad belieka tikėtis, kad bent padės apsisaugojimo priemonės nuo panašių nelaimių po visų įvykių suteikiant jau medicininę pagalbą.

Ekologinė situacija Lietuvoje

 

Dabartinės ekosistemos – tai ilgaamžės žmogaus sąveikos rezultatas. Šuolaikiniame žmogaus ir gamtos vystimosi etape iškilo reali ekosistemų ir ekosferos ekologinės pusiausvyros pažeidimo grėsmė. Žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai savo veikla pertvarkė didžiąją dalį ekosistemų. Prognozuojama, kad netolimoje bus pertvarkytos visos natūralios ekosistemos. Įvairiose ekosistemose ir gamtinėse juostose ekologinės problemos yra gana skirtingos.

1. Augalų ir gyvūnų nykimas

Dėl žmonių ūkinės bei laisvalaikio veiklos nuolat vyksta negrįžtamas aplinkos kitimas – prarandamos augalų ir gyvūnų buveinės, o kartu ir pačios rūšys. Autoritetingų mokslininkų nuomone pasaulyje kiekvienais metais dėl žmogaus veiklos išnyksta apie 50 000 gyvūnų bei augalų rūšių. Tai didelį nerimą keliantys skaičiai, todėl vis daugiau dėmesio skiriama biologinės įvairovės apsaugai. Pelkės yra itin nukentėjusios dėl ūkinės veiklos. Pavyzdžiui Floridos Nacionalinio Evergleidso parko turtas – atogrąžų pelkės ir mangrovės, kuriose saugų prieglobstį rado laukiniai paukščiai ir apgaulingai taikūs aligatoriai. XX a. šiam laukiniam gyvenimui iškilo grėsmė – atsirado begalė kanalų, fermerių ūkiuose naudojami pesticidai nuodijo vandenį. Vėliau biologai pastebėjo aligatorių ir kai kurių kitų rūšių vystymosi nukrypimų. Negana to, per pusiasalį iš rytų į vakarus buvo nutiesta automagistralė per pylimą, užkirtusį kelią naturaliam ežero nuotakiui. Pelkės ėmė džiūti, ir Floridos faunai ir florai iškilo išnykimo pavojus. Dabar jos gyvybė daug kur palaikoma dirbtinai, ir net pačios pelkės dabar maitinamos per kanalų sistemą. Lietuvoje XX amžiuje buvo vykdomi intensyvūs sausinimo darbai dėl kurių pelkių plotai drastiškai sumažėjo. Kartu pasitraukė ir jose prisitaikiusios gyventi rūšys. Išlikusiose teritorijose (vertingiausios iš jų paskelbtos rezervatais) dabar telkiasi daugelis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių. Rezervatai – aukščiausią apsaugos statusą turinčios teritorijos šalyje, kuriose turėtų būti palankiausios sąlygos biologinei įvairovei, tačiau ir jose netrūksta grėsmių retųjų rūšių išlikimui. Dėl žmogaus poveikio, tradicinių ūkininkavimo metodų atsisakymo stebimas retųjų rūšių palaipsnis nykimas. Lietuvoje įgyvendinamas projektas “Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse” skirtas užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą svarbiausiuose šalies pelkiniuose kompleksuose (Žuvinto biosferos rezervate, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, Girutiškio rezervate Labanoro regioniniame parke). Įgyvendinant projektą bus siekiama suderinti gamtos vertybių apsaugą ir tvarkymą su visuomenės socialiniais ir ekonominiais interesais – regionų subalansuota plėtra.

Per 20ąjį amžių auganti populiacija ir bevystanti industrializacija įtakojo stulbinančius padarinius mūsų aplinkai. Globalinis atšilimas, plačiai paplitęs teršimas, miškų kirtimas, deginimas – žemės niokojimas ir įvairių rūšių nykimas yra tik dalis šiandien egzistuojančių problemų. Aplinkos niokojimas yra toks didelis, jog neįmanoma tiksliai įvertinti jo žalos, tačiau tai, kas yra daroma dabar, gali turėti ypatingai skaudžių padarinių ateityje. Jau dabar, milijonai žmonių negauna pakankamai maisto, kad galėtų patenkinti pagrindines organizmo reikmes, taip pat milijardai žmonių susiduria su geriamo vandens tiekimo problemomis. Todėl yra būtina surasti maisto produktų gamybos ir tiekimo išeičių, kurios įgalintų šių problemų sprendimą.

Žemės ūkis, iš esmės, yra vienas iš pagrindinių aspektų, kurio ištekliai yra intensyvūs ir padaro daug žalos, kalbant apie pramoninį gyvenimą. Jeigu mes stengiamės sumažinti auto transporto naudojimą, riboti sunaudojamo vandens kiekį, stengiamės būti labiau produktyvūs naudodami elektros ir kitokią energiją ir apskritai mažinti mūsų įtaką aplinkai, tai turime atsižvelgti ir į mūsų mitybos įpročius.

Žmonės tampa vis plačiau informuoti ir suprantantys, kad sąsaja tarp to, ką jie valgo ir mūsų planetos sveikatingumo yra labai didelė. Aplinkos saugumo svarbą suvokiantis vartotojai susirūpinę net tik dėl tiekiamo maisto (kokio maisto) kiekio, įpakavimo, chemikalų vartojimo (siekiant išnaikinti derliui žalingus parazitus), bet taip pat mąsto, kaip išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, vykdant modernią gyvulininkystę Ūkininkai yra dažnai vadinami “savo aplinkos sergėtojais”, tačiau pagrindinis moderniosios industrinės ūkininkystės modelis yra viena iš didžiausių aplinkos niokojimo ir eikvojimo veltui priežasčių.

2. VANDENS EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja apie 3 litrus geriamo vandens. Taigi per metus apie 1000 litrų. Svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kad geriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yra puikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo gali lengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiais cheminiais elementais. Mes dažnai vartojame vandenį, tiksliai nežinodami ar jis yra tikrai švarus ir tinkamas vartoti. Vien tik iš pažiūros, mes niekada negalėsime pasakyti ar vanduo yra kietas, ar jame per daug geležies, ar užterštas nitratais.

Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo šaltiniai: paviršinis ir požeminis. Palyginti su kitomis šalimis, galime džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Be Lietuvos, tokią unikalią galimybę vartoti požeminį vandenį turi tik Danija. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų. Paviršinį vandenį vartoja daugelis pasaulio šalių, jos turi jį nuolat saugoti ir tvarkyti.

Kokybišku vandeniu aprūpinama tik apie 70 proc. gyventojų. Tai yra, apie 30 proc. šalies arba 1 mln. gyventojų naudoja kokybės šachtinių šulinių (gruntinį) vandenį, kurio kokybė neatitinka reikalavimų geriamojo vandens kokybei.

Upių, ežerų ir pajūrio ekologinė būklė

Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio vandens telkinių kokybė tiriama 48 upėse ir 9 ežeruose pagal daugiau nei 70 rodiklių. Pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius (organines medžiagas, azoto ir fosforo junginius) dauguma Lietuvos upių yra mažai arba vidutiniškai užterštos.

Aplinkos ministerijos duomenimis, palyginus 1994-2008 m. duomenis matyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja. Gerokai padaugėjo tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų, priklausančių I ir II vandens kokybės klasei. 2004 m. I klasei prikausė beveik 11 proc. tiriamųjų upių vietų, II klasei net 38 proc., 1994 m. I klasės tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų visiškai nebuvo identifikuota, II klasei priklausė 9,4 proc. tiriamų upių vietų. 1994 m. beveik 26 proc. tiriamų upių priklausė V klasei, o 2004 m. – vos 3 proc. Labiausiai organinėmis medžiagomis užterštos yra šios Lietuvos upės: Neris, Nemunas, Mūša (žemiau Kulpės); iš mažesniųjų upelių – Kulpė, Sidabra, Obelė ir Laukupė.

Nemuną smarkiai teršia Kaunas, Rusijos Kaliningrado srities Ragainės ir Tilžės miestų buitinės bei pramoninės (celiuliozės ir popieriaus fabrikų) nuotekos. Upės yra labiau užterštos žemiau miestų bei gyvenviečių, pro kurias jos teka, o švaresnės – aukščiau jų.

Ežerų vandens kokybė pagal organinių ir biogeninių medžiagų koncentracijas atitinka I – II klasę, tai yra, kad vanduo labai švarus bei švarus.

Gana prasta Kauno ir Kuršių marių būklė. Taip yra todėl, kad į marias plukdo vandenis Nemunas, surinkęs juos iš dalies Baltarusijos ir beveik iš visos Lietuvos.

Baltijos jūros ekosistemoje per metus susikaupia iki 55 tūkst. fosforo ir iki 556 tūkst. t azoto . Daugiausia šių medžiagų į Baltijos jūrą atneša upės. Su upių nuotėkiu į Baltiją patenka apie 3 kartus daugiau azoto ir apie 10 kartų daugiau fosforo palyginus su atmosfera. Pagrindiniai į upes patenkančių biogeninių medžiagų šaltiniai – žemės ūkis ir buitiniai bei pramoniniai nutekamieji vandenys. Su nutekamaisiais vandenimis, upių atplukdytu vandeniu ir kt. būdais į Baltijos jūrą patenka sunkieji metalai. Labiausiai Baltija užteršta variu, švinu ir cinku. Per metus šių metalų į jūrą gali patekti beveik 20 tūkst.t

Viena didžiausių problemų Baltijos jūroje – tarša nafta ir jos produktais. Šie teršalai į jūrą patenka su nutekamaisiais vandenimis, upių nuotėkiu, iš plaukiančių laivų, įvykus tanklaivių avarijoms ir kt. Užterštumas nafta gamtinei aplinkai sukelia labai didelius nuostolius, sutrikdo normalų ekosistemų funkcionavimą. Vandens paviršiuje susidariusi naftos plėvelė sutrikdo dujų apykaitą tarp atmosferos ir vandens, neleidžia prasiskverbti šviesai į gilesnius vandens sluoksnius, sulėtina fotosintezę, sumažina vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Nafta – užteršiama atmosfera, dugnas ir pakrantės, ja apsivelia ir dėl to žūsta daug jūros floros irfaunos.

3.MIŠKŲ EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Miškai Lietuvoje užima apie 2 mln. Ha. Tai sąlygiškai natūralios Lietuvos ekosistemos, kurioms būdinga bene didžiausia biologinė įvairovė. Apie 85 % šalie miškų priskiriami sąlygiškai natūraliems miškams, mažiau kaip 1 % natūraliems (nepaliestiems žmogaus veiklos), likusi dalis – miško plantacijos.

Pagal ilgalaikių miškų būklės stebėjimų rezultatus (regioninis miškų monitoringas Lietuvoje vykdomas nuo 1987 metų) visų pagrindinių medžių rūšių būklė iki 1995 m. blogėjo. Nuo 1995 m. pastebima miškų būklės gerėjimo tendencija. Paskutiniu metu bendra lapuočių medžių būklė yra blogesnė nei spygliuočių. Tai stebima ir kitose Europos šalyse. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvos miškų būklė yra vidutinė.

LITERATŪRA

Stravinskienė V. Bendroji ekologija, Kaunas, 2003

Šešelgis K. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1991

Baltrėnas P. Ir kt. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1996

http://www.apicentras.lt (Aplinkosaugos informacijos centras)