Žmogiškųjų išteklių valdymas

ĮVADAS

Pradedamas profesinę veiklą, dažnas individas bando įsivaizduoti po tam tikro laiko save kaip einantį aukštesnio lygio pareigas arba dirbantį įdomesnį, atsakingesnį darbą, t.y. darantį tai, ko iš tikrųjų nori. Tai rodo, kad tas individas turi konkrečius profesinio brandumo siekius, kuriuos įgyvendindamas nori kuo geriau panaudoti savo gabumus, profesinį potencialą. Dėl savo lūkesčių įgyvendinimo jis pasiryžęs mokytis, tobulėti, ugdyti save ir būti nuolat naudingas organizacijai, kuri taip pat keičiasi ir vystosi.
Ką tai reiškia? Paprasčiausia, kad individas nori planuoti savo karjerą.
Karjera – tai individo užimamų pareigybių ar darbo vietų raida organizacijoje.
Be abejo, tokie motyvuoti, žinantys, ko siekia, darbuotojai yra labai vertingi, nes jie padeda:
 užtikrinti nuolatinį savo kvalifikacijos tobulinimą;
 patenkinti pačių iškeltus potencialo stiprinimo ir profesinio brandumo siekius;
 efektyviai išnaudoti savo galimybes;
 suformuoti vidinį papildomo darbuotojų poreikio patenkinimo šaltinį;
 jausti atsakomybę už savo profesinę veiklą ir jos ateitį;
 didinti pasitikėjimą savo jėgomis;
 formuoti pagarbius organizacijos vadovybės ir bendradarbių santykius.
Teisūs yra žmonės, tvirtinantys, kad „tiems, kurie neturi savo tikslų, visą gyvenimą lemta dirbti tiems, kurie tikius tikslus turi“.
Pastebėta, kad atskirų individų požiūris į karjerą yra nevienodas, nes jų lūkesčiai profesinės veiklos atžvilgiu skirtingi. Pasirodo, kad ir organizacijos įvairiai vertina darbuotojų karjerą. Organizacijos požiūris į darbuotojų karjerą yra dvejopas: tradicinis, pagrįstas orientacija į ekonominius organizacijos tikslus, ir modernusis, pagrįstas pirmenybės suteikimu ne organizacijos tikslams, bet pastangoms juos pasiekti geriau patenkinant bendradarbių poreikius, sudarant galimybes išnaudoti ir ugdyti jų gabumus.
Pirmuoju atveju planuojama tik aukščiausiojo lygio vadovų karjera, nas vadovaujamasi nuostata, kad adrbuotojų vartingumą organizacijoje lemia jų indėlis sudarant karjeros planus, jie atlieka tik vykdytojų vaidmenį.

1. PAGRINDINIAI KARJEROS VALDYMO ASPEKTAI

1.1 KARJEROS SAMPRATA

Karjeros samprata mokslinëje literatūroje pateikiama šiomis prasmėmis: karjera kaip laimėjimai, taidaugiausiai taikoma darbo aplinkoje; karjera kaip profesija, kuri gali būti daugiau ar mažiau prestižinė; karjera kaip nuolatinio darbo nuosekli tąsa, kiekvienas dirbantis žmogus turi savo darbo istoriją, karjerą; karjera kaip viso gyvenimo įvairių vaidmenų patirties seka. Toks traktavimas leidžia pastebėti, kad karjeros kaip elementų sekos supratimas reiškia, jog yra karjeros proceso planavimo ir valdymo galimybė; tas pats supratimas leidžia numatyti sėkmės ir nesėkmės tikimybę bei galimybę išvengti realių pavojų; kad karjera apima ilgą periodą. Plačiąja prasme karjeros samprata aiškinama kaip darbo proceso ir darbo turinio tikslingas atitikimas vykdant asmeniui darbines užduotis, atliekant tam tikras funkcijas. Profesinės karjeros siaurąja prasme samprata aiškina asmens profesijos pasirinkimą ir karjeros planavimo strategijas: individo gebėjimus, vertybes, interesus. Darbo vertybės atspindi asmenines vertybes. Planuojant profesinę karjerą, konstruojama darbo vertybių sistema, kuri padeda pasirinkti darbą, padaro jį prasmingesnį, tikslingesnį. Šių sampratų analizë leidžia daryti išvadas, jog darbai, kurie organizavimo požiūriu sudaro sąlygas darbuotojui pajusti tris psichologines būsenas (pirmiausia tai atliekamo darbo svarbos ir vertingumo suvokimas; antra – atsakomybė už darbo rezultatus; trečia – rezultatų žinojimas), sudaro galimybes profesiniam tobulėjimui pasirinktoje srityje. Darbinė elgsena nukreipiama į asmeninius ir grupinius žmonių interesus, praverčia tenkinant jų poreikius. Laipsniškai žmogus įauga į profesinę ir socialinią aplinką. Susidaro galimybės siekti profesinės karjeros.

Tokie profesinės karjeros sąvokos aiškinimai rodo, kad galimi skirtingi karjeros supratimai: vienas susijęs su konkrečia veikla, kitas – su gyvenimo kelio planavimu ir šio kelio įgyvendinimu. Išsamiausiai karjeros samprata nagrinėjama žmogiškųjų išteklių vadyboje, integruojančioje naujausias socialinių mokslų žinias. Kaip pažymi Stanišauskienë, Večkienë, žmogiškųjų išteklių vadyboje vartojama platesnė karjeros samprata:

• Karjera yra per gyvenimą besitęsianti darbų seka, susijusi su asmenybės pažiūromis ir motyvais, kai jis ar ji veikia tuose darbuose.
• Karjera yra nuostatų ir elgsenų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą žmogaus gyvenimą.

Karjera yra daugiau nei visuma darbų, asmens turëtų per jo gyvenimą: tai ir mokymasis veikti individualiai, ir tikslų pasiekimas bei ambicijų patenkinimas, atliekant įvairius socialinius vaidmenis. Karjera yra ir nemokamas darbas, pavyzdžiui, namų ruoša ar savanoriška veikla bendruomenėje.
Geriausia terpė karjeros plėtotei yra organizacija. Organizacija veikia ir karjeros sampratos pokytį. Išskiriami du karjeros sampratos modeliai: biurokratinis ir šiuolaikinis. Esminiai skirtumai tarp šių sampratos modelių yra stabilumas (įsitvirtinimas organizacijoje), sėkmės matas, karjeros proceso planavimo ir valdymo galimybė, socialinis saugumas, darbuotojui keliami reikalavimai.

1.2 KARJEROS FORMAVIMO KONCEPCIJOS.

Pastaruoju metu pasikeitė išorinės, vidinės sąlygos, turinčios įtakos darbuotojų karjeros formavimui. Šiandien pirmuma stengiamasi pasiekti geriau tenkinant darbuotojų poreikius, sudarant galimybes plėtotis jų gabumams. Karjeros planavimas apima visus darbuotojus nepriklausomai nuo jų pasiekto lygių. Visa tai įgyvendinama, vadovaujantis šiais principiniais teiginiais:
– įtraukiami visi darbuotojai;
– personalo ugdymas yra ilgalaikio darbo su personalu sudedamoji dalis;
– orientuojamasi į individualių poreikių struktūrą, į ekonominius tikslus;
– prieštaringi tikslai sprendžiami derinant skirtingus grupių ir individų interesus;
– darbuotojai tiesiogiai įtraukiami į planavimo, organizavimo procesą. Nes tik taip galima įvertinti individualius poreikius;
– personalo ugdymo planas yra integruotas į organizacijos plėtros planą;
– bazinis mokymas ir kvalifikacijos kėlimas derinamas su karjeros planu;
– už plano vykdymą atsakingas pats darbuotojas;
– daugiau reikšmės teikiama ilgalaikiams tikslams;
– planai turi būti konkretūs, nes tada juos galima tinkamai realizuoti: parinkti atitinkamus metodus, vieta.
Visi šie principai įgyvendinami nevienodu mastu, ir taip suformuo¬jama darbo su personalu ir konkreti personalo karjeros planavimo įmones koncepcija.

Tradiciniams karjeros planavimo metodams, prie kurių reikia priskirti ir Sovietų Sąjungoje naudotus metodus, būdinga tai, kad:
– paprastai apimami tik valdymo kadrai, dažnai tik aukščiausio lygio;
– bendradarbiai yra įvertinami tiek, kiek jie prisideda prie šių tikslų realizavimo;
– darbuotojai planų sudarymo procese nedalyvauja, jiems paliekamas vykdytojo vaidmuo.
Moderniais karjeros planavimo metodais mėginama įgyvendinti 10 minėtųjų principų, t.y. į pirma vietą iškeliami individų reikalavimai ir mėginama juos suderinti su organizacijos interesais taip, kad būtų gautas didžiausias ekonominis efektas. Yra kelios artimos, bet turinčios tam tikrų skirtumų modernios karjeros planavimo koncepcijos.
Humanistinės vadybos mokyklos koncepcijoje daugiausia dėmesio skiriama vadovams, kitoms personalo kategorijoms dėmesys kur kas mažesnis. Labai motyvuotas vadovas gali daug nuveikti, tačiau jo veiklos efektyvumas sumažėja, kai tuo nesuinteresuoti kiti personalo grupių darbuotojai. Čia sudaromi karjeros planai, jie suderinami su mokymo ir kvalifikacijos kėlimo priemonėmis. Labai rūpinamasi vadovo asmenybės ugdymu.
Paties darbuotojo valdomoje karjeros koncepcijoje išskiriamas paties karjeros subjekto vaidmuo. Darbuotojas pats geriausiai žino, kokių tikslų jis siekia, kokios jo galimybės, ir todėl gali objektyviausiai planuoti savo karjerą. Jo ir organi¬zacijos tikslai suderinami individualiu pokalbiu su vadovais metu.
Šioje koncepcijoje karjerą planuojančiam darbuotojui suformuluo¬jamos tam tikros elgsenos taisyklės:
– jis turi parašyti “autobiografiją”, kurioje apibūdina jau pasiektą lygį ir kiek šis atitinka jo siekius;
– ar darbuotojas realiai save vertina, nustatoma pasitelkus ekspertus, bendradarbius, vadovus, konsultantus, gimines, draugus;
– palyginami jo ir bendradarbių gabumai, laimėjimai ir įvertinami tikslo realizavimo šansai;
– darbuotojo savybės, gabumai;
– darbo vietos keliami reikalavimai;
– darbo vielų reikalavimų ir darbuotojų savybių nesutapimai;
– numatomos darbuotojo ugdymo priemonės.

Kalifornijoje sukurtą karjeros planavimo koncepciją įgyvendina trys subjektai:
– skyriaus vadovas,
– darbuotojas,
– personalo skyriaus darbuotojas, atsakingas už personalo ugdymą.
Čia kur kas daugiau dėmesio darbuotojo karjerai skiria organizacija, kuri ne tik dalyvauja sudarant karjeros raidos planus, bet ir sukuria:
– karjeros stebėjimo sistemą;
– paskiria darbuotojui patarėją – konsultantą.
Benson’o ir Thornton’o karjeros planavimo koncepcijoje taip pat pabrė¬žiamas organizacijos vaidmuo. Atsižvelgiant į karjeros subjektų ir darbuo¬tojų lygį, galimos įvairios karjeros organizavimo formos.
Gali būti sudaromi individualūs karjeros realizavimo planai, už kurių realizavimą didžiausią atsakomybė tenka pačiam darbuotojui. Šis variantas taikomas atsakingiems, sąmoningiems darbuotojams, kurie sugeba savaran¬kiškai dirbti, yra pakankamai aukštos kvalifikacijos.
Darbuotojams gali būti skiriami ir konsultantai, kurie moko, kaip geriausia planuoti, realizuoti savo karjeros tikslus. Čia suteikiama pagalba, užtikrinama tam tikra kontrolė.
Esama ir specializuotų koncepcijų. Mokymo ir kvalifika¬cijos kėlimo, plėtojant inovacinę kvalifikaciją, koncepcija taikoma lik specifinei grupei žmonių, kurie užsiima techninėmis, organizacinėmis inovacijomis. Šiems darbuotojams reikia išmokti specialių kūrybinių, grupi¬nio darbo metodų. Todėl formuojant jų augimo galimybes, ypač rūpinamasi šių specialių metodų perteikimu ir tokių asmeninių savybių, kaip aktyvumas, sisteminis mąstymas ir pan., ugdymu.
Netiesiogiai prilygintina karjeros koncepcijai, bet turinti jai didelę įtaką yra individualizuotos organizacijos koncepcija. Ji remiasi teiginiu, kad kiekvienas darbuotojas yra individualybė, kuri nemėgsta reglamentuotos organizacijos. Todėl, atsižvelgiant į individų ypatumus, jiems reikia sudaryti realias galimybes keisti organizacines sąlygas ir susidaryti palankiausias darbo sąlygas. Tai taip pat susiję su karjera, nes kiekviena individualybė supranta karjerą savaip ir su tuo reikia skaitytis, žinoma, atsižvelgiant į įmonės galimybes.
Atliktoji karjeros formavimo koncepcijų analizė leidžia teigti, kad organizacijos tikslai humanistinėse karjeros organizavimo koncepcijose įgyvendinami maksimaliai tenkinant darbuotojų siekius, sudarant galimybes realizuoti jų gabumus. Tik tokios koncepcijos leidžia maksimaliai suderinti darbuotojų, atskirų grupių ir organizacijos interesus.

1.3 KARJEROS PAKOPOS, RYŠYS SU GYVENIMO CIKLU
Karjeros planavimas personalo valdymo požiūriu yra labai svarbus procesas. Tik žinodamas galimas savo perspektyvas organi¬zacijoje, individas atskleisdamas savo sugebė¬jimus ir patirtį, gali siekti organizacijos tikslų. Efektyviai dirbdamas individas siekia patenkinti ir savo poreikius.
Būtina turėti informaciją apie karjeros pakopas, jas sąlygojančius veiksnius bei individo ir organizacijos poreikius. Karjeros pakopos sąvoka yra karjeros valdymo pagrindas. Planuojant, organizuojant ir valdant individų karjerą, reikia atlikti detalią kiekvienos pakopos analizę.
Galima išskirti tris pagrindinius žmogaus gyveninio etapus, kuriuose susiformuoja skirtingas požiūris i karjerą:
Pirmasis etapas – tai fantazijos etapas. .Jį išgyvena 6-11 metų vaikai. Šiam etapui būdingi nerealus, fantastiniai sprendimai. Pavyzdžiui: norima tapti burtininku, kosmonautu.
11-16 metų jaunuoliai išgyvena eksperimentinį etapą. Siame etape individai pirmą kartą suvokia, jog jie privalo priimti sprendimus dėl savo ateities.
Trečiajame – realistiniame etape individai apmąsto karjeros, profesijos pasirinkimą. Įvertinus realias galimybes ir savo norimus pasiekti tikslus. Realistinis etapas gali tęstis ne vienerius metus – kartais jis trunka dešimtis ir daugiau metu.
Nagrinėjant personalo karjeros klausimus, mus domina realistinis etapas. Skiriamos keturios jos pakopos: ankstyvoji, vidurinė, vėlyvoji ir išėjimas į pensiją.
Priklausomai nuo to, kaip individai pereina šias pakopas, kinta jų užduočių poreikiai bei socialiniai-emociniai poreikiai. 6 paveiksle parodytas ryšys tarp karjeros pakopų ir poreikiu. Individo vaidmuo organizacijoje taip pat priklauso nuo to, kuriame etape yra jo karjera.
Pradedančiam savo karjerą individui vadovauja kiti, jis padeda tiesioginiam vadovui, mokosi iš jo. Pagrindinis psichologinis kriterijus šiame karjeros etape yra priklausomybė. Nepriklausomu organizacijos bendradarbiu tampama vidurinės karjeros metu. Individas tampa vadovu, jo funkcijos – patarimas, užduočių paskirstymas, stebėjimas, mokymas. Vėliau individo vaidmuo ir funkcijos vėl keičiasi. Jo pagrindine veikla tampa patvarkių, nurodymų formulavimas, vadovavimas organizacini.

Kalbant apie karjeros planavimą, organizavimą ir valdymą, reikia aptarti kiekvieną pakopą. Pradėdami savo karjerą, jauni specialistai turi specialių žinių, tačiau jie nepakankamai supranta organizacijos tikslus, poreikius ir lūkesčius. Todėl ankstyvosios karjeros pakopoje individai būna neryžtingi, jaučia nepasitikėjimą savo kompetencija. Norint sėkmingai pereiti šią pakopą, tenka pripažinti psichologinį priklausomumą. Tai gali sukelti jaunų specialistų nepasitenkinimą. Naujokams reikia patarimų, pamokymų, kad jie galėtų išsiugdyti atitinkamus darbo įgūdžius. Ankstyvoji karjera yra labai svarbi. Ji turi esminę įtaką tolesnei individo karjerai.
D.Hall’as ir F. Hall’as pateikė karjeros ugdymo modelį, iš kurio galima spręsti apie ankstyvosios karjeros svarbą (žr. 7 pav.).
Kaip matome, karjeros pradžią sąlygoja darbinės veiklos tikslai. Kuo konkrečiau suformuluojami darbo tikslai ir kuo didesnė suteikiama parama, tuo didesnės pastangas daro individas, todėl galima tikėtis, kad užduotis bus įvykdyta geriau. Jei individas gerai dirba ir per grįžtamąjį ryšį gauna teigiamus įvertinimus, jis patiria pasididžiavimo ir pasitenkinimo savimi jausmą. Tai leidžia numatyti ateities tikslus ir tolesnę karjerą.
Šį teiginį patvirtina ir J.Rosenbaum’o atlikti tyrimai. Jis teigia, kad nesėkmė, pvz., nepaaukštinimas ankstyvojoje karjeroje neleidžia individui sėkmingai konkuruoti su kitais darbuotojais, kuriems pareigos buvo paaukštintos. Organizaeija kylančius darbuotojus traktuoja kaip turinčius potencijų ir suteikia jiems didesnes galimybes ir ateityje. Patyrusiems nesėkmę atitenka antraeiliai, nereikšmingi vaidmenys. Vengdami nesėkmių, jie praranda drąsą rizikuoti ir pasirenka saugesnę, konformistinę strategiją.
Ankstyvosios karjeros metu tik pradėję dirbti individai išgyvena daug jaudinančių, susirūpinimą keliančių akimirkų. Pasirinkdami darbą, individai įvertina organizacijos keliamus reikalavimus, tikėdamiesi, kad juos įvykdžius bus patenkinami jų atitinkami poreikiai. Jau pirmajame etape patiriama ir nusivylimų. Dažniausiai pasitaikančios nusivylimo priežastys yra netinkamai suformuluoti darbo reikalavimai, darbo ir poreikių neatitikimas, neteisingas jų darbo vertinimas ir pan.
Labai dažnai karjerą pradedančią individą realiai atliekamas darbas neatitinka ją vilčių. Jauni specialistai tikisi gauti atsakingas pareigas ir sudėtingus uždavinius. Tačiau jiems patikimas nuobodus darbas. Labai dažnai atsiranda prieštaravimas tarp naujų idėjų, teorijų, kurios yra propaguojamos mokymosi metu, ir praktikos. Todėl jauni darbuotojai dažnai negali parodyti savo galimybių. Tai ypač stipriai veikia, jei organizacija ir darbas yra idealizuojami, tada individai tampa “tikrovės šoko” aukomis. Jauni darbuotojai gali to išvengti, jei jie darbą atlieka geriau, nei iš jų tikimasi, sugeba įrodyti, kad jie sugeba dirbti geriau, gali atlikti sudėtingesnius darbus. Taip jie įtikina vadovus, kad sugeba daugiau, kad jiems tikslinga suteikti daugiau įgaliojimų, veikimo laisvės. Tačiau nereta ir atvejų, kai darbuotojas pamato, kad jo iniciatyva ir pastangos yra vadovybės nepageidaujamos.
Labai svarbu darbuotoją teisingai vertinti. Naujas darbuotojas dar nesusipažinęs nei su įmone, nei su darbu. Jis dažnai daro klaidų. Labai svarbu, kad vadovas suprastų pradedančio darbuotojo problemas ir butų griežtu vertintoju, mokytoju, auklėtoju. Todėl vadovas, siekdamas išlaikyti naujus darbuotojus, turi panaudoti ankstyvosios karjeros problemų neutralizavimo priemones: aiškiai apibūdinti darbą, aiškiai suformuluoti darbo užduotis, priskirti globėją, didinti atliekamo darbo turiningumą ir pan.

Realus darbo apibūdinimas leidžia išvengti nerealių planų sudarymo. Jau įdarbinimo metu darbuotojui pateikiama reali informacija apie būsimą darbą. Naujas darbuotojas sužino gerąsias ir blogąsias darbo puses, supažindinamas su galimais sunkumais, pagrindiniais reikalavimais. Labai svarbu aiškiai suformuluoti užduotis. Jei užduotis yra aiški, numatyti realūs darbai, atitinkantys jauno darbuotojo sugebėjimus, juos įvykdyti žymiai lengviau. Jei užduotys darosi vis sudėtingesnės, tai darbuotojas skatinamas efeklyviau dirbti ir geriau panaudoti savo potencialą. Didinant darbo turiningumą, siekiama, kad darbuotojas suvoktų atliekamo darbo svarbą, atsakomybė už veiklos rezultalus, jam sudaroma galimybė kelti kvalifikaciją.
Reiklūs globėjai – tai ne autokratiniai globejai. Jų pareiga – išaiškinti naujam darbuotojui, kad iš jo tikimasi iniciatyvos, pastebėti ją ir tinkamai įvertinti. Jie turi būti pagalbininkais, konsultantais, ypač atliekant sudėtingas užduotis.
Pradedamas vidurinį karįeros etapą individas tampa visiškai nepriklausomu, nuolatiniu darbuotoju. Jis jai jau gerai orientuojasi organizacijos veikloje ir yra suinteresuotas kilimu tarnyboje. Todėl būtina pateikti kuo daugiauau naujų idėjų pasirinktoje veiklos stityje. Tai svarbu tolesnei karjerai. Jei specialistui nepavyksta sėkmingai pereiti šios pakopos, jis neįgyja pasitikėjimo savimi.
Viduriniame karjeros etape dažnai susiduriama su karjeros ribos problema. Karjeros riba – tai tam tikra situacija karjeroje, kai sunku tikėtis paaukštinimo. Iš principo visi individai anksčiau ar vėliau susiduria su šia problema. Vieni iš jų pasiekia karjeros ribą dėl to, kad netrokšta kilti į aukštesnes pareigas. Jie patenkinti turimomis pareigomis, stengiasi jas gerai vykdyti ir nenori prisiimti papildomos atsakomybės. Kiti negali kilti tarnyboje dėl potencijos stokos. Labai dažnai karjerą riboja vakansinių pareigų nebuvimas, kadangi organizacijos valdymo struktūra yra piramidinė ir kuo aukštesnis valdymo lygis, tuo mažiau pareigų pav. Pateikti 4 individų tipai pagal jų tinkumą karjerai.
Mokiniai – tai individai su perspektyva kilti, didele potencija, tačiau dar neturintys reikiamo profesionalumo lygio.
Žvaigždės – tai asmenys atliekantys svarbius darbus, turintys dideles perspektyvas augti. Tokie individai yra karjeros “greitkelyje.”
Patikimi darbuotojai – tai individai, gerai atliekantys savo pareigas, bet turintys menką potenciją tolesnei karjerai. Tokie darbuotojai daugelyje organizacijų sudaro daugumą.
Balastas – tai neveiksmingi darbuotojai. Jų atliekamų darini lygis yra žemas, o galimybės augti mažo

 

1 lentelė. Darbuotojų klasifikavimo matrica

Atliekamo darbo kokybė

Aukšta

Patikimi, veiksmingi darbuotojai

Žvaiųždcv

Žema

Balastas, neveiksmingi darbuotojai

Mokiniai, nauji darbuotojai

 

Maža

Didelė

Kilimo tarnyboje                   tikimybė

Suprantama, kad tiek patikimi darbuotojai, tiek balastas yra pasiekę karjeros ribų. Tačiau pirmieji dirba efektyviai, o antrieji neefektyviai. Todėl reikia rasti galimybę juos efektyviai panaudoti arba jų atsisakyti.
Kiekviena organizacija norėtų turėti tik žvaigždes ir patikimus darbuotojus. Karjeros valdymo požiūriu organizacijos turi siekti mokinius ir patikimus darbuotojus paversti žvaigždėmis ii neleisti žvaigždėms ir patikimiems darbuotojams pereiti į žemesnę kategoriją. Diegiant įvairias valdymo ir skatinimo programas, organizacijose daugiausia dėmesio paprastai skiriama mokiniams, žvaigždėms bei balastui, dažnai pamirštami patikimi darbuotojai. Todėl jiems sudaroma galimybė pereiti į balastą.
Neveiksmingų darbuotojų reabilitavimas yra sudėtingas, bet įmanomas ir ekonomiškai tikslingas procesas. Pastaruoju metu propaguojama idėja, kad nėra blogai dirbančių darbuotoju, vra lik ne savo vieta užimantys darbuotojai, o dėl to yra kalti jų vadovai, kurie parinko jiems netinkama darbą. Tokie darbuotojai būna išdirbę ilgą laiką ir sukaupė didelę darbo patirtį. Jie gerai išmano organizacijos veiklą ir būna lojalūs ir ištikimi jai.
Jeigu negalima išreikšti pripažinimo pakeliant į aukštesnes pareigas, ieškoma alternatyvių pripažinimo priemonių. Tai gali būti ypatingos ir specialios užduotys, dalyvavimas aptariant įvairias idėjas, darbuotojų mokymas, perkvalifikavimas ir pan. Labai plačiai gali būti panaudojamos tobulinimo programos, nekeičiant užimamų pareigų. Gali būti taikoma rotacija tame pačiame valdymo lygmenyje. Organizacija išsprendžia “balasto” problemą, o perkėlimas į naują darbo vietą, naujų darbų pavedimas turi teigiamos įtakos darbuotojo darbingumui ir nepažeidžia jo orumo.

Vėlyvoji karjera pasiekiama ne visiems antroje pakopoje esantiems individams, nes šioje pakopoje yra valdoma visa organizacija. Trečiajai pakopai priskirtini ir gamybinių bei funkcinių padalinių vadovai. Trečiosios pakopos individai turi sugebėti daryti įtaką kitiems, būti lyderiais generuojant naujas idėjas, modeliuojant organizacijos struktūrą. Didžiausią dėmesį jie skiria strateginiam planavimui, ryšiams už organizacijos ribų.
Vėlyvojoje karjeroje individas jau pradeda galvoti apie išėjimą iš organizacijos.
Yra du vėlyvosios karjeros nutraukimo būdai: pokalbis ir pareigybių alternatyva.
Pokalbį su darbuotoju organizuoja psichologai, o atskirais atvejais -vadovas. Jo metu siekiama padėti darbuotojui spręsti asmenines problemas susijusias su sveikata, šeima, darbu. Darbuotojui patariama, kaip nugalėti depresijas, stresą, kurių tikimybė brandžiame amžiuje yra didelė. Sprendžiamos karjeros sąlygotos problemos.
Labai svarbus pareigybių alternatyvos vaidmuo. Naudojamas horizon¬talus perkėlimas, pareigų pažeminimas ir atsitraukimas. Horizontaliu perkėlimu galima pagelbėti daug pasiekusiam darbuotojui, kuriam sunku susitaikyti su karjeros augimo pabaiga. Pareigų pažeminimas ne visada turi būti sutapatinamas su nesėkme. Vėlyvajame karjeros etape jis gali būti priimtinas, nes leidžia atidėti darbuotojo atleidimą; palieka daugiau laiko rūpintis savo sveikata, šeima, dirbti ne taip intensyviai. Atsitraukimo alternatyva suteikia darbuotojui garanti-jas grįžti į anksčiau eitas pareigas, jei jam pasiūlytas naujas variantas nepatiks.
Išėjimas į pensiją dažnai žmonėms sukelia jausmą, kad jau viskas baigta ir prarasta. Kartais individui atrodo, kad jis numirs netrukus po to, kai išeis į pensiją. Kitiems pensija – tai galimybė išsivaduoti nuo alinančio ir labai įtempto darbo, pradėti džiaugtis laisvu laiku ir mėgstamais užsiėmi¬mais. Visais atvejais pensija – tai esminis gyvenimo pokytis. Visi pokyčiai gyvenime, pageidaujami ar ne, sukelia tam tikrus stresus. Išeinant i pensiją, tenka prisiderinti prie pasikeitusios aplinkos, įvyksta finansiniai ir fizinių bei dvasinio krūvio pokyčių.
Personalo skyriaus darbuotojų uždavinys – išsiaiškinti, kada darbuo¬tojas planuoja išeiti iš darbo, kas sąlygoja išėjimą anksčiau laiko, ką darbuotojas numato veikti išėjęs iš darbo, kiek, sprendžiant šiuos klausi¬mus, gali padėti įmonė. Pokalbio su išeinančiu į pensiją metu gali būti pasiūlytos laisvalaikio leidimo, antrinės karjeros organizavimo alternatyvos.
Karjerai valdyti labai svarbu suprasti, kaip, kokiu būdu karjera keičiasi laiko požiūriu. Tai leidžia individui ir organizacijai planuoti karjeros pokyčius ir tinkamai juos valdyti.
Apie 1970 m. sukurtos kelios teorijos, parodančios ryšį tarp kar¬jeros raidos ir gyvenimo ciklo. Jos remiasi C.Jungo ir L’.Lriksono darbais.

C.Jung’as tyrinėjo “gyvenimo vidurdienį”, tai yra perėjimą iš jaunystes į vidutinį amžių. Tai vyksta 35-40 metais. C.Jung’o teigimu, šiuo laikotarpiu individas gauna paskutinę galimybę atskleisti savo gabumus. Įvairūs negalavimai, depresijos, atsirandančios šiame amžiuje, yra nesėkmingo tikslų siekimo jaunystėje rezultatas.
E.Erikson’as savo darbuose išskyrė keturis gyveninio etapus:
1. Jaunystė. Tai persilaužimo etapas. Jaunuolis ieško kūrybin¬gos veiklos.
2. Jauna branda. Individas ieško artumo ir bando dalytis viskuo su kitais.
3. Branda. Individas pradeda rūpintis savimi ir savo šeima, kitais žmonėmis. Jis siekia būti mokytoju, patarėju jaunesnei kartai.
4. Visiška branda. Individui atsiranda jausmas, kad gyvenimas artėja į pabaigą, bandoma įvertinti nueitą kelią ir pasiektus rezultatus.
Kiekvienai gyvenimo pakopai būdingi tam tikri individo poreikiai, nuo kurių patenkinimo priklauso perėjimas į kitą pakopą. Skiriamos su šia individo karjera susijusios gyvenimo pakopos:
1. Jaunystė. Daugeliui žmonių tai amžiaus tarpsnis nuo 16 iki 25 metų. Šioje pakopoje susiformuoja žmogaus asmenybė. Iškyla specialybės, karjeros pasirinkimo problema. Vėlesnieji jaunystės metai sutampa su darbines veiklos pradžia.
2. Ankstyvosios pilnametystės pakopa, tai laikas nuo 25 iki 35 metų. Šioje pakopoje prasideda ryšių su aplinkiniais formavimasis, individas išmoksta susieti save tiek su pavieniais žmonėmis, tiek su žmonių grupėmis bei organizacija.
3. Pilnametystė. Ji apima 30 metų laikotarpį – nuo 35 iki 65 metų. Tai produktyvus gyveninio laikotarpis, kai visa individo veikla nukreipta į ateities gerovę.
4. Subrendimas. Tai paskutinė gyvenimo pakopa. Ją individas pereina sėkmingai, jei pasiekia ego vientisumą ir nenusivilia gyveniniu bei profesijos ir karjeros pasirinkimu. Ji sutampa su išėjimo į pensiją pakopa.

2 lentelė. Ryšys tarp gyvenimo ir karjeros pakopų parodytas

Karjeros pakopos

Ankstyvoji

Vidurinė

Vėlyvoji

Išėjimas į pensija

Amžius

16-25

25-35

35-65

>65

Gyvenimo pakopos

Jaunystė

Ankstyvoji pilnametystė

Pilnametyste

Branda

Karjeros sėkmę lemia atitinkamu karjeros pakopų sąsaja su gyvenymo amžiumi. Dažnai pripažįstama, kad pakanka profesinių žinių, asmeninės kompetencijos, tačiau teigiama, kad trūksta patyrimo. Iš tikrųjų paslėptas nepasitikėjimas per daug jaunais žmonėmis. Todėl vadovas, savo karjerą planuojantis individas turi žinoti karjeros ir gyvenimo pakopų sąsajas ir realiai jas vertinti. Tai padės išvengti nereikalingų konfliktų ir nusivylimų.

1.4 KARJEROS RŪŠYS

Išskiriama keletas karjeros rūšių:

Karjera organizacijos viduje – tai konkretaus darbuotojo profesinės veiklos procesas pereina visas lavinimo pakopas: mokymąsi, atėjimą į darbą, profesinį augimą, profesinių sugebėjimų plėtrą, išėjimą i pensiją. Darbuotojas šias pakopas išgyvena tik vienoje organizacijoje. Ši karjeros rūšis gali buti specializuota ir nespecializuota.

Tarporganizacinė karjera – tai konkretaus darbuotojo profesinės veiklos procesas pereina taipogi visas lavinnimo pakopas: mokymąsi, atėjimą į darbą, profesinį augimą, profesinių sugebėjimų plėtrą, išėjimą i pensiją. Taciau darbuotojas šias pakopas išgyvena nuosekliai skirtingose organizacijose. Ši karjeros rūšis irgi gali buti specializuota ir nespecializuota.

Specializuota karjera – tai konkretaus darbuotojo profesinės veiklos procesas pereina skirtingas lavinimo pakopas:mokymąsi, atėjimą į darbą, profesinį augimą, profesinių sugebėjimų plėtrą, išėjimą i pensiją. Darbuotojas šias pakopas gali išgyventi nuosekliai tiek vienoje organizacijoje, tiek skirtingose organizacijose, taciau jo profesijos ir veiklos srities specializacijos ribose. Pavyzdžiui, vienos organizacijos realizacijos skyriaus vadovas tapo kitos organizacijos realizacijos skyriaus vadovu; šis darbo vietos pakeitimas yra susiję su darbo atlyginimo dydžio didėjimu, arba su pareigu turinio pokyciais, arba su karjeros kilimo galimybėmis. Dar vienas pavyzdys, personalo skyriaus vadovas paskiriamas į direktoriaus pavaduotojo pareigas toje pačioje organizacijoje, kurioje dirba.

Nespecializuota karjera – tai karjeros rušis paplitusi Japonijoje. Japonai tvirtai isitikine, jog vadovas turi buti specialistas, gebantis eiti visas organizacijos pareigas, o nevykdyti kokia nors atskira funkcija. Kildamas karjeros laiptais, žmogus turi turėti galimybę pažinti organizacija iš skirtingų pozicijų, neinat vienų pareigų ilgiau negu 3 metus. Įprasta, kad realizacijos skyriaus vadovas keičiasi vietomis su aprųpinimo skyriaus vadovu. Daugelis japonų vadovų savosios karjeros pradžioje dirbo profsąjungose. Dėl šios vykdomos politikos japonų vadovo specialių žinių apimtys yra žymiai mažesnės (šios žinios vis tiek pasens po 5 metų), tačiau tuo pačiu metu jis iki galo suvokia organizacijos esmę, kurios supratimą pagrindžia jo asmeninė patirtis. Šios karjeros pakopas darbuotojas gali išgyventi tiek vienoje, tiek skirtingose organizacijose.
Vertikalioji karjera – tai karjeros rušis, kuri dažniausiai apibūdina pačią karjeros sampratą, nes šiuo atveju karjeros kilimas labiausiai pastebimas. Vertikalioji karjera suprantama, kaip kilimas į pačią aukšciausia struktūrinės hierarchijos pakopa (paaukštinimas pareigose, kuriom yra būdingas didesnis atlyginimas).
Horizontalioji karjera – tai karjeros rušis, kuri suprantama, kaip perėjimas į kitą funkcinės veiklos sritį, arba kaip atlikimas tam tikro tarnybinio vaidmens, kuris neturi stipraus formalaus pagrindo organizacijos struktūroje (pavyzdžiui, laikinos tikslinės grupės, programos ir pan. vadovo vaidmens atlikimas); horizontaliajai karjerai galima priskirti užduočių apimties didėjimą ar apsunkinimą, esant toje pacioje pakopoje (dažniausiai kintant darbo atlygiui). Horizontaliosios karjeros sąvokai nėra būdingas nuolatinis ir privalomas kilimas organizacijos hierarchijoje.
Užslėpta karjera – tai karjeros rūšis, mažiausiai pastebima aplinkinių. Ši karjeros rūšis pasiekiama tik kai kurių darbuotojų, dažniausiai tų, kurie yra užmezgę pakankamai daug ryšių už organizacijos ribų. Ši karjeros rūšis suprantama, kaip judėjimas organizacijos branduolio link, t.y. judėjimas organizacijos vadovybės link. Pavyzdžiui, kvietimas į formalius ir neformalius susitikimus, į kurios nekvieciami dalyvauti kiti darbuotojai; galimybė naudotis neformaliais informacijos šaltiniais; pasitikėjimo vertos užduotys bei kitos svarbios užduotys, skiriamos vadovų. Tokias privilegijas turintis darbuotojas gali eiti eilines pareigas viename iš organizacijos skyrių, tačiaujo darbo atlyginimas yra ženkliai didesnis negu jo tikrųjų pareigų rinkos vertė.
Pakopinė karjera – karjeros rūšis, kuri suderina horizontaliosios ir vertikaliosios karjerų sąvokas. Darbuotojo kilimas tarnyboje gali bųti igyvendinamas kaitaliojant vertikalųjį augimą su horizontaliuoju; taip suteikiamas reikšmingas poveikis karjerai. Tokia karjeros rūšis yra dažnai praktikuojama ir gali buti sutinkama kiek organizacijos viduje, tiek tarporganizacinė forma.

Karjeros planavimo ir įgyvendinimo pagrindinis tikslas yra užtikrinti visų karjeros rūšių
sąveika. Ši sąveika susideda iš konkrečių užduočių:
• Suderinti organizacijos ir konkretaus darbuotojo tikslus, lūkesčius.
• Planuoti konkretaus darbuotojo karjera, įvertinat jo specifinius poreikius.
• Užtikrinti karjeros planavimo proceso lankstumą.
• Šalinti „karjeros statiką“, skatinančia darbuotojo galimybių augti ir lavinti mažėjimą.
• Didinti karjeros planavimo proceso kokybę.
• Formuoti ir taikyti tarnybines padėties augimo, plėtros kriterijus, naudojamus konkrečios
karjeros sprendimuose.
• Nagrinėti darbuotojų karjeros galimybes, potencialą.
• Taikyti pagrįstus darbuotojų karjeros galimybių vertinimus, kurie mažins nįvykdomus
lūkescius.
• Nustatyti tarnybinio augimo seką, kuri padės tenkinti organizacijos kiekybinius ir kokybinius
poreikius personalo klausimais.
Praktika rodo, kad darbuotojai dažnai nežino savo perspektyvos bei galimybių. Tai byloja apie darbo neefektyvumą su personalu, taip pat apie karjeros planavimo ir kontrolės trūkumą organizacijoje.

1.5 KARJEROS VALDYMO BŪTINUMAS

Karjera – valdomas procesas. Karjeros valdymo tikslas ieškoti optimalaus atitikimo tarp organizacijos ir individo perspektyvų; tai reiškia ieškoti netobulo sprendimo vienai iš šalių, o rasti sprendimą, kuris patenkintų abi šalis.
Egzistuoja principai, apibūdinantys efektyvų karjeros valdymą:

• Suderinamumas. Dažniausiai atsakomybe už karjeros valdymą pasidalija žmonių išteklių specialistai ir vadybininkai, dėl to darbuotojai turi galimybių gauti informacijos apie savo karjeros galimybes. Efektyvus karjeros valdymas turi užtikrinti nuoseklių ir pastovių perspektyvų pateikimą.
• Iniciatyvumas (siekis kontroliuoti situaciją). Efektyvus karjeros valdymas turėtų prognozuoti organizacijos ateities raidos kryptį bei sudaryti išsamesnę, platesnę bendrą strategijq ir tikslus. Karjeros valdymas „saugo“ dabartines organizacijos galimybes, kol sudaroma lanksti ateities strategija.

• Bendradarbiavimas. Efektyvus karjeros valdymas yra pagrįtas darbdavio ir darbuotojo partnerystė. Darbdaviai turėtų dirbti kartu su darbuotojais visuose organizacijos lygiuose, ieškodami sprendimų, kurie patenkintų abi šalis.
• Dinamiškumas. Karjeros valdymo reikalavimas – lankstumas ir nuolatinis tarpusaviosusitarimas, vykstant organizacijos ir darbuotojo pokyčiams, o tai reiškia, kad kiekvienos šalies lūkesčiai yra skirtingi.

Karjeros formavimas priklauso ir nuo politinės, socialinės, ekonominės ir technologinės aplinkos.
Darbuotojo požiūriu karjeros valdymas – viena iš asmenybės gyvenimo problemų. Sėkmingus problemų sprendimo būdus tiria psichologija. Ji teikia duomenis apie situacijų analizės galimybes, asmenybės vertybių ir pomėgių nustatymą, gebėjimų vertinimą, socialinius-kultūrinius veiksnius.
Profesinio tikslo nustatymas, strategijos ir taktikos parinkimas ir jos įgyvendinimas susiję su žmogaus karjeros koncepcijos suvokimu. Išskiriamos keturios koncepcijos:

• Stabili: karjeros pasirinkimas įvyksta ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu ir išlieka nuolatinis.
• Besikeicianti: karjeros pasirinkimas niekada nebūna galutinis – žmogus abejoja savo
veiklos tikslingumu ir svarsto kitas galimybes.
• Spiralinė: kas penkis septynerius metus vyksta vertybių įvertinimas iš naujo; naujos
karjeros pasirinkimas. Akcentuojama karjeros, darbo kūrybinės savybės.
• Linijinė: karjera nagrinėjama kaip tarnybos palaipsnis judėjimas š viršų, nuoseklus
kilimas visomis hierarchijos pakopomis.

Efektyvus karjeros valdymas reikalauja savosios karjeros identifikacijos ir jos vykdymo. Karjeros valdymas darbuotojo veikla projektuoja, kaip savo profesiniu tikslų įvertinimą, šiu tikslų igyvendinimo galimybių paieška, gebėjimą prognozuoti, turimų išteklių įvertinimą, kompetencijos kėlimą, kintant veiklos sąlygoms.

Ypatingą dėmesiį reikėtų skirti asmeniniam tobulėjimo planavimui. Asmeninis tobulėjimas remiasi šiomis idėjomis: savęs tobulinimo, savęs reguliavimo, socialinęs adaptacijos, savęs pažinimo, kontrolės ir savęs realizavimo. Tai leidžia sėkmingai adaptuotis prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų, lanksciai reaguoti i pokyčius, tobulinti mąstymo kokybę, priimti neįprastus sprendimus. Profesinės karjeros projekcija numato atsakingą požiūrį į dabartį ir ateitį, perspektyvos suvokimą, tikslinių užduočių sudarymą, motyvaciją bei metodų, būdų ir technologijų paieška, kaip pasiekti užsibrėžto tikslo.
Taigi karjeros valdymas – tai judėjimas individualia trajektorija, kuria nustato asmuo tinkamai įvertinęs savo norus, jų realizavimą bei naujų galimybių paieška. Asmeninio tobulėjimo planavimas yra ne vien tik tai bet koks judėjimas į priekį tarnybos pakopomis; karjeros augimas – tai perėjimas į naujus profesinės veiklos lygius.
Karjeros valdymo būtinumą galima apibūdinti kaip nuolatinės sąveikos tarp organizacijos ir darbuotojo būtinumą. Pagrindinė darbdavio problema – kokio pobūdžio karjera pasiūlyti darbuotojui, prieš tai įvertinus veiksnius, darančius įtaką sprendimui. Esant konkurencinės rinkos sąlygoms, motyvuota ir bendradarbiaujanti darbo jėga tampa diferenciacijos veiksniu, tai darbdaviai turėtų karjeras valdyti taip, kad suprastų darbuotojų potencialo vertę. Jeigu darbdaviai negali pasiūlyti darbo visam gyvenimui, tuo atveju, jie turi sudaryti psichologines sutartis su darbuotojais, vertindami ju asmeninius siekius, darbo galimybes bei siūlydami finansinį saugumą.
Karjeros valdymo galimybė– sudaryti taip vadinama „karjerogramą“. Tai planas, sudaromas kas 5-10 metų, kuriame iš vienos pusės administracijos pareigos darbuotojo atžvilgiu, o iš kitos pusės – darbuotojo išsilavinimo lygio, kvalifikacijos, profesinių gebėjimų įsipareigojimai.
Apibendrinat, galima teigti, kad karjeros valdymas susideda iš dviejų komponentų: darbdavys, atstovaujantis organizacija, ir darbuotojas. Jų tarpusavio sąveika užtikrina efektyvų karjeros valdymaą, t.y. darbuotojas patenkina savo poreikius ir lūkesčius, o darbdavys disponuoja kvalifikuotu, motyvuotu, lojaliu darbuotoju.
Karjeros valdymas yra butinas, norint išlaikyti pusiausvyra tarp organizacijos ir individo (darbuotojo) perspektyvų, galimybių.

1.6 KARJEROS VALDYMO MODELIAI

Karjeros valdymo galimybių ivairovė atsiranda dėl pagrindinių keturių karjeros modelių: „tramplinas“, „kopėąios“, „gyvatė“ ir „kryžkelė“.
Karjeros modelis „tramplinas“ labai paplitęs tarp vadovų ir specialistų. Darbuotojo gyvenimo kelias – ilgas kilimas hierarchijos pakopomis, palaipsniui augant jo potencialui, žinioms, patirčiai ir kvalifikacijai. Darbuotojas paskiriamas įaukštesnes pareigas, kurių atlyginimas yra didesnis.
Darbuotojas tam tikrame karjeros etape eina aukšciausias pareigas savo karjeros atžvilgiu ir stengiasikuo ilgiau eiti šias pareigas. O vėliau „šuolis nuo tramplino“ – išėjimas į pensiją.
Karjeros modelis „kopėčios“ numato, kad kiekviena tarnybos pakopa yra tam tikros pareigos, kurias darbuotojas eina fiksuotą laiko tarpą, pavyzdžiui, ne ilgiau kaip 5 metus. Šio laikotarpio pakanka, kad pritapti ir įeiti i naujas pareigas, dirbant visu pajėgumu. Augant kvalifikacijai, potencialui ir patirčiai vadovas ar specialistas kyla tarnybos pakopomis. Kiekvienas naujas pareigas eina po kvalifikacijos kėlimo.
Aukšciausios karjeros pakopos darbuotojas pasieks esant maksimaliam potencialui, t.y. kai sukaupta didelė patirtis ir įgyta aukšta kvalifikacija, profesinės žinios bei gebėjimai. Po aukšciausių pareigų, pradedamas darbuotojo palaipsnis judėjimas žemyn, esant ne tokiam intensyviam darbo apkrovimui, šis darbas nereikalauja sudėtingų sprendimų priėmimo, vadovauti dideliam kolektyvui. Taciau vadovo ar specialisto, kaip konsultanto vertė organizacijai yra labai svarbi. Šio karjeros modelio psichologinis nepatogumas atsiranda pirmiesiems vadovams, nes jiems sunku atsisakyti „pirmųjų vaidmenų“.
Karjeros modelis „gyvatė“ taikomas vadovams ir specialistams. Šis karjeros modelis numato horizontaluji darbuotoju judėjimą iš vienų pareiguų į kitas pareigas, kurių trūkmė trumpalaikė (1-2 m).
Pavyzdžiui, po studijų vadybininku mokykloje, meistras dirba iš pradžių dispečeriu, technologu ir ekonomistu, o tik po to paskiriamas į cecho vadovo pareigas. Tai suteikia galimybę linijiniam vadovui labiau įsigilinti i konkrečias vadovavimo funkcijas, kurios pravers einant aukštesnes pareigas. Norėdamas tapti organizacijos direktoriumi, vadovas 5-9 metus eina direktoriaus pavaduotojo pareigas personalo, komercijos ir ekonomikos klausimais ir visapusiškai studijuoja svarbias veiklos sritis. Šis modelis numato vadovavimo sistemoje nuolatini personalo judėjimą, aiškią paskyrimo ir judėjimo sistemą bei išsamų, detalizuotą organizacijos psichologinio klimato tyrinėjimą. Šis modelis labiausiai paplitęs Japonijoje didelėse organizacijose.
Karjeros modelis „kryžkelė“ – po tam tikro fiksuoto ar permainingo laikotarpio pasibaigimo, darbuotojo darbas yra kompleksiškai vertinamas (atestacija), po atestacijos rezultatų yra sprendžiama
apie darbuotojo paaukštinimą, rotaciją ar pažeminimą pareigose. Filosofiniu požiuriu, tai amerikiečių karjeros valdymo modelis, orientuotas i asmenybės individualumą.

Po tam tikro laikotarpio pasibaigimo, pavyzdžiui, po 5 darbo metų cecho vadovo pareigose, darbuotojas iš naujo pereina specializuotą studijų kursą vadybininkų mokykloje. Jeigu jo profesinės žinios ir įgūdžiai, potencialas ir kvalifikacija, sveikatos buklė ir darbingumas yra aukšto lygio, o santykiai su kolektyvu be konfliktų, tuo atveju, darbuotojas rekomenduojamas užimti aukštesnes pareigas.
Jei vadovo potencialas yra vidutinio lygio, tačiau jis turi reikiamas profesines žinias ir įgūdžius, užimti atitinkamas pareigas, be to, jo sveikatos ir psichologinė būklės yra stabilios, tai ji rekomenduoja perkelti į kitas pareigas (rotuoti), pavyzdžiui, į kito cecho vadovo pareigas.
Tuo atveju, kai vadovo vertė yra žema, profesinis pasiruošimas neatitinka einamų pareigų, kolektyve pasižymi kaip konfliktuojanti asmenybė, tada sprendžiama apie jo pažeminimą pareigose arba apie atleidimą iš darbo dėl grubių organizacijos filosofijos pažeidimų.
1.7 KARJEROS PASIRINKIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI IR ETAPAI
Yra įvairių karjeros pasirinkimo pagrindimo teorijų.
E.H.Schein’as sukūrė “karjeros pagrindų” teoriją, kurioje teigiama, jog karjeros pasirinkimas priklauso nuo “pagrindų”. “Pagrindai” – tai motyvų, vertybių ir individo sugebėjimų kompleksas. Skiriami 5 karjeros “pagrindai”:
1-as pagrindas – vadovavimo kompetencija. Tai sugebėjimai ir vertybės, kurios sudaro pagrindinę valdymo idėją.
2-as pagrindas – techninė-funkcinė kompetencija. Tai sugebėjimai atlikti konkretų darbą.
3-ias pagrindas – saugumas. Individai siekia susieti savo karjerą tik su ta organizacija, kurioje dirba. Jie tikisi, kad organizacija supras jų poreikius, įvertins sugebėjimus ir sudarys reikiamas sąlygas karjerai.
4-as pagrindas – kūrybingumas. Individas turi stiprų kūrybos poreikį. Dažnai šis pagrindas būdingas verslininkams, technikos kūrėjams.
5-as pagrindas – autonomija ir nepriklausomybė. Individai, turintys tokį “pagrindą”, mano, jog organizacija per daug reglamentuoja jų veiklą ir siekia autonomijos.

Šiai teorijai labai artima darbuotojų karjeros orientacijos schema.
Į įvertinimą besiorientuojantys darbuotojai yra labai atsakingi – jie siekia gero įvertinimo ir kaip atlygio už tai – sėkmingos karjeros. Į saugumą besiorientuojantys darbuotojai yra patenkinti pasiektu savo lygiu ir stengiasi jį išlaikyti, į aktyvumą orientuoti darbuotojai siekia naujo, ir tuo yra vertingi. Į gabumų panaudojimą orientuoti darbuotojai siekia realizuoti savo gabumus, todėl pirmiausia ieško pareigybių, leidžiančių jiems atsiskleisti. Į individualybės išsaugojimą orientuoti darbuotojai pirmiausia siekia dirbti savarankiškai.
M.Driver’is išskyrė keturis pagrindinius karjeros tipus:
I. Tranzitinis. Šiuo atveju aiškaus karjeros vystymo modelio nėra. Individai pasyviai pereina iš vienos organizacijos į kitą.
2. Pastovus. Individai pasirenka profesiją visam gyvenimui. Jie labiau linkę prie stabilios veiklos, ne prie įvairių pokyčių.
3. Linijinis. Karjera pasirenkama anksti. Daug dėmesio skiriama nuolatiniam kilimui karjeros laiptais.
4. Spiralinis. Tai neplanuotas, dažnai atsitiktinis tobulinimasis ir savarankiškas augimas. Karjeros tikslai gali periodiškai keistis.
M.Driver’is susieja šiuos karjeros tipus su E.FI. Schein’o karjeros “pagrindais”.

M.Driver’io nuomone, organizacijas galima suskirstyti į tokius pat tipus kaip ir karjeras. Organizacija, atitinkanti tranzitinį tipą, yra veikli, nesuvaržyta, joje mažiau formalių procedūrų. Linijinės ir pastovios organizacijos turi klasikinę pirmidinę valdymo struktūrą ir griežtą kontrolės sistemą.
J.L. Holland’o teigimu, individai yra linkę rinktis tas veiklos sritis, kurios atitinka jo asmeninę orientaciją. Jis išskyrė šešis individų tipus ir juos atitinkančias profesines sritis:
1. Realistinis tipas. Šio tipo individai pasižymi dideliu fiziniu aktyvumu, teikia pirmenybę darbinei veiklai su mašinomis, mechanizmais.
2. Tiriamasis tipas. Tai individai linkę analitiniam darbui, sėkmingai atlieka tikslius, mokslinius darbus.
3. Socialus tipas. Tokie individai daugiau linkę dirbti su žmonėmis.
4. Konvencionalus tipas. Šio tipo individai vertina nuostatas, instrukcijas, reglamentuotą veiklą. Jie mielai dirba su duomenimis, įrašais, savo poreikius jie pajungia organizacijos tikslams.
5. Iniciatyvus lipas, tai individai linkę vadovauti kiliems, didesnes kompetencijos.
6. Meninis tipas. Tokie individai mėgsta išreikšti save, yra linkę į meninę kūrybą, emocingi.
J.L.Holland’o nuomone, jeigu dominuoja viena iš minėtų orientacijų, tai individas pasirinks profesija, atitinkančią šią orientaciją. Jei yra kelios stiprios orientacijos, individas, pasirinkdamas profesiją patiria vidinį konfliktą.
Schemoje pateikta J.L. Ilolland’o pasiūlyta tipų analizė. Autorius nustatė, kad kuo arčiau viena kitos yra dvi šešiakampyje pateiktos orientacijos, tuo tokio individo tipai yra pranašesni.
J.L.I Holland’o manymu, individas, pasirinkdamas karjerą, turi atsižvelgti ir į savo polinkius. Tam gali būti panaudota paveiksle pateikta schema. Joje pateikiamos šios pagrindinės veiklos kryptys.

Pagal šią schemą, įvertinus savo sugebėjimus, galima pasirinkti norimą darbinę veiklą. Reikiamų sugebėjimų neturintis individas gali juos išsiugdyti.
Apskritai galima teigti, kad, be vidinių karjeros pasirinkimo veiksnių: asmeninės orientacijos, savybių komplekso ir pan., reikia skirti ir išorinius karjeros veiksnius (žr. 5 pav.).
Didelę įtaką daro šeima, draugai, socialinė grupė, bendra ekonominė situacija krašte ir konkrečioje įmonėje. Labai stipri ir visuomeninių nuostatų įtaka. Tarp vidinių ir išorinių veiksnių visada yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau juos galima ir suderinti, jei įmonė vadovaujasi pažangiomis idėjomis: laimi stipresnioji pusė, todėl neabejotinas yra asmenybės vaidmuo.

2. PERSONALO KARJEROS VALDYMAS
Kiekviena įmonė, norėdama organizuoti sistemingą karjeros plana¬vimą, turi sukurti atitinkamą individualios karjeros planavimo ir realizavimo sistemą. Jos viena nuo kitos skiriasi:
– karjeros planus sudarančių darbuotojų skaičiumi;
– vadovybės, darbuotojų įtraukimo į karjeros planavimą ir realizavimą lygiu;
– karjeros planavimo / realizavimo reglamentavimo lygiu.
Karjeros planavimo sėkmę lemia bendros individo, tiesioginio vadovo ir organizacijos pastangos, tačiau svarbiausias vaidmuo ir atsakomybė tenka individui.
Labai svarbus tiesioginio vadovo vaidmuo. Vadovas turi padėti pavaldiniams planuoti karjerą, nukreipti juos reikiama linkme, konsultuodamas įvairiais plana¬vimo proceso klausimais, padėdamas įvertinti karjeros galimybes.
Racionaliai planuoti karjerą galima tik bendromis individo, tiesioginio vadovo, personalo skyriaus darbuotojų pastangoms.

Karjeros sėkmė priklauso nuo tinkamo profesijos ir organizacijos pasirinkimo. Karjeros pasirinkimą nulemia įvairios aplinkybės ir veiksniai.
1.Karjeros planavimo/realizavimo proceso paruošiamasis etapas (1, 2 punktai). Priimamas sprendimas dėl tokios sistemos būtinumo. Čia lemiamas yra vadovybės – savininko vaidmuo. Daugelyje nedidelių įmonių visi darbuotojai lengvai apžvelgiami, pasikeitimai taip pat palyginti lengvai numatomi, vadovas – savininkas tvirtai įsitikinęs (dažnai ne be pagrindo), kad jo priimami sprendimai yra “objektyvūs”. Tokioje situacijoje kalbėti apie karjeros diegimo sistemą būtų nerealu.
Organizuojant karjerą, iškyla karjeros planavimo/realizavimo reglamentavimo lygio problema. Ji apima dokumentinį ir metodinį sistemos aprūpinimą. Standartinė dokumentacija, tipinės jos užpildymo metodikos labai palengvina ši darbą. Problemų čia gana daug, todėl 1 lentelėje parodyti pagrindiniai darbai bei jiems atlikti naudojamos dokumentacijos nomenklatūra, smulkiau panagrinėti tokie dokumentai, kurie mūsų perso¬nalo ugdymo praktikoje beveik netaikomi.
Galima skirti tris pagrindinius karjeros planavimo reali¬zavimo proceso etapus.

3 lentelė. Karjeros planavimo realizavimo etapai ir dokumentacija

Karjeros planavimo / realizavinio etapas

Priemonės pavadinimas

Naudojama dokumentacija

I

II

III

1. Karjeros formavimo koncepcijos suformulavimas

1.1 . Iniciatyvinės grupės sudarymas

1.2. Koncepcijos projekto parengimas

1.3. Projekto aprobavimas

1.1.1. Vadovybės įsakymas

1.2.1. Konecpcijos projektas

1.3.1. Vadovybės nutarimas arba įsakymas

2. Karjeros formavimo koncepcijos propagavimas

 

 

2. l. Formalaus eigos reglamento parengimas

2.2. Propagandinių renginių – seminarų. grupinių konsultacijų ir pan. organizavimas

2.1.1. Koncepcijos įgyvendinimo reglamentas

2.2. l. Atsakingo vykdytojo parengiamas renginio scenarijus

 

 

 

3. Perspektyvinių įmonės karjeros galimybių

įgyvendinimo nustatymas

 

3.1 Perspektyvinio personalo poreikio planavimas

 

 

 

3.1.1 Pavadavimo planas

 

 

 

4. Personalo (individo) įvertinimas

 

4.1 Masinio ivertinimo priemonės;

4.2 Savęs vertinimo priemonės;

4.3 Konsultantų, aplinkinių

įtraukimas į įvertinimą;

 

4.1.1 Įvertinimo rezultatai;

4.1.2 Individualus pokalbis, kurio metu supažindinama su rezultatais;

4.2.1 Savęs vertinimo anketos ir eigos reglamentas;

4.3.1 Pagalbos reglamentas;

4.3.2 Vertinimo iš viršaus /iš apačios metodikos

 

 

Didelėse įmonėse tokia sistema labai padėtų didinti darbo efektyvumą. Reikia pasiekti, kad ši sistema būtų vieno¬dai suprantama vadovybės, atskirų darbuotojų. Labai svarbu nugalėti baimę, kad šioje sistemoje bus laimėtojų ir pralaimėjusiųjų, ir įtikinti, jog laimės visi. Ši nuostata karjeros planavimo ir realizavimo sistemoje turi būti aiški, be jos dauguma patirs didelį vidinį pasipriešinimą. Tokiai sistemai realizuoti reikia labai daug lėšų. Labai svarbu parengti pagrindinius procesus reglamentuojančią dokumentaciją, leidžiančią vienareikšmiškai išspręsti vieną ar kitą problemą. Problema ta, kad ši dokumentacija yra mažiausiai reglamentuota ir reikalauja iš įmonių daug darbo ir iniciatyvos.
Kita svarbi šio etapo darbų grupė – pati propaganda ir informavimas. Priemonės labai įvairios, tačiau galima drąsiai teigti, kad:
– negalima pasitenkinti bendra informacija kolektyvo ar atskirų padalinių susirinkime, nes ši informacija bus per daug bendra;
– negalima šio darbo pavesti tiesioginiams padalinių vadovams; dažnai jie patys nepakankamai informuoti, be to jų nuostata gali būti priešinga.
Pagrindinė supažindinimo forma – tai grupiniai renginiai, apimantys įvairaus lygio darbuotojus, vedami šia koncepciją rengusių specialistų ar patyrusių konsultantų iš šalies. Užsienyje tai įvairiai vadinami seminarai, vedami aktyviais mokymo metodais.

2. Individualios karjeros planavimo etape:
– nustatomi šios srities įmonės interesai – sudaromi perspektyviniai
pavadavimo planai;
– remiantis tiek įmonėje naudojama įvertinimo sistema, tiek ir savęs įvertinimu, aplinkinių nuomone, galų gale mėginant gauti objektyvų, abi puses tenkinantį įvertinimą, nustatomi individo interesai, siekiai, gabumai;
– sudaromas karjeros planas, įvertinantis individo ir įmonės siekius, ir jo realizavimo priemonės, taip pat numatoma, kokios vadovybės pagalbos reikės priemonėms įgyvendinti.
Šiame etape yra daugiausia neišspręstų sprendimų. Pavadavimo plano sudarymas, formalios įvertinimo sistemos gana gerai žinomos, o veiksmai, susiję su individo įtraukimu į savo karjeros planavimą, turi būti papildomai nagrinėdami.
3. Individualios karjeros priemonių realizavimo, įvertinimo ir karjeros realizavimo etapas apima dar mažai mūsų personalo literatūroje nagrinėtus klausimus. Karjeros priemonių realizavimo sėkmės įvertinimas kiek panašus į pakartotinį personalo vertinimą, o karjeros priemonių ir karjeros realizavimą reikia tirti papildomai.

Už individualios karjeros realizavimo priemones pirmiausia atsakingas pats darbuotojas, o tai iš esmės keičia pas mus vyraujančią realizavimo schemą. Pagal senas tradicijas kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas yra ne paties darbuotojo, bet valstybės, įmonės problema. Taigi galima akcentuoti du naujus reikalavimus:
– atsakomybės už savo kvalifikaciją, jos lygį įsisąmoninimo būtinumą;
– savo individualaus laiko planavimo, pažangių mokymosi metodų būtinumą.
Tai vėl reikalauja iš įmonės imtis atsakomybės už švietėjišką darbą. Be šito darbuotojas neturės pradinio impulso, o pasikliauti tuo, kad pats „kietas” gyvenimas rinkos sąlygomis jį privers, daugeliui būtų per sunku, nes nematant tokio įprasto iki šiol įmonės suinteresuotumo, susiklosto klaidinga darbuotojo nuomonė, kad įmonei jo kvalifikacija visiškai nesvarbi.
Neretai karjera suprantama kaip vertikalus darbuotojo perėjimas i aukštesnes pareigas. Tačiau tai labai supaprastinta nuomonė, dažnai neatitinkanti darbuotojų vertybių sistemos. Net šiais ekonominiu požiūriu sunkiais laikais atlikti tyrimai rodo, kad vadovaujančiam personalui įdomus darbas yra vienas svarbiausiu stimulų. Žinoma, dažniausiai aukštesnio lygio pareigybės darbas ir yra įdomesnis, tačiau toli gražu ne visada, todėl neretai vertikalios karjeros pagrindinis stimulas – materialinis atlyginimas, įtakos padidėjimas. Prie vertikalios karjeros perdėto vertinimo prisideda ir tai, kad pas mus dar gana stiprus vadovo kultas ir su tuo susijęs geresnis darbo užmokestis, dažnai net žemutiniame vadovavimo lygyje. Todėl neretai aukštos kvalifikacijos specialistai tik dėl didesnio atlyginimo pereina į vadovaujamas pareigas. Tai šalintinas trūkumas ir mūsų darbo užmokesčio sistemoje, kai mokama už pareigybės pavadinimą, o ne už atliekamą darbą.
Karjera yra sietina su tokiais darbo keitimo būdais:
– išplečiant darbuotojų darbo turinį horizontaliai, kai tame pačiame lygyje išmokstama papildomų darbų;
– išplečiant darbo vietos turinį, kai išplečiama darbo vietoje atliekamų uždavinių grupė; tokios galimybės realiai susidaro kompiuterizuojant darbo vietas, nes padidėja sprendžiamų uždavinių kompleksiškumas ir į žemesnį lygį perduodama sprendimo teisė;
– išplečiant darbo vietų turinį, nuolatos keičiant darbo vietas;
– taikant dalinio darbo laiko sistemas, arba atliekant dalį bendro darbų komplekso – grupinio darbo atvejis ir kt.

Darbuotojų ir jų motyvų įvairovė didelė, kiekvienas karjerą supranta savaip, pavyzdžiui, kaip galimybę nuolat kelti kvalifikaciją, dirbti prestižinėje įmonėje, dirbti tame, o ne kitame kolektyve. Tai ne karjera siaurąja prasme, bet kai kuriais aspektais ją galima sutapatinti su karjera plačiąja prasme, kai darbuotojui leidžiama daryti įmonėje tai, ko jis iš tikrųjų nori.

3. KARJEROS PLANAVIMAS IR REALIZAVIMAS

3.1 KARJEROS PLANAVIMO INSTRUMENTARIJUS

3.1.1 TIPINIAI DARBUOTOJŲ KARJEROS PLANAI

Prieš sudarant individualų karjeros planą, reikia žinoti jo vykdymo variantus. Tai nepaprasta padaryti įmonėje, neturinčioje reglamentuoto pareigybių sąrašo, kurioje taip pat pavadintas pareigas einantys darbuotojai dirba skirtingą darbą. Reikalingas tipinis dokumentas, kuris leistų susiorientuoti, kokios yra karjeros galimybės savo darbovietėje.
Sudarant įmonės tipinius karjeros planus reikia sudaryti tipinį karjeros planą konkrečiai įmonei. Visa darbo eiga gali būti tokia:
1. Išskiriamos pagrindinės funkcijos. Galima pasinaudoti tiek bendromis (planavimas, analizavimas, apskaita, kontrolė, vadovavimas), tiek konkre¬čiomis funkcijomis (aprūpinimas, gamyba, pardavimai), arba jas sujungti mėginant sukomponuoti aiškiai apžvelgiamą sistemą. Labai sunku, tačiau būtina suformuluoti vienos dimensijos funkcijų klasifikatorių. Pavyzdžiui, išskiriama gamyba, aprūpinimas, aptarnavimas (techninis, apskaita, planavimas, darbo užmokesčio organizavimas ir pan.), marketingas (reklama, rinkos tyrimai, pardavimai).
1. Visos pareigybės į darbo vietos suskirstomos į lygius pagal darbo sudėtingumą. Galimas ir supaprastintas pirmo etapo variantas – nustatytidarbo vietos rangą pagal gaunamą darbo užmokestį, tačiau tik suprantant,kad darbo užmokestis dažnai neatspindi darbo turinio ir kad toks skirstymas yra laikinas.
2. Atliekama tarpgrupinės faktiškos karjeros analizė. Analize leidžia išaiškinti tiek tarplunkcinį, tiek atskirų lygių judėjimą, nustatyti uždaras, giminingas funkcijas.
Suformuojamas siūlomas tipinis karjeros planas, kuriame parodomi galimi karjeros variantai ir tam reikalingos sąlygos. Čia reikia įvertinti pareigybių reikalavimus. Tipinis karjeros planas gali būti sudaromas kiekvienai funkcijai ar giminingų funkcijų grupei, papildomai nurodant ryšius su kitomis funkcijomis.

3.1.2 Karjeros plano sudarymas, taikant scenariju metoda

Scenarijų metodo esmė.
Čia scenarijus – tai būsimosios situacijos ir jos rutuliojimosi aprašymas pagal nustatytas taisykles. Jo paprastai sudaromi du variantai – optimistinis ir pesimistinis. Čia apibendrinama tiek kiekybinė, tiek kokybinė informacija, todėl jam būdingas kompleksiškumas.
Universiteto Vadybos magistrantės karjeros planas.

1. Pradinė situacija. Esu Vadybos magistrante. Specializacija -verslo vadyba. Moteris, netekėjusi, 23 metu. Scenarijaus tikslas -suformuoti galimus veiklos variantus, baigus universitetą.
2. Uždavinio analizė. Tikslas – pasirinkti tinkamiausia tolesnės veiklos sritį. Esu numačiusi veiklos kryptis – mokslą arba ūkinę veiklą. Mano teigiamos ypatybės.

Asmeniniai bruožai: esu reikli sau, darbus stengiuosi atlikti tik labai gerai, iki galo, pasitikiu savo jėgomis. Neigiamos mano ypatybės:
1. Asmeninės: spontaniška, labai plačių interesų, neturiu intereso gilintis i vieną sritį, esu nekantri ir paviršutiniška.
2. Žinių: neturiu nė vienos srities gilių žinių, žinių diapazonas platus, bet jų lygis kol kas žemas. Neturiu siauros srities, į kurią galėčiau susikoncentruoti, visos sritys man įdomios.
3. Aplinkos veiksnių analizė. Tiriant aplinkos veiksnius, derėtų atsakyti i šiuos klausimus:
– kokie yra mano aplinkos veiksniai?
– kaip jie veikia mano galimybes ir veiklos kryptis?
– kurie iš jų yra aktyvūs, kurie pasyvūs?
Išskirtas dvi numatomas veiklos sritis labiausiai veikia bendrai ūkinei ir mokslinei veiklai įtaka darantys veiksniai. Visus svarbiausius veiksnius suskirstome į aktyvius ir pasyvius:
4. Pasekmių analizė. Pasirinkus bet kurį scenarijų, reikia rinktis vieną iš daugelio galimų alternatyvų. Mokymosi scenarijuje reikia numatyti, į kokią aukštąją mokyklą ir kokią doktorantūros kryptį bus orientuojamasi, o darbo scenarijuje – kaip pasirengti vienai iš funkcijų.
5. Galimų trikdžių analizė turi atsakyti į klausimą, ką darysime, jei:
– darbovietės politika darbuotojo atžvilgiu bus netolerantiška;
– sutrukdys šeimyninės aplinkybės (vedybos, tėvų slaugymas);
– mano jėgoms konkurencijos lygis bus per aukštas.
6. Galutinė išvada.
Stengsiuosi realizuoti pirmąjį scenarijaus variantą, nes:
– jis kur kas saugesnis ir garantuoja vidutinį gyvenimo lygį mažiausiai penkeriems neaiškios situacijos metams;
– jis neužkerta galimybės toliau dirbti, atvirkšciai, firmose pradedamas justi darbuotoju su moksliniais vardais poreikis;
– čia galima derinti abu variantus (eiti antraeiles pareigas, o savo moksliniame darbe nagrinėti firmai aktualius klausimus).
Bendra išvada. Atliktas realus darbas ne visai atitinka scenarijų metodo keliamus reikalavimus, kai kurios procedūros yra supaprastintos. Tačiau tai greičiau nauda, o ne trūkumas. Įmonėje ne visi karjeros planavimu besirupinantys žmonės yra nuodugniai perpratę šiuos sudėtingus metodus, o pateiktasis pavyzdys gana gerai parodo, kokius klausimus reikia apsvarstyti planuojant savo karjerą.

3.1.3 KARJEROS PLANAVIMO IR REALIZAVIMO ORGANIZAVIMAS IR PROBLEMOS

Karjeros planavimas nėra naujas dalykas. Jau 1920 m. JAV kai kurios kompanijos sudarinėjo tokias programas. Tačiau mūsų šalyje daugelis organizacijų tik dabar pradeda tai daryti.

Kaip matyti, karjerą sąlygoja ir individas, ir organizacija. Karjeros planas sudaromas tokiais etapais:
1) asmeninių sugebėjimų, interesų ir karjeros tikslų įvertinimas, kurį
atlieka pats individas;
2) individo potencialo įvertinimas, kurį atlieka organizacija;
3) susipažinimas su informacija apie karjeros galimybes organizacijoje;
4) karjeros koregavimas, siekiant numatyti realius tikslus ir priemones jiems pasiekti.

Daugelis darbuotojų neanalizuoja savo sugebėjimų, interesų ir karjeros tikslų dėl to, kad jie neskiria tam reikiamo dėmesio. Organizacijos turi skatinti savęs įvertinimą ir sudaryti tam sąlygas. Konsultacinio pokalbio metu individas gali atskleisti savo polinkius ir įvertinti galimybes; tikslinga išsiaiškinti asmenines problemas, kadangi jos dažnai nulemia individo karjeros siekius. Kai kurios organizacijos, kad palengvinti darbuotojams įvertinti save, praktikuoja psichologinį testavimą, lai padeda individui nustatyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
Organizacijos savo darbuotojams vertinti naudoja kelis informacijos šaltinius. Dažniausiai tai yra darbuotojo asmens byla, kurioje pateikta informacija apie išsimokslinimą, ankstesnes darbovietes ir kt. Kitas dažnai naudojamas informacijos šaltinis – individo darbo rezultatų ir savybių įvertinimas.
Numatant realius karjeros tikslus, individui būtina žinoti jos galimybes ir ribas organizacijoje. Todėl organizacija privalo supažindinti darbuotojus su poreikio prognozėmis, nuolat informuoti apie laisvas vietas.
Individo karjerą organizuoja tiesioginis vadovas, personalo skyriaus specialistas arba abu kartu, glaudžiai bendradarbiaudami su darbuotoju. Ulbai svarbus tiesioginio vadovo vaidmuo. Tiesioginis vadovas, organizuodamas darbuotojo karjerą, gali atlikti komunikatoriaus, mokytojo, vertintojo, trenerio, auklėtojo, patarėjo, ryšių organizatorius, orientatoriaus ir advokato funkcijas.

Komunikatorius vadovas organizuoja formalius ir neformalius pokalbius su pavaldiniais. Jų metu išsiaiškina pavaldinių interesus ir karjeros siekius. Mokytojas padeda darbuotojui išugdyti su būsima karjera susijusius įgūdžius, interesus, vertybes. Padeda susi¬pažinti su galimais karjeros variantais, jų realizavimo galimybėmis, kartu su pavaldiniu sudaro pasirinktos karjeros realizavimo strategiją. Vertintojas numato svarbiausius darbo elementus, vertina darbuotojo darbą ir patį darbuotoją, darbo tikslus, turinį, skatina dirbti efektyviai. Treneris suteikia specifinių techninių ar kitokių darbo įgūdžių, moko komunikuoti su bendradarbiais. Auklėtojas sudaro darbuotojui sąlygas plėsti savo akiratį organizacijoje, už jos ribų, rodo asmeninį pavyzdį. Remia darbuotoją, iškeldamas laimėjimus tiek organizacijoje, už jos ribų. Patarėjas informuoja apie formalias ir neformalias karjeros galimybes, pataria, kaip racionaliausiai naudoti priemones, reikalingas numatytai karjerai įgyvendinti. Ryšių organizatorius- padeda suburti darbuotojus, kurie gali padėti vieni kitiems siekti individualių karjeros tikslų, nukreipia darbuotojus ta linkme, kur jie turės geriausias galimybes tobulėti. Orientatorius padeda darbuotojams suprasti karjeros, asmenines, sveikatos problemas ją realizuojant ir padeda numatyti jų sprendimo galimybes. Advokatas atstovauja darbuotojo interesams aukštesniuose valdymo lygiuose, sprendžiant konkrečias karjeros problemas.

Tiesioginiai vadovai, kurių santykiai su darbuotojais yra geri, sėkmingai atlieka visas minėtas funkcijas. Jas realizuodami, jie laikosi šių reikalavimų:

– veikia kaip karjeros konsultantai: vadovas, organizacija karjeros organizavimo procese atlieka tik katalizatoriaus vaidmenį.
– laikosi konfidencialumo: karjeros konsultavimas liečia asmenines problemas;
– palaiko gerus santykius: yra nuoširdus su bendradarbiais, stengiasi suprasti jų požiūrį;
– dėmesingai klausosi: norint įgyti pasitikėjimą, reikia mokėti išklausyti kitus;
– nepamiršta alternatyvų: stengiamasi ugdyti bendradarbių mąstysena, neapsiribojant vien tik turima patirtimi;
– pateikia reikiamą informaciją: tai abipusis ryšys, iš vienos pusės, – ko nori darbuotojas, iš kitos, – ko nori organizacija.
– padeda numatyti, planuoti tikslus: vadovas turi būti tik “rezonatorius”. Jis padeda, įvertina, ar numatyti tikslai perspektyvūs įmonės požiūriu. Galutinį sprendimą priima darbuotojas.

Karjeros planavimo rezultatas yra darbuotojo paskyrimas į pareigas. Kar¬jeros plane numatyta darbų seka turi didelę įtaką organizacijos veiklos efektyvu¬mui, todėl svarbu, kad poreikiai laiku būtų patenkinami. Kita vertus, tai turi būti suderinama su darbuotojų interesais, įmonės ir darbuotojų interesus pilnai suderinti sunku, tačiau sistemingas karjeros planavimas padeda sumažinti atotrūkį iki minimumo. Kiekvienos karjeros plane numatytos pareigos pasiekiamos tada, kai individas įgyja reikiamą patyrimą ir yra tam pasirengęs.
Konsultuojant darbuotojus karjeros klausimais, svarbiau pabrėžti realis¬tinį, o ne tradiciškai suprantamą kilimą. To nepadarius, darbuotojui teks spėlioti, kokia bus jo karjera, jei sąlygos organizacijoje pasikeisiu.
Ruošiant organizacijoje karjeros ugdymo programas, susiduriama su daugeliu sunkumų.
Pirmiausia tai susiję su karjeros ugdymo ir darbo jėgos planavimo integracijos būtinumu. Yra akivaizdus ryšys. Karjeros ugdymas numato talento ir sugebėjimų pasiūlą, o darbo jėgos planavimas nusako jų paklausą. Organizacijos, kurios stengiasi realizuoti vieną iš šių dalių, yra suinteresuotos ir kitos dalies tobulinimu. Net ir tose organizacijos, kuriose yra stengiamasi realizuoti šiuos abu procesus, iškyla jų tarpusavio suderinimo problemų. Sunkumų dažniausiai kyla dėl dviejų priežasčių:
1. Abu minėtus procesus atlieka skirtingos orientacijos specialistai. Karjeros ugdymas dažniausiai yra psichologų kompetencija, o darbo jėgos planavimas – ekonomistų/ vadybininkų darbo sritis. Skirtingas šių žmonių išsimokslinimas, patirtis sukuria jų tarpusavio bendradarbiavimo ir supratimo problemą.
2. Labai svarbi priežastis yra organizacinė struktūra. Karjeros planavimui turi įtakos personalo skyriaus darbuotojai, o darbo jėgos planavimui – dar¬bo/planavimo skyriaus darbuotojai. Jie taip pat nepakankamai bendradarbiauja, todėl trūksta informacijos, kas daroma kituose padaliniuose.
Labai dažnai planuoti karjerą apsunkina šeimyninės problemos. Šeima pa¬prastai laukia ne to, ką suteikia karjera, neretai iškyla prieštaravimų tarp vyro ir žmonos karjeros. Siekiant išvengti šių sunkumų, reikia rinkti informaciją apie situaciją šeimoje: ko siekia sutuoktiniai, vaikai, kaip jų interesai suderinti tarpusavyje. Kartais skirtingos įmonės net sudaro bendradarbiavimo sutartis, stengdamosi suderinti jose dirbančių sutuoktinių interesus. Planuojant karjerą ir jos siekiant, dažnai susiduriama su laikinu ar visišku darbo netekimu. Tai padidina stresų, savižudybių, socialinio pasipriešinimo tikimybę. Todėl labai svarbu žinoti priežastis, kurios lemia stresų tikimybę, bei veiksnius, kurie leidžia juos sumažinti: šeimos, bendradarbiu parama netekus darbo.

Tyrimais nustatyta:
1) darbo netekimas visada sukelia stresinę situaciją;
2) tie, kurie praranda darbą ilgesniam laikui ir gauna mažesnę socialinę
paramą, kenčia nuo streso;
3) prasidėjus atleidimams, padidėja įtampa ir tarp liekančių darbuotojų;
4) keletą savaičių po atleidimo pastebimas optimistinis laikotarpis, deda¬
mos didelės pastangos vėl susirasti darbą;
5) netekus darbo, teigiamą vaidmenį vaidina draugai ir šeima.
Organizacija turi būti atsakinga už tolesnį likimą atleistų darbuotojų, todėl ji turi skirti lėšų atleidžiamiems darbuotojams konsultuoti, perkvalifikuoti, kompensacijoms išmokėti.

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Algimantas Sakalas, Algirdas Šalčius „Karjeros valdymas“, 1997, Kaunas,
19 – 53p.
2. Spivak.B.A. „Upravlenije celoveciskimi resursami Enciklopedija“. 2002,Piter

Anglijos bankai

 

Įvadas
Terminas”bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. pr.Kr.), Graikijoje (IV a. pr. Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti.
Pirmieji dabartinių bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Bankai gali teikti laisvas lėšas, teikti kreditą, tarpininkauja atliekant piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.

Anglijos bankininkystės istorijos apžvalga
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus bankas, kuris vedė komercines banko operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžiu savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti ne būtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos jie galėdavo perleisti kitiem žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. Šitaip prasidėjo bankų era.
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų baigiasi jau XIX a. Būdingas naujosios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstumimas. Toji tendencija ryškiausiai pasireiškia Anglijoje ir JAV. Pvz.: 1890m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškėsi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik 1000 skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra 50 tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai. Atsidarę užsienio bankai stengiasi padidinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančius indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (eurovaliuta). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įskaitant JAV bankų filialus, priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.
Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomos palūkanų normų aukščiausios leistinos ribos ir privalomųjų rezervų reikalavimai. Taigi bankininkystei priskiriama įstaigų, kurioms yra netaikomi vietiniai ribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėtas ir Londono bankas, kuriam netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Bankų veikla
Savo veiklą Anglijos bankas grindžia 1946 metų Anglijos banko įstatymu, kuriuo jis buvo nacionalizuotas. Pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skiria valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. Valdytojas skiriamas penkeriems, valdybos nariai ketveriems metams (galima skirti ir pakartotinai). Keturi valdybos nariai, vadinami direktoriais, gali užimti pagrindines Anglijos banko pareigas kaip vykdomieji direktoriai. Prieš kelerius metus įvestos ir jaunesniųjų direktorių pareigos. Likusieji valdybos nariai – ne vykdomieji direktoriai – atstovauja įtakingiems finansų ir pramonės sluoksniams. Valdyba posėdžiauja kas savaitę, atsakydama už visus Anglijos banko reikalus.
Anglijos banko tikslų, pareigų ir veiklos principų deklaracijoje išvardytos tokios Anglijos banko pareigos:
• atsiskaityti parlamentui už savo veiklą ir jautriai reaguoti į visuomenės poreikius;
• teikti vyriausybei ir jos institucijoms gerai pagrįstus, profesionalius patarimus, padėti įgyvendinti jų politinį kursą;
• prižiūrėti finansų institucijas ir rinkas, suprasti jų poreikius, adekvačiai į juos reaguoti;
• savo išteklius tvarkyti taip, kad tai neapsunkintų viso bankininkystės sektoriaus darbo ir kad Finansų ministerijai nekiltų abejonių dėl kapitalo naudojimo efektyvumo;
• siekti, kad vienas Anglijos banko darbuotojas mokėtų savo darbą, būtų apmokytas jį atlikti, aprūpintas viskuo, ko jam reikia, kad jam už tai būtų deramai atlyginta.

Bankų priežiūra
Vienas svarbiausių Anglijos banko uždavinių – šalyje veikiančių bankų priežiūra, kuri 1979 metais buvo juridiškai įteisinta Bankininkystės įstatymu. Bankų priežiūra vykdoma vadovaujantis minėtu įstatymu ir Europos Sąjungos įstatymais direktyvomis. Toliau pateiksime svarbiausius bankų priežiūros Anglijoje bruožus.
Svarbiausias bankų priežiūros tikslas apsaugoti bankų indėlininkus. Anglijoje niekam neleidžiama priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo. Leidimai išduodami ne lengvai: tikrinama pretendentų finansinė būklė, vadovybės sąžiningumas ir kompetencija. Leidimus gavusių bankų veiklą seka Anglijos banko Bankų priežiūros departamentas.
Priežiūros uždavinys – nustatyti, ar bankas yra finansiškai stabilus. Toks patikrinimas dažnai vadinamas “apdairia priežiūra”. Tos priežiūros metu Centrinis bankas nenagrinėja bankų santykių su jų skolininkais ir apskritai su jų klientais, nenagrinėja ir tarp jų kylančių ginčų, jei tik dėl to neatsiranda abejonių , ar tas bankas atitinka bankininkystės įstatymo reikalavimus ir nekyla pavojus jo stabilumui.
Norėdamas gauti leidimą veikti, bankas turi įrodyti Anglijos bankui, kad turi adekvačias sistemas bei kontrolę, adekvačius rezervus beviltiškoms ir abejotinoms skoloms padengti, kad sugeba kvalifikuotai ir apdairiai vykdyti finansines operacijas. Banko direktoriai, vadovai ir kontrolieriai turi būti tinkamai toms pareigoms užimti (paaiškina specialios instrukcijos).
Atliekant Anglijoje bankų priežiūrą, daugiausia dėmesio skiriama žemiau išvardytiems dalykams:
• Kapitalo reikalavimai. Pastovus kapitalas bankams reikalingas galimiems nuostoliams kompensuoti. Remiantis vadinamąja aktyvų rizikos normos (RAR) sistema, kurią rekomenduoja ir Europos Sąjungos direktyvos, jau daug metų skaičiuojama, kiek bankui reikia kapitalo. Esmė ta, kad banko aktyvai suskirstomi į kategorijas, besiskiriančias rizikos laipsniu, ir apskaičiuojama rizikingų aktyvų svertinė suma. Kapitalą dalijant iš tos sumos, nustatoma aktyvų rizikos norma (RAR), išreikšta procentais. Kiekvienam bankui nustatoma riba, žemiau kurios RAR neturi nukristi. Ji priklauso ir nuo individualių banko ypatumų. Pavyzdžiui, banko vadovybės patirties, rizikos koncentracijos, klientūros pobūdžio ir t.t. RAR absoliutus minimumas pagal tarptautinį susitarimą yra 8 procentai.
• Rizikos laipsnis. RAR rodiklis veikia patikimai, kai banko paskolų ir investicijų portfelis yra įvairus, tačiau kai bankas suteikia dideles paskolas vienam klientui, rizika smarkiai padidėja. Todėl 1987 metų Bankininkystės įstatymas reikalauja, kad bankai praneštų apie tokius didelės rizikos atvejus, o Anglijos banko nuomone, paskola vienam skolininkui neturi viršyti 10 proc. Banko kapitalo ir tik labai išimtinais atvejais ji gali viršyti 25 proc. Anglijos bankas taip pat reikalauja iš bankų, kad pastarieji praneštų apie savo paskolas atskiroms ekonomikos šakoms ir svarsto didelės koncentracijos vienoje šakoje, padidinančios riziką, atvejus.
• Likvidumo galimybė. Bankai paprastai neturi tiek lėšų, kad jų užtektų dengti visus jų įsipareigojimus vienu metu, bet privalo turėti pakankamai pinigų ar likvidumų dengti tuos įsipareigojimus, kurių terminai jau baigėsi. Tam reikia turėti ne tik grinųjų pinigų, bet ir subalansuoti jų srautą abiem kryptimis ateityje. Svarbu ir kad indėliai būtų įvairūs.
Centrinis bankas nenustato kokios nors vienodos visiems bankams likvidumų normos, tačiau svarsto šį klausimą su kiekvienu banku individualiai ir reguliariai analizuoja grynųjų pinigų srautą kiekviename banke.
• Atsargos. Bankai privalo turėti savo sąskaitose atsargas beviltiškoms ir abejotinoms skoloms dengti. Nors tų rezervų dydį nustatinėja patys bankai ir juos tikrinantys auditoriai, Centriniam bankui nesikišant, pastarasis vis dėlto turi nuspręsti, ar tų atsargų pakanka ir įvertinti kiekvieno banko paskolų sudarymo politiką.
Anglijos bankas 1987 metais išleido lentelę, palengvinančią bankams rizikos laipsnio skolinant lėšas užsienio valstybėms skaičiavimą. Lentelė kas keleri metai koreguojama.
• Sistemos ir kontrolė. Joks bankas negali patikimai veikti, neturėdamas geros operacijų registravimo sistemos. Vidaus kontrolė turi garantuoti aktyvų apsaugą ir tinkamą įsipareigojimų bei mokėjimų tvarką. Bankai turi įpareigoti buhalterius – ataskaitininkus periodiškai rengti ataskaitas apie banko sistemas bei kontroles ir patvirtinti, kad buvo laikomasi Centrinio banko direktyvų. Jie taip pat pranešinėja apie Centriniam bankui pateikiamų statistinių duomenų tikslumą ir išsamumą. Tai paprastai atlieka jų auditoriai.
Minėtieji buhalteriai – ataskaitininkai, remdamiesi Bankininkystės įstatymu, turi teisę tiesiogiai pranešti Centriniam bankui apie bet kokią susirūpinimą keliančią įvykių raidą.
Kitas kontrolės įrankis yra tikrintojų grupės, sudarytos iš Centrinio banko darbuotojų – profesionalių bankininkų ir auditorių, privalančių periodiškai nušviesti Centriniam bankui visus bankų operacijų aspektus, įskaitant sistemas ir kontrolę, paskolų knygų kokybę ir kt.
Anglijos banke yra speciali tyrimų grupė, tirianti nusikalstamos veiklos (pvz., suskaičiavimo) požymius finansinėje veikloje. Jei reikia, ji bendradarbiauja ir su kitomis tyrimo bei prievartos institucijomis.
• Bankų direktoriai, kontrolieriai, vadovai. Jie turi atlikti Centrinio banko reikalavimą – turi tikti užimamoms pareigoms. Tas tinkamumas nustatomas pagal Bankininkystės įstatymo ir kitų instrukcijų nurodymus, atsižvelgiant į sąžiningumą, kompetenciją, uolumą, nuovokumą.
Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licencijas, priežiūra, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių – ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti savarankiškų komercinių sprendimų. Priežiūros vykdytojai nebando prisiimti bankų vadovų vaidmens ir nurodinėti bankams, kokia turi būti jų strategija. Tačiau prižiūrėtojams rūpi, kad bankų rizikos laipsnis būtų įvertintas adekvačiai, o indėlininkų interesai deramai apginti. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bankų priežiūros uždavinys, ir jei tik indėlininkams iškyla grėsmė, Centrinis bankas turi teisę atimti iš banko licenciją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.
Licenciją galima atimti tik po įvertinimo, kurį vykdo specialūs komitetai, susidedantys iš bankų priežiūros skyriaus vadovų ir vyresniųjų darbuotojų. Tie komitetai nusprendžia, ar pribrendo reikalas pasinaudoti Bankininkystės įstatymo suteiktomis teisėmis. Po to komitetai rekomenduoja tam Centrinio banko direktoriui, kuris atsakingas už bankų priežiūrą, veiksmų programą, ir direktorius priima galutinį sprendimą. Centrinio banko sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja Centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar 6 nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai. Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos dalį.
Indėlų apsaugos programa. Indėlių apsaugai sudaryta indėlių apsaugos programa. Ją tvarko Bankinintystės įstatyme numatyta taryba. Į tą programą visi bankai daro įnašus, proporcingus juose laikomų indėliųsumai. Bankui bankrutavus, taryba padengia indėlininkų nuostolius – 75 proc. indėlio sumos, bet ne daugiau kaip 15000 svarų sterlingų vienam indėlininkui. Kompensuojami tik indėliai svarais sterlingų, įnešti Ddidžiojoje Britanijoje.
Kontaktai su kitomis priežiūros institucijomis. Banku priežiūra kas met tampa sudėtingesnė, bankai vis labiau įsitraukia į prekybą vertybiniais popieriais ir kitokias investicijas. Pagal 1986m. finansinių paslaugų įstatymą numatytas jų priežiųros ir reguliavimo režimas. Centrinis bankas glaudžiai bendradarbiauja su tokios priežiūros ir kontrolės įstaigomis, kad išvengtų dubliavimo.

Anglijos bankų patikimumas
Kur jau kur, bet Anglijoje bankų netrūksta. Barclays, Halifax, HSBC, Lloyds TSB, Royal bank of Scotland, Bank of scotland, Abbey National, Natwest ir turbūt galima parašyti “ir t.t.” Bent viena problema atpuola – patikimumas. Praeitais metais nė vienas iš šių bankų neuždirbo mažiau nei 7 mljrd. svarų. Todėl pasirenkant banką reikia praktiškai žiūrėti tik į tai ką jis gali pasiūlyti gero, ko negali pasiūlyti kiti. Jei nesigilinti į dideles smulkmenas visi jie yra bemaž vienodi, ir jei klausite kieno nors patarimo jis greičiausiai pasakys, kad jo bankas ir yra tas pats geriausias.
Atsidarant sąskaitą banke reikės jūsų paso ir adresą patvirtinančio dokumento. Šiuo dokumentu praktiškai gali būti tik sąskaitą už vandenį, dujas, elektrą ar telefoną. Studentams gali tikti ir mokyklos patvirtinimas, kad jų studentas gyvena štai tokiu adresu, bet su mokyklos adresu paprastai atidaroma tokia nepilnavertė sąskaita su kortele cashline.

Kortelės Cashline
Duodama nepatikimiems klientams. Su ją jūs galite tik pasiimti pinigus iš bankomato. Atsiskaityti su ją negalite niekur. Paprastai turint šią kortelę dar reikia mokėti nuo £5 iki £20 už sąskaitos tvarkymą. Jei jums nepasisekė ir gavote būtent tokią kortelę, paprašykite kad ją pakeistų į normalią. Tai darykite tada kada į jūsų sąskaitą pradės reguliariai įplaukti pinigai.
Debetinė
Kortelė skirta naudoti pinigams esantiems jūsų sąskaitoje. Su ją galite atsiskaityti visur ir visada. Jei esate patikimas klientas su banku galite susitarti dėl pinigų leidimo į minusą. T.y. jei sąskaitoje jau nulis, jūs vis vien kažkiek dar galite išleisti. Barclays ši paslauga yra mokama- 5£/mėn.
Debetinė kortele taip pat gali būti dviejų tipų. VISA ir VISA electron. Didelio skirtumo tarp jų nėra. Tik yra vietų (nedaug) kur elektronų nepriima, taip pat su elekctron negalima atsiskaityti internete.
Anglijoje nėra apmokestinti jokie veiksmai su bankomatais. Jei jūs tikrinsitės balansą ar imsite pinigus iš savo ar ne iš savo banko bankomato joks bankas užtai iš jūsų nepaims nė cento. O jei norės paimti tai prieš atliekant operaciją bankomatas jus apie tai įspės.

SWITCH ir SOLO


Jas išdavinėja bankai HSBC ir NATWEST. SWITCH yra kur kas geriau už VISA elektron. Su ja galima atsiskaityti perkant internetu ir ją priima visur. Solo kažkas panašaus į elektron. Ją gausite kai atsidarysite sąskaita, o po to galite pasikeisti į Switch.
Kreditinė
Atsiskaitydami su ją jūs leidžiate ne savo pinigus. Atsiskaityti galite visur ir visada, taip pat ir pasiimti pinigų iš bankomato. Būtų viskas gerai, tačiau kartą per mėnesį ateina sąskaita, kurią reikia pilnai arba dalinai (min 2%-5% nuo skolintos sumos) apmokėti. Likusiai skolai augs procentai.
Kiek galite išleisti pinigų su savo kortele jums nustato bankas arba kompaniją kuriai ši kortelė priklauso. Tai priklauso nuo jūsų pajamų, išgyvento laiko, kreditinės istorijos (ar visur viską susimokėjote ir pan.). Kreditas gali būti nuo 200£ iki begalybės.
Imant pinigus iš bankomato su kreditine kortele, paprastai paimamas kažkurio procento mokestis. Palūkanos, neapmokėjus sąskaitos, yra didesnės gryniems pinigams, nei pinigams išleistiems perkant prekes ar paslaugas.
VISA ir MasterCart.
Tai labiausiai populiarios kreditinės kortelės.Kas nutiks jei kas nors pasinaudos jūsų kortele ar jos duomenimis?
Anglijoje jūsų nuostoliai nesieks daugiau kaip £50, nesvarbu kiek jūsų pinigų bus išeikvota. Apie pastebėtas bėdas kuo greičiau praneškite bankui ir jis grąžins jums visus pinigus. Maksimaliai jums gali tekti sumokėti £50, arba nieko priklausomai nuo banko, kortelės ir pan.
Kuomet užsisakinėjate bet kokios rūšies kortelę jums ją siūlys apdrausti. Atminkite- NESVARBU jūsų kortelė drausta ar ne, bankas jums pinigus vis vien grąžins. Apdraudus skirtumas yra tik tas, kad tarkim piniginės su 10 kortelių pametimo atveju, jums reiks paskambinti tik vienu numeriu ir visos kortelės bus užblokuotos. Štai ir visa nauda.
Debetinė
Saugumo ir šiek tiek finansinės naudos sumetimais galima pinigus nuo einamosios sąskaitos pervesti į taupomąją. Tai galima padaryti ir automatiškai, pasakius banke, kad kas savaitę nuo vienos sąskaitos į kitą sąskaitą pervestų kažkokią sumą pinigų.
Čekių išgryninimas
Darbdavys gali atsiskaityti su jumis grynais, pavedimu į banką arba čekiu. Čekį galima išsigryninti banke kuriame turite sąskaitą (bankas kuriame neturite sąskaitos neišgrynins jums čekio), arba tam skirtose firmelėse, kurių apstu pagrindinėse gatvėse. Jų pavadinimai yra maždaug tokie “cash point, money shop,” ar kokia nors kita žodžio “cash” arba “money” variacija.
Jei jūs turite sąskaitą banke tai nebus jokių problemų. Nuėję į banką, užpildykite čekiui išgryninti skirtą lapelį kurį rasite prie laukiamojo stalo (paprastai jis būna labai ilgas ir siauras jį rasite ten kur yra eilė prie kasų) ir eikite prie kasų. Už čekio išgryninimą jūsų bankas iš jūsų nepaims nė cento. Jis tuo tik džiaugsis.
Tuo tarpu už čekio išgryninimą sumokėsite iki 10% , o kitur gal dar daugiau. Bet ten čekio išgryninimui nereiks banko sąskaitos.
Pinigų siuntimas.
Galimi keli būdai: per banką kuriame turite atsidarę sąskaitą, daryti perlaidą per pašto skyrių, naudoti Tomas Cook paslaugomis, naudotis firmelėmis, kurios būtent tuo ir užsiima, siųsti voke.
Pirmas būdas t.y. siųsti per savo banką. Galima siųsti dviem būdais: čekiu ir perlaida. Kiekvienas bankas turi savo įkainius šioms paslaugoms. Viena aišku, siųsti čekiu jums bemaž dvigubai pigiau nei perlaida, bet ir laiko užtruks dvigubai daugiau. Kalbant apytiksliai čekio padarymas kainuos jums apie 10£, perlaida – apie 20£. Kaina nepriklauso nuo siunčiamos sumos. Siunčiant abejais būdais pinigų gavėjas dar kažkiek sumokės Lietuvos bankui už pinigų pasiėmimą (tuos mokesčius galite sumokėti ir jūs). Taigi, didesnė nauda siųsti vienu metu didelę pinigų sumą, kad nereiktų siųsti antrą kartą. Jei žinote tikslius siuntimo įkainius neabejotinai pasidalinkite jais.
Kas liečia pinigų siuntimą per bankus, reikia žinoti, kad bankai esantys Lietuvoje turi sudarę sutartis su bankais Anglijoje. Tarkim Vilniaus bankas turi sutartį su Loyds banku, t.y. Loyds bankas yra Vilniaus banko korespondentas. Nauda iš to yra tokia, kad per Loyds banką bus pigiau siųsti pinigus į Vilniaus Banką nei iš bet kurio kito. Tik čia yra viena kliūtis. Jei jūs neturite Loyds banke sąskaitos, pinigų jie nepersiųs. Pinigus galite siųsti tik iš to banko, kuriame turite sąskaitą. Naudojantis banko paslaugomis, pinigai perlaidos būdu pasieks Lietuvą maždaug per 4-7 darbo dienas, čekiu – dvigubai ilgiau.
Antras būdas t.y.norint persiųsti pinigus labai greitai, puikus būdas naudotis pašto perlaida arba Tomas Cok paslaugomis. Jie ima gana nemažą procentą nuo siunčiamos sumos, bet pinigai pasiekia priėmėją per 10 min.
Firmelės užsiimančios pinigų persiuntimais daro tik gražias reklamas. O iš tiesų už pinigų perlaidas ima labai didelius procentus.

Pinigų investavimas


Yra begalė vietų kur galima investuoti savo pinigus. Kai kur investavus galima padvigubinti per du ar tris metus , o kai kur ir prarasti!
ISA (individual saving account)
Tai vienas iš paprasčiausių ir patikimiausių būdų tinkamai investuoti savo pinigus. Ši sąskaita išsiskiria aukštomis ir neapmokestintomis palūkanomis. (Bet kurioje kitoje sąskaitoje pelnas gautas iš palūkanų yra valstybės apmokestintas). Iškart reikia paminėti, kad yra kelios ISA rūšys:
Mini ISA (mini cash). Į šią sąskaitą galima padėti ne daugiau kaip 3000£ per finansinius metus.
Maxi ISA galima investuoti iki 7000£ per finansinius metus. Šis investavimo būdas geras tuomet kada pinigus žadate laikyti min 5 metus. Palūkanos nėra pastovios. Jūsų pinigai yra biržoje, jie investuojami į 100 geriausių Anglijos kompanijų ir priklausomai nuo to kaip jų akcijos kils ar kris, jūs gausite didesnes ar mažesnes palūkanas. Jei akcijų kursas nukris labai smarkiai, po kelių metų jūs galite atsiimti mažiau pinigų nei investavote. Bet tam yra maža tikimybė, nes neįtikėtina, kad visų geriausių 100 kompanijų akcijų kursas nukristų.

Išvados
Šiais laikais bankai užima bene svarbiausią vaidmenį mūsų gyvenime, nes jie saugo mūsų pinigus, be kurių mes negalėtume gyventi. Iš tiesų, bankai yra patikima pinigų saugojimo priemonė. Šiuo metu, žmonės turi didelį bankų pasirinkimą, nei anksčiau. Jie gali išsirinkti sau tinkamiausią banką, kuriame galėtų laikyti savo pinigus.
Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka“, bet ir „parduoda“ pinigus. Taigi bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos teikėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. kita vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau, negu skolinasi iš banko. Tai naudinga ir bankui ir skolintojui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali likinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą..
Bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėja ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

Literatūra
1. Ekonomikos pagrindai. KaunasTechnologija.2001.
2. L. Ališauskas. V. Vaškelaitis. Šiuolaikinės bankų sistemos. Vln.,1998.
3. Makroekonomika. KTU, 2001.
4. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. Aliber. Vln., 1995.
5. http://www.lietuvauzsienyje.com
6. Vytautas Vaškelaitis. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas

Centrinis bankas ir jo funcijos

Įvadas

Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas, už kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m.pr.Kr.), Graikijoje (IV a.Pr.Kr.), Senovės Romoje.
Centriniai bankai – tai vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimizavimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo judėjimą ir pan. Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir tapo centriniu banku. Kitaip nei Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, t.y. nustato savo veiksmus labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, galima teigti, kad jis veikia kaip visuomenės institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus.
Beveik kiekviena valstybė turi Centrinį banką. Jie tarpusavyje skiriasi. Juos galima suskirstyti pagal sau keliamus uždavinius, pagal nepriklausomumo indeksą, t.y. kiek jie yra priklausomi nuo vyriausybinių institucijų. Skiriasi yra skirtingų šalių CB valdyba ir struktūra. Šiame darbe bus analizuojama centrinio banko vaidmuo, pagrindinės jo funkcijos, aptariama CB nepriklausomybės problema. Norint geriau suprasti CB veiklą, būtina išanalizuoti ir atskirų šalių CB, todėl trumpai aprašoma JAV, Anglijos, Vengrijos CB veikla. Bus kalbama ir apie Lietuvos banko bendradarbiavimą su Europos centriniu banku Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.
1. Centrinis bankas, jo funkcijos ir veiklos organizavimas

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra Centriniai bankai.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
Bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina. Centrinio banko pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas. Skirtingose šalyse funkcionuoja skirtingi centriniai bankai. Pavyzdžiui, JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS), Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas, Vokietijoje – Bundesbankas, Japonijoje – Japonijos bankas, Lietuvoje – Lietuvos bankas. CB turi paprastai išskirtinę teisę – leisti pinigų emisijas. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės ( Panamos ir Liberijos CB neturi tokios teisės – šiose dviejose šalyse atsiskaitoma JAV doleriais).
CB, turinčių išimtinę teisę eminuoti (išleisti) pinigus, pagrindinės funkcijos yra šios:
 CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
 CB yra “bankų bankas”
 CB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
 CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas. Centrinis bankas, atliekantis pinigų emisijos funkciją dar vadinamas – emisijos banku (bank of issue).
Antra, CB aptarnauja banko sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius CB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir CB. Kaip bankų bankas, CB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių CB funkcijų dėl dviejų priežasčių:
1. CB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2. finansinių krizių metu CB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, CB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. (Banko aktyvai – tai turtas, priklausantis bankui; tai kuo bankas disponuoja) Pavyzdžiui, JAV Federalinių rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17d.
Trečia, CB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui.
Ketvirta, CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimais, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Perkant ar parduodant užsienio valiutą, CB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, CB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didelės šalys turi daugiau laisvės ir galimybę manevruoti.

2. Centrinio banko nepriklausomybės problemos


Centrinis bankas nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Tačiau esant pernelyg didelei palūkanų normai ir neigiamai visuomenės reakcijai į tai, CB nepriklausomybė gali būti apribota, kaip tai buvo 1982 m. JAV. Ekonomistai plačiai diskutuoja, ar turi būti CB nepriklausomas.
Apie nepriklausomumo laipsnį sako šie veiksniai:
 valstybės dalyvavimas formuojant CB kapitalą;
 banko vadovybių skirimas, rinkimų grafikas;
 valstybės teisė kištis į pinigų ir kredito politiką;
 valstybės išlaidų kreditavimas iš CB lėšų.
Atskirų bankų nepriklausomumo laipsnis yra skirtingas. FRS pagal savo struktūrą ir veiklos organizavimą skiriasi nuo CB Europoje ir Japonijoje.
1. FRS Tarybos nariai dirba ilgiausiai – 14 metų, ir tai jiems užtikrina aukštesnį nepriklausomybės laipsnį.
2. Europoje tik Vokietijoje yra federalinė CB struktūra. Tarybą sudaro 16 Regioninių bankų prezidentai. Vokietijoms susijungimus, įstoję Rytų Vokietijos bankai siekia didinti pinigų pasiūlą.
3. Europoje Vokietijos, Šveicarijos CB yra nepriklausomi, o Japonijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Prancūzijos bankai yra labai priklausomi.
4. Vokietijoje CB vadovas renkamas 8 metams, o kancleris 4 metams. Prancūzijoje – CB vadovas pavaldus finansų ministrui, D. Britanijoje – CB vadovą renka karalienė, Ispanijoje – karalius, vyriausybei pasiūlius, CB politiką praktiškai vykdo vyriausybė; Japonijoje – CB vadovą 5 metams skiria vyriausybė.

Daugelio analitikų nuomone, CB nepriklausomumas gerina ekonomikos veiklą, esant žemesnei infliacijos normai, nedidina gamybos ar užimtumo svyravimų. Šalyse, kur CB labiau nepriklausomi, infliacijos lygis žymiai mažesnis.
CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.

3. Lietuvos centrinis bankas – Lietuvos bankas


3.1. Lietuvos banko tikslas ir funkcijos


Lietuvos Respublikoje CB yra Lietuvos bankas (LB), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atskaitingas LR Seimui, vadovauja LR Konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos.
Bankus pagal keliamus tikslus galima suskirstyti į 3 grupea:
1. bankai, kurie deklaruoja tikslą – siekti šalies ekonomikos stabilumo;
2. bankai kurie deklaruoja monetarinius tikslus – siekia vidinio ir išorinio valiutos stabilumo. Tai Prancūzijos ir kt. Europos šalių CB tikslas. (iki 2001 m. tai buvo ir Lietuvos banko tikslas);
3. bankai, kurių tikslas – kainų stabilumas. Tai būdinga Europos Sąjungos šalims.
Lietuvos Bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – taip pat siekti kainų stabilumo.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– – vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; – formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– – nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;- valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– – atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– – renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
3.2. Lietuvos Banko valdymas ir struktūra


Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką 5 metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius 9 metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.
LB įstatinis kapitalas 50mln. litų formuojamas iš LR valstybės lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos, gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymu numatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams.
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius ir banko darbuotojų indėlius, laikomus LB; išlaidas užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba;materialinių vertybių amortizacija; bendros eksplotacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos.
3.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą


Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama Lietuvos banko interneto tinklapyje.
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
4. CB įvairiose šalyse


4.1. JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS)

JAV iki 1913 m. bankų sistema buvo decentralizuota, kiekvienas valstijų bankas leido į apyvartą banknotus, buvo labai silpna pinigų pasiūlos kontrolė. 1913 m. JAV sukurta FRS, kuri, reguliuodama pinigų pasiūlą ir kontroliuodama kreditavimą, siekė sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui. Numatyta, kad JAV FRS darys įtaką ekonomikai, derinant interesus tarp bankininkų ir verslo, valstijų ir regionų, vyriausybės ir privataus sektoriaus. 1913 m. priimtame Federalinių rezervų sistemos įstatyme numatyta jos struktūra:
 Federalinių rezervų bankai;
 Valdančiųjų taryba;
 Federalinis Atviros rinkos komitetas.
12 Federalinių rezervų bankų JAV atstovauja 12-ai sričių. Kiekvienas šis bankas valstybinis – privatus, akcininkai gauna ne daugiau kaip 6 proc. dividendus už akcijas. Direktorių taryba atstovauja bankų, verslo ir visuomenės interesams. Valdančiųjų tarybą skiria JAV prezidentas, tvirtina Senatas. Numatyta, kad prezidentas negali daryti įtakos tarybai, kuri funkcionuoja 14 metų. Valdančiųjų taryba daro įtaką monetarinei politikai veikdama pinigų pasiūlą per atviras rinkos operacijas, skolinimo diskonto normą ir reikalavimus rezervams. 12 narių Atviros rinkos komitetas duoda nurodymus rinkos operacijoms, kuriomis reguliuojamas pinigų kiekis.
JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

4.2. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai


Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 3. Paveikslą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
4.3. Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas

Anglijoje CB žinomas kaip Anglijos bankas. Dėl susiklosčiusių istorinių priežasčių jis padalytas į Pinigų leidybos skyrių ir Bankų skyrių, kurių kiekvienas turi atskirą balansą. Leidimo skyrius atsakingas už pinigų banknotų išleidimą. Siekiant, kad pinigai patektų į cirkuliaciją, Pinigų leidybos skyrius parduoda finansinius vertybinius popierius (obligacijas ar akcijas), išleistus vyriausybės komercinėms firmoms ar vietinei vyriausybei. Bankų skyrius veikia kaip bankininkas komerciniams bankams ir vyriausybei. Praktiškai Pinigų leidybos skyrius ir Bankų skyriaus veikla yra koordinuojama. Nors banko balansas panašus į komercinių bankų, yra vienas esminis skirtumas – šis bankas negali bankrutuoti.
4. 4. Vengrijos nacionalinis bankas


Vengrija iš visų Rytų Europos šalių anksčiausiai pradėjo bankų sistemos reformą. Monetarinis valdymas nuo komercinės bankininkystės atskirtas jau 1987 m. hibridinėje ekonominėje terpėje, jau kurį laiką orientuotoje į rinkos ekonomiką.
Teisiniai bankininkystės pamatai Vengrijoje buvo pradėti dar 1991 m., priėmus du pagrindinius įstatymus: Centrinio banko įstatymą ir Bankininkystės įstatymą. Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vakarietiško tipo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, apimanti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, yra pažangiausia iš visų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje. Skaitant kai kuriuos Vengrijos įstatymus susidaro įspūdis, kad jie pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų.
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau galutinė atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Valdybos svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Pamažu kuriasi pinigų politikos priemonių spektras. Komerciniai bankai aprūpinami centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių ribojimų, kadangi bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią centrinis bankas kasdien nustato toms parduodamoms lėšoms, maždaug 2 % didesnė už rizikos palūkanų normą. Kaip jau minėta, bankų likvidumui daromas poveikis ir keitimais. Be to, stengiamasi nustatyti ir piniginių išteklių ribą. Kitose srityse centrinis bankas dirba gana sėkmingai – jam pavyko sumažinti infliaciją. Smarkiai sumažėjo ir palūkanų lygis.
5. Europos centrinis bankas (ECB)


Europos centrinis bankas – naujausia Europos Sąjungos institucija, suformuota oficialiai 1998 m. birželio 1 d. Kuriant Europos Centrinių bankų sistemą (ECBS) buvo vadovaujamasi FRS, JAV ir Vokietijos Bundesbanko veikla. Tačiau tai buvo daug sudėtingiau, kadangi reikėjo sujungti skirtingas nacionalines finansines tradicijas turinčią veiklą. ECBS sudaro Europos CB (ECB) ir Europos Sąjungos (ES) šalių narių, kurios įstojo į Ekonominę ir pinigų sąjungų (ESP), CB. Valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, CB turi specialų statusą, leidžiantį jiems vykdyti nacionalinę monetarinę politiką. Tačiau jų atstovai negali dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl euro zonos. ECBS ir ECB statuse numatyta, kad pagrindinis jos tikslas (kaip antai ir Lietuvos banko) – išlaikyti kainų stabilumą. ECBS atsako už euro zonos monetarinės politikos kūrimą ir įgyvendinimą, užsienio valiutos operacijų vykdymą, bei valstybių narių oficialių atsargų laikymą ir tvarkymą. ECB ir nacionaliniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ir privačių institucijų. ECBS reglamentuoja ECB sprendimų priėmimo padaliniai:
 vykdomoji valdyba, kurią sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir dar 4 nariai (siūlomo 8 metams);
 valdytojų taryba, kuria sudaro vykdomosios valdybos nariai ir valstybių narių, priklausančių euro zonai, NCB vadovai; pagrindinė funkcija – formuluoti monetarinę bendrijos politiką, apimam\nt tarpinius tikslus, palūkanų normą ir rezervų pasiūlą sistemoje, ir sukurti būtinus jų įgyvendinimo reikalavimus;
 bendroji taryba, kuria sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų valstybių narių NCB vadovai.

6. Pasiruošimas integracijai į Europos Sąjungą


Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją dalyvauja Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (ES) procesuose, įgyvendina Europos (Asociacijos) sutartyje išdėstytus įsipareigojimus, dalyvauja derybose dėl narystės ES, vykdo Lietuvos pasirengimo narystei ES programoje numatytas priemones ir bendradarbiauja su Europos centriniu banku.
Pagrindiniai Lietuvos pasirengimo narystei ES darbai yra vykdomi pagal ES teisės struktūrą. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų ES teisės skyriais:
 „Ekonominė ir pinigų sąjunga“;
 „Laisvas kapitalo judėjimas“;
 „Laisvė teikti paslaugas“.
Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti acquis įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
Pagrindinis integracijos į ES valdymo dokumentas – Lietuvos pasirengimo narystei ES programa (LPNP), kuri yra parengta pagal Stojimo partnerystės prioritetus ir Europos Komisijos rekomendacijas bei apima teisės derinimo ir acquis įgyvendinimo priemones. LPNP atsispindi pagrindinės Lietuvos banko darbų kryptys rengiantis narystei ES – pinigų politikos priemonių tobulinimas (derinant jas su Europos centrinio banko reikalavimais), kredito įstaigų veiklą reglamentuojančios teisės suderinimas, mokėjimų balanso, bankų ir pinigų statistikos tobulinimas bei mokėjimų sistemos modernizavimas.
7. Bendradarbiavimas su Europos centriniu banku
Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais, kurti palankią aplinką nuomonių pasikeitimui vykdomos politikos klausimais, gauti betarpišką informaciją svarbiais ekonomikos ir centrinės bankininkystės klausimais. Šiame kontekste ECB kartu su euro zonos nacionaliniais bankais organizuoja metinius euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų susitikimus.
Lietuvos bankas dalyvauja ECB vykdomose priemonėse, rengiant lyginamąsias studijas apie padėtį šalyse kandidatėse bei perimant ECB taikomą praktiką ir patyrimą centrinio banko statistikos, teisės derinimo, mokėjimų sistemų, finansų sektoriaus ir kitose srityse.
2001 m. balandžio mėn. ECB išleido „Pinigų ir bankų statistikos stojančiose į ES šalyse metodologijos vadovą“. Lietuvos bankas parengė du šio vadovo skyrius apie Lietuvą, kuriuose pateikti statistinio darbo organizavimo Lietuvoje teisiniai ir instituciniai pagrindai, taikoma pinigų statistikos metodologija bei jos palyginimas su ES standartais, pinigų statistikos duomenų rinkimo ir apdorojimo procedūros.
2001 m. euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų metiniam susitikimui Lietuvos banko ekspertai parengė medžiagą apie Lietuvos finansų sektoriaus struktūrą, jo funkcionavimą bei plėtrą, Lietuvai integruojantis į ES ir kartu su kitais šalių kandidačių centriniais bankais pristatė ECB. ECB apibendrino šalių, stojančių į ES, finansinio sektoriaus plėtros tendencijas bei konvergenciją ir medžiagą pateikė metiniame vadovų susitikime Berlyne, kuriame taip pat buvo aptarta kapitalo sąskaitos liberalizavimo įtaka makroekonominei politikai, ypač valiutų kursų strategijai.
2001 m. taip pat vyko bendradarbiavimas su ECB euro banknotų ir monetų apsaugos nuo klastojimo, apskaitos, informacinių technologijų klausimais, ECB ekspertai Lietuvos banke aptarė Lietuvos rengimosi narystei ES strategiją, pinigų politiką, finansų rinkos, bankų sektoriaus plėtrą. Gegužės mėnesį Lietuvos banko iniciatyva ECB aptarta lito bazinės valiutos pakeitimo strategija bei techniniai pasirengimo aspektai.

Išvados
1. Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme; jie yra institucijos, kurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius.
2. Centriniai bankai teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas, taip pat veikia kaip vyriausybės bankai. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.
3. CB nepriklausomumo laipsnis skirtingose šalyse skiriasi. Yra tendencija, kad šalyse, kuriose, CB mažai priklausomi nuo vyriausybinių institucijų, infliacijos lygis žemesnis. Mažiausiai prikalusomis CB – JAV, Vokietijoje ir Šveicarijoje. CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.
4. Skirtingų šalių CB galima suskirstyti pagal keliamus tikslus. Iki 2001 m. Lietuvos banko tikslas buvo – vidinio ir išorinio valiutos stabilumo siekimas. Dabar kaip ir Vengrijos, Vokietijos, ECB – akinų stabilumas.
5. Pagrindinė CB funkcija – pinigų emisiją. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės.
6. Skirstant bankus pagal veiklos pobūdį, centrinis bankas priskiriamas pirmos eilės bankams.
7. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų Europos Sąjungos teisės skyriais: „Ekonominė ir pinigų sąjunga“, „Laisvas kapitalo judėjimas“, „Laisvė teikti paslaugas“.
8. Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
9. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas: kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus, pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus, operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę, visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
10. Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais.

Literatūros sąrašas

1. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber ,,Pinigai, bankai ir ekonomika” 1995m.;
2. Kauno technologijos universitetas ,,Makroekonomika” 2001m.;
3. http.finansai.tripod.com (2003 02 21);
4. www. cb.lt (2003 02 21).

Bankai

Įvadas

Finansai yra viena svarbiausių sferų nuo neatmenamų laikų. Pinigai, ar jų atitikmenys, turėjo milžinišką galią dar prieš tūkstančius metų. Netgi šiuolaikinės bankininkystės užuomazgas galima pastebėti senovės civilizacijose.
Bankininkystė, kaip veiklos sritis įsigalėjo apie XVII a. Pirmieji bankai steigėsi Italijoje, vėliau išplito po visą Europą ir likusį pasaulį.
Keičiantis tradicijoms, ir bankininkams suvokus, jog galima iš šios veiklos pragyventi bei gauti pelną, tobulėjo ir visa sistema. Kartu plėtėsi paslaugų spektras, pradėta gilintis į monetarinės politikos subtilybes.
Pirmaujančių šalių vyriausybės pradėjo rūpintis savo valiutos kūrimo (aukso standarto pakeitimo į banknotus) peripetijomis. Kadangi tai buvo pirminė kūrimo proceso stadija, šalių vyriausybės buvo priverstos nuspręsti, kokį monetarinės politikos kryptį pasirinkti. Didelę įtaką tiek centrinių bankų atsiradimui, tiek jų veiklos tikslų formavimui turėjo Anglijos vyriausybės priimtas R.Peel aktas (pavadintas premjero vardu), kuris parodė kelią, kuriuo eis visa Jungtinė Karalystė. Kadangi Anglijos pinigų sistema laikyta viena patikimiausių, šio akto poveikį pajuto ir likusi Europos dalis – juo buvo nubrėžtos monetarinės politikos gairės.
Vėliau centriniai bankai tapo ne tik rinkos reguliuotojais, bet ir komercinių bankų prižiūrėtojais. Tik nuo jų sėkmingos veiklos priklausė šalies ekonominė būsena ir gerovė.
Lietuvoje nacionalinės bankininkystės istorija skaičiuojama nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Tuomet buvo sukurta visiškai nauja Lietuvos bankų sistema, kurios pagrindu bankai veikia iki šiol. Nors ir paveiktas karų ir okupacijos, Lietuvos bankininkystės sektorius atsikūrė 1990 m.
Šiame darbe nagrinėsiu centrinių bankų atsiradimą ir tai lėmusias priežastis, jų funkcijas finansų rinkoje, komercinių bankų atsiradimo prielaidas.
Darbo objektas yra centriniai ir komerciniai bankai. Darbo tikslas – išanalizuoti centrinių bei komercinių bankų atsiradimo priežastis bei jų veiklos pasėkmes. Darbo uždaviniai – literatūros ir straipsnių analizės pagalba nustatyti centrinių bankų reikšmę ekonomikai, jų veiklos skaidrumo užtikrinimo peripetijas, nustatyti komercinių bankų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kūrimosi bei plėtros prielaidas.

Lietuvos bankas

Lietuvos banko pinigų politikos strategija. Lietuvos banko pinigų politikos strategiją nuo 1997 metų apibrėžia jo Pinigų politikos programa 1997-1999 m. (2). Joje suformuluoti aiškūs banko vykdomos politikos tikslai:

1. pabrėžia būtinybę perorientuoti lito kursą ir jo susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti euru, išsaugojant fiksuoto lito kurso režimą;
2. numato laipsnišką pinigų politikos priemonių (pirmiausia – atvirosios rinkos operacijų) plėtrą ir valiutų valdybos likvidavimą de facto;
3. sukuria prielaidas Lietuvos pinigų sistemai ir jos reguliavimo politikai atitikti ES bei EPS narystės reikalavimus.

Lietuvos bankas ėmė siekti Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo – netrukus po laikinojo piniginio vieneto talono įvedimo, t.y. 1993 m. pradžioje. Iš pradžių kainų stabilumo buvo siekiama reguliuojant pinigų kiekį. 1993 m. pabaigoje-1994 m. pradžioje tarpinis pinigų politikos tikslas buvo kas ketvirtį nustatomi pinigų atsargos orientyrai. Suprantama, kad reguliuojant pinigų kiekį neįmanoma tuo pačiu metu užtikrinti nekintamo valiutos kurso, nors faktiškai šiuo trumpu laikotarpiu lito ir JAV dolerio kursas tarpbankinėje valiutų biržoje buvo stebėtinai stabilus (tai paaiškinama palyginti ramia valiutų rinkos būkle).
1994 m. balandžio mėn. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui ir valiutų valdybos modeliui tarpinis pinigų politikos tikslas pasikeitė – juo tapo stabilus valiutos kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Pinigų politikos programoje 1997-1999 m. šis tikslas nepasikeitė, kadangi čia akcentuojama, jog Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, sieks išorinio lito stabilumo. Manyta, kad stabilus lito kursas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų importuoti iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. Tikrovė patvirtino šį argumentą, kadangi infliacija 1998 m. pabaigoje, palyginti su 1997 m. pabaiga, sudarė tik 2,4 proc.
Tiesa, iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas, kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors ilgalaikio konflikto tarp šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.
Nors teorijoje nėra galutinai atsakyta į klausimą, ar centrinis bankas turėtų siekti ne tik pinigų stabilumo, bet ir ekonomikos kilimo skatinimo, užimtumo didinimo, Europos Sąjungos centrinių bankų įstatymuose ir praktikoje tendencija aiški – kiek galima siauriau apibrėžti pagrindinį centrinio banko tikslą, siekiant išvengti kelių, vienas kitam prieštaraujančių tikslų konflikto. Jau nuo 1993 metų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Šios koncepcijos jis laikosi ir iki dabar. Tariamas aktyvizmas gali pabloginti visų minėtų tikslų įgyvendinimo galimybes. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai (6).
Fiksuoto valiutos kurso režimo egzistavimas uždeda tam tikrą antspaudą ir Lietuvos banko taikomoms pinigų politikos priemonėms. Šiuo metu Lietuvos bankas naudoja keturias pinigų politikos priemones:

1) privalomųjų atsargų reikalavimus;
2) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius;
3) indėlių aukcionus;
4) vienos nakties skolinimosi galimybes Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.

Trys pastarosios priemonės buvo įdiegtos 1997-1998 m., įgyvendinant Pinigų politikos programą ir pereinant nuo valiutų valdybos prie aktyvesnės pinigų politikos.
Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali savarankiškai nustatyti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos šalies (Lietuvos atveju – JAV) palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas. Tačiau jis yra pajėgus išlyginti palūkanų normų svyravimus pinigų rinkoje, kuriuos sukelia nefundamentalūs veiksniai. Šie svyravimai gali lemti neramumus rinkoje ir apsunkinti grįžimą į pusiausvyros būklę, ypač, kai ji tebėra nepakankamai išvystyta ir integruota tarptautiniu mastu. Kuo žymesni palūkanų svyravimai tarpbankinėje rinkoje, tuo vidutinis palūkanų lygis yra aukštesnis, kadangi rinkos dalyviai įkalkuliuoja didesnį nestabilumo rizikos priedą.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti šioms funkcijoms:

• riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamiems palūkanų lygio bei likvidumo svyravimams ir nukrypimams nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio;
• palaikyti bankų sistemos likvidumui ir atsiskaitymų stabilumui;
• padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą;
• skatinti pinigų rinkos plėtrai, suteikiančiai bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą;
• spartinti Lietuvos ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės Europos centrinių bankų sistemoje reikalavimų (6).

Kaip jau minėta, net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams). Galima daryti išvadą, jog rinkos savireguliacija negali atstoti centrinio banko pinigų politikos priemonių sistemos.
Lietuvos bankas susiduria su aktualiu makroekonominiu reiškiniu – hiperinfliacijos pasėkoje prarastų gyventojų indėlių kompensavimu, kurio mastai turi reikšmingos įtakos šalies ekonomikos būklei. Bankų sistema nėra pakankamai imli didžiuliams likvidžių lėšų srautams, kadangi neįmanoma iš karto surasti tiek pagrįstų verslo projektų, kuriuos būtų galima kredituoti, o alternatyvaus investavimo galimybės vidaus rinkoje taip pat yra ribotos. Šiomis sąlygomis gyventojų santaupų atkūrimas skatina vartojimo ir einamosios sąskaitos dengimą oficialiosiomis atsargomis, ilgalaikį Lietuvos palūkanų lygio kritimą žemiau fundamentaliais veiksniais apspręsto lygio, kuris slopina vidaus taupymą, sąlygoja nepakankamai konservatyvią bankų politiką ir tuo pačiu mažina Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Todėl Lietuvos bankas sau prieinamomis priemonėmis mėgina minimizuoti Šio socialiniais motyvais pagrįsto sprendimo makroekonominius kaštus.
Kitas veiksnys, kuris turi įtakos Lietuvos banko pinigų politikai netolimoje ateityje, yra Iždo sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Pagrindinis šio sprendimo motyvas ir privalumas yra didesnis Iždo lėšų saugumas centriniame banke. Kita vertus, jis destabilizuoja bankų korespondentinėse sąskaitose esančių pinigų likutį ir tuo pačiu pinigų bazės rodiklį, kuriam turės įtakos mokesčių ir kitų lėšų judėjimo į Vyriausybės sąskaitas ir iš jų dėsningumai. Aišku, tai objektyviai padidins anticiklinių pinigų politikos priemonių poreikį.
Bankų sistemos likvidumo palaikymas kaip pinigų politikos priemonių naudojimo funkcija yra įtvirtintas Lietuvos banko įstatyme (8 str. 11 punktas). Šis principas taikytinas bankams, kurių likvidumo būklė yra sunki, tačiau jie yra mokūs, be to, jų atsiskaitymų sutrikimai gali neigiamai paveikti pasitikėjimą visa bankų sistema.
Oficialių užsienio atsargų dydis yra vienas iš pagrindinių makroekonominių rodiklių, kurį analizuoja vietos ir užsienio investuotojai bei visuomenė, vertindami šalies finansų sistemos būklę ir perspektyvas. Todėl staigus arba nuolatinis jo mažėjimas gali sukelti krizės lūkesčius ir tapti savaiminio jų išsipildymo veiksniu. Kai kurių kylančių rinkų valstybių patirtis rodo, kad reikšmingas aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų sumažėjimas didina nacionalinės valiutos devalvavimo tikimybę.
1996 m. pradžioje finansų sistemos sunkumų metu Lietuvos bankas jau buvo susidūręs su staigiu oficialių atsargų ir likvidumo bankų sistemoje sumažėjimu. Tuo metu Lietuvos bankas, vykdydamas aktyvias operacijas pinigų rinkoje ir atsisakęs “grynosios” valiutų valdybos principų, tapo reikšmingu stabilumo veiksniu. Pripažįstant centrinio banko vaidmenį paaštrėjusių finansinių problemų laikotarpiu, negalima nuneigti ir kitos, ne mažiau svarbios jo užduoties – krizių profilaktikos.
Lietuvos bankas negali užkirsti kelio ilgalaikiam, struktūriniam oficialių atsargų mažėjimui, pvz., kai mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito nekompensuoja kapitalo sąskaitos perteklius. Tačiau Lietuvos bankas gali pristabdyti arba paskirstyti laiko atžvilgiu jo sumažėjimą dėl laikinio pobūdžio veiksnių: laikino likvidumo pertekliaus bankų sistemoje, kuris keičiamas į valiutą, žemiau fundamentalaus lygio sumažėjusių palūkanų normų, kurios skatina ‘’bėgimą” nuo nacionalinės valiutos.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, didindamos pinigų rinkos stabilumą, sudaro sąlygas Lietuvos finansų ir visų pirma pinigų rinkos plėtrai. Supažindindamas rinkos dalyvius su savo pinigų politikos strategija ir priemonių sistema bei tapdamas tarpbankinės rinkos dalyviu, kurio veikla yra skaidri ir iš anksto prognozuojama, centrinis bankas gali suteikti papildomą atsparą bankams, vykdantiems tarpbankinio skolinimo bei skolinimosi operacijas. Lietuvos bankas prisidėjo prie pinigų rinkos plėtros ir tiesiogiai, kurdamas teisinę bei atsiskaitymų infrastruktūrą naujiems finansų instrumentams (pvz., repo sandoriams).
Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Šalių patirtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.
Tačiau ECB yra didelės ekonomikos centrinis bankas, kuris, siekdamas galutinio tikslo – kainų lygio stabilumo euro zonoje, orientuojasi ne į stabilų euro kursą, bet į euro pinigų sistemos vidaus rodiklius (7), t.y. infliaciją bei pageidaujamą Eurų kiekio prieaugį, tuo tarpu Lietuvos bankas yra mažą ekonomiką atstovaujantis centrinis bankas, veikiantis fiksuoto valiutos kurso sąlygomis. Todėl Lietuvos bankas vykdo pinigų politikos harmonizavimą ne perimdamas ECB pinigų politikos strategiją, o suartindamas konkrečias pinigų politikos priemones su ECB reikalavimais. Lietuvos bankas neturėtų kopijuoti ECB priemonių, o taikyti jas, atsižvelgdamas į Lietuvos pinigų sistemos situaciją ir objektyvius jos poreikius.

Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo

Centrinių bankų atsiradimas skaičiuojamas nuo XIX a. Svarbiausia jų steigimosi priežastis – suvokta būtynybė, kad pinigų leidimas ir išėmimas iš apyvartos taptų vienintelio banko užduotimi. Taigi, centriniu banku tapdavo tas, kuris gaudavo išimtinę vyriausybės suteiktą teisę leisti į apyvartą banknotus.
Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimumo. O tai, savaime suprantama, kėlė grėsmę ekonomikos stabilumui bei neigiamai veikė visos šalies ekonomiką.
Vienose valstybėse centriniai bankai, prieš tapdami jais, jau veikė kaip valstybės iždą aptarnavę bankai, kitose jie buvo įsteigti be jokio bankinio pagrindo. Iš šiuo metu veikiančių centrinių banku, pačiu seniausiu laikomas Anglijos bankas. Daugeliu aspektu jo veikla per šimtmečius laikyta etalonu. Todėl savo darbe pasistengsiu remtis jo pavyzdžiu.
Anglijos bankas ir jo veikla plačiai aprašyti S.Šiaudinio straipsnyje „Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo“. Šis bankas, įkurtas dar 1694 m. Pagrindinis pirminis jo įkūrimo tikslas buvo kuo greičiau iš visuomenės pasiskolinti milijonus svarų karui su Prancūzija finansuoti. Taigi jau pačioje centrinių bankų užuomazgoje išryškėjo vienas jų veiklos aspektų – pagalba valstybinėms institucijoms. Šiuo metu siekiama ydingą tikslą panaikinti bei atvirkščiai – centrinio banko veiklą visiškai izoliuoti nuo vyriausybinių institucijų poveikio.
Anglijos bankas emisijos teise naudojosi daug atsargiau nei pirmieji bankinikystės atstovai, vėliau patyrę visišką krachą. Tačiau galima išvysti ir vieną problemą – Anglijos svarų emisijos neapibrėžtumas daugeliu atveju pagilindavo ar net sukeldavo ekonomines krizes. Anglijos banko, tuo pačiu ir Anglijos svaro, sustiprėjimas siejamas su R.Peel aktu.
Šis aktas, pavadintas jį priėmusio premjero Robert Pell vadovaujamos vyriausybės vardu, Anglijos bankui buvo suteikta išimtinė banknotų emisijos teisė bei nustatyti labai griežti reikalavimai jos išleidimui. Prieš priimant šį aktą, Jungtinė Karalystė buvo pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: visuomenė pasiskirstė į remiančius Tikrųjų pinigų teoriją ir besiremiančius Bankininkystės teorija.
Remiantis pirmąja teorija, Anglijos bankas savo banknotus turi ne tik laisvai keisti į auksą, bet ir leisti į apyvartą tik supirkdamas auksą, taip juos visiškai padengdamas turimomis aukso atsargomis (3, 60 p.). Jų manymu, ši sąlyga Anglijos pinigų sistemą būtų grąžinę prie savireguliacijos dėsnių. Taigi šiuo atveju kainos kiltų, o auksas atpigtų tik tuomet, kai prekių gamyba sumažėtų nemažėjant apyvartoje cirkuliuojančiam aukso kiekiui arba jei cirkuliuojančio aukso kiekio prieaugis pralenktų prekių gamybą. Tikrųjų pinigų teorija paremta prielaida, jog pinigų kiekis ir jų apyvartos greitis menkai tesusiję. Pakilusios prekių kainos skatintų importą ir aukso išvežimą. Naudojantis savireguliacijos dėsniais, vėliau viskas vyktų atvirkščiai ir pinigų sistema nenukentėtų.
Bankininkystės teorija praktiškai priešinga Tikrųjų pinigų teorijai. Jos pasekėjai nematė būtinybės visą emisiją padengti aukso atsargomis. Jų manymu neegzistuoja tiesioginis ryšys tarp pinigų kiekio ir jų vertės. Banknotai turėtų būti emituojami pagal Anglijos ūkio poreikius, o jų vertė turėjo būti palaikoma laisvai juos keičiant į auksą.
Šios dvi teorijos yra kertinis akmuo iki dabar besitęsiančioms diskusijoms tarp griežtai apribotos ir laisvesnės emisijos šalininkų.
R.Peel aktu buvo įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos. Anglijos banko balansas buvo suskaidytas į dvi atskirai balansuojamas dalis – emisijos ir bankininkystės. Šis skirstymas dėka tradicijų laikymosi išliko iki šių dienų.
Anglijos pinigų sistema XIX a. Buvo laikoma etalonu – pačia geriausia pasaulyje. Viena vertus, R.Peel aktas įtvirtino Tikrųjų pinigų teorijos šalininkų nuostatas bankininkystės sektoriuje, tačiau kita vertus, daugelis besikuriančių Europos šalių centrinių bankų pasirinko bankininkystės teorijos pagrindus. Pavyzdžiui, Prancūzijos ar Vokietijos centriniai bankai savo leidžiamus banknotus auksu dengdavo tik apie 30 – 40%. Tenka pripažinti, kad R.Peel akto padariniai buvo ypač svarbūs bankininkystės ir pinigų politikos raidai visame pasaulyje. Šis įstatymas įtvirtino nuostatą, kad laisvos konkurencijos dėsniai netinka banknotų emisijai. Ją reikia visuomet patikėti centriniam bankui. Straipsnio autoriaus nuomone, R.Peel aktas išpopuliarino ir kitą svarbią nuostatą – banknotų padengimas ir emisijos būdai neturi būti paliekami centrinio banko vadovybės nuožiūrai, o turi būti apibrėžti įstatymų. Be to griežta Anglijos banko emisijos politika pramonės ir finansų revoliucijos stimuliuojamoje ekonomikoje sukėlė nuolatinį grynųjų pinigų trūkumą (3, 62 p.).

Šiuolaikinis centrinis bankas

Šiuolaikiniame pasaulyje centrinio banko svarba lbai didelė. Paskutiniais dešimtmečiais mokslininkai pastebėjo sutapimą – šalyse, kurių centriniai bankai nepriklausomi, infliacija daug mažesnė. Kitap tariant, kuo didesnis centrinių bankų nepriklausomumas nuo vyriausybinių institucijų, tuo mažiau valstybę žaloja infliacija.
Centrinis bankas rinkos ekonomikoje vykdo monetarinę šalies politiką, nustato pinigų kiekį apyvartoje. Jis gali paveikti kainų lygį šalies ūkyje bei sukurti puikų mikroklimatą ekonominei plėtrai.
Nepriklausomumo – centrinio banko vaeiklos be vyriausybės įsikišimo – užtikrinimas yra viena svarbiausių sėkmingo darbo sąlygų. Tam užtikrinti, banko vadovai dažniausiai skiriami ilgoms kadencijoms, o šalinami gali būti tik padarius kriminalinius nusikaltimus. J.Budzeika straipsnyje „Nepriklausomas centrinis bankas“ teigia, jog ekonominė nepriklausomumo reikšmė pasireiškia per centrinio banko gebėjimą reguliuoti kredito pasiūlą rinkoje, palūkanų normų lygį, komercinių bankų rezervų kiekį, pinigų kiekį apyvartoje ir pan. (1, 22 p.).
Jau daugelį metų teoretikai bando pagrįsti teiginį, jog centriniai bankai privalo būti nepriklausomi. Visų pirma, monetarinė politika yra sudėtingas procesas, kuriam kontroliuoti reikalingi ypač aukštos kvalifikacijos specialistai. Antra, monetarinės politikos rezultato reikia laukti sąlyginai ilgą laiką, tad dažna politikų (o su jais ir centrinių bankų valdžios) keitimaisi neleistų užtikrinti sėkmingos ir sistemingos šios politikos rezultatų. Dar viena priežastis – politikai vengia griežtomis priemonėmis pažaboti infliaciją. Ketvirta, neegzistuojant nepriklausomumui, centrinio banko pinigai gali būti naudojami biudžeto deficito užtikrinimui. Galiausia galima drąsiai teigti, jog skirtingos politinės partijos atstovauja skirtingiems ekonomikos subjektų interesams.
Nors daugelyje valstybių centrinis bankas yra nepriklausomas, tačiau ataskaitingas parlamentui ar jo atitikmeniui. Kitaip tariant, parlamentas nustato monetarinės politikos gaires bei tikslus, o centrinis bankas formuoja bei įgyvendina monetarinę politiką. Jau tapo taisykle, kad pagrindinis centrinio banko tikslas – kainų stabilumo užtikrinimas.
Lietuvoje centrinio banko funkcijas atliekantis Lietuvos bankas nėra aktyvus monetarinės politikos formuotojas – greičiau jo pagrindinė rolė stebėti ir prižiūrėti valiutų valdybos sistemą. Lietuvos banko nepriklausomumo klausimas šiuo metu nėra ypač aktualus – jo svarba išryškės atsisakius valiutų valdybos modelio. Nors šis veiksmas ateityje neišvengiamas, manau skubėti nėra būtina – valiutų valdybos modelio pritaikymas Lietuvai davė nemažai naudos. Po jo įvedimo susiformavo tvirta valstybės monetarinė struktūra, buvo stipriai pristabdyta infliacija.
Nors daugelio valstybių įstatymai skelbia, jog jų centrinių bankų veikla yra nepriklausoma nuo politinių jėgų įtakos, dažnai tai tampa tik teorija. Lengvai ir įvairiausiais būdais apeinant šiuos įstatymus, dažnai centrinių bankų veikla ir jos valdymas atsiduria politikų rankose. Tai pasakytina ypač apie Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos valstybes. Siekiant išvengti šių nepageidaujamų padarinių, būtina į centrinių bankų vadovus skirti nepartinius ir su įvairiomis ekonominėmis interesų grupėmis nesusijusius žmones. Pagrindiniu reikalavimu centrinio banko vadovams turėtų tapti sąlyga nepriklausyti jokioms organizacijoms bei būti ypač kompetetingu monetarinėje veikloje. Ne mažiau svarbus ir visuomenės besąlygiškas pritarimas centrinio banko veiklai ir iškeltiems tikslams. Taigi, jei piliečiai suvoks infliacijos žalą, jie gali panaudoti spaudimą parlamentui, tuo jį priversdami išlaikyti banko nepriklausomumą kaip pagrindinį ekonominės politikos įrankį.

Komercinė bankininkystė

Bankininkystė yra labai sena veiklos sritis, išsirutuliojusi iš centralizuotų Rytų valstybių organizuotos ir turtingos tikybos institucijos – saugiausios tais laikais vietos vertybėms saugoti – atsitiktinių patarnavimų (4, 22 p.). Taigi dar 3400 m. priš Kristų Šumerų žyniai tapo pirmaisiais bankininkais, priimdavusiais saugoti daiktus, kurie buvo įvertinami molio plytomis. Taip per tūkstantmečius, pastoviai augant naujų bankinių paslaugų poreikiui, formavosi bankininkystės sistema. Jos plėtrą skatino tuomet gausūs karai ir kryžiaus žygiai. Romos imperijos žlugimas kartu nulėmė ir laikiną bankininkystės eros pabaigą. Bankams vykdyti savo veiklą labiausiai trukdė administracinė decentralizacija ir valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. XII – XIII a. Italijoje atsirado pirmieji dabrtinių bankų analogai. Galima teigti, jog šiandieninė bankininkystė išsivystė nuo indėlių priėmimo saugoti pradžios. Taigi jau tais laikais pirmieji bankinikai pirkdavo užsienio valiutą, išduodavo paskolas.
Pradžioje italų bankininkų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Taigi už indėlių saugojimą pradinėse bankininkystės vystymosi stadijose pats klientas bankininkui mokėdavo mokesčius. Šioje darbo dalyje remsiuosi profesoriaus V.Vaškelaičio straipsnių ciklu „Komercinė bankininkystė: atsiradimo bei plėtros ištakos bei prielaidos“. Kadangi centrinių bankų atsiradimą išnagrinėjau Anglijos banko pavyzdžiu, toliau pabandysiu atskleisti XIX a. bankų formavimosi peripetijas. Šiuo periodu svarbiausiu tikslu tapo bankų koncentracija bei smulkių bankų išstumimas iš rinkos. Bankų stambėjimą ir pirmųjų akcinių bankų kūrimąsi lėmė besikoncentruojanti gamyba ir kapitalas. Šiuolaikinės, t.y. valstybės konroliuojamos komercinių bankų veiklos pradžia reiktų laikyti 1929 – 1933 m. ekonominę krizę. Nuo to laiko vyriausybės ar parlamentai pradėjo daug atidžiau stebėti ir kištis į komercinę bankininkystę. Bankai finansavo valstybės išlaidas, ypatingai svarbią vietą skiriant karybai.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje prasidėjo ryškūs pokyčiai bankininkystės pasaulyje. Vienu ryškiausių paskutinių metų bankininkystės bruožų reiktų laikyti internacionalizavimą. V.Vaškelaitis teigia, jog tai yra vieningos pinigų zonos sukūrimas bei vieningos kredito įstaigų su vienodomis konkurencijos sąlygomis organizavimas (4, 24 p.). Tai reikalauja turėti ne tik vienodą teisinį reguliavimą, bet ir unifikuotą terminologiją, reikalavimų standartus ir t.t.
Šiuo metu ypatingai mažėja atotrūkis tarp komercinių bankų ir kitų finansinių institucijų. Tai teigiamas poslinkis, kurio pasekoje šiuolaikinis komercinis bankas tapo universliu kreditiniu – finansiniu kompleksu, kuris teikia daugiau nei 200 pavadinimų paslaugas. Didelę plėtra bei koncentravimąsi iš dalies nulėmė ir atsiradusios netradicinės bankų teikiamos paslaugos – forfeitingas, lizingas, faktoringas, konsultacinės paslaugos.
Kita vertus, plečiantis bei koncentruojantis komerciniams bankams, didelę įtaką daro ir technologijų pažanga, valdymo automatizavimas, naujų komunikacijų panaudojimas dirbant su klientais, naujų mokėjimo priemonių plėtra. Ypač didelę reikšmę viso pasaulio bankininkystei turėjo Internet‘o atsiradimas. Nors dar ir šiandien daugelis bankų savo internet‘o svetaines naudoja kaip reklaminę priemonę, tačiau pastebimas ryškus elektroninių atsiskaitymų padidėjimas. Kitaip tariant, komercinės bankininkystės ateitis priklauso elektroniniams atsiskaitymams.
Kita vertus internet‘o panaudojimas bankininkystėje užmena daugelį naujų klausimų. Pagrindinės iš jų – kaip tinkamai apsaugoti elektronines operacijas nuo įsilaužėlių, kaip kontroliuoti internetinę pinigų emisiją. Valstybė nuogastauja dėl galimybės šiais tinklais „plauti“ pinigus. Žinant, jog kasmet elektroninė apyvarta auga milžiniškais tempais, nusunku suvokti, jog minėtieji klausimai yra tikrai aktuali šiandieninės sparčiai besiplėtojančios bankininkystės dalis.
Nacionalinės bankininkystės pradžia galime laikyti XIX a. Pabaigą, kuomet žemės savininkai ir valstiečiai, norėdami atsikratyti gobšių palūkaninkų, supirkinėtojų, ėmė ieškoti alternatyvių skolinimosi šaltinių. Šiuo atveju didžiausia problema tapo carinės Rusijos valdžia, kuri ilgą laiką neleido kurti kredito įstaigų arba labai stipriai varžė jų veiklą. Smulkiojo kredito įstaigų veikla buvo varžoma įvairiausiais būdais, valdžiai primetant savo globą.
Nauju Lietuvos komercinės bankininkystės kūrimosi etapu galima laikyti Nepriklausomybės paskelbima. Tuo metu visą šalies komercinių bankų sistemą reikėjo kurti iš pagrindų. Krašto ekonomika ir ūkis buvo slėgiami karo pasėkmių, t.y. visiškai nualinti. Tokiomis sąlygomis ypač sunku rati išteklių, būtinų kreditinei veiklai, be to, nacionalinės valiutos nebuvimas bei didžiulė infliacija dar labiau menkino bankininkystės sektoriaus sukūrimo galimybę. Kaip bebūtų keista ir sunkiai paaiškinama, tačiau būtent šiuo metu ir pradėjo kurtis pirmieji Lietuvos komerciniai bankai.
Pirmas nacionalinis bankas įkurtas 1918 m. gruodžio 19 d. Vilniuje. Jo kapitalo sudaryme dar dalyvavo ir vyriausybė – ji sudarė pusę Prekybos ir pramonės banko kapitalo. Šio banko veikla rėmėsi spekuliacija pinigais, perlaidų darymų, smulkių paskolų išdavimu. Galima teigti, jog iki Lietuvos banko įkūrimo, jis atliko ir centrinio banko funkcijas. Dėl didelės pinigų infliacijos, santaupų nebuvimo, ne visai aiškios ir pamatuotos pinigų politikos 1926 m. šis bankas bankrutavo (5, 33 p.).
Vėliau nusirito komercinių bankų kūrimosi banga, kol galiausiai 1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas. Su jo įsteigimu siejamas viso Lietuvos bankininkystės sektoriaus kūrimosi pirmojo etapo pabaiga.
V.Vaiškelaitis pateikia tokią Nepriklausomos Lietuvos kredito institucijų sistemos grandžių klasifikaciją:

I. Lietuvos bankas, įsteigtas 1922 10 02 kaip vienintelis krašto emitentas, pinigų apyvartos ir didele dalimi kredito sąlygų tvarkytojas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kreditų tiekėjas komerciniams bankams.
II. Akciniai komerciniai bankai (kurių buvo 11) ir savitarpio kredito bendrovės (kurių buvo 15). Jie ypač tenkino trumpalaikių kreditų poreikius, nors kai kurie iš jų (ypač „Ūkio bankas“) finansavo ilgalaikius pramonės projektus.
III. Kredito unijos, veikiančios kooperatiniais pagrindais: a) kaimo smulkaus kredito unijos, remiamos jų finansinio centro Kaune: Kooperacijos banko ir iš dalies Žemės banko, kuris teikė trumpalaikes paskolas žemės ūkio reikalams; b) miesto smulkaus kredito unijos, remiamos Centrinio žydų banko Kaune, daugiausia kreditavo smulkiuosius pirklius ir pramoninkus.
IV. Žemės bankas, įkurtas 1924 m. stengėsi gana ribotais ištekliais tenkinti ilgalaikio žemės ūkio kredito reikalą ir iš dalies miestų statybos finansavimą.
V. Taupmenų valstybės kasos buvo pasidarę didžiausia taupmenų surinkimo įstaiga, kuri finansavo miesstų statybą ir paskutiniuoju laiku ypač rėmė besiplečiančią valstybės paskolos lakštų rinką (5, 34 p.).

Antrasis bankininkystės sektoriaus Lietuvoje atkūrimo etapas prasidėjo po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Teko spręsti dilemą, kaip atsikratyti centralizuotų sąjunginių bankų veiklos bei atkurti nepriklausomą bankininkystės sektorių. Tai lėmė aiškus argumentas – apie jokią Lietuvos įmonių ekonominę nepriklausomybę neįmanoma kalbėti tol, kol šalies monetarinė ir bankininkystės politika bus svetimose rankose. Taigi galima teigti, jog tik sukūrus atskirą bei nepriklausomą bankininkystės sektorių įmanoma užkirsti kelią pinigų ir kitų materialinių išteklių išvežimui iš šalies.
Lietuvos bankas, kaip šalies centrinis bankas, atkurtas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau sekęs vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos bankų“, reorganizavo visus šalyje veikusius SSRS bankus. Juo nutarta:

I. Reorganizuoti šiuos Lietuvos respublikinius bankus su jų įstaigomis ir organizacijomis, paliekant jas pavaldžias reorganizuotiems bankams:
a) SSRS agrarinio banko – į Lietuvos agropramoninį banką;
b) SSRS pramonės ir statybos banko – į Lietuvos pramonės ir statybos banką;
c) SSRS butų, komunalinio ūkio socialinio vystymosi banko – į Lietuvos socialinį banką;
d) SSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banko – į Lietuvos taupomąjį banką;
e) SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko – į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką;
f) SSRS valstybinio banko – į Lietuvos banką.
II. Suteikti išvardintiems bankams valstybinių bankų statusą (vėliau kai kurie bankai reorganizuoti arba likviduoti) (5, 35 p.).

Vėliau vyriausybės priimtas nutarimas, leidęs kurtis komerciniams bankams, padėjo galutinį tašką Lietuvos bankininkystės atkūrime. Šio laikotarpio skyriamąja Lietuvos bankinių paslaugų rinkos ypatybe galima laikyti komercinių bankų universalumą. Tai reiškia, kad Lietuvos komerciniai bankai nesistengė specializuotis tam tikroje paslaugų srityje ar orientuotis į tam tikrus klientus, bet teikė visas įmanomas paslaugas. Tiesa, tai turėjo ir didelių neigiamų pasėkmių. Nors tuo metu atvira Rytų rinka, milžiniška infliacija leido gauti stulbinančius pelnus, daugelis komercinių bankų po kelerių metų patyrė milžinišką krizę. Tai lėmė vadybos praktikos stoka, kartais noras pasipelnyti įvairiausiais būdais. Tačiau svarbiausia yra faktas, jog dėl komercinių bankų bankroto bangos dingo žmonių milijoninės santaupos, kas šalyje sukėlė didžiausią ekonominę krizę.

Išvados

1. Lietuvos bankas siekia Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo.

2. Net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams).

3. Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos šalių patirtį.

4. Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimomu.

5. Pirmojo – Anglijos banko – centrinio banko veiklos ir tikslų formavime remtasi Tikrųjų pinigų ir bankininkystės teorijomis. Šiuų teorijų sankirta išlikusi iki šių dienų.

6. Nors R.Peel aktu įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos, tačiau tai netapo viso Europos besikuriančių centrinių bankų veiklos orientyru – tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos centriniai bankai banknotus auksu dengė tik apie 30 – 40%.

7. Šiuolaikinio centrinio banko pagrindinis tikslas – gebėjimas atsiriboti nuo bet kokių politinių jėgų įtakos bei sugebėjimas užtikrinti savo veiklos skaidrumą.

8. Šiuolaikinė komercinė bankininkystė ypač paremta naujų technologijų tobulėjimu. Spartus internet‘o naudojimas šiame sektoriuje lėmė milžiniškai palengvėjusias darbo sąlygas bei padidėjusią apyvartą.

9. Lietuvos komercinė bankininkystė ilgą laiką buvo paveikta karų bei okupacijų, vėliau didelės krizės. Šiuo metu ji nuosekliai artėja prie europinio lygio finasų institucijos vardo bei siekia kaip pilnateisė narė įsilieti į bendrą ES rinką.

ECB ir LB palyginimas funkciniu požiūriu

 

Europos centrinis bankas (ECB) – tai naujausia ES institucija, Ekonominės ir pinigų sąjungos pagrindas. Oficialiai suformuotas 1998 birželį. ECB kartu su šalių narių centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ECBS).
Pagrindinis ECB tikslas – išlaikyti kainų stabilumą.
Lietuvos bankas atkurtas 1990 kovą; Lietuvos banko įstatymu apibrėžtas pagrindinis jo tikslas – siekti LR pinigų stabilumo. Taigi vienas iš Lietuvos banko strateginių tikslų – išlaikant pinigų stabilumą pereiti prie kito tikslo – kainų stabilumo užtikrinimo.
Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų ir įgyvendindamas įstatymu numatytas funkcijas, vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais ir yra nepavaldus LR Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios institucijoms, bet atskaitingas LR Seimui.
Tuo tarpu ECB už savo veiklą reguliariai atsiskaitys Europos Viršūnių Tarybai ir Europos Parlamentui. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ar privačių institucijų. Šis principas išdėstytas ES (Mastrichto) sutartyje, kaip ir tai, kad ECB padalinių, priimančių sprendimus, – valdytojų tarybos ir vykdomosios valdybos – nepriklausomybę užtikrina Mastrichto sutartis, tuo pačiu apibrėžianti ir kai kuriuos apribojimus, kaip pvz. kad vykdomosios valdybos nariai gali eiti pareigas ne ilgiau nei 8 metus, privalo būti geros reputacijos ir turėti profesinės patirties finansų ir bankininkystės srityje.
Pagrindinė ECB monetarinės politikos ypatybė, skirianti ją nuo nacionalinių centrinių bankų (ir Lietuvos banko) – yra tai, kad joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoroda, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, ECB stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų stabilumo tikslą – t.y. metinis suderinto vartojimo kainų indekso augimas euro zonoje neviršijant 2 proc. ribos.

Evoliucinis centrinio banko vystymasis suformavo jam keletą pagrindinių funkcijų bei užduočių:
1. Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kontrolė. Centrinis bankas kontroliuoja pinigų masės kitimą – cirkuliuojantį pinigų kiekį tam tikru laiko tarpu – ir pasikeitimus kreditų pasiūloje.
ECB ši funkcija suformuluota kaip “formuoti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką”.
Siekiant sudaryti prielaidas, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika kuo greičiau atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus, užtikrinti, kad būtų įvykdyti ir konvergencijos kriterijų, kaip pagrindinių orientyrų įgyvendinant makroekonominę stabilizavimo politiką, įvykdymą ir laikymąsi, 1997 m. pradžioje buvo parengta ir priimta Lietuvos banko Pinigų politikos programa 1997 – 1999 m.
1998 m. vasario mėn. įsigaliojus Europos (Asociacijos) sutarčiai, Lietuva įsipareigojo suderinti savo pinigų politiką su Europos Sąjungos šalių pinigų politika bei tais monetariniais svertais, kuriuos Europos centrinių bankų sistema taiko jau nuo praėjusių metų pradžios.
1997 – 1998 m. Lietuvos bankas gerokai pasistūmėjo į priekį kurdamas europietišką, t.y. aktyvią ir lanksčią, pinigų politiką. Iki Pinigų politikos programos įgyvendinimo Lietuvoje iš esmės buvo taikomas tik vienas iš pinigų politikos svertų – privalomosios atsargos, o šiuo metu Lietuvos bankas pinigų rinkai reguliuoti naudoja visas tris (Atvirosios rinkos operacijas, skolinimo(si) galimybes bei privalomųjų atsargų reguliavimą) pagrindines pinigų politikos priemones.
Bene didžiausią vaidmenį LB pinigų politikoje atlieka ARO, pradėtos rengti 1997 m. antroje pusėje. Atpirkimo sandoriai Lietuvos banke savo pagrindiniais bruožais yra panašūs į ECB taikomą priemonę Europos ekonominėms ir pinigų sąjungos šalims, tik skiriasi savo trukme ir taikymo periodiškumu. Indėlių aukcionai ECBS nerengiami, tačiau pinigų perteklius absorbuojamas kitais būdais – kredito institucijoms sudaromos sąlygos padėti CB vienos nakties indėlį arba CB ir konkretaus komercinio banko (jų grupės) susitarimu priimami terminuotieji indėliai.
LB turi kai kurias panašias į ECBS pinigų politikos priemones ir atitinka jų procedūrų standartus, tačiau priemonių taikymas iš esmės skiriasi, kaip skiriasi mažų ir didelių ekonomikų pinigų politikos tarpiniai tikslai.

2. Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos aptarnavimą pavesti centriniam bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko čekiais. Tuomet centrinis bankas atsiduria itin nepatogioje padėtyje, kur susitinka šalies finansinė ir monetarinė politika, jis privalo užtikrinti tarsi nuolatinio overdrafto sąlygą, ir po tam tikro laiko tai gali reikšti periodišką pinigų skolinimą, nesvarbu, ar šalies metinės pajamos ir išlaidos subalansuotos, ar ne. Vyriausybės paskolų dydis ir būdas, kaip jos yra finansuojamos, įtakoja pinigų masės didėjimą. Taigi, šalių centriniai bankai susiduria su sudėtinga užduotimi: jie privalo kontroliuoti pinigų masės didėjimą bei tuo pat metu stengiasi finansuoti dideles visuomeninio sektoriaus paskolas.
Valstybės banko funkcija ECB pagrindinėse funkcijose nefigūruoja, kategoriškai buvo uždrausta privilegijuota valdžios padėtis skolinantis lėšas iš ECB, vėliau buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika..
Lietuvos banko įstatyme numatyta galimybė “aptarnauti LR valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas”, kuria Lietuvos bankas naudojasi tik iš dalies – valstybės biudžeto sąskaitos šiuo metu aptarnaujamos LTB ir LŽŪB, o Lietuvos banke yra tik keletas specialiųjų valstybės fondų sąskaitų. Planai visas valstybės biudžeto sąskaitas perkelti į LB bus įgyvendinti ne anksčiau 2001 m. vidurio.

3. Bankų priežiūra. Lietuvos bankui įstatymų nustatyta tvarka yra suteikta teisė išduoti ir atšaukti licencijas LR ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms LR bei kontroliuoti jų veiklą, tuo tikslu LB turi specialų padalinį – Kredito įstaigų priežiūros departamentą. Tuo tarpu ECB nuostatose yra numatyta tik “prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą”.

4. Bankas bankams. Centrinis bankas priima indėlius iš komercinių bankų ir skolina jiems pinigus. Ši funkcija dalinai susijusi su monetarine politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį aspektą: centrinis bankas veikia kaip ‘skolintojas paskutiniu atveju’.
Lietuvos bankas “įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje”, teikdamas įvairaus pobūdžio likvidumo paskolas. 1998 m. viduryje LB sukūrė komerciniams bankams reikalingą teisinę ir techninę infrastruktūrą vienos nakties paskoloms gauti. Ši priemonė savo esme labai panaši į ECB nustatytą nuolatinę skolinimosi centriniame banke galimybę. Ir Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyse, kredito įstaigos gali gauti tokią paskolą automatiškai, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke nepakanka lėšų mokėjimams vykdyti.

5. Valiutos emisija. Centrinis bankas dažniausiai užsiima banknotų (bei dažnai monetų) kūrimu, spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos.
Ši funkcija tiek Lietuvos banke, tiek ir ECB (žinoma, atitinkamais mastais ir valiutomis) yra numatyta ir funkcionuoja. Lietuvos bankas išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos LR pinigus, o ECB uždaviniai yra – leisti į apyvartą banknotus euro zonoje bei tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

6. Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Aukso ir valiutų atsargų vadyba.
CB užsienio atsargas laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – tenkinti trumpalaikį užsienio valiutos poreikį tarptautiniams mokėjimams ir remti nacionalinės valiutos kursą.
Vienas iš pagrindinių ECB uždavinių – laikyti ir valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos atsargas. ES šalių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos 1997 m. sudarė daugiau nei 370 mlrd. JAV dolerių ir keturis kartus viršijo JAV, bei dukart – Japonijos atsargas. Kuriantis Europos pinigų sąjungai užsienio atsargų poreikis dėl abiejų priežasčių turi mažėti.
Lietuvos bankas įstatymų nustatyta tvarka sudaro, laiko ir tvarko LR oficialiąsias tarptautines atsargas, kurios gali būti sudarytos iš aukso, konvertuojamos užsienio valiutos bei bet kokių visuotinai pripažįstamų tarptautinių atsargų (pvz. teisės įsigyti Tarptautinio valiutos fondo atsargų dalį, specialiųjų skolinimosi teisių TVF-e, vekselių konvertuojama užsienio valiuta, vertybinių popierių ir pan.). 1999 m. pabaigoje Lietuvos banko užsienio atsargos sudarė 1 242,1 mln. JAV dolerių. Per ketvirtąjį metų ketvirtį jos padidėjo 24 mln. JAV dolerių iš esmės dėl padidėjusios komercinių bankų privalomųjų atsargų normos padidėjimo, taip pat dėl teigiamo prekybos užsienio valiutomis balanso bei pajamų iš užsienio atsargų investavimo. Aukso atsargų kiekis IV ketvirtį nepakito.

Artimiausiu metu Lietuvos bankas daugiausia dėmesio skirs ypač svarbioms ECBS funkcijoms vykdyti. LB prioritetinės kryptys yra:
Atskirų atsiskaitymų realiu laiku sistemos sukūrimas;
Finansų sektoriaus ir jo priežiūros stiprinimas kartu su Vyriausybe;
Pingų ir bankų statistikos sistemos tobulinimas atsižvelgiant į Europos pinigų instituto reikalavimus ES valstybėms, dalyvaujančioms III – jame Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etape.

Lietuvos banko vykdomų funkcijų bei tikslų suderinimas su ECB funkcijomis ir tikslais yra sudėtingas uždavinys, tačiau papildoma kliūtis tam – ES standartus atitinkančios patikimos pinigų ir mokėjimų balanso statistikos sukūrimas. Kaip rodo patirtis, ES šalių statistikos suderinimas su EPS reikalavimais buvo sudėtingas, brangus procesas ir tęsėsi ilgą laiko tarpą. Tuo tarpu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tokią sistemą turi sukurti iš pagrindų. Valiutų valdybos sistemos sąlygomis 1994 – 1997 m. prislopintas akivaizdus poreikis kurti šiuolaikinio centrinio banko poreikius atitinkančią informacijos sistemą.
Pinigų sistemų integravimo procesas įmanomas tiktai turint pinigų ir mokėjimų balanso statistiką, atitinkančią EPS reikalavimus. Tam būtina ne tiktai suderinti centrinio banko statusą, kad bankui būtų sudaryta galimybė rinkti tokią statistiką iš kredito įstaigų ir ūkio subjektų bei suteikiant jam teisę imti baudas už reikalavimų neįvykdymą, bet taip pat reikia suderinti rodiklių skaičiavimo metodologiją remiantis Europos sąskaitų sistema (ESA), pakeisti kompiuterines programas, o tam reikalingos ir nemažos investicijos. Šiuo metu kartu su ES PHARE programos ekspertais LB vykdo institucinio plėtojimo, mokėjimo sistemų bei pinigų ir mokėjimų balanso programas, kurios turėtų padėti sparčiau įgyvendinti reikalingas priemones. Tačiau labai svarbu tai, kad šių priemonių įgyvendinimą paremtų ne tik kredito institucijos, bet ir LR Vyriausybė bei Seimas.

LITERATŪRA:
1. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. Tarptautinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1997;
2. Euras – integracijos procesas ir Lietuvos bankas// Pinigų studijos, 1999, Nr. 1;
3. Kelias į pinigų sąjungą, Vilnius, 1999;
4. Kropas S. Integracijos į Europą problemos Lietuvos banke// Pinigų studijos, 1997, Nr. 1;
5. LB 1999 m. ketvirto ketv. ataskaita, Vilnius, 2000;
6. LR LB įstatymas// Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos bankų veiklą, 1996, Nr. 2;

Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje

 

ĮŽANGA

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra CB.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
CB (Lietuvos bankas) pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Mūsų laikais LB paprastai turi išskirtinę teisę – leisti pinigus.
LB, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
• vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
• formuoja ir vykdo pinigų politiką;
• nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
• valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
• atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
• renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
• nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

1. LIETUVOS BANKO STRUKTŪRA

LB vadovauja banko valdyba (LB struktūra(schema) žr. 1 pav.), kurią sudaro pirmininkas, 2 pirmininko pavaduotojai ir 2 nariai. Pirmininką skiria 5 metams Seimas Prezidento teikimu, valdybą 9 metams skiria Prezidentas LB pirmininko teikimu, atnaujinant ją kas treji metai trečdaliu. Valdyba nustato LR monetarinės politikos formas, bankų ir kitų kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, priima teisės aktus ir pan.

2. LIETUVOS BANKO FUNKCIJOS IR VEIKLOS ORGANIZAVIMAS

Bankinės sistemos veiklos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina.
LB, turinčio išimtinę teisę emituoti (išleisti) pinigus, pagrindinės veiklos funkcijos yra šios:
• LB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
• LB yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;
• LB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
• LB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė, kaip taisyklė, suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas.
Emisijos bankas (bank of issue) šalies LB, atliekantis pinigų emisijos funkciją.
Antra, LB aptarnauja bankų sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius LB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir LB, pavyzdžiui čekių kliringo paslaugas ir kt. Šios sąskaitos naudingos tuo, kad LB gali išduoti komerciniams bankams grynus pinigus, jeigu jiems jų reikia. Be to, sąskaitos Lietuvos banke yra kaip bankų rezervo indėliai. Komerciniai bankai kartais turi rezervus didesnius negu reikalauja, kad galėtų išlyginti finansinių lėšų judėjimą. Tačiau nevalia užmiršti, kad tai kainuoja, nes LB nemoka palūkanų.
Kliringas (clearing) – centralizuota atsiskaitymų negrynaisiais tarp komercinių bankų sistema, pagrįsta savitarpio mokėjimo reikalavimų ir įsipareigojimų užskaitymu, kurią vykdo Lietuvos bankas.
Kaip bankų bankas, LB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių LB funkcijų dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
1) LB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2) Finansinių krizių metu LB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, LB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. Pavyzdžiui, JAV Federalinė rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17 d.
Trečia, LB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. Yra du pagrindiniai pinigų pasiūlos kontroliavimo metodai. Laikantis metalo standarto, pinigų kainą lėmė aukso arba sidabro kaina. Nė viena šalis nebeturi metalo standarto, todėl pinigų pasiūla dabar yra kontroliuojama daugybe kitų priemonių, kurių svarbiausia yra vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas.
Ketvirta, LB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimai, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, LB reikalauja pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, LB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Jeigu valiutų keitimo ribų nėra, tai keitimo sistema nustatoma rinkos jėgomis. Perkant ir parduodant užsienio valiutą, LB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, LB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.(1).

3. LIETUVOS BANKO BALANSAS IR JO NEPRIKLAUSOMYBĖS PROBLEMOS

LB numato didelės perkamosios galios pinigų pasiūlą, t.y. grynų pinigų kiekį rinkoje, taip pat komercinių bankų rezervus, saugomus LB.
Pateiksiu LB balansinę ataskaitą, t.y. jos struktūrinius elementus: aktyvą ir pasyvą.
Banko aktyvas (bank active/assets) – tai turtas, priklausantis bankui; tai, kuo bankas disponuoja, arba lėšų panaudojimo būdas. (1).
Svarbiausi LB valdomi aktyvai – tai pretenzijos užsienio institucijoms užsienio valiuta. Taip pat į aktyvus įeina aukso rezervai, pretenzijos šalies kredito įstaigoms ir kitas turtas.
Banko pasyvas (bank liabilities) – tai vertė, kurią bankas kam nors skolingas, tai skolos, įsipareigojimai arba bankų lėšų šaltiniai. (1).
Balanso pasyvo svarbiausia dalis yra LB banknotų ir monetų kiekis, esantis pas žmones. Taip pat į pasyvus įeina įsipareigojimai šalies kredito įstaigoms litais, įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms litais, įsipareigojimai užsienio institucijoms litais, įsipareigojimai šalies institucijoms užsienio valiuta, įsipareigojimai užsienio institucijoms užsienio valiuta ir kiti įsipareigojimai; gautos subsidijos, perkainojimo sąskaitos, kapitalas. Paprastai aktyvų suma turi būti lygi pasyvų sumai.

 

 

2004-12-31

2003-12-31

 

TURTAS

 

 

1. 

Auksas

206,30

214,60

2.

Pretenzijos užsienio institucijoms užsienio valiuta

8743,00

9148,84

 

2.1. Gautinos lėšos iš TVF

0,28

0,24

 

2.2. Indėliai, vertybiniai popieriai ir kitos investicijos užsienio valiuta                                                                             

 

8742,72

 

9148,60

3.

Pretenzijos šalies kredito įstaigoms užsienio valiuta

9,93 

9,92

4.

Kitas turtas

359,94

365,74

 

4.1. Ilgalaikis turtas

160,71

162,18

 

4.2. Investicijos į nuosavybės priemones

19,19

13,24

 

4.3. Sukauptos pajamos ir busimojo laikotarpio išlaidos

163,47

173,94

 

4.4. Kitas įvairus turtas

16,57

16,38

viso

9319,17

9739,10

 

ĮSIPAREIGOJIMAI

 

 

5.

Banknotai ir monetos apyvartoje

5594,57

5136,75

6.

Įsipareigojimai šalies kredito įstaigoms litais

891,51

999,04

7.

Įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms litais

108,24

93,75

 

7.1. Įsipareigojimai valstybės valdymo institucijoms

94,92

85,13

 

7.2. Įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms

13,32

8,62

8.

Įsipareigojimai užsienio institucijoms litais

6,54

2,54

9.

Įsipareigojimai šalies institucijoms užsienio valiuta

1880,41

2531,10

 

9.1. Įsipareigojimai kredito įstaigoms

504,39

397,97

 

9.2. Įsipareigojimai valstybės valdymo institucijoms

1376,02

2133,13

10.

Įsipareigojimai užsienio institucijoms užsienio valiuta

5,76

185,37

11.

Nebaigtų atsiskaitymų lėšos

1,35

19,31

12.

Kiti įsipareigojimai

7,34

9,95

 

12.1. Sukauptos išlaidos ir busimojo laikotarpio pajamos

3,78

3,97

 

12.2. Nebalansinių priemonių vertės pokytis

1,18

 

12.3. Kiti įvairūs įsipareigojimai

3,56

4,80

13.

Gautos subsidijos

29,38

29,01

14.

Perkainojimo sąskaitos

30,29

34,00

15.

Kapitalas

631,66

565,05

 

15.1. Įstatyminis kapitalas

100,00

100,00

 

15.2. Atsargos kapitalas

531,66

454,30

 

15.3. Rezervai

10,75

16.

Pelnas

132,12

133,23

viso

9319,17

9739,10

1 lentelė Lietuvos banko balansas. (3).

LB įstatyminis kapitalas 100 mln. litų formuojamas iš LR lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams. (žr. 2 lentelę).
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius, laikomus LB; išlaidos užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos, susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba; materialinių vertybių amortizacija; bendros eksploatacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos. (žr. 2 lentelę).
Taigi nesunku pastebėti, kad CB tikslas – ne pelno siekimas, bet pinigų leidimas ir jų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus.(1).

LIETUVOS BANKO PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA
Mln. Lt

 

 

2004 m.

2003 m.

 

Palūkanų pajamos

216,55

205,99

 

Palūkanų išlaidos

(41,19)

(44,47)

1.

Grynosios palūkanų pajamos

175,36

161,52

 

Grynosios realizuotos pajamos (išlaidos) iš finansinių operacijų

 

26,53

 

47,30

 

Nerealizuotas perkainojimo nuostolis

(2,86)

(4,82)

2.

Grynosios realizuotos pajamos (išlaidos) ir perkainojimo nuostolis

 

23,67

 

42,48

 

Komisinių ir kitų atlyginimų pajamos

6,63

7,89

 

Komisinių ir kitų atlyginimų išlaidos

(1,27)

(1,06)

3.

Grynosios komisinių ir kitų atlyginimų pajamos

5,36

6,83

4.

Dividendų pajamos

1,25

1,04

5.

Kitos pajamos

7,63

2,27

 

GRYNOSIOS PAJAMOS

213,27

214,64

6.

Personalo išlaikymo išlaidos

(48,62)

(44,44)

7.

Kitos administracinės išlaidos

(14,46)

(12,31)

8.

Turto nusidėvėjimo išlaidos

(13,40)

(14,84)

9.

Banknotų ir monetų gamybos ir jų apyvartos išlaidos

(5,23)

(10,39)

10.

Specialiųjų atidėjimų pokytis

0,56

0,57

 

PELNAS

132,12

133,23

2 lentelė. Lietuvos banko pelno (nuostolio) ataskaita. (3).

3.1 Lietuvos banko pagrindinis tikslas ir funkcijos

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, Lietuvos banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Pagrindinės Lietuvos banko funkcijos yra šios:
• vykdyti Lietuvos Respublikos pinigų emisiją, formuoti ir vykdyti pinigų politiką, nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbti oficialų lito kursą;
• valdyti, naudoti Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoti;
• atlikti valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoti ir atšaukti licenzijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms bei užsienio valstybių kredito įstaigų filialams ir prižiūrėti jų veiklą;
• skatinti patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
• rinkti pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegti šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaryti Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) dalimi.
Europos Komisijai, Europos centriniam bankui (ECB), Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Lietuvos bankui priėmus atitinkamus sprendimus, Lietuva nuo 2004 m. birželio 28 d. dalyvauja valiutų kurso mechanizme II. (3).

3.2 Finansinės ataskaitos sudarymo pagrindai ir pateikimas

Lietuvos banko metinė finansinė ataskaita rengiama vykdant Lietuvos banko įstatymo 49 straipsnio reikalavimus.
Lietuvos bankas finansinę apskaitą tvarko ir metinę finansinę ataskaitą sudaro vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymu, kitais Lietuvos bankui taikytinais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir Lietuvos banko nustatyta apskaitos politika, kuri atitinka ECBS dalyvaujantiems nacionaliniams centriniams bankams ECB nustatytus apskaitos ir atskaitomybės reikalavimus, tiek, kiek jie gali būti taikytini euro neįsivedusios valstybės – Europos Sąjungos narės – nacionaliniam centriniam bankui. Tarptautiniais finansinės atskaitomybės standartais vadovaujamasi tose apskaitos ir atskaitomybės srityse, kurių ECB nereglamentuoja, ir atsižvelgiant į ECB rekomendacijas dėl šių standartų taikymo.
Siekiant, kad pateikta informacija būtų nuosekli, kartu pateikiama ir atitinkama palyginamoji 2003 m. finansinė ataskaita.(žr. 1-2 lenteles, psl. 7-8). (3)

3.3 Apskaitos politika

Bendrieji principai.
Lietuvos bankas, tvarkydamas finansinę apskaitą ir sudarydamas finansines ataskaitas, vadovaujasi šiais apskaitos principais: ekonominės realybės, skaidrumo, atsargumo, reikšmingumo, veiklos tęstinumo, kaupimo, nuoseklumo ir palyginamumo.
Auksas, skolos vertybiniai popieriai ir kitas užsienio atsargų sudėtyje esantis balansinis ir (ar0 nebalansinis turtas bei įsipareigojimai užsienio valiuta (toliau finansiniai straipsniai) finansinėje ataskaitoje parodyti 2004 m. gruodžio 31 d. rinkos kainomis ir taikant Lietuvos banko skelbiamus tos dienos lito ir užsienio valiutų oficialius kursus (toliau – oficialus kursas).

Lito ir pagrindinių užsienio valiutų oficialūs kursai

Lt (LTL) už vnt.


Valiutos pavadinimas                             Kodas          2004 m. gruodžio 31 d.      2003 m. gruodžio 31 d.


Euras                                                        EUR                                     3,4528                                3,4528


JAV doleris                                              USD                                     2,5345                                2,7621


100 Japonijos jenų                                    JPY                                      2,4421                               2,5823


Specialiosios skolinimosi teisės              XDR                                     3,9260                               4,0888


   

Su finansiniais straipsniais susijusios operacijos į balansines ir nebalansines sąskaitas įrašomos sandorio verte atsiskaitymų pagal sandorius dieną.
Auksui, kiekvienai užsienio valiutai ir kiekvienai vertybinių popierių emisijai (pagal ISIN) tenkančių perkainojimo rezultatų apskaita tvarkoma atskirai. Nerealizuotas perkainojimo pagal rinkos kainą ir oficialų kursą, viršijantis į perkainojimo sąskaitas įrašyta ankstesnį su tuo pačiu finansiniu straipsniu susijusį nerealizuotą perkainojimo prieaugį, pripažįstamas einamųjų finansinių metų išlaidomis ir negali būti kompensuojamas paskesniais metais dėl rinkos kainos ar oficialaus kurso pokyčių susidariusiu to paties finansinio straipsnio perkainojimo prieaugiu ar kompensuojamas kito atskiro finansinio straipsnio perkainojimo prieaugiu.
Auksas.
Auksas perkainojamas kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną pagal jo rinkos kainą, užfiksuotą Londono lydinių biržoje. Aukso perkainojimo prieaugis arba nuostolis apskaičiuojamas remiantis 1 Trojos uncijos aukso vidutine rinkos kaina JAV doleriais, kuri perskaičiuojama į litus aukso perkainojimo dienos JAV dolerio oficialiu kursu.
Perkainojimo prieaugis ir nuostolis, susijęs su aukso, esančio užsienio atsargose, perkainojimu, įtraukiamas į aukso perkainojimo sąskaitą, atskirai neišskiriant rinkos kainos bei užsienio valiutos kurso įtakos.
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą aukso perkainojimo nuostolį, aukso vidurkinė kaina tikslinama pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos rinkos kainą.
Operacijos, susijusios su aukso apsikeitimo sandoriais, apskaitoje parodomos tokia pačia tvarka kaip ir atpirkimo (skolinimosi) sandoriai.
Užsienio valiuta.
Balansiniai ir nebalansiniai finansiniai straipsniai užsienio valiuta perkainojami kiekvieną darbo dieną tos dienos oficialiu kursu, atskiros užsienio valiutos (įskaitant SST) perkainojimo prieaugį arba nuostolį įrašant į atitinkamos valiutos perkainojimo sąskaitą.
Užsienio valiuta sukauptų palūkanų pajamų ir išlaidų perkainojimo skirtumu koreguojamos atitinkamos balansinės bei pajamų ir išlaidų sąskaitos.
Užsienio valiutos grynosios pozicijos vidurkinis kursas perskaičiuojamas, jei per dieną įvykusios operacijos atitinkama užsienio valiuta (įskaitant parodomas nebalansinėse sąskaitose) padidina šios valiutos grynosios pozicijos apimtį (turto grynosios pozicijos atveju) arba ją sumažina (įsipareigojimų grynosios pozicijos atveju).
Užsienio valiutos realizuotas rezultatas apskaičiuojamas, jei per dieną įvykusios operacijos atitinkama užsienio valiuta sumažina šios valiutos grynosios pozicijos apimtį (turto grynosios pozicijos atveju) arba ją padidina (įsipareigojimų grynosios pozicijos atveju).
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą atskiros užsienio valiutos perkainojimo nuostolį, šios užsienio valiutos grynosios pozicijos vidurkinis kursas tikslinamas pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos oficialų kursą.
Pajamos ir išlaidos užsienio valiuta apskaitoje pripažįstamos pagal jų įtraukimo į apskaitą dienos oficialų kursą.
Vertybiniai popieriai.
Skolos vertybiniai popieriai į apskaitą įtraukiami įsigijimo verte, į kurios sudėtį neįskaitoma nupirkta atkarpos išmoka. Nupirkta atkarpos išmoka apskaitoje parodoma atskirame balanso straipsnyje kaip kitas turtas.
Užsienio atsargų sudėtyje esantys vertybiniai popieriai pagal jų rinkos kainą perkainojami kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną.
Kiekvienos vertybinių popierių emisijos (pagal ISIN) perkainojimo prieaugis arba nuostolis apskaitoje registruojamas atskirai.
Vertybinių popierių įsigijimo vertės ir nominalo skirtumas – premija arba nuolaida – pripažįstamas pajamomis arba išlaidomis tolygiai per laikotarpį, likusį iki vertybinių popierių išpirkimo.
Vertybinių popierių be atkarpos premija arba nuolaida kaupiama taikant vidaus grąžos metodą, o vertybinių popierių su atkarpa – taikant tiesinį metodą.
Nerealizuotas atskiros vertybinių popierių emisijos perkainojimo nuostolis, viršijantis ankstesnį
su tais pačiais vertybiniais popieriais susijusį nerealizuotą perkainojimo prieaugį, finansinių metų pabaigoje įrašomas į išlaidų sąskaitas.
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą atskiros vertybinių popierių emisijos perkainojimo nuostolį, šių vertybinių popierių vidurkinė kaina tikslinama pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos jų rinkos kainą.
Banko reikmėms laikomos ilgalaikės investicijos į nuosavybės priemones apskaitoje parodomos įsigijimo verte.
Už kreditus perimtų skolos vertybinių popierių be atkarpos vertė tikslinama sudarant specialiuosius atidėjimus.
Atpirkimo sandoriai.
Atpirkimo (skolinimosi) sandoris apskaitoje parodomas kaip įkeitimu užtikrintas kitos sandorio šalies indėlis: balanso įsipareigojimų dalyje įrašomas įsipareigojimas grąžinti pinigus, o finansinis turtas, sutartyje nurodytas kaip įkaitas (jis pagal šią sutartį parduodamas ir atperkamas) sandorio galiojimo laikotarpiu, ir toliau rodomas balanso turto dalyje.
Atpirkimo (investavimo) sandoris apskaitoje parodomas balanso turto dalyje kaip banko suteiktas kreditas. Pagal šiuos sandorius nupirktas įkaitas sandorio galiojimo laikotarpiu banko balanse neparodomas ir neperkainojamas.
Vertės skirtumas, susidaręs tarp atpirkimo (skolinimosi bei investavimo) sandoriuose numatyto įkaito pirkimo ir atpirkimo vertės, pripažįstamas palūkanų pajamomis arba išlaidomis tolygiai per visą sandorio galiojimo laiką.
Kreditai.
Banko suteikti kreditai į apskaitą įrašomi nominaliąja verte, o jų likučiai balanse parodomi grynąja verte, t. y. atėmus specialiuosius atidėjimus. Pasikeitus specialiųjų atidėjimų poreikiui, šios išlaidos koreguojamos.
Kreditai komerciniams bankams grupuojami ir specialieji atidėjimai sudaromi kiekvieną ketvirtį. Jeigu kreditų komerciniams bankams grynoji vertė lygi nuliui ir jų būklė ilgiau kaip metus negerėja, tokie kreditai nurašomi iš balanso kartu su sukauptomis palūkanomis ir kitomis gautinomis sumomis.
Kreditų, perimtų pagal reikalavimų perleidimo sutartis ir suteiktų banko tarnautojams, vertė tikslinama pagal kiekvienų metų pabaigos būklę.
Ilgalaikis materialus ir nematerialus turtas.
Ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui priskiriami šio turto objektai, kurių įsigijimo vertė (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) ne mažesnė kaip 500 litų ir kurie tarnauja ilgiau kaip vienus metus. Ilgalaikis materialusis ir nematerialusis turtas apskaitoje pripažįstamas įsigijimo verte, šio turto naudojimo laikotarpiu mažinant jo vertę sukauptu nusidėvėjimu (amortizacija). Nusidėvėjimas (amortizacija) skaičiuojamas visą numatytą turto naudojimo laikotarpį taikant tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo metodą.

Ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normos


Turtas                                                                                                                        Metinė norma, %


Pastatai ir statiniai                                                                                                                           2,5-10


Pinigų skaičiavimo ir kompiuterių įranga                                                                                        10-50


Programinė įranga                                                                                                                         33-100


Transporto priemonės                                                                                                                          20


Baldai, kabinetų įranga ir kitas inventorius                                                                                       5-50


Kai yra požymių, kad nekilnojamojo turto rinkos vertė mažėja kur kas labiau, negu buvo tikėtasi nustatant turto naudingo tarnavimo laikotarpį, šio turto vertė finansinių metų pabaigoje tikslinama pripažinto nuostolio suma dėl turto reikšmingo nuvertėjimo.
Banknotai ir monetos apyvartoje.
Banknotai ir monetos apyvartoje parodomi balanso įsipareigojimų dalyje nominaliąja verte. Banknotų spausdinimo, monetų kaldinimo ir kitos su pinigų išleidimu į apyvartą susijusios išlaidos įrašomos į išlaidų sąskaitas, nesiejant šių išlaidų su pinigų išleidimu į apyvartą.
Nebalansinės finansinės priemonės.
Nebalansinėse sąskaitose parodoma ateityje gautina arba mokėtina užsienio valiuta pagal valiutų apsikeitimo sandorius, šios valiutos realizuotų ir nerealizuotų rezultatų apskaičiavimo tikslu įskaitoma į grynąją tos užsienio valiutos poziciją ir perkainojama kartu su balansiniais tos pačios užsienio valiutos finansiniais straipsniais.
Palūkanų normų išvestinės finansinės priemonės perkainojamos atskirai pagal kiekvieną priemonę. Kasdienis palūkanų normų ateities sandorio kintamosios maržos vertės pokytis laikomas realizuotu ir parodomas atitinkamose pajamų arba išlaidų sąskaitose.
Pajamų ir išlaidų pripažinimas.
Su finansiniu turtu ir įsipareigojimais susijusios palūkanų pajamos bei išlaidos (iš jų ir vertybinių popierių premijų bei nuolaidų) kaupiamos kiekvieną darbo dieną, o į apskaitą įtraukiamos kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną, neatsižvelgiant į tai, kada jos gaunamos arba mokamos. Kitos einamųjų metų pajamos ir išlaidos į apskaitą įtraukiamos iki finansinių metų pabaigos.
Realizuotos pajamos ir išlaidos į pajamų bei išlaidų sąskaitas įrašomos atsiskaitymų pagal sandorius dieną.
Nerealizuotas perkainojimo prieaugis nepripažįstamas pajamomis. Perkainojimo nuostolis, viršijantis su atitinkamu finansiniu straipsniu susijusį į perkainojimo sąskaitą įrašytą perkainojimo prieaugį, finansinių metų pabaigoje įtraukiamas į išlaidas.
Apskaičiuojant realizuotus ir nerealizuotus rezultatus iš aukso, vertybinių popierių bei užsienio valiutos, šių finansinių straipsnių įsigijimo vertei nustatyti taikomas vidurkinio kurso ir (arba) vidurkinės kainos metodas.
Įvykiai po balanso.
Metinėje finansinėje ataskaitoje pateikiami ataskaitinių metų duomenys tikslinami įvykiais, kurie buvo nustatyti laikotarpiu tarp šios ataskaitos sudarymo dienos(ataskaitinių finansinių metų paskutinės dienos) ir jos patvirtinimo dienos, jeigu dėl šiuos įvykius lėmusių aplinkybių ataskaitinių metų duomenys ataskaitos sudarymo dieną būtų pasikeitę. (3).

3.4 Rizika ir jos valdymas

Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai valdant riziką yra užtikrinti nenutrūkstamą rizikos stebėjimą ir vertinimą, operatyvų rizikos vertinimo informacijos teikimą atitinkamiems banko padaliniams ir valdymo grandims, nuolat vertinti, ar prisiimamas rizikos lygis yra tinkamas Lietuvos banko tikslams įgyvendinti. Keliamiems uždaviniams įgyvendinti Lietuvos banke sukurta tinkama organizacinė ir vidaus kontrolės sistema.
Svarbiausias rizikos objektas yra Lietuvos banko užsienio atsargos, kurios 2004 m. gruodžio 31 d. sudarė daugiau kaip 96 procentus viso Lietuvos banko turto.
Valdant užsienio atsargas, susiduriama su rinkos, skolinimo, likvidumo, atsiskaitymų ir operacine rizika. Šioms rizikoms valdyti taikoma plati riziką ribojančių normatyvų sistema ir kitos riziką mažinančios priemonės.
Pagrindinė rizika, su kuria susiduria Lietuvos bankas valdydamas užsienio atsargas ir kuri turi didžiausią įtaką finansiniams rezultatams, yra rinkos rizika. Rinkos riziką sudaro valiutų kurso ir palūkanų normų rizika.
Mažinant valiutų kurso riziką, praktiškai visos užsienio atsargos, nesusijusios su įsipareigojimais užsienio valiuta, investuojamos bazine valiuta. Užsienio atsargų dalis, susijusi su įsipareigojimais, investuojama įsipareigojimų valiuta (žr. 27 pastabą).
Kaip pagrindinę priemonę palūkanų normų rizikai valdyti Lietuvos bankas taiko modifikuotos finansinės trukmės (MFT) rodiklį. Siekiant apriboti palūkanų riziką, portfeliams nustatomi leistini MFT nukrypimai nuo kontrolinių indeksų MFT. Kaip papildoma rizikos valdymo priemonė taikoma vertės pokyčio rizikos (Value-at-Risk – VAR) metodika.
Skolinimo rizika valdoma keliant griežtus reikalavimus emitentų ir sandorio šalių finansiniam patikimumui. Siekiant sumažinti skolinimo riziką, nustatomi emitentų, sandorio šalių ir jų grupių įsipareigojimų Lietuvos bankui limitai.
Užsienio atsargų likvidumo rizika valdoma nustatant likvidumo normatyvus ir labai likvidžių finansinių priemonių dalį užsienio atsargose.
Atsiskaitymų rizikai valdyti taikomos įvairios korespondentinių sąskaitų valdymo priemonės, t.y. mokėjimų eiliškumo nustatymas, pinigų srautų derinimas. Šios priemonės padeda sumažinti nuostolio, sandorių šalims laiku neatsiskaičius, riziką.
Operacinė rizika valdoma aiškiai reglamentuojant darbo procedūras.(3).

IŠVADOS

Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kuris vienintelis išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, kredito įstaigų priežiūrą, valdo užsienio atsargas, atlieka kitas funkcijas.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, Lietuvos banko išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą.

LITERATŪRA

1. V. Snieška ir kt. Makroekonomika. Technologija. 2002.
2. Lietuvos bankas – www.lb.lt 2005 m. spalio 31 d.
3. Lietuvos banko metinė ataskaita- www.lb/lt/leidiniai/finatask/fa-2004-lt LB 2005.
4. B. Martinkus, V. Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Technologija. 2001.
5. V. Baršauskienė, I. Mačerinskienė. Studijų darbų parengimo tvarka. Technologija. 2004.

Centrinis bankas

ĮVADAS

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Nagrinėjama Centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės Centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.
Panagrinėsiu kaip Centrinis bankas reguliuoja pinigų pasiūlą krašto ūkyje, jo funkcijas monetarinėje sistemoje. Centrinio banko pinigų pasiūlos kontrolinės priemones yra: būtinųjų rezervų ir diskonto normų keitimas, atviros rinkos operacijos. Pinigų pasiūlos kreivė

1. CENTRINIS BANKAS

Vyriausybė apima bankų reguliavimą, norėdama apsaugoti vartotojus nuo bankų bankroto, nes indėlininkai gali prarasti gyvenimo santaupas. Šiandien bankai yra griežtai reguliuojami. Vyriausybė reguliuoja bankus, norėdama stabilizuoti ekonominės veiklos lygį. Indėlių ėmimas ir paskolų teikimas yra labai svarbus. Jei bankai žlugtų, firmos negautų lėšų investicijoms, todėl nukentėtų ekonominis ūkis. Bankų veikla veikia investicijų lygį, tai tiesiogiai susiję su ekonominės veiklos lygiu – staigus investicijų sumažėjimas gali sukelti ekonominę depresiją, staigus augimas – infliaciją.
Svarbiausia institucija, reguliuojanti bankų veiklą yra Centrinis bankas. Iš Centrinio banko gali skolintis lėšas kiti bankai. Svarbiausios centrinio banko funkcijos:

1. stabilizuoti ekonominės veiklos lygį, reguliuojant pinigų pasiūlą ir kreditavimą;
2. užtikrinti bankų sistemos tvarkingą funkcionavimą.

JAV 1913 m. buvo įkurtas Centrinis bankas, vadinamas Federaliniu rezervu. Jis padalintas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų, viską koordinuoja Federalinio rezervo taryba, sudaryta iš 7 asmenų, kuriuos skiria JAV prezidentas su Kongreso pritarimu.
Visi JAV bankai yra skirstomi į dvi grupes:
1) federalinio rezervo sistema;
2) nepriklausantys Fedederalinio rezervo sistemai.

JAV ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

1.2. Kanalai, kuriais veikia Centrinis bankas
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikinis Centrinis bankas daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1. schemą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia Centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV Centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis, keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir infliacijos mažėjimu. Antra, jei Centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei Centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Centriniai bankas įgyvendindas savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo Centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčių dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į Centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, Centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl Centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, Centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV Centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikinis centrinis bankas veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo Centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingą jos aspektų svarbą. Kai kurios jų – monetaristai ir keinsistai – teigia, kad jas sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos – pasiūlos pusės – atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą. Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o Centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę MxV=PxQ (M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę – NBNP – galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra trys monetarinės politikos priemonės: (1) centrinio banko paskolų kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą diskonto normą, (2) privalomųjų komerciniш bankų rezervų reguliavimas, lemiantis ne tik “perteklinių” rezervų kiekį, bet ir pinigų multiplikatorių, bei (3) vyriausybės vertybinių popierių pirkimas arba pardavimas. Ilguoju laikotarpiu, pasak monetaristų, įmanomas tik kainų, bet ne gamybos didėjimas, nes, esant natūraliajam nedarbui, agreguotoji pasiūla yra visiškai neelastinga. Taigi AD skatinimas kelia tik kainas.
Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas – sumažinti neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika pasiekia visišką užimtumą (AS iki to taško absoliučiai elastinga), ir pateikdami formulę AD=AS=C+I+G+E (C – vartojimo išlaidos, I – investicijos, G – vyriausybės išlaidos, E – grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių, galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų ekvilibriumą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos. Keisdama individualių vartotojų mokesčius, vyriausybė gali veikti C, įmonių mokesčius – I, ji taip pat gali keisti savo išlaidas bei subsidijuoti ekportą ar mažinti importą. Keinsistai mano, kad nuosmukio metu vyriausybės išlaidos turi viršyti pajamas. Pasiūlos pusės ekonomistai mano, kad ir AD, ir AS yra daugiau ar mažiau elastingos. Todėl AD didinimas gali arba didinti gaminamų prekių kiekį, t. y. užimtumą, ir kainas, t. y. sukelti infliaciją, arba abu kartu mažinti, t. y. didinti nedarbą. Tuo tarpu AS didinimas kartu mažina kainas ir didina užimtumą. Mokesčių sumažėjimas dažniausiai neatsilieps biudžetui, o jei ir atsilieps, tai trūkstamą investicijoms dalį padengs iš mokesčių sumažinimo sutaupyti pinigai. Taip pat, esant visiškam užimtumui, reikia skatinti taupymą, virsiantį investicijomis, ir mažinti vartojimo dalį. Vyriausybė, nors būdama didelė ir nerangi, todėl mažintina, turi dereguliuoti rinką, kad gamybos augimo nestabdytų nustatyti minimalūs užmokesčiai ir pan. Kartu būtina kontroliuoti gamintojus, kad, padidėjus AD, didintų gamybą, o ne kainas bei, mažinant struktūrinį nedarbą, siūlyti jiems reikalingos darbo jėgos.
Monetaristai ir keinsistai nesutaria dėl pinigų naudojimo dažnumo vaidmens. Monetaristai tvirtina, kad jis yra santykinai pastovus, o keinsistai mano, kad jį veikia polinkis taupyti ir kiti veiksniai. Iš čia kyla nesutarimas, kas efektyviau keis AD – pinigų masės pokytis (monetaristų) ar jų vartojimo dažnumo pokytis (keinsistų). Vertindami fiskalinę politiką, monetaristai mano, kad vyriausybės išlaidų didinimas ilguoju laikotarpiu turi būti finansuojamas iš mokesčių padidinimo (individualūs mažins vartojimą, o korporatyviniai – investicijos) arba biudžeto deficito (todėl reikės spausdinti naujus pinigus arba skolintis privačiose rinkose, kas sukurs išstumimo efektą), todėl jis apskritai nepadidins agreguotųjų išlaidų, taigi nekeis ir kainų bei realios gamybos. Užtat dėl išstumimo efekto didės nominaliosios palūkanos, o realiosios, lemiamos tik gamybos lygio, nesikeis. Keinsistai, didindami pinigų vartojimo dažnumą, fiskaline politika tikisi padidinti agreguotas išlaidas ir gamybą. Jei tai pakeis paklausą pinigams, gali keistis ir palūkanos. Vertindami monetarinę politiką, monetaristai sako, kad pinigų pasiūlos didinimas didins agreguotąsias išlaidas, todėl ir kainas. Tačiau reali gamyba tepriklauso nuo struktūrinio nedarbo, todėl ji ir nuo jos priklausančios realios palūkanos nekis. Nominaliųjų palūkanų kitimą monetaristai nuspėja, bet jo krypties nežino: pinigų masės didėjimas palūkanas pirmiau mažina, bet, pakilus kainoms, didėjanti paskolų paklausa jas kelia. Kaip tik todėl monetaristai siūlo veikti ekonomiką per pinigų masę, kuriа kontroliuoti galima, o ne per nekontroliuojamas palūkanas. Keinsistai, manydami, kad gali keistis ir pinigų naudojimo dažnis, dėl visų minėtų monetarinės politikos padarinių krypties nėra tikri, bet nuosmukio atveju siūlo ne tik didinti pinigų masę, bet ir išlaikyti žemas palūkanas.. Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla, kai AD didesnė už AS. Trumpuoju laikotarpiu ją galima sustabdyti mažinant vyriausybės išlaidas. Ilgu laikotarpiu ji neišvengiama, mažinti ją galima restrikcine monetarine politika. Pasiūlos pusės atstovai, sutikdami su monetaristais, mano, kad dar reikia ir mažinti pajamų mokestį ir taip didinti visuminę pasiūlą.
Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju laikotarpiu atrodo priklausаs nuo infliacijos, jo priežastis – nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių, konkurencijos ir pan. Pasiūlos pusės šalininkai tarp infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti, reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau. Monetarinę politikа vykdo Centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau nuspėjamas. Monetarinės politikos pavyzdys – JAV federalinės rezervo sistemos bandymai kontroliuoti pinigų masę. 8- ajame dešimtmetyje diskonto norma buvo nustatoma labai dažnai, bet tai ėmė nesutapti su ilgalaikiais tikslais. 1979 m. dėmesys perkeltas į privalomųjų rezervų dalį, o nuo 1982 m. svarbiausios tapo atviros rinkos operacijos. Keinsistinės politikos pakilimas buvo 1961-1969 m., kai JAV prezidentai Dž. F. Kenedis ir L. Džonsonas padidino vyriausybės išlaidas keliams, leido išskaityti iš mokesčių dalį, skirtą investicijoms, o vėliau dar sumažino mokesčius. Žymiausia pasiūlos pusės fiskalinės politikos išraiška buvo “reiganomika”, kai 1981 m. mokesčiai buvo sumažinti taip, kad bendrosios pajamos iš jų sumažėjo 2 proc. BNP. 1986 m. iр 14 pajamų mokesčio laiptelių palikti tik 3.

2. BANKO BALANSAS
Banko balansas susideda iš dviejų dalių: turto ir kapitalo.
Turtas- tai banko nuosavas turtas ir tai, kas yra paskolinta kitiems (suteiktos paskolos).
Kapitalas- tai banko nuosavybė ir įsiskolinimai (indėliai).
Turtą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1) neapmokėtos paskolos (suteiktos firmoms, namų ūkiams ir t.t.;)
2) valstybės obligacijos;
3) 3) rezervai sudaryti iš valiutos ir valstybės obligacijų.
Kapitalas yra skirstomas:
1) indėliai;
2) grynoji vertė- tai skirtumas tarp turto ir kapitalo vertės.

3. PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ
Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.
Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir Centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu viesuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei Centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms Centrinis bankas reikalingas kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatorius ir saugotojas. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

4.PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ STABILIZAVIMAS
Svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė yra atviros rinkos operacijos.
Atviros rinkos operacijos (open market operations) – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkoje.
Terminas „atviros rinkos operacijos“ reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuokime, kaip šie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia komercinių bankų (KB) perteklinius rezervus.
Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai didėja. Pasekime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:
a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;
b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.

Komercinių bankų balansas keičiasi kaip parodyta 2 paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė CB, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami CB aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad CB perdavė rezervus KB, todėl yra pliusuojami prie KB aktyvų. Pliusas CB pasyvuose rodo, kad KB rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja.

Bendras rezultatas yra : kai CB perka vertybinius popierius atviroje rinkoje, KB rezervai didėja. Jeigu bankai savo perteklinius rezervus skolina, pinigų pasiūla didėja. Kaip matome iš 3 paveikslo, jei CB perka 1000 Lt obligaciją, tai padidins pinigų kiekį 5000 Lt nepriklausomai nuo to, ar obligacija perkama iš KB, ar iš firmų.
Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB rezervus. Tarkime, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:
a) CB perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;
b) KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams CB, t.y. rezervams, juos sumažindami.

Kas skatina KB ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški; juos įgyvendinti nesunku.
Atskirose šalyse prekyba VVP nėra pakankama. Ši rinka menka šalyse, kur aukštas ir nenusakomas infliacijos lygis, ir šalyse, kur žmonės nepasitiki vyriausybe, kad ji sumokės skolas; ir atvirkščiai.
Kita svarbi Centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl Centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
Federalinis rezervas yra “bankų bankas”, galintis teikti paskolas komerciniams bankams. Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Federaliniam rezervui suteikus paskolą bankui, šio banko rezervinis indėlis padidėja – tai padidina bankų sistemos rezervus ir leidžia didinti pinigų pasiūlą. Centrinis bankas reguliuoja skolinamų lėšų komerciniams bankams kiekį:
1. Gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi .
2. Gali atsisakyti suteikti paskolą.
Reguliuojama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti. Komercinių bankų sukuriamų indėlių kiekis priklauso nuo jų rezervų ir būtinojo rezervo normos. Padidėjus būtinojo rezervo normai, sumažėja galimų sukurti indėlių apimtis.
Centriniam bankui pradėjus pirkti vyriausybinius vertybinius popierius, jų paklausa padidėja, todėl kyla jų kaina. Vertybinių popierių kainų ir palūkanų normų dydžiai juda priešingomis krypyimis – vertybinių popierių kainos kritimas reiškia, kad padidėja palūkanų normos dydžiai.
Pirkimai atviroje rinkoje ir palūkanų normų mažėjimas priklauso nuo bankų veiklos. Kai padidėja komercinių bankų rezervai, plečiama skolinimo veikla. Teikdami daugiau paskolų, bankai skatina palūkanų mažėjimą.
Diskonto normos ar būtinojo rezervo normos sumažėjimas mažina palūkanų normas. Centrinio banko priemonės, išplečiančios pinigų masę ir skatinančios visuminę paklausą:
• Pirkimas atviroje rinkoje;
• Diskonto normos mažinimas;
• Būtinojo rezervo normos mažinimas.
Šios priemonės suteikia galimybę bankams daugiau skolinti, didėja pinigų masė, mažėja palūkanų normos.
5. PASKUTINIS IŠTEKLIŲ ŠALTINIS


Dar viena svarbi Centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinomojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.
6. MOKĖJIMŲ MECHANIZMO PALAIKYMAS IR TOBULINIMAS


Galiausiai dar vienas Centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

Centrinio Banko indėlių palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią Centrinis Bankas moka už jame depozituojamas perteklines komercinių bankų lėšas. Lėšų perteklius susidaro, kai komercinis bankas priima daugiau indėlių, nei suteikia paskolų. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu komerciniame banke susidaręs lėšų perteklius yra automatiškai padedamas į Centrinį Banką. Paprastai Centrinio Banko indėlių palūkanų norma yra labai maža, todėl patartina surenkamas lėšas skolinti, o ne laikyti Centriniame Banke.
Centrinio Banko paskolų palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią komerciniai bankai moka Centriniam Bankui už iš jo gaunamas paskolas. Paskola iš Centrinio Banko imama, kai komerciniame banke susidaro lėšų stygius, t.y., išduodamos paskolos viršija surenkamus indėlius. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu, komerciniam bankui neturint pakankamai lėšų, kad būtų patenkinta paskolų paklausa, automatiškai yra imama paskola iš Centrinio Banko. Paprastai Centrinio Banko paskolų palūkanų norma yra labai didelė, todėl patartina stengtis surinkti daugiau indėlių, o ne skolintis iš Centrinio Banko.
Indėlių rezervų norma – parodo, kokią surinktų indėlių (įsipareigojimų) dalį (procentais) komercinis bankas turi laikyti Centriniame Banke. Šis indėlių rezervas yra reikalingas bankų likvidumui užtikrinti ir jokių pajamų komerciniams bankams neneša.

7. MONETARINĖS POLITIKOS INSTRUMENTAI

Didžioji dalis pasikeitimų bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje yra ne kažkieno padėto į banką milijardo dolerių pasekmė. Pasikeitimai nebeįtraukia kažkieno parduodamo aukso ar aukso padėjimo į banką. Vietoj to, jie yra Federalinės Rezervų tarybos veiksmų rezultatas. Fed kuria rezervus. Jis tai daro specialiai tam, kad padidinti bendrą pinigų ir kredito kiekį. Tokiu veiksmu Fed įtakoja ekonominio aktyvumo lygį. Ryšiai tarp Fed atliekamų veiksmų ir jų poveikio ekonominio aktyvumo (veiklos) lygiui yra sekančių dviejų skyrių tema. Čia mums rūpi paprasčiausiai pinigų ir kredito bendras kiekis. Pinigai ir kreditas atspindi dvi banko balanso puses: kada indėliai (pinigai) didėja, turi padidėti banko paskolos (kreditas) arba banko trumpalaikių iždo vekselių turėjimas. Dažnai būna ir viena ir kita. Nors galiausiai mus domins banko skolinimas, banko skolinimas nėra tiesiogiai kontroliuojamas Fed. Labiau tiesiogiai jos kontroliuojamas yra bendras pinigų kiekis cirkuliacijoje. Fed turi tris įrankius, su kuriais ji gali pakeisti pinigų kiekį ir kurie sudaro sekančių trijų skirsnių temą.

7.1 Rezervo reikalavimai

Paprasčiausias Fed turimas įrankis yra pakeisti rezervo reikalavimus. Fed nustato minimalų pinigų kiekį, kurį kiekvienas bankas privalo laikyti rezervuose. Nors iš principo vyriausybė galėtų reikalauti, kad bankai laikytų rezervus įvairiose formose (grynieji pinigai, vyriausybės obligacijos, auksas), Fed reikalauja, kad rezervai būtų laikomi kaip indėliai (depozitai, įmokos) Federaliniame Rezerve, dalinai dėl to, kad šis sąlygojimas palengvina rezervo reikalavimo kontroliavimą. Rezervo reikalavimų buvimas suteikia Federaliniam Rezervui galingą įrankį su kuriuo būtų galima įtakoti pinigų ir kredito kiekį ūkyje, nors šį įrankį Fed naudoja retai.
Tarkime, kad bankai pradžioje privalo palaikyti rezervus, lygius 10 procentų indėlių ir apsvarstykime kas atsitinka, jei rezervų reikalavimai yra sumažinami iki 5 procentų. Kiekvienas bankas atras, kad dabar jis turi perteklinius rezervus arba laisvus rezervus – rezervus, viršyjančius reikalaujamą sumą; tai yra, kiekvienas bankas galės skolinti daugiau. Ten kur lėšų trūkumas galėjo versti banką atmesti paskolas projektams, kuriuos jis laikė vertais, dabar jis suteiks šias paskolas. Naujos paskolos išleidžiamos, sukuriant naujus depozitus (indėlius) ir leidžiant dar naujas paskolas ir dauginimo procesas dar kartą paleidžiamas.

7.2 Diskonto dydis (minimalus skolinimo procentas)

Antrasis monetarinės politikos įrankis yra diskonto dydis. Federaliniai rezervų bankai yra vadinami bankų banku, nes jie skolina pinigus bankams ir laiko jų depozitus (indėlius). Palūkanų dydis, kurį bankai turi mokėti, kada jie skolinasi iš Federalinių Rezervų bankų yra vadinamas diskonto dydžiu (minimaliu skolinimo procentu). Kada diskonto dydis yra aukštas, palūkanų normos, taikomos bankų, yra linkusios būti aukštomis ir bankai paverčia paskolas mažiau prieinamomis.
Pagalvokime apie agresyvų banką, kuris visuomet palaiko tik minimalų rezervų dydį. Jis skolina visas lėšas, kurios nėra laikomos rezervuose. Jei didelis depozitorius staiga panori atsiimti lėšas, bankas yra priverstas skolintis lėšas, iš kitų bankų arba iš Federalinių Rezervų bankų. Kada Diskonto norma padidėja, palūkanų norma, kurią bankas turi sumokėti už skolinimąsi iš kitų bankų, didėja kartu. Diskonto norma veikia šį banką kaip tiesioginė verslo vykdymo kaina. Jei jis turi mokėti Fed daugiau, kad pačiam pasiskolinti, jis turi imti iš savo paties klientų daugiau.
Jei bankas vykdo mažiau agresyvią politiką ir laiko daugiau lėšų Trumpalaikių iždo vekselių formoje ar kituose likvidžiuose aktyvuose, didelio depozito atsiėmimas sukelia tik nedidelį koregavimą: bankas paprasčiausiai parduoda šiek tiek savo likvidžių aktyvų. Diskonto normos pakėlimas paverčia kreipimąsi į Fed lėšų trūkumo atveju brangesniu ir tai paskatina bankus laikyti daugiau likvidžių aktyvų, kas savo ruožtu reiškia jog bankas skolins mažiau.
Fed ne tik naudoja aukštesnę diskonto normą, kad atimti bankams norą skolinti, jis taip pat normuoja priėjimą prie diskonto „lango“. Tai yra, jis gali nesutikti paskolinti bankui, netgi skelbiama diskonto norma; šis veiksmas priverčia banką imtis daugiau kainuojančių taisomųjų veiksmų, kad patenkinti Fed nustatytus rezervo reikalavimus.
Diskonto norma yra vienintelė palūkanų norma, kurią Fed nustato tiesiogiai. Visos kitos palūkanų normos yra nustatomos rinkoje paklausos ir pasiūlos jėgų. Bet kai Fed įtakoja bankų pasiryžimą skolinti, jis gali tuo pat metu įtakoti jų taikomas palūkanų normas, kurias jie moka depozitoriams. Palūkanų normos, kurias vyriausybė moka tiek trumpalaikiam skolinimuisi (trumpalaikiai iždo vekseliai), tiek ilgalaikiam skolinimuisi, taip pat yra nustatomos rinkoje. Fed veiksmai įtakoja šias palūkanų normas tik netiesiogiai.
Fed dažnai naudoja diskonto normą ne tiek dėl jos tiesioginių padarinių, bet kaip savo ketinimų signalą. Kada Fed sumažina diskonto normą, rinka žino jog Fed rimtai nusiteikęs paversti kreditus labiau prieinamais ekonomikoje (ūkyje) ir priešingai kada jis padidina diskonto normą. Iš kitos pusės, dažnai diskonto norma yra keičiama, kad atspindėti pasikeitimus palūkanų normose, kurie jau įvyko. Jei rinkos palūkanų normos pakilo, bet Fed sykiu nepadidina diskonto normos, skirtumas tarp diskonto normos, kurią bankai turi mokėti lėšoms iš Fed gauti ir normos, kurią jie gali gauti iš paskolų gali būti didelis; tai sudarys bankams pagundą mėginti besaikiai (perdėtai) skolintis iš Fed. Tokiu būdu, nors pasikeitimai diskonto normoje kartais signalizuoja pasikeitimą politikoje, kitais atvejais šie pasikeitimai tik atspindi Fed rinkos vijimąsi.

7.3 Tinkamo instrumento pasirinkimas

Iš trijų instrumentų, Federalinis Rezervas naudoja atviros rinkos operacijas dažniausiai. Pasikeitimai diskonto normose ir rezervų reikalavimuose yra laikomi bukais įrankiais lyginant su smulkiu koregavimu, kurį paverčia įmanomu atviros rinkos operacijos. Tokiu būdu, pasikeitimai rezervų reikalavimuose ir diskonto normose yra naudojami paskelbti dideliems pokyčiams monetarinėje politikoje, bet ne reguliariu pagrindu. Tokie pasikeitimai signalizuoja labiau suspaustą kreditą (tai yra pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie sukelia aukštesnias palūkanų normas ir sumažėjusį kreditų prieinamumą) arba laisvesnį kreditą (tai yra, pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie turi atvirkštinį poveikį). Jie gali būti ganėtinai veiksmingi: pavyzdžiui bankai, numatydami kredito suspaudimą, gali sumažinti savo skolinimą ir firmos gali padėti investicijų planus ant lentynos.

8. JAV BANKININKYSTĖS SISTEMOS STABILUMAS

Nežymaus rezervo sistema paaiškina kaip bankai sukuria pinigus ir ji taip pat paaiškina kaip, be Fed, bankai gali pakliūti į bėdą. Gerai valdomi bankai netgi iki Fed ir jo rezervų reikalavimų pasirodymo laikė rezervus, lygius tam tikrai vidutinei kasdieninių reikmių tikimybei. Bankas galėtų pakliūti į bėdą greitai, jei vienos dienos poreikiai viršytų jo rezervus.
Jei (dėl gerų ar blogų priežasčių) daugelis depozitorių praras pasitikėjimą banku tuo pat metu, jie mėgins atsiimti savo lėšas visi iš karto. Bankas paprasčiausiai neturės pinigų, nes didžioji dalis pinigų bus buvusi paskolinta paskolomis, kurios negali būti iš karto pareikalautos grąžinti. Ši situacija yra vadinama banko antplūdžiu. Bankų antplūdžiai buvo įprasti devyniolikto amžiaus Amerikoje kaip jie parodyti senuose Vesternuose, kur klientai mažame miestelyje išsirikiuodavo prie banko kol jis išmokėdavo tai, kokius rezervus jis turėjo, kas pirmesnis, tas gudresnis pagrindu. Žmonės kurie ateidavo ir prašydavo savo pinigų, gaudavo juos kol nieko nebelikdavo. Net jei bankas buvo ganėtinai stiprus, toks antplūdis galėjo greitai jį išmesti iš verslo. Galų gale, jei pasklistų gandas, kad bankas yra bėdoje ir keli klientai nubėgtų į banką ištuštinti savo sąskaitų, tada kiti investitoriai manytų, kad yra kvaili sėdėti ir laukti. Tik patys bėgdami į banką jie galėtų apsaugoti savo indėlius. Gandai galėtų greitai virsti į paniką ir kiti bankai taip pat būtų įtraukti į antplūdį. To pasekoje vienas piktas gandas galėtų privesti prie stipraus banko užsidarymo, tokiu būdu destabilizuojant bankininkystės sistemą ir vietinę ekonomiką.

8.1 Bankų antplūdžio grėsmės sumažinimas

Bankų antplūdžiai ir panikos periodiškai kamavo Amerikos bankininkystės sistemą. Iš tiesų, viena priežastis kodėl 1913 m. buvo įsteigtas Fed, tai paversti juos mažiau tikėtinais. Tame jam didžia dalimi sekėsi; paskutinė didelė panika kilo Didžiosios Depresijos viduryje, 1933 m. kad sustabdyti ją, Prezidentas Ruzveltas paskelbė bankų atostogas ir uždarė visus bankus. Bet nuo tada moderni bankininkystės sistema išvystė apsaugų įvairovę, kurios užbaigė arba bent sumažino bankų antplūdžio grėsmę daugumai bankų. Yra trys apsaugos lygmenys.
Pirmiausia, Fed nustato rezervo reikalavimus ir tarnauja kaip bankininkų bankas, kaip jau matėme. Netgi tie banko administratoriai, kurie gal norėtų gyventi neapgalvotai, išsiversdami su mažyčiai rezervais, negali šito daryti. Be to, jei vienintelė problema, su kuria susiduria bankas, yra trumpalaikio likvidumo – turėti grynųjų pinigų po ranka depozitorių reikalavimams išpildyti – dabar jis gali pasiskolinti iš Fed. Todėl Fed yra vadinamas „paskutinės išeities skolintoju“. Bet problema su buvimu paskutinės išeities skolintoju yra kaip atskirti bankus, kurie susiduria tik su likvidumo problema ir tuos kurie iš tiesų yra nemokūs, kurie turi būti uždaryti, nes jų paskolos tapo blogomis ir jie yra skolingi depozitoriams daugiau nei jų aktyvų vertė. Didžiosios Depresijos metu Fed atsisakė skolinti daugeliui bankų ir jie buvo priversti užsidaryti.
Antrasis apsaugos lygmuo yra suteikiamas banko savininkų. Dauguma bankų yra įkuriami investitorių, kurie finansuoja tam tikrą pinigų sumą už nuosavybės dalį. Firmos grynoji vertė – skirtumas tarp banko aktyvų ir jo prievolių – yra pradinė investicija, padidėjusi arba sumažėjusi laikui bėgant banko pelnu arba nuostoliais. Jei bankas padaro blogus investicijų sprendimus, tada šie akcininkai gali būti priversti prisiimti kainą, o ne depozitoriai. Akcininkų teikiama pagalvė ne tik apsaugo depozitorius, ji taip pat skatina banką būti apdairesniu savo paskolose. Jei bankas prisidaro blogų paskolų, savininkai rizikuoja savo visa investicija. Jei savininkų grynoji vertė banke yra pernelyg maža, savininkai gali išvysti save situacijoje „Herbas aš laimiu, pinigas tu pralaimi“: jei rizikingos investicijos baigiasi gerai, papildomas pelnas atitenka bankui; jei jos baigiasi blogai, bankas subankrutuoja, bet kadangi savininkai buvo pastatę ant kortos nedaug, jie mažai ką turi prarasti. Tokiu būdu vyriausybė uždėjo bankams kapitalo reikalavimus: bankai privalo palaikyti tam tikrą santykį grynos vertės į depozitus. Kapitalo reikalavimai apsaugo nuo nemokumo; jie reiškia, kad jei bankas blogai investuoja ir daugelis jo paskolų negrąžinamos, bankas vis tik bus pajėgus grąžinti pinigus depozitoriams. (Priešingai, rezervai ir galimybė skolintis iš Fed apsaugo nuo nelikvidumo; jie užtikrina, kad jei depozitoriai nori grynųjų pinigų, jie gali juos gauti.) Kartais – dažniau paskutiniais metai bankas prisidaro tiek blogų paskolų, kad jis neišpildo kapitalo reikalavimų.
Kaip trečią ir paskutinį apsaugojimą vyriausybė įvedė Federalinę Indėlių Draudimo Korporaciją (FDIC) 1933 m. Federaliniai bankai ir santaupos ir paskolos turi pirkti draudimą, kuris užtikrina, kad indėlininkai (depozitoriai) galės atgauti visus savo pinigus, iki $100,000 vienai sąskaitai. Kadangi depozitai (indėliai) yra garantuojami (laiduojami) federalinės vyriausybės, indėlininkams, bijantiems banko griūties, nereikia bėgti į banką. Jie gali verčiau eiti į banką nei bėgti. Indėlio draudimas tokiu būdu ne tik apsaugo indėlininkus, jis turi didžiulę įtaką bankininkystės sistemos stabilumo didinimui. Indėlio draudimo esmė slypi tame fakte, kad dėl to jog jis yra, grėsmė, nuo kurios jis apdraudžia yra daug mažiau tikėtina. Tai lyg gyvybės draudimas kažkokiu būdu stulbinančiai prailgintų gyvenimą.
Indėlio draudimo kritikai baksnoja į atsveriantį trūkumą: indėlininkai nebeturi paskatos kontroliuoti (stebėti, tikrinti) bankus, kad užtikrinti jog jie investuoja lėšas saugiai. Nepaisant to ką bankas bedarytų su jų lėšomis, jie yra apsaugoti. Nors daugelis ekonomistų nėra įtikinti, kad indėlininkai patys galėtų veiksmingai kontroliuoti bankus, indėlių draudimo sistema sukuria tam tikras savitas paskatas. Indėlininkai turi paskatą padėti savo pinigus į bet kokį banką, kuris siūlo didžiausias įplaukas. Kad uždirbti didesnias įplaukas, bankas priverstas imtis didesnės rizikos. Bet didesnės rizikos padaro labiau tikėtiną tai, kad bankui nepasiseks ir jis turės kreiptis į savo federalines garantijas. Tas faktas, kad depozitoriai yra apsaugoti nuo rizikos kad bankas taps nemokiu, paverčia bankroto tikimybę didesne.
Kadangi indėlininkai neturi paskatos kontroliuoti bankus – ir gali nepadaryti labai veiksmingo darbo net jei jų paskatos nebūtų buvę panaikintos indėlininko draudimo – bankų kontroliavimo našta gula ant Fed ir kitų vyriausybinių įstaigų. Šis reguliavimas apima daugiau nei tik rezervų ir kapitalo reikalavimus: jis apriboja investicijų, kurias bankai gali padaryti, pobūdžius. Dalis kaltės dėl S & L griūties slypi šių apribojimų sušvelninime; kai kurie S&L pasinaudojo savo didesne laisve daryti didelės rizikos investicijas ir paskolas.
Depozito draudimas taip pat kaltinamas dėl pavojingos būklės, kurioje šiuo metu randasi JAV bankininkystės sistema. 3-iojo praeito šimtmečio dešimtmečio metu, prieš sukuriant FDIC, bankai žlugo vidutiniu 600-ų per metus tempu, o Depresijos metu nuo 1930 iki 1933 neįtikėtinu 2000 per metus tempu. Reguliacinė struktūra, įkurta FDIC, pradžioje atrodė veikianti. Nuo 1960 iki 1974 buvo vidutiniškai tik 6 bankų žlugimai per metus, tuo tarpu nuo 1975 iki 1981 buvo vidutiniškai tik 11 per metus. Ir dauguma įvykusių žlugimų buvo maži ir nereikšmingi bankai. Bankų žlugimai smarkiai šoktelėjo ir vis dar didelis skaičius bankų yra pavojingoje finansinėje padėtyje.
JAV bankų susilpnėjusi finansinė padėtis buvo manoma prisidėjusi prie ekonominio nuosmukio, kuris prasidėjo 1991. Bankai nesugebėjo ar nenorėjo skolinti ir kredito apribojimas vedė prie sumažėjusio investavimo.

IŠVADOS

1. Pinigai yra bet kas, kas yra bendrai priimta duotoje visuomenėje kaip keitimosi terpė, vertės saugojimas ir atsiskaitymo vienetas.
2. Yra daug būdų išmatuoti bendrą cirkuliuojančių pinigų kiekį, su tokiais pavadinimais kaip M1, M2 ir M3. Visi įtraukia tiek valiutą, tiek čekių sąskaitas. Jie skiriasi tuo, ką jie įtraukia kaip aktyvus, kurie yra artimi pakaitalai valiutai ir čekių sąskaitoms.
3. Pirkėjui nereikia pinigų pirkti prekei, bent ne iš karto, jei pardavėjas ar finansinė institucija yra pasiruošusi pratęsti kreditą.
4. Finansiniai tarpininkai, kurie įtraukia bankus, santaupas ir paskolas, abipuses draudimo kompanijas ir kitas, visi turi bendrą tai, kad jie sudaro jungtį tarp klientų, kurie turi papildomų lėšų ir besiskolinančiųjų, kurie nori papildomų lėšų.
5. Vyriausybė yra įsitraukusi į bankininkystės industriją dėl dviejų priežasčių. Pirma, reguliuodama veiklą, kurios bankas gali imtis ir suteikdama indėlių draudimą vyriausybė siekia apsaugoti indėlininkus ir užtikrinti finansinės sistemos stabilumą. Antra, įtakodama bankų pasiryžimą suteikti paskolas, vyriausybė bando įtakoti investicijų lygį ir bendrą ekonominį aktyvumą.
6. Suteikdami paskolas bankai gali sukurti padidėjimą bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje, kuris yra pradinio padidėjimo bankų indėliuose kartotinis. Jei kiekvienas bankas skolins visus pinigus, kuriuos gali ir kiekvienas paskolintas doleris yra išleidžiamas prekėms pirkti, perkamoms iš kitų firmų, kurios padeda čekį į savo sąskaitą, pinigų daugiklis yra 1/ Fed uždėto rezervų reikalavimo. Praktikoje pinigų daugiklis yra žymiai mažesnis.
7. Federalinė Rezervų taryba gali įtakoti bendrą pinigų kiekį pakeisdama rezervų reikalavimą, pakeisdama diskonto normą arba atviros rinkos operacijomis.
8. Rezervų reikalavimai, kapitalo reikalavimai Fed veikimas kaip paskutinės išeities skolintojo, bei indėlio draudimas pavertė bankų antplūdžius retais. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje S & L nemokumas padidėjo dramatiškai ir daugelis bankų pasirodė esantys pavojingoje finansinėje padėtyje.

TEMŲ PALYGINIMAS

Stiglitz`o knygoje didelis dėmesys skiriamas Centriniam bankui (JAV Fedralinis rezervas (Fed)). Taip pat išaiškinama kaip Fed`as reguliuoja pinigų pasiūlą, kokios jo užduotys ir tikslai. Aprašomos monetarinės politikos priemonės. Rašoma apie pinigų kilmę, reikšmingumą ir funkcijas. Wonnacott`ų knygoje nagrinėjamos problemos yra išaiškinamos smulkiau, čia rašoma apie bankininkystės atsiradimą. Tačiau E.Stiglitz daugiau dėmesio atkreipia į pinigų pasiūlą ir į Centrinį banką. Bet, žinoma, pagrindiniai dalykai dėstomi panašiai.

LITERATŪRA
1. J. Stiglitz (1993). Economics.- USA
2. P.Wonnacott , R.Wonnacott (1994). Makroekonomika.- K: Littera uniwersity

Europos centrinio banko funkcijos

 

ĮVADAS
Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai kartu formuoja ir įgyvendina vadinamąją “Euro sistemą” (Eurosystem) – centrinę euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis “Euro sistemos” uždavinys – išlaikyti kainų stabilumą, bei saugoti euro vertę.
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas – euras, bei naujas bankas – Europos centrinis bankas (ECB).
Europos centrinis bankas ir eurą įsivedusių valstybių narių centriniai bankai sudaro naują subjektą, vadinamą „Euro sistema”. Kadangi kai kurios ES valstybės narės euro dar nėra įsivedusios, svarbu aiškiai atskirti dvylikos valstybių narių „Euro sistemą” nuo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), apimančios penkiolika valstybių narių.
1998 m. birželio 1 d. įsteigtas Europos centrinis bankas pakeitė savo pirmtaką – Europos pinigų institutą (EPI), atlikusį pagrindinį vaidmenį rengiantis 1999 m. sausio 1 d. numatytam euro įvedimui.
Europos centrinis bankas (ECB) įsikūręs Frankfurte prie Maino (Vokietijoje). Jame dirba visų ES valstybių narių atstovai.
ECB savo funkcijas atlieka visiškai savarankiškai. Nei ECB, nei „Euro sistemai” priklausantys nacionaliniai centriniai bankai, nei jų sprendimo galią turinčių struktūrų nariai negali prašyti ar vykdyti kokios nors kitos institucijos nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir negali siekti kaip nors veikti Europos centrinį banką ar nacionalinius centrinius bankus.
Rengdamos ir įgyvendindamos sprendimo galią turinčių institucijų, t.y. valdytojų tarybos, vykdomosios valdybos ir generalinės tarybos, sprendimus, ECB artimai bendradarbiauja su nacionaliniais centriniais bankais. ECB pirmininką ir dar penkis vykdomosios valdybos narius aštuonerių metų neatnaujinamai kadencijai skiria valstybės narės.
Europos centrinis bankas yra „Euro sistemos” šerdis. ECB garantuoja, jog jam patikėtas užduotis atliks pats arba per nacionalinius centrinius bankus. Siekdamas pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, ECB atlieka šias toliau vardijamas misijas:
• formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką;
• atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas;
• euro zonoje leidžia banknotus;
• rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai.
Europos centrinio banko veikla vykdoma per sprendimo galią turinčias institucijas(Valdytojų taryba, Vykdomoji valdyba, Generalinė taryba), kurių posėdžiai paprastai vyksta ECB.

1. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

1.1. POKYČIAI CENTRINĖJE BANKININKYSTĖJE
Kaip rodo pasaulinės centrinės ban¬kininkystės raidos tyrimai , centriniai bankai yra istorijos „produktas”. Jų vaid¬muo istorijos tarpsniuose kinta. Kad būtų galima žengti istorinį žingsnį – įvesti ben¬drąją euro valiutą ir laikytis bendros pini¬gų politikos – būtinai reikėjo sukurti struk¬tūrą, užtikrinančią, kad Europos sutartyje numatyti tikslai bus įgyvendinti. Todėl bu¬vo sukurta nauja, unikalios struktūros ir atliekanti ypatingas funkcijas Europos cen¬trinių bankų sistema, į kurią panašios pa¬saulyje nėra. Tokia institucija negalėjo at¬sirasti kaip visai nauja, labai svarbu buvo kuo daugiau pasinaudoti turimu ES šalių centrinių bankų potencialu ir patirtimi. ES sutartis ir Europos centrinių bankų siste¬mos bei Europos centrinio banko statutas, kuris kaip protokolas yra sutarties priedas ir turi tokią pačią juridinę galią, api¬brėžia šios sistemos veikimą. Tai pirmas demokratinių valstybių istorijos atvejis, kai centrinio banko veikla taip detaliai apibrėžiama aukščiausią galią turinčiu ju¬ridiniu aktu. Taigi nesudaroma prielaidų laikyti abejotinomis tam tikrų ECBS orga¬nizavimo nuostatų, o priimamoms į ES ša¬lims šios nuostatos turi būti viršesnės už nacionalines.
Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir šalių narių nacionaliniai bankai. ECBS, skirtingai nuo savo narių, neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo orga¬nai yra kompetentingi spręsti, kaip to tiks¬lo bus siekiama: tiesiogiai ar per naciona¬linius centrinius bankus. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą ir „Eurosistema”, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagrindinius tikslus. Eurosistemą sudaro Eu¬ropos centrinis bankas ir vienuolikos šalių, įsivedusių eurą, centriniai bankai. Tai ša¬lys, kurios 1999 m. sausio 1 d. Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.

1.2. TIKSLAS IR PAREIGOS
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam tikslui, įpareigota remti Bendrijos ben¬drosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir suba¬lansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siek¬ti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukštas aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir so¬cialinės sanglaudos bei solidarumo. Siekda¬ma šių tikslų ECBS vadovaujasi atvirosios rin¬kos ekonomikos bei laisvosios konkurencijos principu, kuris skatina efektyviai skirstyti iš¬teklius. Susidūrus su kitais numatytais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas tu¬rinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.
1.3. PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėji¬mų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

Be šių uždavinių Eurosistema turi:
• prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
• rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
• atstovauti tarptautinio bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarptautinė¬se pinigų institucijose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susi¬jusio su ECB kompetencija. ES Sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetenci¬ja pinigų politikos, kurso politikos, mokėji¬mų sistemų ir finansų sistemų stabilumo sri¬tyse.
Reikia pažymėti, kad šiandieninėje la¬bai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultaci¬jų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.

2. EUROPOS CENTRINIS BANKAS

2.1. VAIDMUO
Pasaulio centrinių bankų raida aki¬vaizdžiai įrodo, kad monetarinės politikos sprendimai, priimti veikiant stipriai politi¬nei įtakai, gali daryti teigiamą poveikį tik trumpą laiką, tačiau vėliau, ilgesniu lai¬kotarpiu, tai sukels neigiamų pasekmių už-imtumui, pajamų augimui ir sudarys sąly¬gas didesnei infliacijai. Daugybė ekono-minių tyrimų įrodo, kad įstatymo nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankiš-ką pinigų politiką yra būtina prielaida no¬rint išlaikyti nedidelę infliaciją .
Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje demokratiškai išrinkta vyriausy¬bė tradiciškai laikosi tokios politikos, ku¬ri jai garantuotų galimybę būti perrinktai. Siekimas dalyvauti periodiškai vykstan¬čiuose rinkimuose verčia vyriausybę maksimizuoti naudą trumpuoju laikotarpiu, ta¬čiau tokia pinigų politika tikrai nepalanki sukurti gerovei. Todėl vienintelis teisingas sprendimas – perduoti atsakomybę už mo¬netarinę politiką centriniam bankui.
Nemažą vaidmenį formuojantis to¬kiai nuostatai turėjo ir ilgametė Vokieti¬jos Bundesbanko funkcionavimo patirtis, kuria remiantis buvo konstruojami ECB pa-grindai. Mastrichto sutartyje numatyta, kad ECB yra nepriklausomas, o tam reikia aiš-kaus mandato.
Pagrindinis pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja svarbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ekonominę politiką. Iš¬laikant stabilias kainas, infliacijos lūkes¬čiai ir palūkanų normos gali būti palaiko¬mos žemesniame lygyje. Tai sukuria ap¬linką, orientuotą į stabilumą, tokioje ap¬linkoje skatinama subalansuotos ir sude¬rintos ekonominės veiklos plėtra, garan¬tuojamas aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės au¬gimas ES.
Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos dau¬giau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai veiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normų lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro neigiamą įtaką gamy¬bos veiksnių rinkai. Rezultatas – netin¬kamas išteklių paskirstymas visose rinko¬se ir praktiškai sustojusi ekonomikos plėt¬ra: prekių rinkoje, kadangi nepavyksta pa¬siūlos padaryti priklausomos nuo paklau¬sos; kapitalo rinkoje, kadangi santaupos jau neskolinamos investuotojams, kurių projektuose numatomos didžiausios paja¬mos; darbo rinkoje, kadangi darbuotojai jau nesieja veiklos su didžiausia darbo paklausa.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų sta¬bilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam su¬artėjimui, už kurį atsakingos valstybės na¬rės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas ne vien tik investicijų, bet ir socialinių nuostatų, sveikatos apsaugos ir pensijų at¬žvilgiu. Nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Inflia¬cija turi būti prižiūrima, o kai reikia – ir mažinama. Iždo politika, suderinta su eko¬nomine plėtra, yra visos sistemos kertinis akmuo.
Taigi ECBS kainų stabilumo palai¬kymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomi¬ne ir socialine politika. Tačiau už šią po¬litiką atsakingos įvairių šalių valdžios ins¬titucijos, kurios turi kreipti dėmesį į ne¬vienodas nacionalines situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priemonės, kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.
Nepriklausomam centriniam bankui reikia ne tik aiškaus mandato. Jis taip pat turi būti atvira ir skaidri institucija, mažiausiai dėl trijų priežasčių:
1) Pirmiausia, skaidrumas padidina monetarinės politikos efektyvumą, taip daliai ekonomikos dalyvių sukuriami korektiški lūkesčiai. Prognozuojama pinigų politika padeda siekti kainų stabilumo, kuris pasiekiamas iš esmės nekeičiant pinigų skolinimosi kaštų ir esant žemiausiai palūkanų normai;
2) Antroji priežastis susijusi su tuo, kad demokratinėje visuomenėje centrinis bankas privalo atsiskaityti už savo vykdomą politiką.
3) Galiausiai atvirumas išorinio pasaulio atžvilgiu taip pat gali struktūrizuoti ir disciplinuoti vidinius debatus, vykstančius pačiame centriniame banke.
Atsiranda atsakingumo įgyvendini¬mo problema. Akivaizdu, kad instituci¬joms, turinčioms ilgą istoriją, pvz., Vokie¬tijos Bundesbankui, nereikia tokios oficia¬lios atskaitomybės, tačiau ji realizuoja¬ma įprastinėmis kalbomis ir pasisakymais, kurių metu perduodami tam tikri signalai apie pinigų politikos pasikeitimą.
Tačiau abejotina, ar tokia sistema galėtų būti perkelta iš Vokietijos j visos Europos kontekstą, kadangi tai yra ilga¬laikės veiklos suformuotas pasitikėjimo dalykas.
Taigi nepriklausomybės principų įgyvendinimas laiduojamas teisiškai, o at-skaitomybės įgyvendinimas daugiau pri¬klauso nuo paties ECB sprendimų ir pastan¬gų, diegiant visuomenei stabilumo kultū¬rą.
ECB kaip tarptautinės teisės subjek¬tas turi teisę sudaryti sutartis, dalyvauti tarptautinių organizacijų, tokių kaip TVF, TAB, EBPO veikloje.
ECB yra Eurosistemos piramidės vir¬šūnė. Teisė nustatyti, kaip bus vykdomi keliami uždaviniai – per ECB ar decen¬tralizuotai – suteikta ECB. Priimant šiuos sprendimus buvo vadovautasi decentralizuotu principu. Taip siekiama geriau panau-doti VCB išteklius. Reikėtų pabrėžti, kad decentralizuotu principu remiamasi tik vyk¬dant operacijas, o nutarimai ir juridinio reguliavimo funkcijos lieka griežtai cen-tralizuoti. Įgyvendindami decentralizavimo koncepciją VCB turi griežtai laikytis ECB nurodymų ir instrukcijų. Šių nuostatų vykdymui užtikrinti ECB įgaliotas imtis rei¬kalingų veiksmų, kreiptis į Europos Teisin¬gumo teismą.
ECB turi teisę ne tik sudaryti sutar¬tis su institucijomis, bet ir teisę leisti tei¬sinius aktus, kurių reikia Eurosistemos tiks¬lams. Skiriamos 2 ECB juridinių aktų rū¬šys:
• aktai, skirti kitoms institucijoms: reglamentai, sprendimai, rekomendaci¬jos ir nuomonės;
• juridiniai aktai, skirti Eurosistemos valdymui, numatantys griežtą VCB subordinaciją ECB; tai instrukcijos, nutarimai, veiklos kryptys.

Tik Europos Teisingumo Teismas gali vertinti ir interpretuoti ECB aktus. Euro-pos Teisingumo Teismo jurisdikcija kontro¬liuojant, kaip vykdomi ECB sprendimai nacionaliniuose bankuose, atspindi speci¬finį euro pinigų konstitucijos „saugotojo” ECBS pobūdį. Jeigu ECB nusprendžia, kad šalies centrinis bankas nevykdė įpareigo-jimų, jis gali nustatyta tvarka kreiptis į Eu¬ropos Teisingumo Teismą.

2.2. NEPRIKLAUSOMYBĖ
Europos sutartyje ECB ir ECBS ne¬priklausomybė turi konstitucinės garanti¬jos statusą . Šiuo požiūriu ECB nepri¬klausomybė teisiškai yra labiau garantuo¬ta, negu Vokietijos Bundesbanko autono¬mija, kurią nustatyto įstatymas. Taigi ECB teisiškai turi tvirtesnius nepriklausomybės teisinius pagrindus. Centrinių bankų nepriklausomybės sąvoka įvairiais aspektais yra nagrinėta ir Lietuvoje.
Nacionalinių centrinių bankų nepri¬klausomybės lygiui įvertinti reikėjo api¬brėžtų kriterijų, kuriuos suformulavo EPI .
Nepriklausomybės koncepciją vė¬liau EPI detalizavo savo parengtoje Kon-vergencijos ataskaitoje (1998 kovas), ku¬ri kartu su kiekvienos šalies CB statuto įvertinimu buvo pristatyta EVT.
Skiriama institucinė, finansinė, as¬meninė ir funkcinė centrinio banko nepri-klausomybė.
Institucinė nepriklausomybė
Institucinė nepriklausomybė reiš¬kia, kad ECBS, rūpindamasi savo teisė¬mis, vykdydama įsipareigojimus ir spęs¬dama uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos ar¬ba šalių narių institucijų. ES institucijos ir šalių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti CB autonomijos principą ir nesi¬stengti daryti įtakos sprendimus priiman¬čių ECB organų nariams ir nacionaliniams centriniams bankams.
ECBS turi remti ne tik pirminį pi¬nigų stabilumą, bet ir bendrą ekonomi¬nę politiką su sąlyga, kad tai nesikerta su svarbiausiu tikslu – kainų stabilumu. Visų pirma, ECBS įpareigotas skatinti su¬derintą ir subalansuotą ekonominį plė¬tojimą, tolygią plėtrą be infliacijos, siek¬ti aukšto aprūpinimo darbu lygio ir iš¬laikyti pinigų stabilumą. Toks įpareigo¬jimas remti bendrą ekonominę politiką gali pakirsti emisijos banko nepriklau¬somybę ir pakenkti jo pinigų politikos tikėtinumui. Šitaip galėtų būti labai lengva atsikratyti atsakomybės, ir pirmi¬nio tikslo nesilaikymas galėtų būti pa¬teisintas remiantis antrinio tikslo sieki¬mo motyvais. Dėl šios priežasties ECB neturi prisiėmęs griežto įsipareigojimo apibrėžti bendrąją ekonominę politiką rėmais, jis siekia svarbiausio tikslo – kai¬nų lygio stabilumo be papildomų susais¬tymų ir sąlygų.
Šiuo atveju ES organams nereikia imtis jokios demokratiškos ECB kontrolės. Įstatymuose numatoma, kad ECB nepri¬klauso parlamentinei atsakomybei ir ne¬turi būti vadovaujamasi taisykle, pagal kurią kiekviena valstybinė veikla turi pri¬klausyti nuo vyriausybės įtakos. Tokiu sa¬vanorišku apsiribojimu pinigų politika at¬skiriama nuo kasdieninių politikų ginčų. Be to, JAV patirtis rodo, kad pastangos demokratiškai kontroliuoti centrinį ban¬ką nepadidina pinigų stabilumo.
ECBS nepriklausomybė dar nereiš¬kia, kad sistema išvengia bet kokios at-sakomybės ir nėra politiškai kontroliuo¬jama. Pirma, ECBS sukurta sutartimi, ji vykdo įstatymo pavestas užduotis. Antra, organų narius skyrė demokratiškai įteisin¬tos institucijos. Be to, yra numatyta, kad sistema gali išdėstyti ir viešinti savo vyk¬domą politiką Europos Parlamentui ir jo komitetams.

Finansinė nepriklausomybė


Siekiant garantuoti ir finansinę ECBS nepriklausomybę, antrojo EPS kū¬rimo etapo pradžioje buvo kategoriškai uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams ban¬kams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems Europos Sąjun¬gos institucijų organams – centrinėms vy¬riausybėms, regioninėms ir vietinėms są¬jungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išim¬tys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir priva¬čioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudo¬tis pirmenybe gaunant kreditus iš finan¬sinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų po-litikoje, kadangi centriniai bankai nuo¬lat ir visose valstybėse perimdavo „vals-tybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriau¬sybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotar¬pio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršyda¬vo net 10 proc. BVP. Tokia praktika pa¬žeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su pati¬kimos pinigų politikos vykdymo princi¬pais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sis¬temoje tokia praktika pripažinta kaip ne¬priimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straips¬niai ir atitinkamus reikalavimus įgyven¬dinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centri¬nio banko ir visas viešojo sektoriaus pri¬vilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždrau¬dimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir lai¬kyto savaime suprantamu tiesioginio vals¬tybės finansavimo instrumento. Taip su¬daromos vienodos sąlygos visiems finan¬sų rinkos dalyviams ir pašalinama su pi¬nigų rinkos poreikiais nesusijusios papil¬domos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema ga¬li būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais po¬pieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas po¬litinis spaudimas mažinti palūkanų nor¬mas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip vals¬tybės vertybinių popierių kiekis augtų.
Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmo-nių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antri¬nėje rinkoje.

Asmeninė nepriklausomybė
Vien institucinės ir finansinės ne¬priklausomybės neužtenka, kad galima būtų vykdyti nepriklausomą, į pinigų sta¬bilumo tikslą orientuotą pinigų politiką. Būtinos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalai¬kius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą iš vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.
ECB vykdomosios valdybos narių at¬žvilgiu šie reikalavimai gali būti laikomi įvyk¬dytais, kadangi jų tarnybos laikas siekia 8 me¬tus, perrinkimo negalima atlikti pliuralistiniu būdu, renkami tik pripažinti profesinės patir¬ties turintys asmenys. Nariai perrenkami abi¬pusiu susitarimu valstybės arba vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus ET ir išklausius Europos Parlamento bei ECB tarybos nuomo¬nės. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančio¬sios tarybos arba vykdomosios valdybos pra¬šymu tik tada, jeigu jie nebevykdo savo tar¬nybai priklausančių atlikti pareigų arba pa¬daro didelių nusižengimų, susijusių susprendimais dėl pinigų politikos.
Vykdomosios valdybos narių tar¬nybos laiko ribojimas 8 metais be gali¬mybės būti perrinktais vis dėlto verti¬namas prieštaringai. Viena vertus, tai teigiamas bruožas pinigų stabilumo už¬tikrinimo požiūriu, kadangi valdybos nariai negali siekti perrinkimo ir todėl gali laikytis nepriklausomos politikos, o ne tokios, kuri patiktų nacionalinei vyriausybei. Kita vertus, nustatytas lai¬kotarpis be galimybės būti perrinktais, kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip pa¬pildoma priemonė prieš politinę priklausomybę nuo EVT, skiriančios vykdo¬mąją valdybą, politinio stabilumo po¬žiūriu tai yra problemiškas dalykas, ka¬dangi valdybos nariai, priimdami spren¬dimus dėl pinigų politikos valdančiojo¬je taryboje, dėl asmeninės karjeros ga¬li atsižvelgti į savo funkcijas naciona¬liniame lygmenyje.
Be to, baigiantis valdybos narių ka¬dencijai lieka rizika dėl įvairiapusės as-meninės priklausomybės ir interesų.
ECB valdančioji taryba sudaro val¬dyba ir EPS dalyvaujančių centrinių ban¬kų prezidentai. Šalims, dar nedalyvaujan¬čioms trečiajame EPS etape, vadinamo¬sioms „šalims narėms, kurioms galioja iš¬imtinės teisės” (pagal ES Sutarties 109k straipsnį), nebus atstovaujama ECB tary¬boje. Formuojasi savotiška problema dėl galimo interesų konflikto, kadangi šalių, nedalyvaujančių EPS, centriniai bankai, kaip neatskiriama ECBS dalis, privalo vykdyti kai kuriuos ECB sprendimus, o jų valdytojai yra tik ECB bendrosios tarybos, patariamojo pobūdžio organo, nariai.
Sprendimai dėl pinigų politikos pa¬prastai priimami paprasta balsų dauguma, o kiekvienas narys ECB taryboje turi tik vieną balsą. Galioja toks principas: vie¬na šalis, vienas balsas. Taigi nepriklau¬somai nuo šalių ekonominės reikšmės, vi¬sų nacionalinių centrinių bankų preziden¬tams suteikiamos tokios pačios galimy¬bės daryti įtaką. Šiuo požiūriu suteikiant vienodas balso teises stiprinama asmeni¬nė ECB tarybos narių nepriklausomybė, ne kaip atstovaujančių savo (didelei ar mažai) šaliai, o kaip tarybos narių, besi-remiančių ta pačia filosofija ir turinčių tą patį bendrą pagrindinį tikslą.
Asmeninės nepriklausomybės mas¬tas, kuris leistų nepriklausomai nuo as-meninių, dalykinių arba regioninių pre¬ferencijų bei galimo politinio spaudimo nuosekliai laikytis pinigų politikos, orien¬tuotos į kainų stabilumo tikslą, priklauso nuo EPS šalių sudėties, nacionalinių sta¬bilumo preferencijų ir asmeninės ECB ta¬rybos sudėties.

Funkcinė nepriklausomybė
Funkcinė nepriklausomybė reiškia tai, kad centrinis bankas yra nepriklauso-mas nustatydamas tarpinius pinigų politi¬kos tikslus ir įgyvendindamas pinigų poli-tikos principus.

2.3. ATSAKINGUMAS
Europos Parlamentas siekia padi¬dinti ECB atskaitomybę, kad būtų užtik-rintas ECB veiklos aiškumas ir atsakin¬gumas. Taigi ECB turi būti nepriklauso-mas, bet atsakingas. Atsakingumas reiš¬kia, kad informacija apie centrinio ban¬ko tikslus ir instrumentus yra viešai pri¬einama. Kartu turi būti viešai prieinama ir naujausia informacija apie tai, kaip sie¬kiama tikslų.
Mastrichto sutarties protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 27 straipsnyje numa¬tyta, kad ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas turi tikrinti nepriklauso¬mi auditoriai, kurie skiriami Valdančio¬sios tarybos teikimu, pritarus Tarybai.
Be to, yra numatyta, kad ECB ren¬gia savaitines konsoliduotas, ketvirtines ir metines ataskaitas. ECB ketvirtines fi¬nansines ataskaitas tvirtina Vykdomoji valdyba. Metinė finansinė ataskaita turi būti tikrinama atliekant nepriklausomą auditą. Po to ši ataskaita kartu su audito¬riaus išvada pateikiama Valdančiajai ta¬rybai, kuri turi patvirtinti ataskaitą per pir¬mą kitų metų ketvirtį.
ECB atsakingumas įgauna specifi¬nes formas, kurios reiškiasi visų pirma sie-kiant tikslų ir pateikiant visuomenei sa¬vo politikos vykdymo rezultatus.

2.4. TIKSLŲ SIEKIMAS


ECBS tikslas — vidinis kainų stabilumas. Pagal tai, kaip siekiama šio tikslo, gali būti matuojamas sistemos ir sprendimus priiman¬čių organų narių darbo veiksmingumas. To¬dėl nuspręsta, kad tikslas bus kiekybiškai identifikuojamas ir viešai skelbiamas vi¬suomenei.
Faktinių rodiklių ir iškelto tikslo pa¬lyginimas išreiškia ECB atskaitomybę, at-skleidžiama, kaip ir kokiu lygiu siekiama tikslų.
ECB negalėjo kopijuoti Bundesbanko monetarinės politikos. Ekonomika euro zonoje nėra tokia pati kaip Vokietijo¬je, o euras nėra tokia pati valiuta kaip Vo¬kietijos markė.
ECB politika skyrėsi nuo pat pra¬džių. Joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoro¬da, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, bankas remiasi numanoma ir nepublikuo¬jama infliacijos prognoze, kuri gaunama iš indikatorių grupės, tokių kaip produkci¬jos nuokrypiai, augimo prognozės ir įvai¬rios kainų kitimo tendencijos.
Skirtingai nuo Bundesbanko, ECBS stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų sta-bilumo tikslą. Kainų stabilumas reiškia metinį suderinto vartojimo kainų indekso augimą euro zonoje neviršijant 2 proc. ri¬bos.
Kainų stabilumo apibrėžimas apima ir infliacijos tikslo apibrėžimą. Kritikai įver-tino tai kaip ženklą, kad ECB galėtų rodyti daugiau tolerancijos defliacijai, o ne inflia-cijai. Tačiau ECB prezidento nuomone, de¬fliacija būtų nepageidaujama esamoje ap-linkoje, be to, kainų kritimo situacija ne¬atitiktų kainų stabilumo. Tikslas apima ir numatomą žemutinę ribą ties nuliu, taip nenumatoma „negatyvaus didėjimo” gali¬mybė, kuri atrodė įmanoma pagal pirminį originalų apibrėžimą. Tai reiškia, kad ECBS infliacijos tikslas yra metinis kainų indekso augimas 0-2 proc. ribose. Be to, ECBS Val¬dančioji taryba aiškiai apibrėžė, kad kainų stabilumas turi būti išlaikomas vidutiniame laikotarpyje. ECBS negali būti laikoma at¬skaitinga už trumpalaikius nuokrypius nuo kainų stabilumo, pavyzdžiui, dėl staigaus importo kainų pokyčio arba specifinių fis¬kalinių priemonių.
Euro zonoje naudodamas suderintą vartojimo kainų indeksą, ECB grindžia sa¬vo sprendimus monetarine, ekonomine ir
fiskaline euro zonos kaip visumos plėtra. Bendrojoje monetarinėje politikoje turi bū¬ti atsižvelgiama į plačias euro zonos per¬spektyvas: ji nereaguos į specifinę regio¬ninę arba nacionalinę plėtrą.
Taigi ECBS atskaitomybė išreiškia¬ma kiekybiniu rodikliu. Tačiau toks tikslo apibrėžimas jau buvo kritikuotas ir kelia tam tikrų problemų.
Tikslas, nustatomas iki 2 proc., ver¬tinamas kaip gana griežtas matas, juo la¬biau nežinant, kiek tas indeksas tiks in¬fliacijai matuoti. Be to, skirtingi naciona¬liniai indikatoriai, įskaitant Vokietijos kai¬nų indeksą, linkę pervertinti realią inflia¬cijos normą. Remiantis paskutinėmis Bun¬desbanko studijomis, Vokietijos infliacija yra padidinta 0,75 proc. punktais .
“Eurostatas”, Europos sąjungos sta¬tistikos biuras, argumentuoja, kad suderin¬tas vartojimo kainų indeksas yra toks kai¬nų indeksas, kuriame atsižvelgiama į nau¬jausius ekonomikos tyrinėjimus zonoje. Ta¬čiau neatmetama galimybė, kad tam tik¬ru laikotarpiu gali būti neįmanoma jos tiks¬liai įvertinti.

2.5. VIEŠUMAS


ECBS turi būti atsakingas ne tik už tai, kad būtų pasiekti jo tikslai, bet ir paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką atitinka¬moms valdžios institucijoms ir visuomenei.
ECBS atskaitomybės pagrindai išdės¬tyti ECBS Statuto 15 straipsnyje , pagal kurį ECB privalo:
• mažiausiai keturis kartus per metus
parengti ir pateikti pranešimus apie
ECBS veiklą;
• kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;
• papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų pinigų politikos ataskaitą Europos Parlamentui, EK, ET. ECB prezidentas privalo pateikti šią ataskaitą ET ir Europos Parlamentui, kuris gali surengti pateiktos ataskaitos svarstymą.

Taigi ECB nuolatos pateikia mone¬tarinės, ekonominės ir finansinės situaci¬jos euro zonos įvertinimą ir suteikia in¬formaciją apie kiekvieną specifinį mone¬tarinės politikos sprendimą, koks jis be¬būtų – palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra.
Tai atliekama darant spaudos pra¬nešimus, rengiant spaudos konferencijas, leidžiant leidinius ir organizuojant susi¬tikimus. Spaudos pranešimai parengiami nedelsiant po Valdančiosios tarybos susi¬tikimų, tokiuose pranešimuose visada pateikiamas tikslus priimtų sprendimų są¬rašas kartu su pirmine esmine informaci¬ja.
Spaudos konferencijos rengiamos kas mėnesį. Jos pradedamos detalizuotu įžanginiu pareiškimu, ir tokie įžanginiai pareiškimai taip pat publikuojami nedel¬siant. Pareiškime prezidentas ir preziden¬to pavaduotojas pateikia Valdančiosios tarybos požiūrį į ekonominę situaciją bei pirminius argumentus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai dėl pinigų politi¬kos, po to būna klausimų ir atsakymų se¬sija.
Iš visų leidinių reikšmingiausi yra ECB biuletenis, leidžiamas kiekvieną mė¬nesį, ir metinė ataskaita. Nuo 1999 m. kas mėnesį leidžiamame biuletenyje pa¬teikiama detali ekonominės situacijos eu¬ro zonoje analizė. ECB biuletenyje pa¬teikiami teminiai išsamios analizės straipsniai, susiję su monetarine ECBS po¬litika ir euro zonos ekonomika.
Be to, kaip reikalaujama ECBS Sta¬tute, ECB kas savaitę publikuoja konso-liduotą balansinę ataskaitą.
Vykdomoji valdyba rengia prane¬šimus, kuriuose nagrinėjamos dalykinės problemos, iškylančios vadovaujant mo¬netarinei politikai.
Iki šiol ECB kritikuojamas dėl to, kad atsisakydavo publikuoti infliacijos prognozavimo detales, kurios yra svar¬biausia jo monetarinės politikos strategi¬jos atrama. Bankas taip pat griežtai atsi¬sako publikuoti kiekvieną monetarinės politikos pasitarimų smulkmeną ir tarybos na¬rių balsavimo protokolus, sprendimus, ku¬rie sukelia plačius debatus dėl banko at¬skaitomybės. ECB motyvuoja tokį elgesį tuo, kad balsavimo protokolų publikavi¬mas sukeltų tokį reiškinį, kai tarybos na¬riai patirtų politinį spaudimą iš naciona¬linių vyriausybių .
ECB pareigūnai taip pat argumentuo¬ja, kad infliacijos prognozių publikavimas galėtų sukelti priešingą dalyką. Jeigu ECB paskelbtų prognozę apie kylančią infliaci¬ją, tai pati prognozė galėtų sukelti šį proce¬są. Pvz., profesinės sąjungos galėtų traktuoti kylančios infliacijos prognozę kaip pretekstą reikalauti aukšto darbo užmokesčio.
Manoma, kad ECB populiarumas yra problemiškas dalykas dėl didelio po¬litinio aparato. Skeptikai mano, kad ECB nebus toks populiarus EPS zonoje, koks yra Bundesbankas Vokietijoje dėl to, kad tai bus kur kas įvairesnis politinis apara¬tas, sudarytas iš įvairių ES institucijų EK, ET, Europos Parlamento ir grupės E-11 finansų ministrų, vienuolikos pirmosios bangos EPS dalyvių. Patyrusių Vokietijos centrinio banko atstovų požiūriu tokioje aplinkoje ECB turėtų elgtis atsargiai, netgi tada, kai iš jo reikalaujama drastiškų veiksmų.

2.6. VALDYMAS
1998m. birželio 1 d. įkurtas ECB perėmė funkcijas iš Europos Pinigų Instituto, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukurti, bendrajai pinigų politikai įgyvendinti ir bendrajai valiutai įvesti trečiame EPS etape.
1999m. sausio 1 d. atskaitomybė už pinigų politiką euro zonos šalyse perėjo Europos Centriniam Bankui. Jo valdymo organai yra:
1) Valdančioji taryba;
2) Vykdomoji valdyba;
3) Bendroji taryba.

Valdančiąją tarybą sudaro vykdančio¬sios valdybos skiriami nariai, ECB preziden¬tas, ECB viceprezidentas ir keturi skirti vyk¬dančiosios valdybos nariai, taip pat vienuo¬likos EPS šalių centrinių bankų valdytojai.
Pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:
1) EPS pinigų politikos krypties, įskaitant ir pinigų politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos Europos Centrinių Bankų Sistemoje nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;
2) teisės aktų bei prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai
patikėtų uždavinių vykdymą, parengi¬mas bei patvirtinimas.

Valdančiosios tarybos susirinkimuo¬se gali dalyvauti ES Tarybos pirmininkas ir ES Komisijos narys, o taip pat ir kiti Valdančiosios tarybos pakviesti asmenys. Kiekvienas nacionalinio centrinio banko valdytojas gali pasikviesti po vieną pa¬dėjėją, išskyrus tuos susirinkimus, kai yra svarstoma pinigų politika. Tuo atveju, kai nacionalinio banko valdytojas negali da¬lyvauti susirinkime, jis raštiškai gali įga¬lioti (be išankstinio įspėjimo) kitą asme¬nį dalyvauti susirinkime.
Sprendimai priimami paprasta bal¬sų dauguma. Balsams pasiskirsčius toly¬giai lemia prezidento balsas. Kai kurie sprendimai finansiniais klausimais, susi¬jusiais su ECB kaip akcininkų teisėmis, priimami pagal šalių narių įnešto kapitalo dalį j ECB, tokiu atveju vykdančiosios valdybos narių balsai turi „nulinį svorį”.
Vykdomąją valdybą sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• Keturi kiti skiriami tarybos nariai.

Yra nustatytos tokios pagrindinės Vykdomosios valdybos funkcijos:
• įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą pinigų politiką, bei teikti
reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;
• vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;
• tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.

ECB prezidentas siūlo datas, kada turi būti šaukiami Vykdomosios valdybos susirinkimai, kuriuose sprendimai priima¬mi 2/3 narių balsų. Jeigu nėra kvorumo, prezidento iniciatyva gali būti sušauk¬tas neeilinis susirinkimas ir sprendimas priimtas be kvorumo.
Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Taigi narių kadencijos pasibaigs ne vienu metu ir taip bus išvengta tokio reiškinio, kai ateis visiškai nauja koman¬da, turėsianti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktų ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas – 8 me¬tai.
Bendrosios tarybos sudėtis dar plates¬nė. Ją sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• euro zonos vienuolikos nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir nacionali¬nių centrinių bankų, nepriklausančių euro zonai, valdytojai.

Svarbu paminėti, kad kiti keturi Vykdomosios valdybos nariai gali daly-vauti Bendrosios tarybos susirinkimuose, tačiau jie neturi balso teisės.
Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:
• veikia kaip ECBS patarėjas;
• renka statistinę informaciją;
• parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;
• rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;
• nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.

Valdymo organų tarpusavio santykiai
Bendroji taryba turi teisę teikti Valdančiajai tarybai pastabas, kai ši priima sprendimus dėl ECB statistikos, ECB metinės ataskaitos, apskaitos standartizacijos taisyk¬lių bei operacijų atskaitomybės, personalo įdarbinimo sąlygų. Be to, Bendroji taryba pa-teikia pastabas Vykdomajai valdybai tada, kai ši:
• pradeda vykdyti Valdančiosios tarybos patvirtintus teisės aktus, dėl kurių Ben¬droji taryba teikė pastabas;
• remdamasi Valdančiosios tarybos suteikta
teise priima teisės aktus.

Valdančioji taryba gali perduoti da¬lį įgaliojimų Vykdomajai valdybai, tačiau apie tai turi būti pranešta suinteresuotoms šalims arba paskelbta viešai, jeigu juridiš¬kai tai yra susiję su trečiąja šalimi. Val¬dančiajai tarybai turi būti pranešta apie Vykdomosios valdybos pagal įgaliojimą priimtus teisės aktus.

Komitetai
ECBS komitetus pagal specifines veiklos kryptis sudaro ECB atstovai ir kiekvienos šalies narės nacionalinio cen¬trinio banko atstovai. Valdančioji taryba nariams suteikia mandatus ir skiria pir¬mininką, kuriuo gali būti tik ECB atsto¬vas.
Šalies, kuri nepriklauso EPS, na¬cionalinio centrinio banko atstovas ga¬li dalyvauti ECBS komitetų posėdžiuo¬se, kuriuose nagrinėjami Bendrosios ta¬rybos kompetencijai priskirti klausimai. Europos Sąjungos komisijos atstovai taip pat gali būti kviečiami į komitetų po¬sėdžius.
ECBS komitetai ruošia siūlymus dėl atskirų veiklos sričių strategijos atlieka ki¬tas Valdančiosios tarybos nustatytas už¬duotis ir yra atsakingi Valdančiajai tary¬bai ir Vykdomajai valdybai.

ECB kapitalas
ECH kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų kapitalo įnašai, atsižvel-giant j atskiros šalies demografinį ir eko¬nominį lyginamąjį svorį. Pagrindinis kri¬terijus – Šalies gyventojų skaičius ir ben¬drojo vidinio produkto dydis (jo dalis ben¬droje sistemoje). Nacionalinių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos su tam tikrais apribojimais yra laikomi ECB. ECBS pajamos paskirstomos nacionali¬niams centriniams bankams atsižvelgiant i anksčiau minėtą kriterijų.

Valstybių centriniai bankai
EPS valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laiky¬damiesi tam tikrų ECB nurodymų.
Padėdami šiai institucijai įgyven¬dinti bendrąją pinigų politiką euro zo¬nos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subor¬dinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavi¬mų. Europos Sąjungos šalių, nedalyvau¬jančių EPS dėl to, kad neatitinka kon¬vergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centriniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.

Institucijų bendravimas
ECB Valdančiosios tarybos susirin¬kimuose gali dalyvauti Ekonomikos ir Fi¬nansų Tarybos (ją sudaro ekonomikos ir finansų ministrai) prezidentas bei Komisi¬jos nariai, tačiau jie neturi balso teisės. Savo ruožtu, ECB prezidentas gali dalyvauti Ekonomikos ir Finansų tarybos susi¬rinkimuose, kuriuose nagrinėjami ECB svarbūs klausimai.
1997 m. gruodžio 12-13 d. Liuksem¬burge EVT buvo priimtas nutarimas dėl ET ir ECB bendradarbiavimo. Čia buvo pa¬brėžta, kad siekiant suderinto Bendrijos plėtojimo trečiajame EPS etape, labai svarbus yra ECB ir tarybos nenutrūkstamas ir efektyvus bendradarbiavimas, įtraukiant į jį ir EK, ir nepažeidžiant ECBS nepriklau¬somybės principo.

3. EUROPOS CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS

Apžvelgsiu funkcijų pasiskirstymą tarp ES Centrinio Banko ir nacionalinių centrinių bankų per dabartiniu metu būdingiausių CB-ams funkcijų prizmę.
Kaip žinome, dabartiniu metu CB-ams būdingiausios šios pagrindinės funkcijos:
1. Pinigų emisijos
2. Bankų banko
3. Valstybės banko
4. Ekonomikos reguliavimo
5. Valiutų vadybos.
Kartais šalia jų nurodomos dar trys:
1. Vyriausybių ir Parlamentų ekonominio patarėjo
2. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros
3. Pinigų spausdinimo

3.1. Pinigų emisijos funkcija. Valdytojų taryba turi išskirtinę teisę leisti banknotus Bendrijos viduje. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali išleisti tokias notas. Banknotai, išleisti ECB ir nacionalinių centrinių bankų turi būti vienintelės tokios notos, turinčios teisinį pagrindą jas siūlant Bendrijos viduje. (5)

3.2. Bankų banko funkcija. Visoje euro zonoje galioja bendra privalomųjų atsargų sistema. Kiekviena kredito institucija turi laikyti privalomąsias atsargas savo šalies nacionaliniame banke. Privalomąsias atsargas laiko visos euro zonos kredito įstaigos, taip pat ne euro zonos šalių kredito įstaigų filialai, kurie yra euro zonoje. Į šią privalomųjų atsargų sistemą neįeina euro zonos kredito įstaigų skyriai (filialai), kurie yra ne euro zonoje.
ECB gali atleisti nuo įsipareigojimo laikyti privalomąsias atsargas tas kredito įstaigas, kurios yra sanuojamos, kad privalomosios atsargos joms nebūtų per didelė našta.
Remdamasi ES Tarybos ir ECB nutarimais dėl privalomųjų atsargų laikymo, ECB gali kai kurias įstaigas atleisti nuo šio įsipareigojimo, jeigu jos atitinka nors vieną iš žemiau pateikiamų kriterijų:
• tai yra specifinė įstaiga;
• kredito įstaiga neatlieka jokių bankinių operacijų, nekonkuruoja su kitomis kredito įstaigomis;
• visi kredito įstaigos įsipareigojimai susiję su pagalba regioninei arba tarptautinei plėtrai.
Paprastumo sumetimais privalomųjų atsargų bazė apskaičiuojama ne kaip vidurkis, o kaip įsipareigojimai paskutinę kalendorinio mėnesio dieną pagal kredito įstaigų balanso įsipareigojimų elementus, pateikiamus nacionalinių centrinių bankų pinigų ir bankų statistikos departamentams iki privalomųjų atsargų laikotarpio pradžios (kito mėnesio 24 d.).
Į privalomąsias atsargas įtraukiami tokie įsipareigojimai: einamieji indėliai, terminuotieji indėliai, kurių trukmė iki 2 metų; indėliai iki pareikalavimo, iki 2 metų trukmės; skolos sertifikatai, kurių trukmė iki 2 metų; pinigų rinkos popieriai. Privalomųjų atsargų reikalavimas netaikomas įsipareigojimams, priimtiems siekiant pritraukti lėšas ilgesniam negu 2 metų laikotarpiui. Neįtraukiami ir įsipareigojimai kredito įstaigoms, kurios priklauso ECB privalomųjų atsargų sistemai, įsipareigojimai ECB ir nacionaliniams centriniams bankams.
Privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis yra vienas mėnuo, kuris prasideda vieno mėnesio 24 kalendorinę dieną ir baigiasi kito mėnesio 23 kalendorinę dieną. Privalomųjų atsargų pradžia ir pabaiga parinkta pagal tai, kad tai – lėšų atžvilgiu – ramiausios dienos EPS valstybių kredito įstaigų sistemoje.
Kadangi pasaulyje yra įsigalėjusi tendencija mažinti privalomųjų atsargų normą, tai ir ECB nustatė “darbinę” normą – 2 %. ECB pasilieka teisę keisti privalomųjų atsargų normą. Už privalomąsias atsargas mokamos palūkanos, kurių norma nustatoma atsižvelgiant į pagrindinę refinansavimo operacijų palūkanų normą. Su šia pinigų politikos priemone atliekamos tokios funkcijos:
1) stabilizuojama pinigų rinkos palūkanų norma, taip kredito įstaigos skatinamos išlyginti laikinus likvidumo svyravimus;
2) bankų sistemoje sudaromas struktūrinio likvidumo trūkumas, taip ECB gali efektyviai veikti kaip likvidumo tiekėjas;
3) kontroliuojama pinigų emisija, pirmiausia didinant pinigų paklausos palūkanų normos lankstumą.
Atlikdama savo funkcijas privalomųjų atsargų sistema užtikrina gana stabilią ECB pinigų paklausą, palaikydama pinigų politiką veiksmingą ir ECB, kaip “paskutinio skolintojo” funkciją.

3.3. Valstybės banko funkcija. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams – centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išimtys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir privačioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudotis pirmenybe gaunant kreditus iš finansinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų politikoje, kadangi centriniai bankai nuolat ir visose valstybėse perimdavo “valstybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriausybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotarpio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršydavo net 10 % BVP. Tokia praktika pažeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su patikimos pinigų politikos vykdymo principais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sistemoje tokia praktika pripažinta kaip nepriimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straipsniai ir atitinkamus reikalavimus įgyvendinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centrinio banko ir visas viešojo sektoriaus privilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema gali būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais popieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas politinis spaudimas mažinti palūkanų normas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip valstybės vertybinių popierių kiekis augtų. Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmonių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antrinėje rinkoje.(2, 60)
Kitų funkcijų – biudžeto kasinio aptarnavimo atlikimas, valstybės skolos aptarnavimas ir kt. – vykdymas paliekamos spręsti nacionaliniame lygyje. Jas gali atlikti tiek nacionaliniai centriniai bankai, tiek privačios struktūros.

3.4.Ekonomikos reguliavimo funkcija. Ekonomikos reguliavimui yra panaudojama pinigų ir kredito politika arba monetarinė politika.
Monetarinė politika – tai visuma priemonių pinigų kiekiui apyvartoje reguliuoti.
Monetarinės politikos sprendimai ES teritorijoje yra įgyvendinami ECB Valdytojų Tarybos (Governing Council) nuo 1999 m. sausio 1 d. Prisiimdamas atsakomybę už monetarinę politiką ECB turi sudaryti parengiamuosius darbus. Tai reiškia ekonominių duomenų panaudojimą tam, kad imantis veiksmų turėti pasirinkimą ir sudaryti rekomendacijas. Ekonominiai duomenys, būtini šiems sprendimams, vis dar turi būti surinkti nacionalinių centrinių bankų iš atitinkamų bankų ir verslo įmonių. Varginanti užduotis, bet ji pasilieka. Po to statistika yra sudaroma ECB. Operatyvinės užduotys, kurioms tenka liūto dalies našta, pasiliks nacionalinių centrinių bankų žinioje. Tai turi įtakos ECB monetarinės politikos sprendimams tokiems, kaip bankų refinansavimo operacijos, privalomųjų rezervų naudojimas, apmokėjimo negrynais pinigais atlikimas ir pinigų išleidimas. Pinigų išleidimas ir nacionalinių pinigų išėmimas turėtų pasirodyti ypatingai intensyvus darbas.(4)
Skirtingai nei nacionaliniai CB, ECB atitinkamas pinigų politikos priemones gali taikyti tam tikrai situacijai, susidariusiai visoje teritorijoje, kurioje naudojama bendroji valiuta.(3, 68)

3.5. Valiutų vadybos funkcija. Nacionaliniai centriniai bankai suteikia ECB užsienio rezervo aktyvus (išskyrus valstybių narių valiutas, eurą, TVF rezervų saldo ir TVF atsiskaitymų valiutą), kurių maksimali suma – 50 000 mln. eurų. Kiekvieno NCB indėlis yra nustatomas atsižvelgiant į jo santykinę dalį ECB kapitale; už tai ECB kiekvienam NCB suteikia teisę, prilygstančią jo indėliui. Kiekvienas nacionalinis centrinis bankas gali būti kredituojamas ECB su pretenzija lygiaverčių jų įnašui. Valdytojų Taryba turi nustatyti ir patenkinti tokius reikalavimus. ECB turi teisę laikyti ir valdyti jam pervedamus užsienio rezervus ir juos naudoti ECBS įstatuose nurodytais tikslais. ECBS įstatuose pateikiamos specifinės šių sumų apskaičiavimo taisyklės, kuriomis remiantis yra nustatoma ECB akcininkams tenkanti pelno dalis.
Nacionaliniams centriniams bankams leista vykdyti sandorius pagal savo įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms.
Visos kitos užsienio rezervų aktyvų operacijos lieka nacionaliniams centriniams bankams po jų aukščiau nurodytų perdavimų ECB.(5)

3.6.Patarėjo funkcijos

1. ECB turi (gali?) konsultuoti:
Bet kokiu Bendrijos pasiūlytu aktu, kuris yra jo kompetencijoje;
Nacionalinius valdžios organus dėl bet kokio įstatymų projekto parengimo jo kompetencijos ribose;
2. ECB gali pateikti nuomonę dėl Bendrijos institucijų ar organų asignavimo ar nacionalinės valdžios reikalų savo kompetencijos ribose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susijusio su ECB kompetencija. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse. Reikia pažymėti, kad šiandieninėje labai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultacijų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.(2, 57)

3.7. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros funkcija. Papildomai prie šių užduočių ESCB ribose, nacionaliniai centriniai bankai turi kitas pareigas, suteiktas jiems nacionalinės įstatyminės valdžios. Bankinė priežiūra, ir susijusių ginčytinų rinkos ir vertybinių popierių klausimų priežiūra tampa vis sudėtingesnė ryšium su globalizacijos procesu. Tarptautinės finansinės ir likvidumo krizės šviesoje, šie uždaviniai tampa vis svarbesni. Kadangi bankinė priežiūra toliau tebėra kiekvienos atskiros Europos šalies atsakomybėje, todėl iškyla intensyvios Europos ir tarptautinės koordinacijos poreikis.
Kaip turi būti organizuoti centriniai bankai ir kokių užduočių jie turi imtis pagrinde priklauso nuo ribų, nustatytų centrinio banko įstatymų leidime, kurias gali pakeisti tik parlamentai.

3.8. Pinigų spausdinimo funkcija. Kiekviena šalis esanti euro zonoje, pati spausdinasi eurus, pavyzdžiui, Prancūzijoje – Bordeaux. (ES Informacijos centro Lietuvoje pateikta informacija meilu).
ECB sudaro metodologiją ir vadovauja šiam darbui, o nacionalinių CB pinigų spaustuvės ir kalyklos atlieka grynai techninį darbą. (Kropo žodinė konsultacija).

Be to, yra tokie pagrindiniai ECBS uždaviniai:
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

4. IŠVADOS

Pasirašyti ir turėti ECB kapitalą gali tik Europos Sąjungos šalių nacionaliniai centriniai bankai.
ECB kapitalas, kurį sudaro nacionalinių centrinių bankų dalys, nustatomos pagal vadinamąjį ECB kapitalo pasirašymo raktą, kuris bendriausia forma suprantamas kaip nacionaliniams centriniams bankams tenkančių ECB kapitalo dalių visuma, įskaitant jų apskaičiavimo metodą.
Nacionalinių centrinių bankų dalys yra nustatomos pagal atitinkamos valstybės narės gyventojų ir bendrojo vidaus produkto dalį ES. Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad nacionaliniams centriniams bankams skiriamos dalys turi būti kas penkeri metai koreguojamos, kadangi tiek gyventojų, tiek BVP dalys per 5 metus gali būti pakitusios. Pirmasis ECB kapitalo koregavimas atliktas šių metų sausio 1 d.
Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad, vienai ar daugiau šalių tapus valstybėmis narėmis ir jų nacionaliniams centriniams bankams tapus ECBS dalimi, automatiškai padidėja pasirašytas ECB kapitalas. ECB kapitalo padidėjimas, kuris nustatomas analogiškai kaip ir nacionaliniams centriniams bankams skiriamos kapitalo dalys, yra proporcingas Bendrijos gyventojų ir bendrojo vidaus produkto padidėjimui.
Šiuo metu ECB kapitalas yra 5 milijardai eurų.

LITERATŪRA

1) http://www.ecb.int

2) S. Kropas “Kelias į pinigų sąjungą”, LBDFI, 1999m.

3) Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas, Vilnius, Gironda, 1999

Vertybinių popierių emisijos Lietuvoje

Įvadas

Akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos, besiplečiančios vertybinių popierių rinkos kontekste, tampa viena svarbiausių verslo finansavimo priemonių Lietuvoje. Emisinė bendrovių veikla, turinti gilias tradicijas išsivysčiusiose užsienio šalyse, užtikrina optimalų kapitalo srautų pasiskirstymą šalies ekonomikoje. Nors Lietuvoje jau yra sukurta teisinė vertybinių popierių rinkos bazė, veikia reguliuojančios bei tarpininkaujančios institucijos, tačiau ne visada Lietuvos emitentų vykdomos vertybinių popierių emisijos organizuojamos efektyviai. Vertybinių popierių emisijos poveikis bendrovės finansų būklei, valdymui priklauso nuo pasirinktų emisijos parametrų, platinimo metodų, prisiimamos neišplatinimo rizikos bei nuo emitento nepriklausančių sąlygų kapitalo rinkoje. Todėl ruošiantis vertybinių popierių emisijai svarbu ne tik parinkti emisijos parametrus, bet ir siekti jų atitikimo esamai kapitalo rinkos būklei. Emisinio proceso bei jį įtakojančių veiksnių svarba tiek vienos įmonės, tiek visos šalies mastu, bei faktas, jog ekonominėje literatūroje lietuvių kalba ši tema beveik nenagrinėjama, ir paskatino pasirinkti tokią magistro darbo temą.
Magistro darbo tikslas – atskleisti vertybinių popierių emisijos organizavimo praktinius aspektus, apibendrinti vertybinių popierių platinimo metodus, išryškinti emisinio proceso metu kylančias problemas bei pateikti atitinkamus pasiūlymus.
Magistro darbe dėmesys koncentruojamas ties nuosavybės vertybinių popierių emisijomis, dėl galimos pernelyg didelės darbo apimties, apie skolos vertybinių popierių emisijas užsimenama tik fragmentiškai. Apibendrinama užsienio šalių emitentų patirtis, kuri lyginama su situacija Lietuvos kapitalo rinkoje. Nagrinėjama pirminė Lietuvos vertybinių popierių rinka, antrinei skiriant tiek dėmesio, kiek tai būtina atskleisti jos poveikį vertybinių popierių emisijos procesui. Magistro darbe nagrinėjami Lietuvos ir JAV duomenys.
Magistro darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje trumpai nagrinėjamas pirminės vertybinių popierių rinkos teisinis reglamentavimas bei jos struktūra. Išskiriami pagrindiniai rinkos dalyviai bei institucijos. Antrojoje dalyje nagrinėjamas emisijos organizavimo procesas. Dėmesys koncentruojamas ties problemomis, kylančiomis formuojant emisiją, apibendrinami vertybinių popierių platinimo metodai, jų privalumai ir trūkumai. Trečioje dalyje apibūdinamos jau įvykusios išvestinių vertybinių popierių bei tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisijos, jų išleidimo mechanizmas, reikšmė bei taikymo perspektyvos. Taip pat šioje dalyje apžvelgiamos tolimesnės pirminės vertybinių popierių rinkos perspektyvos, pagrindiniai veiksniai, įtakojantys jos vystymąsi. Magistro darbo pabaigoje pateikiamos išvados, reziumė anglų kalba bei literatūros sąrašas.
Rašydamas magistro darbą dažniausiai naudojausi teisiniais aktais, esančiais Teisingumo ministerijos duomenų bazėje, taip pat Vertybinių popierių komisijos ataskaitomis, Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo interneto puslapiuose esančia informacija bei kitais literatūros sąraše nurodytais šaltiniais.

1. PIRMINĖS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS STRUKTŪRA IR REGLAMENTAVIMAS

1.1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS SUKŪRIMAS IR ĮSTATYMINĖ BAZĖ

Lietuvos vertybinių popierių rinkos formavimąsi įtakojo keli pagrindiniai veiksniai: valstybinio turto privatizavimas bei įstatyminės bazės, reglamentuojančios vertybinių popierių rinką, sukūrimas ir raida.
Pagrindas kurtis Lietuvos vertybinių popierių rinkai buvo padėtas 1991 metais, kai vasario mėnesį buvo priimtas “Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas”, kuriuo prasidėjo pirmasis privatizavimo etapas, trukęs 1991-1996 metais. Masinės valstybinio turto privatizavimo programos metu akcininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos piliečių, taip pat susiformavo daug atviro tipo akcinių bendrovių [13,15]. Atsiradę santykiai tarp naujai įsteigtų atviro tipo akcinių bendrovių ir investuotojų (akcininkų) bei tarp pačių akcininkų, sąlygojo pirminės ir antrinės vertybinių popierių rinkų užuomazgų atsiradimą. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimosi vienas iš pagrindinių ypatumų buvo tas, kad reikėjo realiai veikiančią nereguliuojamą rinką transformuoti į teisiškai reguliuojamą.
Kurį laiką vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionavo be įstatyminio pagrindo ir buvo reglamentuojama Vyriausybės nutarimais ir 1990 metais priimtu LR Akcinių bendrovių įstatymu. 1992 m. rugsėjo 3 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr.646 “Dėl Vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo”, vertybinių popierių rinkos reglamentavimo ir kontrolės funkcijas perėmė Vertybinių popierių komisiją.
1996 metų Sausio 16 d. priimtas LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. Šis įstatymas tapo pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu Lietuvos vertybinių popierių rinką ir su LR Akcinių bendrovių bei Investicinių bendrovių įstatymais sudaro nuosavybės vertybinių popierių rinkos įstatyminį pagrindą. LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme susistemintos bei atnaujintos teisinės vertybinių popierių reglamentavimo normos anksčiau pasirodžiusios Vyriausybės bei Vertybinių popierių komisijos nutarimuose bei taisyklėse.
LR Viešosios apyvartos įstatymas reglamentuoja:
• Informacijos atskleidimo reikalavimus vertybinius popierius išleidžiant į apyvartą;
• Nuolatinio informacijos atskleidimo reikalavimus emitentams, kurių vertybiniai popieriai yra viešoje apyvartoje;
• Pirminę ir antrinę viešąją apyvartą;
• Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų veiklą;
• Vertybinių popierių biržų veiklą;
• Vertybinių popierių apskaitos principus;
• Vertybinių popierių rinkos priežiūrą.
Šio įstatymo paskirtis – sudaryti teisinį pagrindą saugiai, atvirai ir efektyviai funkcionuoti vertybinių popierių rinkai, kad būtų maksimaliai apsaugoti visų investitorių interesai bei užtikrinta konkurencija tarp šios rinkos dalyvių.
1994 metų Liepos 5 d. priimta nauja LR Akcinių bendrovių įstatymo redakcija. Šis įstatymas reglamentuoja akcinės bendrovės steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrovės bei akcininkų teises ir pareigas, valdymą, taip pat su bendrovės kapitalu bei su finansais ir pelno skirstymu susijusius klausimus.
Investicinių bendrovių įstatymas, priimtas 1995 metais, reglamentuoja investicinių bendrovių steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo, valdymo ir veiklos ypatumus, investicinių bendrovių veiklos valstybinę priežiūrą, akcininkų teises bei pareigas ir teisių apsaugos priemones.

1.2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RŪŠYS LIETUVOJE

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus vertybiniai popieriai yra skirstomi į nuosavybės ir skolos vertybinius popierius. Geriausiai vertybinius popierius apibūdina jų suteikiamos teisės. Akcijos jų savininkams suteikia nuosavybės teisę į įmonės turtą ir pajamas, liekančius atsiskaičius su kreditoriais [21,5]. Akcijų suteikiamos teisės gali būti skirstomos į turtines ir neturtines teises. Neturtinės teisės susijusios su akcininko teise dalyvauti akcinės bendrovės valdyme. Todėl kiekvienas akcijos savininkas visuotiniame akcininkų susirinkime balsuodamas už vieną ar kitą kokio nors klausimo sprendimo variantą realizuoja savo teisę dalyvauti įmonės valdyme. Akcininkas, įsigijęs kontrolinį akcijų paketą, gali būti išrinktas į bendrovės stebėtojų tarybą arba valdybą – taip ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo metu gali realizuoti savo teises dalyvauti įmonės valdyme.
Akcijų suteikiamos turtinės teisės apima: teisę į bendrovės turto dalį, kuri reiškia, kad kiekvienas akcininkas įgyja teisę į bendrovės turto dalį proporcingai jo turimų akcijų skaičiui; teisę į bendrovės pelno dalį. Pastaroji akcininko teisė realizuojama mokant dividendus. Dividendai paprastai apibrėžiami kaip įmonės pelno dalis, paskirstoma akcininkams proporcingai jų turimam akcijų skaičiui.
LR Akcinių bendrovių įstatyme akcijos yra skirstomos į dvi pagrindines klases:
1. Paprastosios akcijos užtikrina akcininkui nuolatinę teisę dalyvauti bendrovės valdyme ir teisę į bendrovės turto dalį. Tačiau teisė į bendrovės pelno dalį priklauso nuo bendrovės veiklos rezultatų. Tai yra, dividendai gali būti nemokami, jeigu bendrovės gautas pelnas yra per mažas arba jei pelną nuspręsta panaudoti kitiems tikslams. Paprastųjų akcijų savininkai turi “galutinę” teisę į įmonės pajamas ir turtą (žinoma, turi būti išmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams, sumokėtos palūkanos ir padengti kiti įsipareigojimai), todėl jų akcijų vertė gali padidėti ir žymiai viršyti kitų savininkų, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų turėtojų, akcijų vertę. Anot Michael T.Reddy, ši privilegija “padengia” rinkos riziką, susijusią su paprastųjų akcijų turėjimu [21,10].
2. Privilegijuotųjų akcijų turėtojai turi pirmumo teisę (lyginant su paprastųjų akcijų turėtojais) į įmonės turtą ir pajamas. Daugeliu atvejų privilegijuotosios akcijos nesuteikia jos turėtojui balsavimo teisės, tai yra teisės dalyvauti įmonės valdyme. Tokių akcijų savininkams užtikrinami nustatyto dydžio dividendai. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju dividendu. Tai reiškia, jog jei kuriais nors metais įmonė nesugeba išmokėti dividendų, šie dividendai kaupiami ir perkeliami į kitus metus. Žinoma, nėra garantijos, kad tie dividendai išvis kada nors bus sumokėti. Vienas iš privilegijuotųjų akcijų porūšių yra konvertuojamosios privilegijuotosios akcijos. Šios akcijos po nustatyto laikotarpio konvertuojamos į paprastąsias.
Antrajai vertybinių popierių grupei priklauso vertybiniai popieriai, kurie nedalyvauja emitento įstatiniame kapitale, tačiau patvirtina teises, kylančias iš kreditinių santykių. Tai – skolos vertybiniai popieriai arba obligacijos. Jos išleidžiamos norint suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Obligacijos savininkas tampa emitento kreditoriumi. Pati obligacija suteikia teisę gauti atlyginimą už paskolą – palūkanas.
Skirtingai nuo akcijų, obligacijų emitentu gali būti ir valstybė. Akcinė bendrovė gali išleisti tiek akcijas, tiek obligacijas.
Populiariausios Lietuvoje obligacijos yra trumpalaikės Vyriausybės obligacijos (Vyriausybės vertybiniai popieriai). Šiuo metu investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius sumažėjo. Akcinių bendrovių obligacijos kol kas nėra labai populiarus būdas pritraukti lėšas. Šiuo metu tik AB “Mažeikių nafta” ir AB “Lietuvos energija”, keletas mažesnių bendrovių yra išleidusios obligacijas. Pirmoji įmonė – už 40 mln. JAV dolerių, antroji – už 75 mln. JAV dolerių. Šios emisijos išplatintos užsienyje, uždaruoju būdu. Nei viena Lietuvos įmonė nėra išleidusi obligacijų viešam platinimui.

1.3. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJA IR EMITENTAI

Viešosios apyvartos įstatyme emisija apibrėžta kaip vertybinių popierių, suteikiančių jų savininkams vienodas turtines ir neturtines teises, serijos išleidimas. Pagal vertybinių popierių išleidimo periodiškumą skiriamos pirminė ir pakartotinė (sezoninė) emisijos. Pirminė emisija atliekama steigiantis arba reorganizuojantis iš kitos nuosavybės formos atviro tipo akcinei bendrovei. Tokia emisija dažnai vadinama ir neišbandyta emisija, nes ją leidžia bendrovė, nežinoma vertybinių popierių rinkoje, jos metu formuojamas akcinės bendrovės nuosavas kapitalas. Pakartotinės vertybinių popierių emisijos – periodiškai išleidžiamos vertybinių popierių serijos didinant nuosavą kapitalą.
Vertybinių popierių emisijos gali būti atliekamos didinant bendrovės įstatinį kapitalą iš papildomų įnašų – pritraukiant lėšas iš išorinių finansavimo šaltinių: parduodant naujus vertybinius popierius investuotojams ir akcininkams arba didinant įstatinį kapitalą iš nuosavų lėšų: akcionuojant bendrovės nepaskirstytąjį pelną, akcijų priedus, perkainojimo ir kitus paskirstytinus kapitalo rezervus, išdalinant naujas akcijas seniesiems akcininkams.
Emisiją galima traktuoti kaip serija išleistų vertybinių popierių visumą, arba kaip procesą, kurio metu emitentas, arba kitaip fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu siūlantis leisti ar leidžiantis vertybinius popierius, kapitalo rinkai pateikia savo investicinę prekę. Rinkai pateiktų vertybinių popierių kokybę lemia emitento statusas, ekonominės – finansinės veiklos rezultatai bei sugebėjimas tenkinti skirtingų kategorijų investuotojų poreikius, kuriuose skirtingu eiliškumu atsispindi likvidumo, saugumo ir pelningumo reikalavimai.

1 Lentelė. Didžiausios emisijos Lietuvoje 1997-1998 metais [17]

Akcinės bendrovės pavadinimas

Pritraukta lėšų mln. Lt

Vilniaus bankas

 220.80

Lietuvos taupomasis bankas

 114.75

Bankas Snoras

 110.12

Klaipėdos nafta

 102.00

Hermis

 69.00

Litimpeks bankas

 60.00

Lietuvos dujos

 49.83

Lietuvos taupomais bankas

 44.66

Lietuvos žemes ūkio b.

 42.88

Klaipėdos nafta

 40.00

Nuosavybės vertybinių popierių pirminėje rinkoje dominuoja atviro tipo akcinės bendrovės, kurios dažniausiai mobilizuoja kapitalą leisdamos pakartotines vertybinių popierių emisijas. Vertinant emitentų, leidžiančių vertybinių popierių emisijas, sudėtį matoma, kad aktyviausiai Lietuvos pirminėje vertybinių popierių kapitalo rinkoje veikia bankai (žr. 1 lentelę). 1997-1998 net 41% procentą nuo visų vertybinių popierių emisijų, didinant įstatinį kapitalą papildomais įnašais, vertės sudarė bankų akcijų emisijos [17]. Taip pat nemažą svorį turi energetikos sektoriaus bei transporto bendrovių emisijos.
Emitento veikla vertybinių popierių rinkoje nesibaigia vien tik išplatinus vertybinius popierius. Emitentas pastoviai susietas su kapitalo rinka informaciniais saitais – vertybinių popierių išplatinimas įpareigoja emitentą pateikti informaciją apie savo būklę kapitalo rinkai. Be to, galvojantis apie ateitį emitentas veikdamas vertybinių popierių rinkoje ruošia dirvą pakartotinėms emisijoms – operuoja savo vertybiniais popieriais palaikydamas kursą.
1.4. FINANSINIO TARPININKAVIMO INSTITUCIJOS PASAULYJE IR LIETUVOJE


Finansiniai tarpininkai sudaro kapitalo rinkos grandį, kuri skatina efektyvų pasiūlos ir paklausos subalansavimą rinkoje (plačiau apie tarpininkų funkcijas 2.3 skyriuje). Kas gi sudaro šią kapitalo rinkos grandį? Pavyzdinėje, labiausiai išvystytoje JAV rinkoje, tai keletas tūkstančių investicinių bankų, taip pat vertybinių popierių dilerių namai bei brokerių kontoros. Komerciniai bankai nuo tokios veiklos yra atriboti 1933 metų Glass-Steagall aktu, siekiant sumažinti komercinių bankų prisiimamą riziką. Tuo tarpu kontinentinėje Europoje tai dažniausiai komercinių bankų investicinės bankininkystės padaliniai ar dukterinės įmonės. Beje, įdomu ir tai, kad JAV komerciniai bankai, kuriems jau minėtu aktu uždrausta užsiimti investicine bankininkyste tėvynėje, aktyviai veikia už JAV ribų tarpininkaudami skolos ir nuosavybės vertybinių popierių platinime.

2 Lentelė. Stambiausios finansinio tarpininkavimo institucijos [21,411]

Pavadinimas

Šalis kurioje registruota

Stambiausi projektai Lietuvoje

Goldman Sachs

JAV

S.G. Warburg Group

Vokietija

Credit Suise / CSFB Group

Šveicarija

Lehman Brothers

JAV

Merrill Lynch

JAV

Euroobligacijų emisijos organizavimas

Solomon Brothers

JAV

Morgan Stanley

JAV

Nomura International Group

Japonija

Euroobligacijų emisijos organizavimas, TDS emisijos

Paribas

Prancūzija

Vyriausybės konsultavimas privatizuojant AB Mažeikų nafta

Daiwa Securities

Japonija

Tačiau stambių emisijų organizavimo rinkoje dominuoja investicinės bankininkystės gigantai. Šios aukštos reputacijos įstaigos disponuodamos didžiule sukaupta patirtimi bei finansiniais ištekliais išaugo į tarptautinio masto tarpininkus. 2 lentelėje nurodomos 10 didžiausių investicinių bankų.
Šiame dešimtuke daugiausia stambių JAV vadinamųjų investicinių bankų, išsivysčiusių iš smulkių Volstrito maklerių įmonių, taip pat didžiausių Europos bankų padaliniai, juos vejasi sparčiai besiplečiančios Japonijos finansinio tarpininkavimo įmonės.
Dauguma šių įstaigų diversifikuoja savo veiklą, siekdamos išnaudoti besivystančių rinkų potencialą. Todėl kuriami specializuoti padaliniai, orientuoti į Rytų ir Vidurio Europos, Lotynų Amerikos, Pietryčių Azijos besivystančias kapitalo rinkas. Čia jos pirmiausia orientuojasi į valstybinio sektoriaus įmonių privatizavimą, tarptautinių skolos vertybinių popierių organizavimą.
Lietuvos vyriausybės leistoms euroobligacijų emisijoms vartus į tarptautinę rinką atvėrė taip pat stambiausios tarpininkavimo institucijos. 1993 metais platinant euroobligacijų emisijas prisidėjo “Merrill Lynch”, 1996 “Nomura”. Taip pat tarptautinės finansinio tarpininkavimo įstaigos organizavo stambiausių lietuviškų emitentų AB “Mažeikių nafta” bei AB “Lietuvos energija” skolos vertybinių popierių emisijas. Prancūzų bankas “Paribas” aktyviai dalyvavo kaip tarpininkas AB “Lietuvos telekomas” ir AB “Mažeikių nafta” privatizavimo konkursuose, “Nomura” dalyvauja LŽŪB privatizavimo konsorciume. Taip pat šių įstaigų padaliniai vis dažniau dalyvauja privataus kapitalo Lietuvos bendrovių rengiamuose vertybinių popierių emisijų projektuose. Paprastai jos padeda rengti Tarptautinių sertifikatų emisijas, ieško strateginių partnerių lietuviškoms bendrovėms užsienyje.
Pagal Viešosios apyvartos įstatymą Lietuvoje šias paslaugas teikia viešosios apyvartos tarpininkai – tai Lietuvos ar užsienio kapitalo finansų maklerių bendrovės, specializuoti bankų finansų maklerio departamentai bei konsultuojančios bendrovės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotas licencijas. Tarpininkavimo, platinant vertybinius popierius būdai, kuriuos naudoja Lietuvos tarpininkai, plačiau nagrinėjami 2.3.2 skyriuje.
1.5. INVESTUOTOJŲ SAMPRATA IR REIKŠMĖ


Investuotojai yra viena svarbiausių vertybinių popierių rinkos dalyvių grandžių. Bet kurios bendrovės vertybinių popierių rinkos egzistavimą ir plėtrą lemia investuotojų suinteresuotumas šių vertybinių popierių įsigijimu. Paklausa, kurią vertybinių popierių rinkoje formuoja investuotojų turimos laisvos lėšos, lemia tiek atskiro emitento galimybes išplatinti savo vertybinius popierius, tiek visos kapitalo rinkos plėtrą. Dėl šių priežasčių viena svarbiausių emitento užduočių siekiant sėkmingai išplatinti vertybinius popierius – žinoti investuotojų, jų grupių interesus bei pateikti geriausiai jų poreikius atspindinčius vertybinius popierius.
LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme suformuluotas toks investuotojo apibrėžimas: “investitorius – fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu nuosavybės teise įsigijęs arba turintis vertybinių popierių” [9]. Vertinant pagal siekiamus tikslus bei investicijoms skiriamų lėšų apimtis Lietuvoje būtų galima skirti tokias 3 investuotojų grupes:
• strateginiai investuotojai;
• “portfeliniai” investuotojai;
• smulkūs investuotojai.
Strateginiai investuotojai – tai dažniausiai Lietuvos ir užsienio bendrovės siekiančios nuosavybės teise įsigyti stambius emitento vertybinių popierių paketus, leidžiančius įtakoti emitento valdymą. Perėmęs bendrovės kontrolę, strateginis investuotojas tikisi gauti didesnių pajamų nei tos, kurios būtų gautos tik turint bendrovės vertybinius popierius, neįtakojant valdymo. Pastebimas aktyvus užsienio strateginių investuotojų dalyvavimas Lietuvos kapitalo rinkoje. Užsienio bendrovės norėdamos plėsti savo veiklą regione dažnai perka jau veikiančias Lietuvos įmones, jas pertvarko ir įjungia į savo gamybos ir platinimo tinklus. Pavyzdžiui, skandinavų alaus daryklų koncernas “BBH” įsigijo AB “Kalnapilis” ir AB “Utenos gėrimai” kontrolinius paketus. Strateginiai investuotojai taip pat aktyviai dalyvauja valstybinių įmonių privatizavimo procese.
“Portfeliniai” investuotojai, skirtingai negu strateginiai, nesiekia dalyvauti bendrovių valdyme. “Portfelinių” investuotojų siekis – gauti pajamų vien tik iš disponavimo vertybiniais popieriais, neįtakojant bendrovės valdymo. “Portfeliniais” investuotojais paprastai yra bankai, draudimo įstaigos, investiciniai ir pensijiniai fondai – vadinamieji instituciniai investuotojai, o taip pat juridiniai asmenys, įsigyjantys vertybinių portfelių paketus pirminėje ar antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Pasaulyje tai didžiausia investuotojų grandis, o Lietuvoje ši investuotojų grandis nėra pakankamai išvystyta ir tai yra rimta problema, stabdanti tolimesnį rinkos vystymąsi. Lietuvos kapitalo rinkoje dominuoja užsienio “portfeliniai” investuotojai, besiorientuojantys į besivystančias rinkas, o vietos “portfelinių” investuotojų gretas sudaro keletas bendrovių, turinčių laisvų lėšų finansinėms investicijoms, bankai ir merdinčios investicinės bendrovės. Nėra pensijinių ar efektyviai veikiančių investicinių fondų.
Smulkūs investuotojai – tai Lietuvos ir užsienio fiziniai asmenys investuojantys Lietuvos vertybinių popierių rinkoje. Skirtingose šalyse jų reikšmė pirminėje kapitalo rinkoje nevienoda. Tose šalyse, kur didžioji kapitalo dalis koncentruota institucinių investuotojų rankose, smulkiųjų investuotojų įtaka nedidelė: didelė dalis smulkiųjų investuotojų kapitalo akumuliuota investiciniuose ir pensijiniuose fonduose. Tuo tarpu šalyse su nepakankamai išvystyta institucinių investuotojų baze, leidžiant vertybinių popierių emisijas, svarbu orientuotis ir į smulkius investuotojus – naudotini kitokie rinkodaros metodai, keičiasi vertybinių popierių emisijų parametrai. Smulkiau apie kiekvienos investuotojų grupės įtaką Lietuvos kapitalo rinkai kalbama 3.3 skyrelyje.
1.6. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS KONTROLĖS INSTITUCIJOS.


Šių institucijų pagrindinis tikslas kontroliuoti, kad rinkos dalyvių veikla atitiktų galiojančius šalies įstatymus. Taip pat tokios institucijos gina visų rinkos dalyvių teises.
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija yra vertybinių popierių rinkos priežiūros institucija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. 1996 m. sausio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas, pakeitęs Vertybinių popierių komisijos statusą ir jos narių skyrimo tvarką. 1996 m. birželio 18 d. Komisija iš Vyriausybės įstaigos prie Finansų ministerijos buvo reorganizuota į Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingą instituciją ir perėmė iki tol veikusios Vertybinių popierių komisijos teises bei pareigas.
Vertybinių popierių komisija susideda iš pirmininko ir keturių narių. Vertybinių popierių komisijos pirmininką ir narius penkeriems metams skiria Seimas, Respublikos Prezidento teikimu.
Vertybinių popierių komisija atlieka šiuos uždavinius:
• prižiūri, ar laikomasi sąžiningos prekybos ir konkurencijos taisyklių viešojoje vertybinių popierių apyvartoje;
• imasi priemonių, garantuojančių efektyvų vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir investuotojų apsaugą;
• bendradarbiaudama su ministerijomis, kitomis Vyriausybės įstaigomis, Lietuvos banku, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais ir dalyviais, formuoja vertybinių popierių rinkos plėtrą skatinančią valstybės ekonominę politiką;
• skleidžia informaciją apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principus.
Vykdydama LR Viešosios apyvartos įstatyme numatytus uždavinius, Vertybinių popierių komisija vykdo šias funkcijas [9]:
• rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių biržų bei viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir veiklą, vertybinių popierių emisiją ir viešąją apyvartą;
• rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis prospektų, metų bei periodinių ataskaitų formas vertybinių popierių emitentams, taip pat nustato šių dokumentų pateikimo ir paskelbimo tvarką;
• teikia oficialius išaiškinimus ir rekomendacijas vertybinių popierių viešosios apyvartos klausimais;
• vertybinių popierių biržoms, finansų maklerio įmonėms, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms, makleriams bei kitiems vertybinių popierių rinkos dalyviams, kurių licencijavimas numatytas kituose įstatymuose, išduoda ir panaikina leidimus bei licencijas ar sustabdo jų galiojimą;
• stebi, analizuoja, tikrina bei kitaip prižiūri vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, jų asociacijos, vertybinių popierių biržų, Centrinio depozitoriumo bei jo narių veiklą;
• taiko šiame bei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas sankcijas asmenims, pažeidusiems šį įstatymą, taip pat Vertybinių popierių komisijos, Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų asociacijos bei vertybinių popierių biržų patvirtintas taisykles ar instrukcijas;
• registruoja vertybinių popierių emisiją;
• turi teisę kreiptis į teismą dėl investitorių pažeistų teisių gynimo, jeigu emitentų, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, kitų ūkio subjektų ar maklerių veiksmais buvo pažeisti daugelio investitorių interesai;
• organizuoja kursus, publikuoja ar dalyvauja publikuojant bendro pobūdžio ir specialius leidinius apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir reguliavimą;
• rengia egzaminus ir atestacijas finansų maklerių žinioms ir kompetencijai įvertinti.
Lietuvos bankas ir Draudimo įmonių priežiūros tarnyba šalia Vertybinių popierių komisijos netiesiogiai reguliuoja bankų ir atitinkamai draudimo įmonių veiklą pirminėje vertybinių popierių rinkoje, nors oficialiai jos ir nėra vertybinių popierių viešosios apyvartos kontrolės ir reguliavimo institucijos. Be Lietuvos banko ar Lietuvos draudimo priežiūros tarnybos leidimo, Vertybinių popierių komisija neregistruoja vertybinių popierių emisijų, šios institucijos priima sprendimus dėl bankų arba atitinkamai draudimo įmonių susijungimų, įsigijimų.

1.7. APTARNAUJANČIOS INSTITUCIJOS

Bendras aptarnaujančių institucijų tikslas yra tas, kad vertybiniai popieriai greitai, saugiai ir iš anksto nustatytomis sąlygomis patektų iš emitento į investuotojo rankas, o vėliau iš vieno investuotojo į kito investuotojo rankas. Lietuvoje galima skirti šias pagrindines vertybinių popierių rinką aptarnaujančias institucijas:
• Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD);
• Kliringo bankas (Lietuvos banko atsiskaitymo centras);
• Nacionalinė vertybinių popierių birža.
Vertinant iš emitento, leidžiančio į apyvartą savo vertybinius popierius, pozicijų svarbiausia institucija, su kuria susiduriama investicinio proceso metu yra Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas. Jame yra registruojama išplatinta vertybinių popierių emisija. Tuo tarpu vertybinių popierių emisija per biržos mechanizmą Lietuvoje dar atliekama nebuvo, o kliringo mechanizmas paprastai tiesioginiai nenaudojamas pritraukiant lėšas už naujai išleidžiamus vertybinius popierius.
1993 metų gegužės 20 d. LR Vyriausybė nutarimu Nr. 352 pavedė Nacionalinei vertybinių popierių biržai, Finansų ministerijai ir Lietuvos bankui įsteigti Lietuvos centrinį vertybinių popierių depozitoriumą. Nuo 1993 metų rugpjūčio mėnesio depozitoriumas ėmė funkcionuoti kaip biržos struktūra, kuri vėliau buvo įregistruota kaip savarankiška ne pelno įmonė. Depozitoriumo akcijų paketas priklauso Lietuvos bankui (60 proc.), Finansų ministerijai (32 proc.) ir Vertybinių popierių biržai (8 proc.). Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme yra reikalavimas, jog Lietuvos banko ir Finansų ministerijos akcijos turi suteikti ne mažiau kaip 51 proc. balsavimo teisių Centrinio depozitoriumo akcininkų susirinkime. 1998 metai Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę.
Centrinis depozitoriumas – pagrindinė vertybinių popierių saugykla, kurioje saugomi visi Lietuvoje išleisti vertybiniai popieriai. Depozitoriumo tikslas – vykdyti bendrąją vertybinių popierių apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų tvarkytojams, jas aptarnauti ir prižiūrėti.
Depozitoriumas atlieka šias funkcijas [9]:
• Rengia ir tvirtina vertybinių popierių apskaitos instrukcijas;
• Atidaro VP sąskaitas depozitoriumo dalyviams;
• Organizuoja ir užtikrina VP perregistravimą tarp sąskaitų;
• Kuria, diegia ir užtikrina VP apskaitos procedūrų bei apskaitos sistemos vientisumą, kontrolę ir saugumą.
Centriniam depozitoriumui, kaip vienai iš vertybinių popierių rinkos kontrolės institucijų yra suteikti nemaži įgaliojimai. Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme teigiama, kad Centrinio depozitoriumo instrukcijos bei nurodymai vertybinių popierių apskaitos klausimais yra privalomi visiems sąskaitų tvarkytojams.

2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJOS ORGANIZAVIMAS

2.1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJOS RUOŠIMAS IR PARAMETRŲ NUSTATYMAS

Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 42 straipsnį, sprendimą dėl vertybinių popierių emisijos išleidimo, didinant įstatinį kapitalą ar reorganizuojant įmonę priima aukščiausias bendrovės valdymo organas – visuotinis akcininkų susirinkimas kvalifikuota (2/3) balsų dauguma. Sprendimo projektą dėl vertybinių popierių emisijos parengia ir pateikia visuotiniam akcininkų susirinkimui bendrovės valdyba remdamasi:
• nuodugnia ūkio šakos, kurioje veikia emitentas, analize;
• bendrovės veiklos ir perspektyvų toje šakoje tyrimais;
• bendrovės finansinės būklės analize.
Jei visuotinis akcininkų susirinkimas patvirtina sprendimo projektą dėl naujos vertybinių popierių emisijos, bendrovės valdyba, toliau naudodamasi aukščiau minėtais tyrimais, rengia detalų vertybinių popierių išleidimo planą. Pirminėje vertybinių popierių emisijos stadijoje svarbu nustatyti jos pagrindinius parametrus:
• Apibrėžti emisijos tikslą;
• Nustatyti emisijos apimtis ir leidžiamų vertybinių popierių tipą;
• Įvertinti galimą emisijos riziką ir apsisaugojimo nuo jos priemones;
• Numatyti platinimo būdą;
• Apskaičiuoti galimus emisijos kaštus;
• Nustatyti naujos emisijos vertybinių popierių kainą.
2.1.1. Vertybinių popierių emisijos tikslai
Vertybinių popierių emisiją galima apibūdinti kaip vieną iš priemonių siekiant patenkinti įmonės, o plačiąja prasme ir jos savininkų – akcininkų, turtinius ir neturtinius poreikius. Priklausomai nuo emitento poreikių galima skirti keletą pagrindinių tikslų, kurių siekiama leidžiant į apyvartą vertybinius popierius.
Atviro tipo akcinės bendrovės steigiamos platinant pirminę vertybinių popierių emisiją. Dauguma įmonių pradeda veiklą pasitelkusios pradinį kapitalą iš keleto investuotojų, steigėjų, veikdamos kaip personalinės įmonės, ūkinės bendrijos ar uždaro tipo akcinės bendrovės. Sėkmingai vystantis šioms įmonėms auga nuosavo kapitalo poreikis, kurio patenkinti negali siauras investuotojų, akcininkų ratas. Iš kitos pusės nėra šių bendrovių vertybinių popierių antrinės rinkos – tai tik atviro tipo bendrovių atributas. Taip pat akcininkai ar atitinkamai investuotojai, steigėjai, norėdami parduoti turimas akcijas ar pajus, susiduria su likvidumo trūkumu veikdami siaurame potencialių investuotojų rate. Todėl siekdama pritraukti papildomų lėšų, o tuo pačiu ir suformuoti savo akcijoms antrinę rinką, bendrovė atlieka vadinamąją viešą pirminę vertybinių popierių emisiją, sukurdama atviro tipo akcinę bendrovę. Bendru atveju šio tikslo siekiama naujai kuriant atviro tipo akcinę bendrovę, steigiant ją arba anksčiau veikusios įmonės kitokios nuosavybės formos (personalinės, ūkinės bendrijos ar uždaro tipo akcinės bendrovės) kapitalą paverčiant akciniu.
Kapitalo pritraukimas – tradiciškai pagrindinis vertybinių popierių emisijos tikslas. Šiuo atveju emitentas naudojasi visais klasikiniais kapitalo pritraukimo finansų rinkoje privalumais: lengvu priėjimu prie didelio kapitalo rinkos potencialo, įgalinančio finansuoti net labai stambius projektus santykinai pigia kapitalo forma bei neribotais finansavimo terminais. Šiais privalumais gali pasinaudoti tik vertybinių popierių rinkoje žinomi emitentai, vykdantys jiems keliamus viešumo reikalavimus, turintys likvidžią antrinę savo vertybinių popierių rinką.
Akcinės nuosavybės rekonstravimas glaudžiai susijęs su įmonės valdymo perleidimu. Vertybiniai popieriai leidžiami privatizuojant valstybinį turtą, perduodant valdymą strateginiam investuotojui, jungiantis bendrovėms, akcionuojant bendrovės skolas.
Galų gale leidžiant naujus vertybinius popierius pagerinamas bendrovių finansinis planavimas bei piniginių srautų valdymas. Vykdomos darbuotojų skatinimo programos platinant darbuotojų akcijas. Emituojant pasirašymo teises apsaugomi akcininkų interesai. Akcijomis gali būti išmokami dividendai. Vertybinių popierių emisija TDP pavidalu gali būti siekiama padidinti bendrovės vertybinių popierių likvidumą antrinėje rinkoje.
Minėti vertybinių popierių emisijos tikslai nebūtinai vienas kitam prieštarauja, net dažniau tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, siekiant pagrindinio tikslo – atviro tipo bendrovės sukūrimo ar bendrovių susijungimo, tuo pačiu pritraukiamas kapitalas. Taip pat strateginis investuotojas pirkdamas naują vertybinių popierių emisiją ne tik įsigyja perkamos įmonės valdymui reikalingą balsų skaičių, bet ir atlieka finansinę injekciją perkamai įmonei.
2.1.2. Vertybinių popierių emisijos rizika ir jos minimizavimas


Rizikos rūšys tarpusavyje persipina ir pasireiškia konkrečiuose emitento veiksmuose. Galima išskirti pagrindinius emitento platinančio vertybinius popierius, rizikos, kuri bendru atveju vadinama neišplatinimo rizika, elementus:
• Likvidumo;
• Laiko;
• Techninius ;
• Operacinius.
Likvidumo elementai susiję su galimais nuostoliais realizuojant vertybinius popierius. Ši rizika atsiranda tada, kai krinta numatoma akcijų kaina antrinėje rinkoje arba padidėja akcijų pardavimo komisiniai. Neišplatinimo rizikos likvidumo elementas kyla iš pirminės ir antrinės vertybinių popierių rinkų sąryšio. Bendru atveju investuotojas, norėdamas investuoti į emitento akcijas gali rinktis iš kelių alternatyvų – pirkti jau cirkuliuojančias antrinėje rinkoje akcijas arba įsigyti naujai leidžiamų vertybinių popierių pirminėje rinkoje. Kritus vertybinių popierių kainai antrinėje rinkoje, investuotojas veikdamas racionaliai pirks akcijas biržoje pigiau, negu galėtų tai padaryti pirkdamas tiesiogiai iš emitento naujos emisijos akcijas santykinai brangiau. Taigi, kuo mažesnė galimybė realizuoti vertybinius popierius – tuo didesnė likvidumo rizika. Akivaizdu, kad šis rizikos elementas glaudžiai susijęs su padėties pasikeitimu antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Likvidumo riziką emitentas gali minimizuoti platindamas vertybinius popierius tvirto įsipareigojimo būdu per viešosios apyvartos tarpininką.
Laiko elementas – tai rizika išleisti vertybinius popierius neoptimaliu laiku, tuo padidinant naujos emisijos sąnaudas ar net neišplatinti emisijos. Akivaizdu, kad krizės finansų rinkose metu, nukritus akcijų kainoms, vertybinių popierių emisijos efektyvumas pastebimai sumažėja. Būtent dėl šios priežasties nemažai Lietuvos bendrovių atsisakė planų pritraukti kapitalo išleisdamas naujas vertybinių popierių emisijas. Pavyzdžiui, smukus akcijų kainoms, NVPB “Vilniaus bankas” ir keletas kitų stambių emitentų atsisakė planuotų vertybinių popierių emisijų jas pakeisdami alternatyviais finansavimo šaltiniais, tokiais kaip sindikuotos paskolos, obligacijų emisijos. Laiko riziką taip pat padidina ir ilgesnis emisijos platinimo laikotarpis – kuo jis ilgesnis, tuo didesnė rizika, kad pasikeitus rinkos sąlygoms emisija liks neišplatinta. Emitentas turėtų savo jėgomis ar profesionalių tarpininkų pagalba atlikti vertybinių popierių rinkos tyrimus bei bandyti prognozuoti padėtį finansų rinkoje per artimiausius 6 – 12 mėnesių, turėdamas tikslą emisiją išleisti optimaliu laiku bei sumažinti galimą sąnaudų padidėjimą užsitęsus emisijos platinimui.
Techninė rizika šiuo atveju susijusi su vertybinių popierių emisijos aptarnavimu. Emitentui – tai nemokėjimo už išplatintus vertybinius popierius rizika. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą, akcijos pasirašomos įnešus pradinį ¼ akcijų vertės įnašą, siekdamas išvengti ar sumažinti galimą žalą dėl techninės rizikos, emitentas turėtų numatyti tvirtus apmokėjimo terminus ir sąlygas.
Operacinė rizika susijusi su vertybinių popierių emisija aptarnaujančių darbuotojų neprofesionalumu, o taip pat su tuo susijusiais reglamentuojančių įstatymų pažeidimais, dėl kurių emisija gali būti neįregistruota arba panaikinta. Tuo atveju, jei emisija platinama tarpininkų pagalba, šis rizikos elementas ne toks didelis, nes manoma, kad tarpininkai turi daugiau patirties platinant vertybinius popierius nei emitento darbuotojai, o taip pat gali būti numatomos tarpininko atsakomybės sutartys, jei dėl jo kaltės emisija neįregistruojama.
2.1.3. Vertybinių popierių emisijų platinimo metodai
Vertybinių popierių platinimas skirstomas į viešą ir neviešą, priklausomai nuo įstatymais numatytų kriterijų, apibrėžiančių, kokiam investuotojų ratui skiriama emisija. Įvairiose šalyse šie “viešumo” kriterijai kiek skiriasi vieni nuo kitų, tačiau visi jie atlieka tą pačią funkciją – įvertina emitento – investuotojų santykių viešumą leidžiant vertybinius popierius į apyvartą. Lietuvoje šis skirstymas įtvirtintas Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymu. “Vertybinių popierių viešoji apyvarta – vertybinių popierių siūlymas, platinimas, perleidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kaip kitaip viešai kreipiantis į visuomenę, ir (arba) kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų” [9]. JAV įstatymai numato, kad vieša apyvarta yra tada, kai šis skaičius yra mažesnis – 35. Tuo tarpu vertybinių popierių platinimas, netenkinantis šių sąlygų, laikomas neviešu, literatūroje dar vadinamas privačiu vertybinių popierių platinimu.
Toks skirstymas pirmiausia reiškia skirtingus reikalavimus tiek apyvartos objektui – vertybiniams popieriams, tiek subjektams – vertybinių popierių emitentams, tarpininkams, tiek patiems investuotojams. Viešojoje vertybinių popierių apyvartoje akcentuojama informacijos svarba, nes joje dalyvauja didelis skaičius tarpininkų bei emitentų. Būtent todėl ypatingai svarbus vienodų investavimo sąlygų bei viešumo principų įgyvendinimas šioje sferoje. Be to, vertybinių popierių rinka turi didelį poveikį šalies ekonominei sistemai, čia vyksta didelės dalies kapitalo persiliejimas tarp ūkio šakų, todėl jos dalyvių santykiai yra labiau reglamentuoti ir kontroliuojami. Čia numatomas ir vertybinių popierių registravimas, tarpininkų licencijavimas, aukštesni reikalavimai emitentams, norintiems viešai platinti savo vertybinius popierius. Veikia patikimos biržinės, kliringo ir depozitoriumų sistemos.
Neviešas vertybinių popierių platinimas – tai platinimas uždarame investuotojų rate, todėl remiamasi principu, kad dėl privataus pobūdžio šios sferos reglamentavimas neturi būti toks griežtas.
3 Lentelė. Vertybinių popierių platinimo metodai taikomi Lietuvoje

Metodas

Rūšis

Apibūdinimas

Viešas platinimas

 

 

Emitento pastangomis

Privilegijuotas

Vertybinių popierių emisija platinama išskirtinai akcininkams.

Su pirmumo teise akcininkams

Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą akcininkams suteikiama pirmumo teisė įsigyti naujos vertybinių popierių emisijos akcijų.

Neprivilegijuotas

Akcininkų surinkimas priimant sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, gali atsisakyti pirmumo teisės realizavimo leidžiant emisiją.

Įstatinio kapitalo didinimas iš nuosavų lėšų

Leidžiant naują akcijų emisiją, jos nemokamai perduodamos bendrovės akcininkams

Skolos akcionavimas

LR Akcinių bendrovių įstatymas leidžia emitento skolas kreditoriams konvertuoti į nuosavybės vertybinius popierius

Naudojanti tarpininkų paslaugomis

Tvirto įsipareigojimo

Tarpininkas pasirašo visą vertybinių popierių emisiją, tuo garantuodamas emisijos išplatinimą

Geriausių pastangų

Tarpininkas deda visas pastangas tam, kad išplatintų vertybinių popierių emisiją iš anksto numatyta kaina. Šiuo atveju nėra išplatinimo garantijos emitentui.

Netradiciniai

Platinimas su teisių emisija

Kartu su akcijų emisija išleidžiami terminuoti vertybiniai popieriai – pasirašymo teisės, palengvinančios akcininkų pirmumo teisės realizavimą ir subalansuojančios emisijos ir rinkos kainas.

 

TDS programos

Tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisija – vietinių akcijų perkėlimo į tarptautines kapitalo rinkas mechanizmas.

Neviešas

Tiesioginis pardavimas

Emisija parduodama uždarame investuotojų rate (iki 50). Paprastai tokiu būdu valdymas perduodamas strateginiam investuotojui, valstybei (akcionuojant skolą)

2.1.4. Emisijos sąnaudų problema


Emitentas leisdamas į apyvartą nuosavybės vertybinius popierius susiduria su nemažomis išlaidomis, susijusiomis su naujų vertybinių popierių emisijos formavimu, registravimu ir platinimu. Šios išlaidos, kurios dažniausiai vadinamos emisijos sąnaudomis, įgyja tiek tiesioginę, tiek netiesioginę formą, o jų dydis paprastai priklauso nuo pasirinktų vertybinių popierių emisijos parametrų ir platinimo metodų. Emisijos sąnaudos gali būti skirstomos į kelias grupes pagal patiriamų išlaidų susidarymo pobūdį:
• Tiesioginės;
• Netiesioginės;
• Susijusios su antrinės rinkos reakcija į emisijos kainą;
• Kitos sąnaudos.
Tiesioginių sąnaudų didžiausią dalį sudaro išlaidos tarpininkavimui. Taip pat prie šios sąnaudų grupės priskiriamos tokios administracinės emisijos sąnaudos kaip žyminis mokestis, depozitoriumo paslaugų apmokėjimas. Tiesioginių sąnaudų dydis svyruoja priklausomai nuo emisijos neišplatinimo riziką lemiančių veiksnių. Žinomų, aukštus reitingus turinčių, tarpininkavimo įstaigų paslaugos paprastai yra brangesnės, nei finansinių tarpininkų turinčių, mažesnius kapitalo išteklius, kuklesnes darbo tradicijas pirminėje kapitalo rinkoje. Dar didesnę įtaką tiesioginių emisijos išlaidų dydžiui turi pasirinktas platinimo metodas. Akivaizdu, kad tada, kai tarpininkas visiškai prisiima neišplatinimo riziką, faktiškai įsigydamas tolesniam platinimui visą emisiją, jo atlygis yra didesnis, nei platinant geriausių pastangų būdu. Tuo atveju, kai emitentas nesinaudoja tarpininkų paslaugomis, didžiąją tiesioginių išlaidų dalį sudaro emisijos prospekto sudarymas, reklamos išlaidos ir kitos emisijos organizavimo išlaidos, kurias paprastai patiria tarpininkas, organizuodamas emisijos platinimą. Bet jos gerokai mažesnės, nei dalyvaujant tarpininkui.
Lietuvoje pirminė rinka tebėra vystymosi stadijoje, ir emisijos, organizuotos klasikiniu būdu, t.y. taip, kaip tai daro senų rinkos tradicijų šalių bendrovės pasitelkdamos tarpininkus, aktyviai reklamuojamos yra daugiau išimtis, o ne įprastas reiškinys. Dėl šios priežasties ir taip pat dėl to, kad Lietuvoje nėra oficialios centralizuotos informacijos apie emitentų mokamas sumas tarpininkavimo institucijoms, tolesnei kaštų problemos analizei naudosiu JAV duomenis.

4 Lentelė. Vertybinių popierių emisijos sąnaudos JAV 1990-1994 [15,20]

Emisijos vertė, mln.USD

Tarpininkavimo sąnaudos

Kitos tiesioginės sąnaudos

Visos tiesioginės sąnaudos

Netiesioginės sąnaudos

Visos sąnaudos

Emisijų skaičius

2-10

9.05%

7.91%

16.96%

8.20%

25.16%

337

10-20

7.24%

4.39%

11.63%

6.52%

18.15%

389

20-40

7.01%

2.69%

9.70%

8.48%

18.18%

533

40-60

6.96%

1.76%

8.72%

9.23%

17.95%

215

60-80

6.74%

1.46%

8.20%

8.15%

16.35%

79

80-100

6.47%

1.44%

7.91%

6.23%

14.14%

51

100-200

6.03%

1.03%

7.06%

5.72%

12.78%

106

200-500

5.67%

0.86%

6.53%

4.57%

11.10%

47

Virš 500

5.21%

0.51%

5.72%

4.64%

10.36%

10

Iš viso

7.31%

3.69%

11.00%

7.69%

18.69%

1767

4 lentelėje vaizduojamas 1990-1994 metais išleistų JAV atviro tipo akcinių bendrovių sezoninių vertybinių popierių emisijų tiesioginių ir netiesioginių sąnaudų santykis su emisijos verte. Pažvelgus į 4 lentelės duomenis akivaizdu, kad vien jau tiesioginiai emisijos kaštai gali būti dideli, ypač jei vertybinių popierių emisijos vertė nėra didelė. JAV atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad kompanijų siekiančių pritraukti iki 10 mln. USD akcijų emisijos būdu, tiesioginės emisijos išlaidos sudarė vidutiniškai 16,96% nuo emisijos vertės. Didesnių emisijų tiesioginiai kaštai buvo santykinai mažesni. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad emitentai susidūrė su didžia dalimi fiksuotais kaštais. Tarpininkai taikė fiksuotus komisinius absoliučia išraiška arba buvo nustatyto kintančio atlyginimo už tarpininkavimo paslaugas “grindys”.
Kitos tiesiogiai susijusios su emisija išlaidos, nepriklausančio nei nuo tarpininkavimo, nei nuo emisijos platinimo metodo – tai administracinės išlaidos, registravimo ir kiti mokesčiai, taip pat prie tiesioginių išlaidų priskiriamas ir nepriklausomo audito apmokėjimas. LR vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklės numato, kad vertybinių popierių platinimo prospekte būtų nepriklausomo auditoriaus išvada apie bendrovės finansinės atskaitomybės atitikimą apskaitos standartams. Pastebima tendencija, kad didėjant emisijos vertei, santykinai lėčiau mažėja tarpininkavimo sąnaudos.

5 Lentelė. Žyminio mokesčio tarifai registruojant vertybinių popierių emisiją VPK [10]

už vertybinių popierių (išskyrus investicinių bendrovių vertybinius popierius) įregistruojamų emisijos, kuria papildomai sukaupiamos vertybinių piniginės lėšos ir kitas turtas emitento popierių bendros veiklai plėtoti, įregistravimą, paskelbimą ir nominalios atitinkamų dokumentų išdavimą

0,1 procento vertės, bet ne mažiau kaip 332 litai ir ne daugiau kaip 10000 litų

už investicinės bendrovės vertybinių popierių emisijos, kuria įregistruojamų papildomai sukaupiamos piniginės lėšos ir vertybinių kitas turtas emitento veiklai plėtoti, popierių bendros įregistravimą, paskelbimą ir atitinkamų nominalios dokumentų išdavimą

0,05 procento vertės, bet ne mažiau kaip 332 litai ir ne daugiau kaip 10000 litų

už vertybinių popierių emisijos, kuria kapitalizuojami emitento įsipareigojimai, įregistravimą, paskelbimą ir atitinkamų dokumentų išdavimą

500 litų

už vertybinių popierių emisijos, kuria didinamas įstatinis kapitalas iš bendrovės lėšų, įregistravimą, paskelbimą ir atitinkamų dokumentų išdavimą

332 litai

kitais atvejais

332 litai

Pagal Lietuvos Respublikos Žyminio mokesčio įstatymą, priimtą 1994 Birželio 23d. už vertybinių popierių emisijos įregistravimą imamas žyminis mokestis.
Įvairūs mokesčiai, nors jų dydis tiesioginėse emisijos išlaidose santykinai nežymus, sustiprina jau minėtą masto ekonomijos poveikį emisijos sąnaudoms. Pavyzdžiui, LR žyminis mokestis vertybinių popierių emisijoms, kai kapitalas didinamas iš papildomų įnašų, sudaro tik 0,1% emisijos vertės (5 lentelė). Bet egzistuojančios įmokų 332 litų grindys, o ypač lubos, kurias sudaro 10 000 lt, sustiprina vadinamąjį masto ekonomijos efektą platinant vertybinius popierius. Nes įmonė, leidžianti į apyvartą 200 mln. vertės akcijų emisiją, faktiškai sumokės jau ne 0,1% (200 tūkst. Lt), o tik 0,005% (10 tūkst. Lt).
Platinant vertybinius popierius kartu naudojant ir Tarptautinių depozitoriumo sertifikatų programą, tiesiogines sąnaudas padidina investicinio banko – depozitoriumo paslaugų apmokėjimas.
Tiesioginiai kaštai sudaro nemažą dalį bendrų emisijos kaštų, tačiau šią naštą papildo dar ir netiesioginės išlaidos, dalį kurių dažnai negalima net kiekybiškai įvertinti.
Netiesioginiai vertybinių popierių emisijos kaštai – tai bendrovės darbuotojų ir vadovybės darbo laikas, sugaištas atsitraukiant nuo kitų darbų ruošiant emisiją, ir kitos panašaus pobūdžio sąnaudos. Pastebima tendencija, kad pirminės vertybinių popierių emisijos netiesioginiai kaštai yra gerokai didesni, nei ruošiant pakartotinę emisiją. Pagrindinė to priežastis – patirtis įgyta ruošiant ankstesnes vertybinių popierių emisijas.
Dar viena emisijos sąnaudų rūšis, susijusi su pakartotinių emisijų platinimu – tai daug diskusijų keliantis naujos akcijų emisijos neigiamas poveikis antrinei rinkai. Vyrauja nuomonė, kad nauja akcijų emisija antrinėje vertybinių popierių rinkoje stipriai padidina analogiškų akcijų pasiūlą ir todėl laikinai sumažina jų kotiruotes. Taip pat manoma, kad didelio masto emisijų spaudimas antrinės rinkos kainoms gali būti toks didelis, kad bendrovė iš viso nepajėgs pritraukti naujų lėšų. Todėl teigiama, kad egzistuoja tam tikri rinkos apribojimai bendrovės kapitalo padidinimui.
Kitas požiūris, susijęs su šia problema, yra tas, kad manoma, jog investuotojai įsigyja akcijas todėl, kad jų manymu akcijos suteikia riziką atitinkantį pelną. Tuo atveju, jei akcijų kursas kristų tik dėl padidėjusios pasiūlos, atitinkamai augtų potencialus pelnas už tą patį rizikos laipsnį ir investuotojai, elgdamiesi racionaliai, aktyviai pirktų tas akcijas tuo kompensuodami padidėjusią pasiūlą. Atlikti tyrimai rodo, kad akcijų paklausa yra jautri mažam jų kainų pokyčiui, o informacija apie akcijų paketų pardavimą sukelia nežymų, bet pastovų akcijų kainų mažėjimą [21,376]. Taip pat pastebėta, kad pradėjus platinti naujas vertybinių popierių emisijas, JAV bendrovių akcijų kursas antrinėje rinkoje smunka vidutiniškai 3% [11, 26], ir tai yra ne maža suma, ypač didesnėms vertybinių popierių emisijoms.
Taip pat pažymėtina, kad vertybinių popierių emisijos išplatinimas užima nemažai laiko. Būtent dėl šios aplinkybės emitentas gali patirti nemažas sąnaudas. Emisijos paruošimo ir platinimo laikotarpį, kuris paprastai tunka nuo 1 iki 6 mėnesių, gali iš esmės pablogėti situacija vertybinių popierių rinkose. Šiuo atveju kritus emitento akcijų kainoms antrinėje rinkoje, kiltų pavojus nepritraukti planuotų lėšų. Skirtumas tarp realiai gautų įmokų iš planuoto pritraukti kapitalo ir atspindėtų šias sąnaudas. Dėl užsitęsusio platinimo nukenčia kiti bendrovės finansiniai planai. Pavyzdžiui, pagal LR Akcinių bendrovių 42 straipsnį draudžiama didinti bendrovės įstatinį kapitalą (taip pat ir leidžiant naują akcijų emisiją), jei nėra visiškai apmokėtas jos įstatinis kapitalas. Šiuo atveju, bendrovei “surištos rankos” įgyvendinti naują akcijų emisiją, kuria būtų siekiama kitokių tikslų, pavyzdžiui, akcininkų nuosavybės rekonstravimo arba dividendų išmokėjimo akcijomis. Tuo tarpu, jei bendrovė išleisdama naują emisiją siekia pereiti prie kito finansavimo šaltinio, pavyzdžiui, finansuoti apyvartinio kapitalo trūkumą ne kreditų, o nuosavo kapitalo pagalba, užsitęsus naujos emisijos platinimui, įmonė gali nespėti laiku grąžinti kreditą ir mokėti delspinigius kreditoriams.
Bendru atveju, vertybinių popierių emisijos sąnaudoms būdingas masto ekonomijos dėsnis. Tai reiškia, kad kuo didesnė leidžiamų vertybinių popierių vertė, tuo santykinai mažesnės jų emisijos sąnaudos. Masto ekonomijos dėsningumai emituojant vertybinius popierius kyla iš didelio tiesioginių sąnaudų svorio bendrose sąnaudose. Tiek tarpininkavimo išlaidos, tiek įvairūs mokesčiai, kaip jau minėta aukščiau, ryškiai atspindi santykinį tiesioginių sąnaudų mažėjimą didėjant emisijos vertei. Todėl Lietuvos emitentams aktualus vertybinių popierių emisijų koncentravimas. Tai reikštų trumpalaikių poreikių finansavimo vertybinių popierių emisijos būdu atsisakymą, orientuojantis į efektyvią didelės vertės emisiją ateityje. Arba emitentai galėtų orientuotis į didesnės vertės emisijas, viršijančias jų esamus poreikius, turėdami tikslą sukauptas lėšas panaudoti ateityje. Tokiu būdu emitentai galėtų padidinti vertybinių popierių emisijos, kaip kapitalo pritraukimo priemonės, efektyvumą.
2.1.5. Emisijos kainos nustatymo problema ir antrinės rinkos poveikis


Emisijos kainos nustatymas yra viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria emitentas ar jo įgaliotas tarpininkas platindamas vertybinius popierius pirminėje kapitalo rinkoje. Šioje vietoje susiduria emitento, siekiančio kuo brangiau parduoti savo produktą – akciją ir investuotojo, siekiančio minimizuoti vertybinių popierių įsigijimo kaštus, interesai. Pervertinimo atveju, jei išleidžiamų vertybinių popierių kaina yra aukšta – emisija gali būti nesėkminga, padidėja neišplatinimo rizika bei su tuo susiję galimi nuostoliai investuotojams atsisakant įsigyti jų manymu per aukštai įvertintas akcijas. Jei leidžiant vertybinius popierius į apyvartą jie nuvertinami, t.y. kaina yra žemesnė nei reali rinkos vertė, nukenčia senieji bendrovės akcininkai, nes jie patiria didelius alternatyvius kaštus naujiesiems akcininkams pigiau įsigyjant analogiškus vertybinius popierius. Pirminės viešosios vertybinių popierių emisijos metu, steigiantis atviro tipo akcinei bendrovei arba pirmą kartą leidžiant akcijas į viešą apyvartą, atskaitos taško vaidmenį atlieka hipotetinė akcijos rinkos vertė. Ji apskaičiuojama įvairiais metodais ir paprastai atspindi akcijos buhalterinę vertę. Besikuriančių bendrovių, prieš pirminį akcijų platinimą nevykdžiusių ūkinės veiklos, akcijų emisijos kainos palyginimo matu gali būti jų nominali vertė, tai yra gana populiaru Lietuvoje. Tuo tarpu akcijų rinkoje žinomų bendrovių sezoninių emisijų kaina nustatoma atsižvelgiant į rinkoje jau egzistuojančių tų bendrovių akcijų kotiruotes. Tačiau šiuo atveju egzistuoja dvipusis ryšys tarp akcijos emisijos ir rinkos kainų. Iš vienos pusės emisijos kaina priklauso nuo analogiškų tos pačios bendrovės akcijų kainos biržos ar užbiržinėje prekyboje. Tačiau iš kitos pusės egzistuoja ir atvirkštinis ryšys – vertybinių popierių rinkoje pasklidus informacijai apie naujai išleidžiamus kokybiškai panašius vertybinius popierius paprastai tos bendrovės “senųjų” akcijų kursas smunka. Šis efektas jau aptartas nagrinėjant emisijos kaštų problemą.
Platinant sezonines (pakartotines) emisijas labai svarbus bendrovės vertybinių popierių antrinės rinkos egzistavimas. Efektyvi antrinė rinka leidžia išplatinti akcijų emisijas su minimaliu nukrypimu nuo esamų akcijų vidutinės rinkos kainos, žinomų rinkoje emitentų vertybiniai popieriai patrauklesni investuotojams, mažesnės jų emisijos išlaidos. Antrinės kapitalo rinkos efektyvumas šiuo atveju glaudžiai susijęs su vertybinių popierių kurso realumu. Tuo atveju, jei emitento akcijos kotiruojamos jų apyvartai biržoje siekiant tik kelis šimtus litų, tai anaiptol neatspindi realios tų akcijų kainos. Nustatant vertybinių popierių emisijos kainą pagal tokias biržos kotiruotes gresia emisijos neišplatinimas, nes jos neparodo to, kaip investuotojai vertina bendrovę. Todėl efektyvia vieša vertybinių popierių emisija gali pasinaudoti nedaugelis lietuviškųjų emitentų. Tai – Lietuvos nacionalinės vertybinių popierių biržos oficialaus sąrašo bei einamojo sąrašo stambiausios bendrovės, bankai, turintys Lietuvos masteliais pakankamai likvidžią antrinę savo vertybinių popierių rinką. Kitos įmonės dažniau naudojasi savo senųjų akcininkų finansiniais ištekliais arba ieško strateginio investuotojo, nes viešas platinimas be išplėtotos antrinės rinkos Lietuvoje faktiškai pasibaigtų fiasko. Mano manymu, tai ne tik pačių bendrovių solidumo ar reputacijos, bet daugiau visos Lietuvos kapitalo rinkos problema. Nesant pakankamo investicinio potencialo antrinėje rinkoje, stringa ir pirminės kapitalo rinkos mechanizmas.
Pasaulinė praktika rodo, kad ieškodami priimtinos alternatyvos tarp neišplatinimo rizikos ir aukštesnių emisijos kaštų, o tiksliau siekdami kompromiso tarp emitento ir investuotojų norų, emitentai vis dėlto linkę dažniau nusilesti investuotojams ir renkasi verčiau didesnius kaštus, nei didesnę neišplatinimo riziką, t.y. emisijos kaina būna žemesnė už hipotetinę vertę ar rinkos kainą. Žemesne emisijos kaina taip pat suinteresuoti emisijos platinimo tarpininkai – jiems tai vienas iš apsidraudimo nuo rizikos būdų. Užsienio literatūroje nurodoma, kad vidutiniškai 95% emisijų būna nuvertintos [21,389].
Lietuvos emitentų elgsena kiek kitokia, nei jų kolegų iš JAV ir kitų šalių. 1998 metais buvo tik keli atvejai, kai Lietuvos emitentai nustatė emisijos kainą žemesnę, nei tuo metu buvusios jų akcijų kotiruotės antrinėje rinkoje. Atrodytų, kad tokia situacija palanki augti bendrovėms pritraukiant lėšų iš išorinių finansavimo šaltinių, taip pat išlošia senieji akcininkai, nes emisijos parduodamos brangiau nei jos vertinamos antrinėje rinkoje. Tačiau abejonių vėlgi kelia kainos antrinėje rinkoje realumas. Daugumos bendrovių nurodytų 6 lentelėje, akcijų kainos negali būti vertės matu nustatant emisijos kainą. Todėl emitentai, kaip antai AB “Žemaitijos pienas” ar AB “Litimpeks” bankas emisijos kainą nustatė remdamiesi hipotetine akcijų verte. Tačiau toks pasirinkimas buvo irgi nepakankamai efektyvus: “Žemaitijos pienas” išplatino tik 50%, o LTB – 71% naujos emisijos. Tai, matyt, lėmė ne vien tas faktas, kad emisijos kaina buvo kiek aukštesnė nei antrinėje rinkoje, kas efektyvioje kapitalo rinkoje turi didelę reikšmę; o ir tai, kad rinkoje neatsirado investuotojų, norinčių prisiimti investicijų į šias bendroves, rizikos.

6 Lentelė. 1998 metais išleistų vertybinių popierių kainos ir išplatinimo koeficientai [18;20]

Bendrovė

Nominali vertė, Lt

Emisijos kaina, Lt

Kursas antrinėje rinkoje, Lt

Išplatinta akcijų, %

Lietuvos taupomasis bankas

10

13,50

10,35

71%

Bankas Snoras

10

50,00

18,80

65%

Kėdainių cukrus

1

1,00

1,24

100%

Litimpeks bankas

1

1,10

0,99

19%

Lietuvos žemės ūkio bankas

175

175,00

175,00

86%

Vilniaus duona

18

18,00

15,00

100%

Utenos trikotažas

1

2,50

2,18

100%

Dvarčionių keramika

5

7,00

8,00

100%

Žemaitijos pienas

10

23,80

22,50

50%

Gubernija

10

10,00

5,50

100%

Kita, gal net ryškesnė tendencija Lietuvoje – emisijos kainos atitikimas jos nominalui. 1998 metais net 88% visų emisijų, didinant kapitalą papildomais įnašais, buvo platinamos už nominalą [8]. Galima išskirti keletą priežasčių. Pirmiausia, pagal LR akcijų bendrovių įstatymą, Lietuvos emitentams draudžiama platinti vertybinius popierius kaina, žemesne už nominalą. Šis gana logiškas draudimas nustatytas tam, kad platinant emisiją žemesne už nominalą kaina nuosavas kapitalas netaptų mažesnis už įstatinį kapitalą, nes LR Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad bendrovės nuosavas kapitalas negali būti mažesnis nei ¾ įstatinio kapitalo. Taigi, šiuo atveju akcijų nominalas atspindi žemutinę ribą, žemiau kurios emitentai negali nustatyti vertybinių popierių emisijos kainos, jei jų akcijų kursas antrinėje rinkoje kritęs žemiau nominalo ar bendrovės numanoma akcijos vertė taip pat nėra didesnė už nominalą. Norėdama išplatinti naują emisiją, bendrovė turėtų mažinti įstatinį kapitalą turėdama tikslą sumažinti akcijų nominalą tam, kad jis leistų platinti vertybinius popierius, artimus rinkos ar hipotetinei kainai. Bet tai emitento reputacijos nekelia bei užima nemaža laiko. Todėl dauguma bendrovių linkusio rizikuoti ir platinti vertybinius popierius žemiausia įmanoma – nominalo kaina. Taigi dar kartą patvirtinama taisyklė, kad efektyvi vieša vertybinių popierių emisija prieinama solidiems, aukštos reputacijos ir geros finansinės būklės bendrovėms. Kita, mano manymu, ne ką mažiau svarbi priežastis – psichologinis nominalios vertės traktavimas. Daugeliui smulkių akcininkų ar investuotojų, dar tik besimokančių investuoti besikuriančioje Lietuvos kapitalo rinkoje, akcijos nominalas – tai tikra ir teisinga akcijos vertė, atspindinti jos suteikiamas turtines ir neturtines teises. Formaliai jie teisūs – iš tikrųjų akcijų nominalas lemia, kiek balsų jos duoda savininkui (tuo atveju jei bendrovė išleidusi keletą rūšių akcijų skirtingu nominalu), dividendų dydis skaičiuojamas taip pat kaip procentinis santykis nuo jo nominalo. Tačiau realiai tikrąją akcijos vertę atspindi jos kaina, susiformuojanti efektyvioje antrinėje rinkoje, veikiant paklausos ir pasiūlos dėsniams. Nesant efektyvios kapitalo rinkos ją dalinai gali atstoti buhalterinė akcijos vertė, atspindinti tai akcijai atitenkančią bendrovės turto dalį. Todėl vienokio ar kitokio nominalo akcijos suteikiamas teises galima įsigyti rinkoje kaina, praktiškai nepriklausiančia nuo jos nominalios vertės. Toks smulkiųjų investuotojų nominalios akcijos vertės “garbinimas” dažnai leidžia emitentams pasinaudoti juo ir išplatinti emisiją ir tais atvejais, jei emisijos kaina (tuo pačiu ir nominalas) viršija jos realią vertę – tokiu atveju emitentas patiria mažesnes emisijos sąnaudas.

2.2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ EMISIJOS REGISTRAVIMO PROCESAS IR JO TIKSLAI


Vertybinių popierių platinimas prasideda nuo jų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas numato, kad “emitentas privalo įregistruoti savo vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų [9]:
1) emitentas yra steigiama ar veikianti akcinė bendrovė arba reorganizuojama į akcinę bendrovę bet kokios kitos rūšies įmonė;
2) paskutiniųjų ūkinių metų paskutiniosios dienos pabaigoje emitento išleistų bent vienos klasės vertybinių popierių savininkų buvo daugiau nei 100;
3) emitentas ar investitorius ketina išleisti vertybinius popierius į viešąją apyvartą.”
Vertybinių popierių registravimas yra viena pagrindinių informacijos atskleidimo sistemos grandžių, kurią sudaro pats registravimas, periodiškas metinės, pusmetinės ir ketvirtinės informacijos pateikimas investuotojams bei Komisijai, nuolatinis operatyvios informacijos apie emitento esminius įvykius teikimas rinkos dalyviams, privalomas ir operatyvus rinkos dalyvių informavimas apie vertybinių popierių paketų įsigijimą, informacija apie oficialaus pasiūlymo metu siūlomus vertybinius popierius ir jų įsigijimo sąlygas atskleidimas.
Visos šios sistemos tikslas – užtikrinti, kad visiems investuotojams ir rinkos dalyviams būtų viešai ir laiku atskleista teisinga informacija apie emitentus ir jų išleidžiamus vertybinius popierius.
Registruodamas vertybinius popierius emitentas iš anksto atskleidžia informaciją apie išleidžiamus vertybinius popierius. Be to, emitentas, įregistravęs vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, tampa atskaitingu emitentu, taip jis įpareigojamas nustatyta tvarka ir terminais rengti ir pateikti Komisijai periodines (metų, pusmečio ir ketvirčio) ataskaitas. Metų finansinės atskaitomybės duomenys turi būti pateikti kartu su nepriklausomo auditoriaus išvada, ar emitento apskaita ir finansinė atskaitomybė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir bendruosius apskaitos principus. Tokiu būdu įgyvendinama labai svarbi Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo nuostata, duodanti galimybę investuotojams susidaryti kuo tikslesnę nuomonę apie emitentą.
Norėdamas įregistruoti vertybinių popierių emisiją, emitentas pateikia Vertybinių popierių komisijai vertybinių popierių emisijos prospektą. Prospektas yra investitoriams ir visuomenei skirtas dokumentas, atskleidžiantis pagrindinę informaciją apie emitentą bei jo vertybinius popierius. Platinant vertybinius popierius neviešu būdu, reikalavimai informacijos atskleidimui kiek mažesni, todėl emitentui leidžiama pateikti sutrumpintą prospekto variantą – vertybinių popierių platinimo memorandumą. Tačiau ketindamas išleisti vertybinius popierius neviešai, kai nėra jau minėtų viešosios apyvartos požymių, emitentas gali juos registruoti ir viešai apyvartai, taip pateikdamas ne emisijos memorandumą, o prospektą. Todėl emitentas gali išvengti emisijos perregistravimo, jei nepavyksta vertybinių popierių išplatinti neviešu būdu ir tenka kreiptis į daugiau kaip 100 asmenų ar viešosios apyvartos tarpininką, t.y. pateikti juos viešai apyvartai. Jau įregistruota emisija turi būti perregistruota, jei emitentas ketina pakeisti (konvertuoti) vienos rūšies ar klasės vertybinius popierius į kitos rūšies ar klasės vertybinius popierius, taip pat jeigu ketina pakeisti vertybinių popierių nominalią vertę ir (arba) neviešai apyvartai įregistruotus vertybinius popierius emitentas arba investitorius ketina išleisti į viešąją apyvartą. Vertybinių popierių perregistravimas reiškia anksčiau įregistruotų vertybinių popierių registracijos panaikinimą ir įregistravimą, pakeičiant tam tikras vertybinių popierių charakteristikas (vertybinių popierių nominalią vertę, rūšį, klasę, taip pat šių vertybinių popierių apyvartos pobūdį (viešoji arba neviešoji apyvarta)) [8,7].
Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad prospekte nurodoma:
• Emisijos platinimo būdas bei tarpininkai, jei emisija platinama per tarpininkus;
• Emisijos kaina ir jos nustatymo metodai;
• Numatomos pritraukti lėšos ir būsimas jų panaudojimas;
• Kapitalo struktūra prieš emisiją ir po jos;
• Kiti specifiniai reikalavimai.
Lietuvoje Vertybinių popierių platinimo ir registravimo taisyklės taip pat numato šios informacijos atskleidimą vertybinių popierių emisijos prospekte (memorandume), o be to reikalaujama pateikti informaciją apie emitento veiklą, išleistus ir numatomus išleisti vertybinius popierius, valdymo organus ir jų narių sandorius su emitentu, finansinę atskaitomybę bei pateikt nepriklausomo auditoriaus išvadą, kaip emitento apskaita ir finansinė atskaitomybė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos Respublikoje taikomus apskaitos principus.
Priklausomai nuo emitento dydžio, jo veiklos pobūdžio, išleidžiamų vertybinių popierių rūšies bei vertybinių popierių savininkų skaičiaus, Vertybinių popierių komisija reikalauja pateikti prospektus ar memorandumus, paruoštus pagal skirtingas formas. Šiuo metu galioja 8 emisijos prospektų ir 2 memorandumų formos.
Emisijos prospektas pagal formos PRO-A1 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomos už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos, kuriomis ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant jas į biržos oficialųjį prekybos sąrašą. Informacijos atskleidimo reikalavimai šios formos prospekto turiniui yra griežčiausi palyginus su kitomis formomis, nes registruojamą emisiją ketinama įtraukti į prestižinį biržos sąrašą. Prospekto formoje šalia visoms formoms būdingų ūkinės veiklos, valdymo, kapitalo struktūros atskleidimo reikalavimų, akcentuojama tarptautinių audito bendrovių atlikto audito išvados, naujų akcijų platinimo tvarka, esančių antrinėje apyvartoje emitento vertybinių popierių prekybos duomenys.
Prospektas pagal formos PRO-A2 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomos už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos, kuriomis ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant jas į biržos einamąjį prekybos sąrašą, arba jeigu emitento akcininkų skaičius didesnis kaip 1000 ir įstatinis kapitalas yra (ar po šios emisijos taps) 50 mln. litų ar daugiau. Šioje formoje atskleidžiama analogiška informacija kaip ir PRO-A1 formoje, tačiau kiek mažesniame detalizavimo lygyje.
Emisijos prospektas pagal formos PRO-A3 nustatytus reikalavimus ruošiamas, jeigu už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos ketinamos siūlyti viešajai apyvartai kitaip, nei numatyta PRO-A1 ar PRO-A2 formose. Čia nereikalaujama duomenų apie bendrovės vertybinių popierių antrinę apyvartą, o kiti reikalavimai nesiskiria nuo aukščiau minėtų prospektų rengimo formų.
Vertybinių popierių emisijos memorandumas pagal formos MEM-A1 nustatytus reikalavimus, jeigu už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos ketinamos siūlyti neviešajai apyvartai. Memorandumo informacijos atskleidimo reikalavimai yra mažesni negu emisijos prospektų.
PRO-A5 formos prospektas ruošiamas, jeigu emitentas išleidžia akcijas iš paskelbtų dividendų pateikiamas kartu su metų prospektu-ataskaita Komisijos nustatytais terminais. Jame tiktai trumpai apibūdinami pagrindiniai emisijos parametrai. Panašaus turinio prospektas pagal formos PRO-A4 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu emitentas akcijas išleidžia iš savo lėšų.
Prospektas pagal PRO-SK1 formos nustatytus reikalavimus pateikiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomi emitento išleidžiami ar išleisti skolos vertybiniai popieriai, kuriais ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant juos į oficialųjį biržos prekybos sąrašą. Jeigu emitento išleidžiamus ar išleistus skolos vertybinius popierius ketinama siūlyti viešajai apyvartai kitaip, nei numatyta PRO-SK1 formos prospekte, prospektas ruošiamas pagal PRO-SK2 nustatytus reikalavimus. Emitentui išleidžiant skolos vertybinius popierius, kuriuos ketinama siūlyti neviešajai apyvartai, ruošiamas memorandumas, pagal MEM-SK1 formos nustatytus reikalavimus. Šiuose dokumentuose atskleidžiama informacija savo turiniu atitinka jau minėtų prospektų ir memorandumų reikalavimus leidžiant į apyvartą nuosavybės vertybinius popierius, skiriasi tik reikalavimai pačių skolos vertybinių popierių charakteristikoms.
Tuo atveju, jeigu akcijų pagrindu išleidžiami depozitoriumo sertifikatai, į Vertybinių popierių komisiją pristatomas prospektas parengtas pagal PRO-AP1 formoje nustatytus reikalavimus.
Kai vertybinių popierių emisiją vykdo bankas arba draudimo įmonė, Komisijai papildomai turi būti pateiktas atitinkamai Lietuvos banko arba Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos patvirtinimas, kad prospekte (memorandume) pateikta informacija atitinka jų turimą informaciją apie emitentą ir jo finansinę būklę ir kad jie neprieštarauja šiai emisijai.
Informacijos atskleidimo reikalavimai reiškia, kad prospekte turi būti pateikta kuo įvairiapusiškesnė informacija, susijusi su emitentu, kuri leistų investuotojui priimti optimalų investicinį sprendimą turint objektyvią informaciją. Tiesa, praktika rodo, kad tiek emitentai, tiek jų konsultantai, rengdami emisijos prospektus, didesnį dėmesį kreipia į informacijos, apie išleidžiamus vertybinius popierius, atskleidimą, duomenis apie patį emitentą bei jo ekonominę būklę pateikdami paviršutiniškai. Tai galima paaiškinti tuo, kad registruodama vertybinius popierius Vertybinių popierių komisija pirmiausia tikrina emisijos atitikimą galiojantiems įstatymams, o emitento veiklą atspindinti informacija vertinama pagal jų atitikimą nurodytiems reikalavimams, o ne pagal jų pagrįstumą ir tikslumą. “Vertybinių popierių įregistravimas patvirtina, kad emitento teikiama informacija atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme, kituose teisės aktuose informacijos atskleidimui nustatytus reikalavimus. Įregistravimas nepatvirtina atskleistos informacijos teisingumo ir negali būti suprantamas kaip Komisijos rekomendacija investitoriams, kurie savarankiškai priima sprendimus dėl vertybinių popierių įsigijimo, atsižvelgdami į rizikos veiksnius ir kitą vertybinių popierių prospekte (memorandume) atskleistą informaciją” [3,14].
Todėl emisijos prospektas virsta labiau formaliu dokumentu, tuo sumenkindamas savo pirminę paskirtį – sudaryti investuotojui galimybę pačiam priimti optimalų investicinį sprendimą remiantis pateikta informacija. Tiesa, akcinės nuosavybės formavimosi laikotarpiu, kai dauguma bendrovių laikėsi “informacinio uždarumo” politikos tai buvo bene vienintelis būdas gauti nors truputį informacijos apie įmonės veiklą ir ekonominius – finansinius rezultatus.
Tačiau dabar dauguma bendrovių, norinčių pasiekti platesnį investuotojų ratą, o ypač norėdamos pritraukti užsienio kapitalo, užsako įmonės tyrimus, kuriuos atlieka kompetentingos įstaigos arba vertybinių popierių platinimo konsultantai. Tokių tyrimų kokybę savo reputacija garantuoja juos ruošiančios įstaigos, o patys tyrimai yra tarsi emitento vizitinė kortelė, atliekanti reklamos, ir kas ne mažiau svarbu – informacinę funkciją, tuo pačiu perimanti ir dalį emisijos prospekto funkcijų. Tiesa, tokie tyrimai padidina emisijos kaštus ir jais naudojasi daugiau solidžios, viešumo nebijančios bendroves.
Emitentui pateikus vertybinių popierių prospektą, Vertybinių popierių komisija per trisdešimt dienų turi jį patikrinti ir pateikti savo atsakymą. Šis laikotarpis literatūroje dažnai vadinamas “registravimo” laikotarpiu ir, pavyzdžiui, JAV jis trunka 20 dienų [16,430]. Per šį laikotarpį emitentas arba jo pasamdytas konsultantas gali atlikti aukščiau minėtus bendrovės tyrimus. Dažnai jie vadinami “paklausos” tyrimais. Tuo atveju, jei emitentas ruošiasi atlikti naujos emisijos paklausos tyrimus, kurių pagrindu vėliau bus nustatyta emisijos kaina, emitentas arba jo konsultantas privalo pateikti Vertybinių popierių komisijai emisijos prospekto projektą (preliminarų projektą) vietoje galutinio vertybinių popierių emisijos projekto. Šie dokumentai faktiškai niekuo nesiskiria, tik preliminariame prospekte nenurodoma galutinė emisijos kaina, nustatomos galimos emisijos kainos ribos arba jos nustatymo būdai bei procedūros ir paliekama galimybė pakeisti kai kuriuos emisijos parametrus “registravimo” laikotarpiu, t.y. kol vertybinių popierių emisijos prospektas svarstomas Komisijoje.
Kai Komisija įregistruoja vertybinius popierius, prospekte (memorandume) nurodyta emisijos kaina, nominali vertė, klasė ir rūšis negali būti pakeista, išskyrus tuos atvejus, kai vertybiniai popieriai yra perregistruojami šių taisyklių nustatyta tvarka. Vertybinių popierių emisijos platinimo tvarka ir terminai gali būti keičiami tik atskiru Komisijos leidimu.
Vertybinių popierių emisijos įregistravimas Vertybinių popierių komisijoje leidžia emitentui pradėti naujų vertybinių popierių reklamą ir platinimą. Išplatinus emisiją, Vertybinių popierių komisijai ir Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui pateikiama vertybinių popierių išplatinimo ataskaita, kurioje nurodoma, kiek akcijų išplatinta, kokia emisijos dalis apmokėta turtiniais įnašais.
2.3. TARPININKAVIMAS PLATINANT VERTYBINIUS POPIERIUS


Tradiciškai išvystytos rinkos ekonomikos šalyse viešos vertybinių popierių emisijos organizuojamos pasitelkiant finansinius tarpininkus. Tarpininkai – tai vertybinių popierių emisijos pagrindas, o dažnai ir sėkmingo emisijos išplatinimo garantas. Galima skirti tokias pagrindines tarpininkų funkcijas:
• Konsultavimas;
• Rinkos formavimas;
• Išplatinimo užtikrinimas (jei vertybiniai popieriai platinami tvirto įsipareigojimo būdu).
Finansinio tarpininkavimo institucijos – investiciniai bankai, maklerių įstaigos, komercinių bankų padaliniai (kontinentinės bankininkystės modelio šalyse), konsultacinės bendrovės, juridinės ir audito kontoros bei kitos įmonės ar įstaigos veikdamos kapitalo rinkoje yra sukaupusios daug daugiau patirties, negu kiti rinkos dalyviai, nes vienas iš pagrindinių jų veiklos sričių yra būtent emisijų organizavimas. Dažnai jų paslaugomis pradedama naudotis ne tada, kai imamasi platinti emisiją, bet gerokai anksčiau – formuojant naują vertybinių popierių emisiją, nustatant jos parametrus. Žinodami kapitalo rinkos potencialą, teisinius vertybinių popierių emisijos ir kapitalo formavimo aspektus, finansiniai tarpininkai padeda bendrovių valdymo organams priimti optimalius sprendimus esant vienokiai ar kitokiai situacijai finansų rinkoje.
Bene svarbiausia tarpininkų funkcija – rinkos naujai vertybinių popierių emisijai nustatymas ir jos skatinimas. Paruošiamas jau minėtas bendrovės vertybinių popierių paklausos tyrimas, kuriame pateikiama bendrovės veiklos bei finansinių rodiklių analize, perspektyvos. Atliekama vertybinių popierių emisijos reklama. Rengiami bendrovės pristatymai potencialiems investuotojams, vedamos preliminarios derybos dėl vertybinių popierių įsigijimo – ieškoma investuotojų. Priklausomai nuo to, į kurį kapitalo rinkos segmentą orientuojama emisija ar orientuojamasi į stambius institucinius investuotojus, siūlant stambesnius akcijų paketus, ar į smulkius investuotojus, parenkama reklamos strategija ir rinkos segmentavimo būdai. Prie rinkos formavimo funkcijos priskiriamos ir tokios tarpininko paslaugos, kaip kainos palaikymas antrinėje rinkoje prieš ir po vertybinių popierių emisijos išleidimo, siekiant išlaikyti kurso stabilumą ir sumažinti neišplatinimo riziką.
Garantuodamas vertybinių popierių emisijos išplatinamą tarpininkas visiškai prisiima vertybinių popierių neišplatinimo riziką. Be to, dauguma bendrovių vertybinių popierių emisijas rengia nedažnai, o tarpininkaujančios institucijos finansų rinkoje veikia reguliariai. Solidžios, besirūpinančios savo reputacija tarpininkavimo įstaigos nesiima platinti vertybinių popierių, jei jų manymu bendrovės nėra patikimos, neatskleidžia visos reikiamos informacijos apie savo veiklą, jos veiklos perspektyvos miglotos. Todėl tarpininko sutikimas platinti vertybinius popierius yra savotiška emitento (kartais jam gana brangiai kainuojanti) rekomendacija kitiems rinkos dalyviams.
2.3.1. Viešosios apyvartos tarpininko pasirinkimo kriterijai ir būdai


Tuo atveju, jei emitento valdymo organai nusprendžia pasinaudoti tarpininko paslaugomis platinant vertybinių popierių emisiją, iškyla tarpininko pasirinkimo problema. Pirmiausia reikia apibrėžti, kokiais kriterijais turi vadovautis Lietuvos bendrovė besirinkdama vertybinių popierių emisijos tarpininką. Skirčiau šiuos kriterijus:
1. Reputacija. Aukštą reputaciją turintys tarpininkai lengviau randa investuotojus, ypač ne taip žinomiems rinkoje emitentams. Emitentas išnaudoja tarpininko reputaciją kompensuodamas informacijos apie jį rinkoje trūkumą bei minimizuodamas neišplatinimo riziką.
2. Patirtis. Geras rinkos išmanymas tarpininkui, o tuo pačiu ir emitentui, leidžia optimaliai išplatinti vertybinius popierius – greitai, palankia emisijos kaina ir norimai investuotojų grupei.
3. Kapitalo ištekliai. Jie ypač svarbūs platinant emisiją tvirto įsipareigojimo būdu (jis plačiau aiškinamas 2.3.2 skyriuje). Nepakankami tarpininko kapitalo ištekliai gresia emitentui didele technine (neapmokėjimo už išplatintas akcijas) rizika, ypač jei tarpininkas dar aktyviai veikia kaip vertybinių popierių dileris spekuliuodamas antrinėje rinkoje. Taip pat tik pakankamus kapitalo išteklius turinti tarpininkaujanti įstaiga gali sau leisti atlikti kurso palaikymą antrinėje rinkoje.
4. Ryšiai su kitomis finansinėmis institucijomis. Sugebėjimas bendradarbiauti su kitomis finansinėmis įstaigomis, suburti tiek vietinio, tiek tarptautinio masto sindikatus vertybinių popierių platinimui, padidina emisijos platinimo efektyvumą, ypač jei kalba eina apie tarptautines vertybinių popierių emisijas.
5. Galimybė tiekti kompleksiškas paslaugas. Glaudūs ryšiai su tarpininku tuo atveju, jei jis ne tik platina vertybinių popierių emisiją, bet ir konsultuoja kitais, su kapitalo struktūra susijusiais klausimais, veda vertybinių popierių apskaitą, leidžia emitentui pasiekti kaštų ekonomiją. “Etatinis” viešosios apyvartos tarpininkas labiau suinteresuotas emitento sėkme leidžiant vertybinius popierius į apyvartą.
6. Orientaciniai tarpininkavimo komisiniai. Kaip minima aukščiau, komisiniai už emisijos platinimą – didžiausia emisijos kaštų dalis, todėl jie yra vienas iš svarbiausių kriterijų renkantis vertybinių popierių emisijos platinimo tarpininką.
Tarpininkavimo pirminėje kapitalo rinkoje patirtis rodo, kad 1-4 kriterijai tiesiogiai konfrontuoja su 6 kriterijumi. Galioja taisyklė – kuo solidesnis tarpininkas, kuo didesnės jo galimybės, tuo brangesnės jo paslaugos. Šią tendenciją galima apibūdinti kaip kainos – rizikos (kokybės) dilemą. Emitentas sėkmingai išplatins vertybinius popierius tik tuo atveju, jei bus priimtas optimalus sprendimas, suderinantis potencialią riziką, su realiomis išlaidomis.
Yra du klasikiniai būdai tarpininkui pasirinkti įvertinant minėtus kriterijus – tai konkurso tarpininkauti vertybinių popierių platinimui paskelbimas arba tiesioginės derybos su potencialiais tarpininkais. Pirmąjį būdą dažniausiai renkasi stambūs emitentai. Vertėtų paminėti tokias bendroves, kaip AB “Lietuvos energija” ar AB “Mažeikių nafta”, surengusias tarpininkavimo vertybinių platinimui konkursus. Tačiau šios įmonės rengė obligacijų emisijas, o akcijų emisijos nebuvo rengiamos dėl specifinės šių bendrovių paskirties. Platindama skolos instrumentus tarptautinėse rinkose LR Vyriausybė taip pat skelbia tarpininkų konkursus. Kadangi, kaip jau minėta, tarpininkų paslaugų apmokėjimas sudaro nemažą dalį visų emisijų kaštų, tai konkurso paskelbimas realiai gali sumažinti tuos kaštus, ypač jei konkurencija tarp tarpininkų yra gana didelė. Tačiau, kita vertus, smulkesnėms emisijoms paskelbti platinimo konkursai rizikuoja nepritraukti didelio skaičiaus tarpininkų dėl mažesnio galimo atlygio, todėl toks konkursas ne visada reiškia emisijos kaštų sumažinimą ir nebūtinai garantuoja pasirinkto tarpininko paslaugų kokybę.
Dauguma bendrovių, jų tarpe ir lietuviškosios, tiesiogiai derasi su tarpininkais dėl galimų vertybinių popierių emisijų platinimo sąlygų. Pastebima ilgalaikio bendradarbiavimo su tuo pačiu finansiniu tarpininku tendencija. Tai yra, bendrovė ne tik platina emisijas per tą patį tarpininką, bet ir naudojasi kompleksiškomis jo teikiamomis finansinėmis paslaugomis.
Pasirinkus tarpininką, akcinės bendrovės valdyba pasirašo su tarpininku vertybinių popierių emisijos platinimo arba organizavimo sutartį. Emisijos platinimo (organizavimo) sutartis – pagrindinis dokumentas, reguliuojantis emitento ir tarpininko santykius emisijos platinimo metu. Jame nurodomos visos emisijos platinimo sąlygos: platinimo būdas, tarpininko prisiimami įsipareigojimai, taip pat atlygis už tarpininkavimą bei kiti emitento įsipareigojimai tarpininkui.
2.3.2. Tarpininkavimo platinant vertybinių popierių emisijas būdai


Pagal šalių prisiimamą riziką skiriami du pagrindiniai platinimo per tarpininkus būdai. Lietuvos Respublikos Viešosios apyvartos įstatyme jie atitinkamai vadinami platinimu viešosios apyvartos tarpininko vardu, bet emitento sąskaita, bei platinimu tarpininko vardu ir tarpininko sąskaita. Vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklėse šie būdai apibūdinami kaip platinimas pagal vertybinių popierių platinimo sutartį, ir platinimas pagal vertybinių popierių emisijos organizavimo sutartį. Pasaulinėje praktikoje šie būdai atitinkamai vadinami geriausių pastangų ir tvirto įsipareigojimo vertybinių popierių platinimu.
Vertybinių popierių emisija platinama tarpininko vardu, bet emitento sąskaita, kai emitentas suteikia viešosios apyvartos tarpininkui arba atitinkamai jų grupei teisę būti emitento atstovu platinant jo vertybinius popierius, tai platintojas įsipareigoja išplatinti emitento vertybinius popierius iš anksto sutarta emisijos kaina. Šis tarpininko įsipareigojimas negarantuoja vertybinių popierių išplatinimo emitentui, o veikia kaip emitento platinimo agentas, gaunantis komisinį mokestį už savo paslaugas. Vertybiniai popieriai išplatinami tiesiogiai investuotojams, nuosavybė tiesiogiai pereina kryptimi emitentas – investuotojas be tarpinės platintojo grandies. Galimi keli platinimo šiuo būdu variantai, kai tarpininkas įsipareigoja:
1. išplatinti visą vertybinių popierių emisiją;
2. išplatinti ne mažesnę, negu iš anksto apibrėžta, emitento vertybinių popierių emisijos dalį;
3. dėti visas pastangas išplatinti kuo didesnį emitento išleidžiamų vertybinių popierių skaičių.
Pirmieji du variantai palankesni vertybinių popierių emitentui, nes galioja tarpininko įsipareigojimas išplatinti apibrėžtą dalį emisijos. Neįvykdęs numatytų sąlygų tarpininkas netenka dalies arba viso atlygio už tarpininkavimo paslaugas. Jei buvo sutarta išplatinti visą emisiją, paprastai galioja “viskas arba nieko” sąlyga, reiškianti, kad nesėkmės atveju akcijų emisija anuliuojama – emitentas nepritraukia lėšų, tarpininkas negauna komisinių. Atšaukta vertybinių popierių emisija gali būti pakartota pakeitus emisijos kainą arba atidėta vėlesniam laikui, laukiant padėties pagerėjimo kapitalo rinkoje.
Tuo atveju, jei tarpininkas įsipareigoja išplatinti dalį emisijos, jo atlygis yra proporcingas išplatintam vertybinių popierių skaičiui, aišku, jei pavyksta įgyvendinti minimalaus limito sąlygą. Jei visos emisijos nepavyksta išplatinti, emisija paprastai neatšaukiama, o įmonių rejestre registruojamas mažesnis, negu buvo numatyta, kapitalo padidėjimas.
Platintojui prisiėmus pirmuose dvejuose sutarties variantuose nustatytus įsipareigojimus ir jų neįvykdžius (t.y. neišplatinus sutartyje nustatyto emitento vertybinių popierių skaičiaus), sutartyje dėl vertybinių popierių platinimo gali būti nustatyta platintojo pareiga savo vardu pasirašyti įsipareigotą išplatinti bet neišplatintą emitento vertybinių popierių skaičių, tokiu būdu garantuojant šių vertybinių popierių išplatinimą. Tokia kliauzulė platinimo sąlygas priartina prie platinimo “tvirtai įsipareigojant”, tai daro tokią sutartį dar palankesne emitentui.
Žvelgiant iš tarpininko pozicijų neutraliausias platinimo variantas yra “visų pastangų įdėjimas” platinant vertybinius popierius. Čia nėra jokių griežtų įsipareigojimų, liečiančių emisijos ar jų dalies išplatinimą. Komisiniai už vertybinių popierių platinimą šiuo būdu paprastai yra fiksuota absoliuti suma, o ne santykis nuo išplatintos emisijos vertės.
Akivaizdu, kad agentinis vertybinių popierių platinimas yra ne toks rizikingas vertybinių popierių tarpininkui, todėl ir kainuoja mažiau. Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad agentinis platinimo būdas dažniausiai naudojamas platinant pirminį vertybinių popierių platinimą. Tai galima paaiškinti tuo, kad išeinančios į kapitalo rinką nežinomos bendrovės patikimumas nėra aukštas, todėl nedažnas platintojas ryžtasi tvirtai įsipareigoti išplatinti tokią emisiją. Tokiais atvejais tarpininkai siūlo jų atžvilgiu neutraliausius “visų pastangų” ar dalinio įsipareigojimo platinimo variantus. Taip pat JAV duomenys rodo, kad santykinai mažos emisijos dažniausiai platinamos, kai tarpininkai veikia kaip platinimo agentai (7 lentelė). Čia, mano manymu, galioja santykinių kaštų dydžio dėsnis – kuo mažesnė emisija, tuo didesni santykiniai emisijos kaštai. Platinimo per agentą būdą mažesnėms emisijoms bendrovės renkasi dėl jau minėto jo pigumo.

7 Lentelė. Tarpininkavimo būdų pasiskirstymas JAV [16,408]

Emisijos dydis, mln. USD

Viso emisijų

Iš jų platinamų tarpininko vardu ir tarpininko sąskaita

Platinamų emitento sąskaita, bet tarpininko vardu

0, 1 – 1

243

68 (28%)

175 (72%)

1 – 4

311

165 (53%)

146 (47%)

4 – 6

156

133 (85%)

23 (15%)

6 – 10

137

122 (89%)

15 (11%)

virš 10

180

176 (98%)

4 (2%)

Viso

1 027

664 (65%)

363 (35%)

Kaip rodo 7 lentelės duomenys, JAV vertybinių popierių platinimas dažniausiai įgauna “tvirto įsipareigojimo” formą, taip išplatinama apie 65% pirminių ir apie 95% visų pakartotinių vertybinių popierių emisijų [16,408].
Toks platinimo būdas įteisintas ir Lietuvoje. Sutartimi dėl vertybinių popierių emisijos organizavimo platintojas, garantuodamas išplatinti vertybinių popierių emisiją, pasirašo visą emisiją, o emitentas sutinka, kad teisė pasirašyti jo išleidžiamus vertybinius popierius platintojas perleistų kitiems asmenims už vertybinių popierių emisijos kainą ir laikantis vertybinių popierių emisijos platinimo tvarkos ir terminų. Platintojo teisės pasirašyti emitento vertybinius popierius perleidimui taikomi visi reikalavimai, taikomi pirminei viešajai vertybinių popierių apyvartai. Sutartis dėl vertybinių popierių emisijos organizavimo įsigalioja nuo atitinkamos emisijos vertybinių popierių įregistravimo momento.
Šis platinimo būdas ypatingas tuo, kad platintojas pats prisiima neišplatinimo riziką, ir užtikrina pritraukti iš anksto apibrėžto dydžio lėšas emitentui. Tarpininkas veikia jau ne kaip platinimo agentas, bet kaip dileris – perparduoda vertybinius popierius savo sąskaita.
Ypatingas ir atlygio už tarpininko darbą nustatymo būdas. Nustatoma didmeninė vertybinių popierių kaina, kuria visą vertybinių popierių emisiją išperka platintojas. Vėliau tarpininkas parduoda jau savo nuosavybėje esančius emitento vertybinius popierius emisijos prospekte nurodyta emisijos kaina. Skirtumas tarp vertybinių popierių didmeninės ir emisijos (mažmeninės) kainos ir yra mokestis tarpininkui. Emitentui šis atlygio nustatymo metodas palankus tuo, kad jis neprivalo rūpintis tuo, kaip tarpininkui sekasi platinti emisiją. Emitentas gauna numatytas lėšas, o tarpininko pelnas ar nuostolis priklausys vien tik nuo jo paties pastangų parduodant išpirktąją emisiją investuotojams. Kadangi tvirto įsipareigojimo platinimo būdas yra gana rizikingas tarpininkams, jie dažnai buriasi į tarpininkų sindikatus.
Kaip jau minėta, finansinis tarpininkavimas platinant vertybinių popierių emisijas Lietuvoje nėra itin populiarus, o viešosios apyvartos tarpininkai tais retais atvejais, kai imasi tarpininkavimo vaidmens, veikia dažniausiai kaip emisijos platinimo agentai. Tai lemia keletas, mano manymu, svarbiausių priežasčių:
• Neišvystyta antrinė kapitalo rinka;
• Nepakankamas viešosios apyvartos tarpininkų kapitalas;
• Konservatyvumas.
Lietuvos kapitalo rinka dar tik formuojasi. Antrinės rinkos likvidumas nėra didelis, todėl ir pirminė kapitalo rinka negali egzistuoti efektyviai. Viena iš priežasčių – mažas institucinių investuotojų skaičiaus. Užsienio fondai dažnai nedrįsta investuoti dėl aukštos šalies rizikos, vietos instituciniams investuotojams – pensijų ir investiciniams fondams susikurti trukdo nelankstūs mokesčių įstatymai.
Ne mažiau opi problema – kapitalo trūkumas. Akivaizdu, kad šiuo metu dauguma finansų maklerio įmonių negali savo sąskaita platinti emitento vertybinių popierių jau vien dėl nepakankamo jų kapitalo. Kapitalo problemą būtų galima išspręsti sudarant sindikatus su užsienio tarpininkais, tačiau nedaugelis Lietuvos finansų maklerio įmonių turi tokią galimybę. Prisiimti atsakomybę už vertybinių popierių išplatinimą viešosios apyvartos tarpininkams taip pat trukdo ir priimti FMĮ kapitalo pakankamumo reikalavimai, apribojantys finansų maklerio įmonių prisiimamą riziką. Šis gana pažangus finansų maklerio įmonių veiklos “saugiklis” tapo dar vienu apribojimu tarpininkams, norintiems savo lėšomis garantuoti vertybinių popierių emisijos išplatinimą. Ne visai tobulos normatyvų skaičiavimo taisyklės neleidžia maklerio įmonėms didelių vertybinių popierių pozicijų, todėl net ir tuo atveju, kai iš anksto yra numatyti potencialūs naujų vertybinių popierių pirkėjai, tarpininkas negali atlikti garanto vaidmens, nes jam savo vardu įsigijus emisiją esant ribotiems bendrovės finansiniams ištekliams, automatiškai pažeidžiami kapitalo pakankamumo reikalavimai. Tuo tarpu komercinių bankų specializuotiems finansų maklerio departamentams kapitalo pakankamumo taisyklės netaikomos (nes jie jau vykdo Lietuvos banko nustatytus normatyvus), be to, jie disponuoja didesniu kapitalu, ir palyginus su finansų maklerių įmonėmis, turi žymų pranašumą disponuojamų lėšų atžvilgiu, tačiau aktyviai veikti tarpininkavimui platinant vertybinių popierių emisijos trukdo konservatyvumas.
1995 metų bankų krizė, šių metų nuosmukis finansų rinkose, verčia Lietuvos bankus vykdyti konservatyvią investavimo strategiją. Be to, pagal LR Komercinių bankų įstatymą, bankų investicijos į kitas bendroves neturi siekti daugiau kaip 10% banko nuosavo kapitalo. Šis reikalavimas, mano nuomone, Lietuvai žengiant prie kontinentinės universalių bankų sistemos, turėtų būti labiau liberalizuotas. Esant nestabiliai padėčiai vertybinių popierių rinkoje investavimas pirminėje kapitalo rinkoje yra ganėtinai rizikingas, todėl ir komercinių bankų tarpininkavimas platinant vertybinių popierių emisijas kol kas nesiderina su konservatyvia daugelio bankų vykdoma politika.
Nepaisant visų šiai veiklai nepalankių veiksnių, pirmieji bandymai išplatinti tarpininko jėgomis įvyko 1997 metais. “Hermio” bankas įsigijo visą AB “Sema” konvertuojamų obligacijų emisiją, turėdamas tikslą ją išplatinti potencialiems investuotojams. AB “Sema” tai buvo parankus platinimo variantas, nepaisant to, kad emisijos kaštai, ko gero, buvo dideli (informacija apie užmokestį už tarpininkavimo paslaugas nebuvo oficialiai skelbiama). Tačiau tuo metu bendrovės akcijų kaina antrinėje rinkoje buvo smukusi žemiau nominalo, o pagal viešosios apyvartos įstatymą bendroves naujos emisijos akcijos kaina turi būti ne žemesnė už nominalą. Pasirinkta pusės metų konvertuojamų obligacijų emisija, su sąlyga, kad viena 4,8 Lt vertės diskontuota obligacija bus keičiama į vieną 5 Lt nominalo akciją. Ši emisija buvo organizuota tikintis “Semos” akcijų kainos antrinėje rinkoje kilimo ateityje, todėl emisijos organizatorius bankas Hermis tikėjosi pelningai parduoti obligacijas, akcijų kainai antrinėje rinkoje pakilus virš 5 Litų ribos. Kita vertus, bankas “Hermis” buvo išdavęs kelių milijonų paskolą AB “Sema”, todėl buvo suinteresuotas paremti įmonę turinčią laikinų likvidumo problemų. Tačiau dar labiau smukus akcijų kursui, obligacijų pirkėjų neatsirado, o suėjus puses metų terminui, “Hermis“ turėjo akcijų paketą pigiau nei po 5 Lt už akciją parduoti strateginiam investuotojui investavusiam į Semą dėl šios operacijos patirdamas nemažus nuostolius.
2.3.3. Tarpininkų sindikatų struktūra ir tikslai


Platinimo sindikatas – tai grupė viešosios apyvartos tarpininkų, tarpusavio susitarimu platinanti emitento vertybinius popierius. Tarpininkų sindikatai sudaromi platinant vertybinius popierius tiek tvirto įsipareigojimo, tiek agentinio platinimo būdais. Jų kūrimą skatina šie veiksniai:
• Didelių emisijų organizavimas;
• Noras diversifikuoti galimą neišplatinimo riziką;
• Spartesnis išplatinimas.
Stambūs vertybinių popierių projektai reikalauja milžiniškų lėšų tuo atveju, jei tarpininkas garantuoja emisijos pasirašymą. Sindikato sudarymas leidžia panaudoti žymiai didesnius kapitalo išteklius platinant emisiją. Drąsiai galima teigti, kad didelė dalis stambiausių projektų liktų neįgyvendinta, jei tektų naudotis tik vieno tarpininko paslaugomis.
Kita vertus, vietoj vienos didelės emisijos finansavimo tarpininkas gali dalyvauti keliuose emisijų platinimo sindikatuose, panaudodamas tas pačias lėšas, bet gerokai sumažindamas savo prisiimamą riziką.
Sindikato dalyviai užtikrina efektyvų ir spartų vertybinių popierių išplatinimą, nes aprėpia didesnę rinkos dalį. Ne vieno, o keleto, ar kelių dešimčių tarpininkų ryšiai kapitalo rinkoje, pastovūs klientai bei patirtis leidžia emitentui sutrumpinti išplatinimo laiką, tai savo ruožtu mažina riziką, nes apsaugo nuo bendrovės akcijų kurso nestabilumo antrinėje rinkoje ilgesniam laikotarpiui.
Klasikinę vertybinių popierių emisijos platinimo struktūrą sudaro keleto lygių tarpininkai, priklausomai nuo prisiimamų funkcijų ir atsakomybės. Šią hierarchiją sudaro:
1. Tarpininkai, organizuojantys emisiją. Ši tarpininkų grandis, kurią sudaro paprastai viena, rečiau kelios įstaigos, turinčios nepriekaištingą reputaciją, yra emisijos “siela”. Jie konsultuoja emitentus prieš ir po vertybinių popierių įregistravimo, ruošia emisijos prospektą, suburia sindikatą, paskirsto funkcijas jo dalyviams, rūpinasi tyrimais, reklama ir visais kitais įmanomais organizaciniais klausimais. Emisijos organizatoriai taip pat derasi su dideliais potencialiais instituciniais investuotojais, ypatingai domėdamiesi investuotojų norimais įsigyti akcijų kiekiais ir galima jų pardavimo kaina. Paprastai tarpininkui organizatoriui atitenka apie 20% viso tarpininko atlygio, kuris yra skirtumas tarp emisijos ir didmeninės vertybinių popierių kainos.
2. Platintojai, pasirašantys emisiją (dileriai). Šie sindikato dalyviai išperka emitento vertybinių popierių emisiją tam panaudodami savo kapitalą. Tai paprastai stambesnės finansinės institucijos, disponuojančios laisvomis lėšomis. ši tarpininkų grandis taip pat rūpinasi akcijų kurso svyravimo stabilizavimu antrinėje rinkoje. Priklausomai nuo šios grandies tarpininkų skaičiaus jie tarpusavyje pasidalina 20-30% bendro atlygio tarpininkams.
3. Emisijos platinimo agentai. Tai gausiausia sindikato tarpininkų grandis, kurią paprastai sudaro keletas dešimčių, o ypatingais atvejais jų gali būti ir virš šimto, nedidelių brokerinių įstaigų. Jos atlieka pasirašiusiųjų emisiją platintojų agentų funkcijas, užsiima vadinamuoju “mažmeniniu platinimu”. Dėl didelio šios grandies tarpininkų skaičiaus, bendrai jie gauna net 50-60% nuo viso gaunamo tarpininkavimo atlygio.
Sindikato struktūra nebūtinai turi būti tokia kaip nurodyta aukščiau. Kiekvienu konkrečiu atveju ji priklauso nuo emitento poreikių ir tarpininko organizatoriaus galimybių. Pavyzdžiui, nusprendus platinti emisiją “visų pastangų” būdu, sindikate galima neformuoti antrosios grandies. Šiuo atveju organizatorius derasi tiesiogiai su mažmeniniais tarpininkais dėl platinimo sąlygų. Gali būti, kad platintojai, pasirašantys emisiją, turi stambių klientų, suinteresuotų emitento akcijų įsigijimu, tokiu atveju nereikalingas mažmeninis platinimas.
2.4. VERTYBINIŲ POPIERIŲ PLATINIMAS EMITENTO PASTANGOMIS


Per neilgą Lietuvos kapitalo rinkos egzistavimo laikotarpį išryškėjo tokia praktika: vertybinius popierius platinti “savo jėgomis”, nesinaudojant tarpininkų paslaugomis. Pirmiausia tai reiškia, kad emitentai pasitiki savo sugebėjimais išplatinti naują emisiją tuo pačiu sumažindami emisijos kaštus. Kita problema – jau minėtas vietos tarpininkų nesugebėjimas efektyviai išplatinti vertybinius popierius esant neefektyviai antrinei vertybinių popierių rinkai.
Emitentas savo jėgomis platindamas vertybinius popierius patiria gerokai didesnę neišplatinimo riziką veikdamas pirminėje rinkoje vienas, be tarpininkų pagalbos. Tokiu atveju, visą emisijos paruošiamąjį darbą ir platinimą atlieka vien emisiją leidžiančios bendrovės darbuotojai. Akivaizdu, kad šiuo atveju keičiasi emisijos kaštų struktūra – sumažėja tiesioginiai kaštai padidėjus netiesioginiams, nors bendru atveju gaunama kaštų ekonomija palyginus su platinimu, padedant tarpininkaujančiai institucijai. Egzistuoja ir kitos objektyvios priežastys, susijusios su platinimo ar kapitalo didinimo ypatumais, lemiančios tai, kad emitentas imasi platinti vertybinių popierių emisiją savo jėgomis. Emitentas nesuinteresuotas naudotis tarpininko paslaugomis, jeigu:
• emisija platinama tik bendrovės akcininkams;
• kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;
• akcionuojamos bendrovės skolos.

2.4.1. Vertybinių popierių platinimas akcininkams (privilegijuotas platinimas)

Privilegijuotas emisijos platinimas – tai vertybinių popierių išleidimas juos dalinai ar išskirtinai parduodant emitento akcininkams. Skiriamos dvi privilegijuoto platinimo rūšys – grynas privilegijuotas platinimas, kai vertybiniai popieriai platinami vien tik akcininkų rate, arba paprastas privilegijuotas platinimas, kai seniesiems akcininkams suteikiama pirmumo teisė įsigyti naujos emisijos akcijų.
Tuo atveju, jei emitentas turi galimybę padidinti nuosavą kapitalą pritraukdamas papildomas lėšas iš akcininkų, jis gali efektyviai – su mažais kaštais ir greitai mobilizuoti lėšas, reikalingas tolimesnei jo veiklai. Tuo pačiu bendrovės valdymas išlieka senųjų akcininkų rankose. Šiuo atveju sėkmingas vertybinių popierių išplatinimas priklauso nuo esamos akcininkų sudėties. Jeigu bendrovę valdo vienas ar keli stambūs bei disponuojantys laisvomis lėšomis akcininkai, suinteresuoti savo įtakos bendrovės valdyme išlaikymu ir jos veiklos perspektyvomis, tai toks platinimo būdas yra lengvai prieinamas. Lietuvoje šiuo metu veikia nemažai kontinentinio modelio akcinių bendrovių, kurių 70% ir daugiau akcinio kapitalo koncentruotos vienose rankose.
Jei bendrovės didžioji akcinio kapitalo dalis valdoma smulkių ir “portfelinių” investuotojų, naujos emisijos platinimas tik akcininkų rate gali būti problemiškas. Pirmiausia dėl to, kad akcininkai nėra suinteresuoti savo turimų balsų skaičiaus išsaugojimu, daugelis jų nenorėtų didinti emitento vertybinių popierių pozicijos, nes tai neatitiktų jų portfelio diversifikavimo tikslų. Be to, šie akcininkai reikalautų didelių emisijos kainos nuolaidų, lyginant su esama vertybinių popierių rinkos verte, kad lemtų emisijos kaštų padidėjimą.

8 Lentelė. Emisijų didinant įstatinį kapitalą iš papildomų lėšų platinimo būdai 1998m.

Platinimo tvarka

Emitentų skaičius

Išplatintų akcijų emisinė vertė, mln. Lt

Pirminės rinkos dalis, %

Viešai

apyvartai

Tiktai akcininkams

15

22.7

3

Su pirmumo teise akcininkams

11

323.1

38

Be pirmumo teisės akcininkams

10

37.9

4

Neviešai apyvartai

Vienam investuotojui

16

340.5

40

Pirmumo teise akcininkams

14

21.6

3

Tiktai valstybei

15

105.6

12

 

 

81

851.5

100

Nepriklausomai nuo akcininkų sudėties, bendrovė, platindama vertybinius popierius tik savo akcininkų rate, prieina tik prie riboto finansinių išteklių šaltinio lyginant su platinimu atviroje vertybinių popierių rinkoje. Iš 8 lentelės duomenų matome, kad net 15 emitentų iš 36 platinusių emisijas viešai, platino naujas akcijas tik savo akcininkų rate. Tačiau vertine išraiška tokios emisijos pritraukė tik 7% viso viešai investuoto kapitalo.
Remiantis aukščiau minėtais duomenimis, matoma, kad didžioji dalis lėšų pritraukiama platinant vertybinius popierius paprastu privilegijuotu būdu, tai yra akcininkams suteikiama pirmumo teisė įsigyti naujos emisijos akcijų. Ši akcininkų teisė įtvirtinta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, kuris akcininkų pirmumo teisės realizavimui numato ne mažiau kaip 30 dienų. Iš vienos pusės toks platinimas leidžia užtikrinti vieną svarbiausių akcininkų turtinių teisių bei prieiti prie kapitalo rinkos išteklių. Iš kitos pusės akcininkų pirmumo teisės realizavimas užtrunka jau minėtą laiko tarpą, dėl ko kyla rizika nesėkmingai išplatinti vertybinius popierius.
Pastaruoju metu ryškėja nauja tendencija – emitentai renkasi neprivilegijuotą akcijų platinimą. Akcininkai, priimdami sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo ir naujų akcijų išleidimo, atsisako minėtos pirmumo teisės. Tuo siekiama pritraukti daugiau lėšų iš stambių investuotojų, sutrumpinti akcijų platinimo terminus bei išvengti akcijų kainų svyravimo rizikos rinkoje. Ypač tai būdinga tiems atvejams, kai atliekama nevieša vertybinių popierių emisija.
2.4.2. Vertybinių popierių emisijos didinant bendrovės įstatinį kapitalą iš nuosavų lėšų


1998 metais net 33% [8] vertybinių popierių emisijų buvo susijusios su įstatinio kapitalo didinimu iš bendrovės lėšų. Tai yra, visi šie atvejai nebuvo susiję su lėšų pritraukimu iš išorinių šaltinių, todėl vertybinių popierių emisija buvo naudojama kaip instrumentas vidinei restruktūrizacijai atlikti. Visų šiuo būdu leidžiamų vertybinių popierių būsimieji savininkai yra iš anksto žinomi, todėl tokių emisijų platinimas yra daugiau formalumas ir apsiriboja vertybinių popierių emisijos įregistravimu Vertybinių popierių komisijoje ir bendrovės įstatų pakeitimais. Panagrinėkime keletą atvejų, kai vertybinių popierių emisija naudojama šiais tikslais, ekonomės prasmės ir techniniais aspektais.
Pagal LR Akcinių bendrovių1 įstatymo 44 straipsnį, “bendrovės įstatinis kapitalas gali būti didinamas visuotinio susirinkimo nutarimu iš nepaskirstytojo rezultato, akcijų priedų ar rezervų išleidžiant naujas akcijas, kurios nemokamai perduodamos akcininkams, arba padidinant anksčiau išleistų akcijų nominalias vertes”. Naujosios akcijos turi tas pačias turtines ir neturtines teises kaip ir senosios akcijos. Vertybinių popierių emisijos, didinančios įstatinį kapitalą kapitalizuojant nuosavas lėšas pakeičia išorines ekonomines bendrovės – emitento charakteristikas, bet tuo pat metu bendrovės valdomų finansinių išteklių dydis nepasikeičia. Vadinamas “atskiedimo” efektas pasireiškia tuo, kad akcininkų nuosavybė bendrovės balanse bendra suma nepasikeičia, tačiau padidėja įstatinis kapitalas ir rinkoje atsiranda atitinkamai didesnis skaičius akcijų, suteikiančių turtines teises į nepakitusį nuosavą bendrovės kapitalą. Akivaizdu, kad šiuo atveju individualūs akcijos vertės rodikliai – kainos ir pelno akcijai santykis, buhalterinė akcijos vertė – pakinta. Efektyvioje kapitalo rinkoje akcijos kaina netrukus po informacijos apie akcijų “atskiedimą” turėtų sumažėti santykinai tiek, kiek padidėjo akcijų, nes faktiškai nepakitusios kiekybės ir kokybės aktyvus atspindi tik didesnis skaičius vienodų akcijų.
Pagrindinis saugiklis, apsaugantis nuo senųjų ir naujųjų akcijų savininkų disbalanso tas, kad esami akcininkai gauna visas naująsias akcijas nemokamai. Tai reiškia, kad jie faktiškai išlaiko vienodas turtines ir neturtines teises, turėtas prieš naująją emisiją. Tačiau čia taip pat slypi ir pavojus. Tarp informacijos paskleidimo, antrinės rinkos reakcijos į ją bei naujųjų akcijų patekimo į rinką egzistuoja laiko lagas, kuris gali tęstis net 6 mėnesius. Tuo laikotarpiu reali rinkos bendrovės vertė (jos įregistruotų akcijų skaičiaus ir rinkos kurso sandauga) yra dirbtinai sumažinta, nes naujosios akcijos dar nebūna įregistruotos depozitoriume, o įstatinio kapitalo padidėjimas neužfiksuotas įmonių rejestre.
Galima teigti, kad pasyviems bendrovės akcininkams toks sprendimas padidinti įstatinį kapitalą iš nuosavų lėšų nėra naudingas, o geriausiu atveju neutralus. Tuo tarpu, bent jau Lietuvoje, tuo sėkmingai pasipelno akcijų rinkos spekuliantai pasinaudodami neefektyvios rinkos lėta reakcija į akcijų ekonominių parametrų pasikeitimą. Įstatinio kapitalo dydžio ekonominė reikšmė nėra didėlė, daug svarbesni bendrovės nuosavybės dydžio rodikliai (kurie beje į save įtraukia ir įstatinį kapitalą), tačiau teisiniu aspektu jo reikšmė yra gerokai didesnė. Mat dauguma įstatymuose taikomų bendrovių veiklos apribojimų remiasi į bendrovių dydį, kuris savo ruožtu diferencijuojamas pagal įstatinio kapitalo dydį. Pavyzdžiui, bankas norėdamas vykdyti pasikeitusį minimalaus kapitalo reikalavimą, gali kapitalizuoti savo rezervus.
Kai kurios Lietuvos bendrovės pradėjo vykdyti darbuotojų skatinimo politiką, tam tikslui naudodami bendrovės vertybinių popierių emisijų platinimą darbuotojams. Tai gana plačiai pasaulyje paplitęs darbuotojų motyvavimo būdas, perleidžiant jiems dalį įmonės valdymo. Lietuvos akcinių bendrovių įstatymas numato specialias darbuotojų akcijas, kurias apibrėžia kaip bendrovės darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduotas ar kitaip perduotos vardines akcijas. Siekiant, kad šios akcijos išliktų darbuotojų nuosavybe, gali būti numatoma, kad jų cirkuliacijos sferą bendrovės įstatai gali apriboti, bet ne ilgesniam kaip 3 metų terminui nuo jų išleidimo į apyvartą dienos. Kartu nustatoma, jog akcijos savininkas neturi teisės parduoti ar kitaip perleisti akciją kito asmens, neturinčio teisės įsigyti tokią akciją, nuosavybėn. Pasibaigus cirkuliacijos sferos apribojimo laikui, akcija netenka darbuotojų akcijos statuso. Tais atvejais, kai bendrovės valdymo organai labiau suinteresuoti darbuotojų akcijas panaudoti vietoj piniginio paskatinimo, tokie apribojimai netaikomi. Tada darbuotojai gali parduoti savo akcijas rinkoje ir pasipelnyti iš skirtumo kainų, kuriomis bendrovė perleido jiems savo akcijas, ir jų kurso antrinėje rinkoje.
Jeigu akcininkas neprieštarauja, dividendas jam gali būti išmokėtas bendrovės akcijomis ar kitais vertybiniais popieriais. Bendrovei šis būdas yra priimtinas tuo, kad nenaudojamas apyvartinis kapitalas piniginėms išmokoms akcininkams, bet nominaliai jie yra skatinami. Tuo tikslu bendrovė išleidžia gali išleisti naują vertybinių popierių emisiją, kuri savo charakteristikom ir poveikiu rinkai nesiskiria nuo jau aprašyto kapitalo didinimo iš nuosavų lėšų arba perleisti kaip dividendus jos turimus kitus vertybinius popierius ar savo supirktas akcijas.
2.4.3. Skolos akcionavimas


1998 metais kovo mėnesio LR Akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio papildymas leido aukcionuoti bendrovių skolą valstybei – “bendrovei didinant kapitalą papildomais įnašais, valstybė, savivaldybė ar valstybinis socialinis draudimas gali įsigyti jos akcijų už emisijos kainą, lygią akcijos nominaliai vertei, Vyriausybės nustatyta tvarka įskaitant bendrovės įsiskolinimus valstybės, savivaldybės ar valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas nėra mažesnis už jos įstatinį kapitalą ir bendrovės balanse nėra apskaityti nuostoliai. Jei bendrovė iš valstybės ar savivaldybės biudžeto gavo lėšų bendrovės investicinėms programoms finansuoti, bendrovės įstatinis kapitalas turi būti padidintas išleidžiant naujas akcijas, kurios perduodamos valstybei ar savivaldybei” [5]. Skolą privačioms bendrovėms akcionuoti įmonės galėjo ir anksčiau, tačiau tai nebuvo labai populiaru, nes ne visada kreditoriai buvo suinteresuoti sunkumus patiriančios bendrovės (sprendžiant iš jos noro atsikratyti skola, dalies valdymo perleidimo sąskaita) akcijų paketų įsigijimu.
Teoriškai vertybinių popierių emitentui skolos akcionavimas reiškia įsipareigojimo termino pratęsimą neribotam laikui bei nuosavybės padidėjimą įsiskolinimų sumažėjimo sąskaita. Pagrindinis šio proceso privalumas bendrovei yra tas, kad jis pagerina įmonės finansinę būklę – nereikia padengti skolos naudojant apyvartinį kapitalą, pagerėja bendrovės pasyvų subalansavimas – padidėjus akcininkų nuosavybei atsiveria palankesnės skolinimosi sąlygos. Tačiau palankesnės finansinės sąlygos konvertuojant skolą į nuosavą kapitalą seniesiems akcininkams reiškia dalies valdymo praradimą, ypač jei vertybinių popierių emisijos tikslas vien tik skolos akcionavimas. Dažnai kreditoriai būna suinteresuoti perimti bendrovės valdymą, ypač jei jis atrodo neefektyvus, kreditą bendrovei paverčiant akcijų paketu.
Skolos vertybinių popierių platinimas akcionuojant skolas taip pat yra daugiau formalumas, nes emisijas yra orientuota į vieną ar kelis kreditorius. Tokiu atveju reikalaujama pateikti tik specialios formos emisijos prospektą.
2.5. NEVIEŠAS VERTYBINIŲ POPIERIŲ PLATINIMAS


Pagal Viešosios apyvartos įstatymą, neviešas vertybinių popierių platinimas – tai platininiams, kai nesikreipiama į viešosios apyvartos tarpininką, nėra viešai siūloma jų įsigyti arba asmenų skaičius, kuriam yra platinama emisija, yra mažesnis negu 100. Tarp Lietuvos emitentų gana populiaru platinti vertybinius popierius neviešu būdu. Pavyzdžiui, 1998 metais taip buvo išplatintos 45 vertybinių popierių emisijos iš 81 atvejo, kai buvo didinamas įstatinis kapitalas papildomais įnašais [20]. Kas lemia tokį dažną naudojimąsi šiuo būdu?
Ne kiekviena atviro tipo bendrovė yra patraukli investuotojams, savo ruožtu tai reiškia, kad jos galimybės sėkmingai išplatinti savo vertybinių popierių emisiją viešai patrauklia kaina yra ribotos. Šį efektą dar labiau sustiprina neefektyvi Lietuvos pirminė kapitalo rinka, savo palyginti skurdžiu potencialu negalinti suteikti finansavimo skirtingos rizikos lygių projektams, būdama prieinama tik solidžiausių bendrovių emisijoms. Viena iš išeičių pritraukti kapitalo iš išorinio finansavimo šaltinio, o dažnai ir vienintelė, yra būtent privatus platinimas uždarai investuotojų grupei. Lietuvoje bendrovės, negalinčios sudominti investuotojų savo vieša vertybinių popierių emisija, ieško vadinamojo strateginio investuotojo. Tokiu būdu pritraukiamos papildomas kapitalas, bet tai neišvengiamai susiję su daliniu valdymo perleidimu. Šį teiginį patvirtina 8 lentelė (40 pusl.), kuri parodo, kad net 40% visų 1998 metais leistų vertybinių popierių, vertinant emisine kaina, buvo išplatinta neviešu būdu vienam investuotojui. Nevieša vertybinių popierių emisija taip atliekamas bendrovės skolos akcionavimas, įsiskolinimus kreditoriams paverčiant balso teisę turinčių akcijų emisijomis.
Neviešas vertybinių popierių platinimas yra priimtinas smulkiems ar nežinomiems rinkoje emitentas ne vien tik dėl to, kad leidžia pritraukti lėšų kapitalo rinkoje, bet dar ir todėl, kad leidžia tai padaryti santykinai pigiai. Pirmiausia čia nėra tarpininkavimo institucijos – jos buvimas prieštarautų neviešosios apyvartos apibrėžimui, o ir nėra poreikio tarpininkavimui, nes tiesiogiai deramasi su investuotoju. Taip pat registravimo procedūros paprastesnės, nereikia reklamos. Kita vertus, šiuo atveju ryšys tarp bendrovės vertybinių popierių kurso antrinėje rinkoje ir emisijos kainos nėra toks stiprus, kaip viešojo platinimo atveju. Todėl emisijos kaina daugiau priklauso nuo to, kaip potencialus investuotojas vertina bendrovės perspektyvas. Apskritai bendrovių tarpusavio įsigijimų, skolos akcionavimo atvejais nėra labai svarbi bendrovės akcijų kaina, nes orientuojamasi į ilgesnį laikotarpį. Pavyzdžiui, 1998 pabaigoje SEB įsigijo AB Vilniaus bankas akcijų emisiją, suteikiančią 32% balsų mokėdamas 46Lt už vieną 10Lt nominalo akciją, nors antrinėje rinkoje tuo metu šių akcijų kaina ilgesnį laikotarpį cirkuliavo 25-28 Lt už akciją ribose.
3. KAPITALOkapitalo RINKOS NAUJOVĖS IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE


3.1. PASIRAŠYMO TEISIŲ EMISIJOS


Plečiantis Lietuvos kapitalo rinkai joje atsiranda nauji finansiniai produktai. Vienas jų – akcijų pasirašymo teises – pirmieji viešai išleisti vertybiniai popieriai, turintys išvestinių vertybinių popierių požymius. Vertybinių popierių komisija, siekdama sudaryti emitentams sąlygas panaikinti priežastis, dėl kurių atsisakoma taikyti akcininkų pirmumo teisę ir užtikrinti smulkiųjų akcininkų pirmumo teisę pasirašyti naujai išleidžiamas akcijas, įteisino naują rinkos instrumentą – pasirašymo teises. 1997 metais patvirtintos Pasirašymo teisių išleidimo ir platinimo taisyklės, (VPK nutarimas Nr.27, 1997 12 04) reglamentuojančios pasirašymo teisių emisijos platinimo ir realizavimo tvarką. 1997 metais Vertybinių popierių komisijoje pirmą kartą įregistruota AB “Lietuvos taupomais bankas” 6 mln. pasirašymo teisių emisija. Taip pat 1998 vasario mėnesį LTB išplatino dar vieną 12 mln. teisių emisiją.
Kaip jau minėta aukščiau, Akcinių bendrovių įstatymas, gindamas akcininkų interesus, numato jų pirmumo teisę įsigyti naujos emisijos vertybinius popierius. Ši įstatymu ginama nuostata gali būti įtvirtinta ir atskiru vertybinių popierių tipu – pasirašymo teisėmis. Jos apibrėžiamos taip: “pasirašymo teisės – tai terminuoti vertybiniai popieriai, suteikiantys teisę įsigyti (pasirašyti) to paties atskaitingo emitento (pasirašymo teisių atskaitingo emitento) išleidžiamų vertybinių popierių pirmumo teise” [3,4]. Pasirašymo teisės, išreikštos vertybiniu popieriumi, suteikia daugiau galimybių seniesiems bendrovės akcininkams. Tarkime, bendrovė skelbia naujų vertybinių popierių emisiją kartu nurodydama, kad senieji akcininkai turi pirmumo teisę per 30 dienų pasirašyti dalį naujos emisijos, proporcingą jų turimų akcijų skaičiui. Tačiau per tą laikotarpį akcininkas negali skirti papildomų akcijų įsigijimui ir taip įgyvendinti savo turimas teises, todėl jos pereina bet kokiam investuotojui, tuo pačiu senajam akcininkui negaunant jokios kompensacijos dėl šio praradimo. Esant lygiagrečiai teisių emisijai, akcininkas gali realizuoti savo teises ir įsigyti dalį naujo emisijos pirmumo teise, parduoti teises, tuo kompensuodamas minėtos teisės praradimą arba nusipirkti papildomą pasirašymo teisių kiekį – norėdamas padidinti savo poziciją bei nesiimti jokių veiksmų ir taip prarasti pirmumo teisę į naujos emisijos akcijas.
Panagrinėkime teisių emisijos ypatumus AB “Lietuvos taupomasis bankas” (LTB) pavyzdžiu (žr. 1 paveikslą). 1998 Sausio 19 dieną įvykęs akcininkų susirinkimas nusprendė bendrovės įstatinį kapitalą, kuris buvo lygus 60 mln. litų, padidinti papildomais 120 mln. litų išleidžiant 12,000,000 akcijų ir tiek pat pasirašymo teisių nemokamai perleidžiamų asmenims 1998 Vasario 2 dienos pabaigoje buvusiems LTB akcininkais. Ši data vadinama eks-diena, po kurios perleidžiamos akcijos jau neturi teisės įsigyti naujos emisijos akcijų. Taip pat akivaizdu, kad teisių ir akcijų santykis 1:1, t.y. vienos Teisės savininkas gauna teisę įsigyti vieną akciją emisijos kaina. Kiekvienas akcininkas už turimą LTB akciją gavo po 2 pasirašymo teises. Vienos akcijos emisijos kaina 13,5 Lt [1,5].
Pasirašymo teisių platinimą galima skirti į kelis etapus. Pirmajame etape, kuris prasideda sprendimo dėl kapitalo didinimo priėmimo dieną, Vertybinių popierių komisijoje registruojamos akcijų bei teisių emisijos. Šio periodo metu, kuris trunka paprastai 30 dienų, antrinėje rinkoje cirkuliuoja akcijos, kurias įsigijęs investuotojas jau negauna teises pasirašyti naujos emisijos akcijų. Tuo tarpu prieš eks-dieną įsigijusieji akcijas gali sudaryti terminuotus sandorius teisėms parduoti, kai vyks jų prekyba antrinėje rinkoje.
Atrojo etapo metu – įregistravus vertybinių popierių emisijas ir atidarius kaupiamąją pasirašymo teisių sąskaitą Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume, prasideda akcijų pasirašymas teisių savininkams, o taip pat prasideda pasirašymo teisių apyvarta antrinėje rinkoje. Paprastai teisių antrinė apyvarta trunka trumpiau, negu akcijų pasirašymas. LTB atveju pasirašymo teisių terminas 30 dienų, o akcijų pasirašymo terminas trunka 5 dienomis ilgiau. Pasirašymo teisės turi teorinę kainą, kuri lygi akcijos emisijos ir rinkos kainų skirtumui, įvertinus santykį, kuriuo teisės keičiamos į akcijas. LTB atveju ši teorine kaina lygi (eks-dieną akcijos rinkoje kainavo 15 Lt):
15,00Lt – 13,50Lt / 1 = 1.50Lt
Kaina, kuria prekiaujama teisėmis antrinėje rinkoje, ne visada sutampa su jų teorine kaina. Tai atsitinka dėl akcijų kurso svyravimo rinkoje teisių prekybos laikotarpiu bei prekybos sąnaudų ir rinkos pasiūlos ir paklausos nesubalansavimo. LTB pasirašymo teisės antrinėje rinkoje pradžioje buvo parduodamos 0,7 Lt, o vėliau jų kaina smuko iki 0,01 Lt, smukus akcijų kainai antrinėje rinkoje.
Trečias platinimo etapas prasideda tuomet, kai nauja emisija pradedama platinti visiems investuotojams.
Pasaulinėje praktikoje teisių emisijos, nors ir laikomos santykinai pigiu ir palankiu akcininkams emisijų platinimo būdu, nėra labai paplitusios. Nėra vieningos nuomonės, kodėl emitentai dažniau renkasi viešą vertybinių popierių platinimą tarpininkaujant finansinėms institucijoms, o ne teisių emisiją. Pateikiami argumentai, kad tarpininkai užtikrina vertybinių popierių kainos palaikymą antrinėje rinkoje bei garantuoja emisijos išplatinimą platindami tvirto įsipareigojimo būdu. Taip pat išskiriami tokie teisių emisijos trūkumai, kaip ilgesnis platinimo laikotarpis, siauresnis naujų investuotojų ratas.
Ruošiant teisinę bazę pasirašymo teisių platinimui, buvo tikimasi, kad tai bus efektyvi investuotojų nuosavybės apsaugos priemonė, padedanti sureguliuoti esamų akcijų rinkos kainos ir naujos emisijos akcijų kainos skirtumą, bei užtikrinti akcijų kurso stabilumą akcijų platinimo metu. Praktika parodė, kad lietuviškasis teisių cirkuliacijos mechanizmas veikia, kontroliuojančios ir aptarnaujančios vertybinių popierių rinkos institucijos yra pasirengusios teisių apyvartai. Tačiau taip pat tapo akivaizdu, kad kol kas nėra emitentų ir investuotojų suinteresuotumo teisių emisijomis. Tik dvi vieno emitento bandomosios teisių emisijos įvykdytos per 2 pastaruosius metus leidžia matyti, kad kol kas Lietuvos bendrovės nejaučia poreikio išvestinių popierių emisijoms, jų teikiami privalumai kol kas neatitinka piniginių ir laiko sąnaudų, patiriamų leidžiant tokio pobūdžio priemones. Kita vertus, žemas likvidumas rinkoje, pasiūlos ir paklausos nesubalansuotumas neskatina ir pačių investuotojų domėtis išvestiniais instrumentais.
3.2. DEPOZITORIUMO PAKVITAVIMŲ PROGRAMOS LIETUVOJE
Vienas iš būdų, kuriuos pradėjo taikyti žinomi Lietuvos emitentai norėdami padidinti savo vertybinių popierių likvidumą, pritraukti užsienio kapitalo – tarptautinio depozitoriumo sertifikato platinimo programos. Depozitoriumo sertifikatas – tai liudijimas apie akcijos deponavimą kurioje nors iš tarptautinių finansinių institucijų, leidžiantis tomis akcijomis, tiksliau liudijimais, prekiauti užsienio rinkose. Pasaulyje šiuo metu paplitusios dvi depozitoriumo sertifikatų atmainos – tai Amerikietiškieji depozitoriumo sertifikatai ADS (angliškai – ADR) ir Tarptautiniai depozitoriumo sertifikatai TDS (angliškai – GDR). Jų pagrindinis skirtumas yra tas, kad pirmieji skirti daugiau Amerikos investuotojams, paprastai depozitoriumo funkciją atlieka JAV registruoti investiciniai bankai, dažniausiai tai būna “Citybank”, “The Bank of New York”, “Bankers Trust”. Šis instrumentas yra ypač paplitęs Rusijoje. Tuo tarpu kituose besivystančiose Rytų ir Centrinės Europos rinkose emitentai labiau vertina Tarptautinius depozitoriumo sertifikatus, įgalinančius vienu metu išleisti tų pačių charakteristikų vertybinius popierius skirtingose tarptautinėse rinkose, tuo pačiu pasiekiant platesnį investuotojų ratą. GDR gali būti tuo pačiu metu prekiaujama ir JAV, ir kitose tarptautinėse rinkose, o ADR apsiriboja tik JAV rinka.
1996-1998 metais kelios solidžiausios Lietuvos bendrovės įgyvendino Tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisijos programas. Pirmasis buvo “Vilniaus bankas”, išleidęs 13,12 mln. USD vertės TDS emisiją.

9 Lentelė. Lietuvos emitentų leistų TDS emisijų parametrai [17]

Emitentas

TDS emisijos data

PVA

PVA nominalas Lt

TDS emisijos dydis,

(vnt.)

TDS nominalas

USD

Depozitoriume įregistruotų PVA skaičius.

Tarptautinis depozitoriumas

“Vilniaus bankas”

96 Liepos m.

105,000

500

1,050,000

12.5

5,281,660

Bankers Trust

“Biržų akcinė pieno bendrovė”

96 Gruodžio m.

4,800,000

5

480,000

12.5

5,403,950

Bankers Trust

“Bankas Hermis”

97 Liepos m.

255,034

50

1,275,170

2.5

93,111

Bank of New York

“Rokiškio sūris”

97 Lapkričio m.

150,000

10

300,000

 

190,686

Bankers Trust

Emitentui nusprendus platinti vertybinius popierius su konvertavimu į TDS suburiamas tarpininkų konsorciumas. Šiame konsorciume paprastai dalyvauja Lietuvos viešosios apyvartos tarpininkas ir tarptautinių operacijų patirtį turintis užsienio partneris. Štai “Vilniaus banko” ir “Biržų akcinės pieno bendrovės” tarptautinius depozitoriumo sertifikatus emisiją organizavo “Vilniaus banko” specializuotas finansų maklerio departamentas ir investicinis bankas “Nomura International”. “Hermio” ir “Rokiško sūrio” TDS emisijas ruošė “FMĮ Vilfima” ir “Williams de Broe” konsorciumas.
Pirmais žingsnis – paprastųjų vardinių akcijų emisija. Tai įprastinė jau aprašyta vertybinių popierių emisijos procedūra turinti tokį skirtumą, kad registruojant Vertybinių popierių komisijai pateikiamas platesnis prospekto variantas. Emisija gali būti platinama viešai arba neviešai priklausomai nuo to, ar visi vertybiniai popieriai bus konvertuoti į TDS ar tik dalis emisijos. Pavyzdžiui, tik pusė 1997 metais išleistos “Rokiškio sūrio” emisijos buvo konvertuojama į TDS. Įregistravus bendrovės kapitalo padidinimą įmonių rejestre, bendrovės vertybiniai popieriai įtraukiami LCVPD apskaitą. Formaliai PVA pasirašo ir valdo pasirinktas tarptautinis depozitoriumas.
Kita procedūra – dalies ar visos akcijų emisijos pervedimas į tarptautinio depozitoriumo (mūsų atveju “Bankers Trust”) sąskaitą, atidarytą LCVPD. Tuo pat metu tarptautinio depozitoriumo apskaitoje taip pat atidaroma sąskaita emitento akcijoms, kuri yra pagrindas pradėti tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisiją.

Tarptautinis depozitoriumas pradeda paprastų vardinių lietuviškų akcijų konversiją į tarptautinius depozitoriumo sertifikatus. TDS tampa faktiškai savarankiškais vertybiniais popieriai, cirkuliuojančiais užsienio rinkoje. Leidžiamų TDS nominalas, išreikštas užsienio valiuta, o dėl to ir išleidžiamas kiekis gali skirtis nuo akcijų, kurių pagrindu jie leidžiami, nominalo. Pastebima tendencija susmulkinti TDS nominalus, tuo siekiama padidinti jų likvidumą antrinėje rinkoje. Štai “Vilniaus banko” ir “Biržų akcinės pieno bendrovės” 10 TDS atitinka vieną PVA, “Rokiškio sūrio” atveju šis santykis lygus 2:1.
Tarptautiniai depozitoriumo sertifikatai platinami pagal užsienio rinkoje galiojančius reikalavimus. Antrinė TDS apyvarta gali vykti tiek organizuotoje rinkoje “Vilniaus banko” ir Biržų bendrovės TDS listinguoti Liuksemburgo biržoje, o kitų Lietuviškųjų TDS apyvarta vyksta užbiržinėje rinkoje.
Tarptautiniai depozitoriumo sertifikatai leidžia emitentui:
• Prieiti prie tarptautinių finansavimo išteklių. Esant nedideliam vietinės rinkos potencialui, tarptautinės vertybinių popierių emisijos leidžia finansuoti stambesnius projektus, daryti tai efektyviau.
• Pagerinti bendrovės reputaciją. Sėkminga tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisija atspindi finansinių institucijų bei investuotojų užsienyje pasitikėjimą bendrove. Tarptautinis bendrovės pripažinimas taip pat veikia ir vietos investuotojus sudarydamas geresnes pakartotinių vertybinių popierių emisijų platinimui.
• Išplėsti akcininkų bazę. Tarptautiniai depozitoriumo sertifikatai puiki priemonė užsienio investuotojams diversifikuoti savo vertybinių popierių portfelius mažais kaštais, nes kitos šalies bendrovių akcijos perkamos tokiomis sąlygomis ir už tą valiutą, kurios galioja investuotojo šalyje. Paprastai užsienio investuotojai, įsigiję TDS, nėra aktyviai suinteresuoti dalyvauti bendrovės valdyme, todėl TDS gera priemonė pritraukti kapitalą išlaikant valdymą senųjų akcininkų rankose.
• Padidinti savo vertybinių popierių likvidumą ir kainas vietinėje rinkoje. Jei vietos rinka nėra likvidi, o užsienyje tos bendrovės TDS aktyvia prekiaujama, atsiranda reali arbitražo galimybė (nes dažnai yra numatoma galimybė PVA konvertuoti į TDS ir atvirkščiai). Būtent arbitražinės situacijos realizavimas, padidina bendrovės akcijų likvidumą ir kotiruotes vietinėje rinkoje.
Nepaisant išvardintų privalumų, tarptautinių depozitoriumų sertifikatų emisijos nėra ypač populiarios tarp Lietuvos emitentų. Tiesa “Litimpeks” bankas žadėjo naująją ADR emisiją, bet kiti emitentai kol kas ir nuo pažadų susilaiko. Iš dalies galbūt tai lemia nestabili padėtis finansų rinkose, nepalanki bent kokių vertybinių popierių tipų emisijoms. Tačiau, mano manymu, svarbiausia priežastis, dėl kurios Lietuvos emitentai neskuba skelbti TDS emisijų – jų brangumas. Nors nėra oficialios informacijos apie bendrovių patirtas išlaidas leidžiant TDS emisijas, akivaizdu, kad būtina tarpininkų, o ypač užsienio įstaigų samdymas. Pirminės įmokos tarptautiniam depozitoriumui sudaro nemažą sumą palyginus su vertybinių popierių platinimu vietinėje rinkoje. Tačiau be didelių emisijos kaštų emitentas taip pat patiria ir nemažus einamuosius kaštus – reguliariai mokama už vertybinių popierių deponavimą tarptautiniame depozitoriume bei kitas jo paslaugas. Be to, egzistuoja ir laiko lago problema. Paprastai tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisijos programa užtrunka gana ilgai.v
Mano manymu, ateityje vystantis ir plečiantis Lietuvos kapitalo rinkai tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisijų svarba sumažės. Esant galimybei efektyviai išplatinti vietinėje rinkoje brangūs TDS emisijų projektai neatrodys tokie priimtini, jų teikiamus privalomus prieš emisiją vietinėje rinkoje užgoš santykinai didesni kaštai. Praktika rodo, kad depozitoriumo sertifikatai yra daugiau besivystančių valstybių bendrovių ėjimo į išsivysčiusias kapitalo rinkas instrumentas. Tarptautinių finansų rinkų globalizavimas bei galima Lietuvos narystė Europos Sąjungoje taip pat sąlygos tokių instrumentų nykimą.
3.3. PIRMINĖS KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI PERSPEKTYVOS


Mano manymu, galima skirti kelis pagrindinius veiksnius, lėmusius Lietuvos pirminės vertybinių popierių rinkos plėtrą, kurie, ko gero, ir ateityje turės esminės įtakos šio sektoriaus vystymuisi.
Pirmiausia, pastaraisiais metais pastebimą išplatinamų vertybinių popierių emisinės vertės didėjimo tendenciją, ryškiai matomą 10 lentelėje, siečiau su didėjančiu ekonominiu šalies aktyvumu, išreikštų didėjančiomis prekybos apimtimis šalyje, bei bendro nacionalinio produkto augimu. Augančios šalies ir užsienio rinkos verčia Lietuvos bendroves, kurios technologiniu požiūriu dar atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių įmonių, ieškoti alternatyvių šaltinių įrangai, technologijoms bei “know-how” įsigijimui finansuoti. Dažnai komerciniai bankai nenoriai finansuoja stambius ar rizikingus bendrovių projektus. Tuo tarpu vertybinių popierių rinkoje pritrauktos lėšos yra santykinai pigesnės, gerokai didesni jų ištekliai. Šį argumentą sustiprina ir tas faktas, kad auga pramoninių bendrovių leidžiamų emisijų lyginamasis svoris pirminėje rinkoje. Štai 1996 metais daugiau nei pusė lėšų pritrauktų pirminėje kapitalo rinkoje, atiteko bankų sektoriui. Tuo tarpu jau 1998 metais akcinės bendrovės pritraukė dvigubai daugiau lėšų, nei bankai. Tai įrodo, kad daugumos bendrovių valdytojai perpranta finansų rinkos veikimo principus ir jau sugeba efektyviai jais pasinaudoti.

10 Lentelė. Išplatintų vertybinių popierių emisinė vertė, mln. Lt [7;20]

 

1996

1997

1998

Akcinės bendrovės

315,7

586,2

1 029,8

Bankai

328,7

293,5

495,4

Iš viso

644,4

879,7

1 525,2

Šis su ekonominiu aktyvumu susijęs lėšų poreikis turėtų ir toliau didėti, nepaisant 1998 metais prasidėjusio tam tikro sąstingio. Tačiau ar pirminė vertybinių popierių rinka ir toliau išliks pasiūlos rinka, didėjant bendrovių siūlomų vertybinių popierių apimtims, priklausys ir nuo to, kaip augs laisvo kapitalo, cirkuliuojančio rinkoje, apimtys.
Svarbiausia dabartinės Lietuvos kapitalo rinkos tiek pirminės, tiek antrinės problema – žemas likvidumas, sąlygojamas lėšų trūkumu, kurias gali ar/ir nori investuoti potencialūs investuotojai Lietuvos kapitalo rinkoje. Nagrinėjant investicinį potencialią Lietuvos kapitalo rinkoje, reikėtų įvertinti atskiras investuotojų grupes, veikiančias rinkoje.

11 Lentelė. Investuotojų Lietuvos vertybinių popierių rinkoje sudėtis [17]

Investuotojai

98 12 31

97 12 31

96 12 31

mln. LT

%

mln. Lt

%

mln. Lt

%

Privačios bendrovės

509.9

27.4

541.2

28.8

378.7

45.8

Fiziniai asmenys

278.3

15

254.1

13.5

85.6

10.4

Komerciniai bankai

79.1

4.3

80

4.3

2.5

0.3

Valstybinės įmonės ir instituc.

54.3

2.9

18.6

1

6.7

0.8

Kiti

33.3

1.8

58.2

3.1

71.5

8.6

Viso (rezidentai)

955

51.4

952.1

50.7

545

65.9

JAV

230.2

12.4

353.5

18.8

98.9

12

Danija

164.7

8.9

32

1.7

7.9

1

Didžioji Britanija

95.1

5.1

125.3

6.7

66.2

8

Kitos valstybės

413.5

22.2

313.1

22.0

108.9

13.1

Viso (nerezidentai)

903.5

48.6

923.9

49.2

281.9

34.1

Pirmiausia reikėtų išskirti užsienio kapitalą. Šio kapitalo judėjimas Lietuvoje nevaržomas. Tačiau pasaulinė patirtis rodo, kad užsienio kapitalas ateina į vietines rinkas tik tuo atveju, jeigu pastarosios suteikia investuotojams neabejotinus privalumus lyginant su kitomis analogiškomis rinkomis. Kai tokie privalumai išnyksta, užsienio kapitalas išeina iš šalies.
Gana didelę užsienio kapitalo reikšmę sąlygoja vykstantis valstybinio turto privatizavimas, kuriuo metu jau privatizuotos dauguma stambių valstybinių bendrovių. Kita vertus užsienio investuotojai, ypač tarptautines kompanijos, aktyviai dalyvauja Lietuvos vertybinių popierių rinkoje kaip strateginiai investuotojai, įsigyjantys perspektyvių bendrovių akcijas. 11 lentelės duomenys rodo, jog 1997-1998 metais užsienio kapitalo investicijos Lietuvos kapitalo rinkoje sudarė apie pusę visų investuotų lėšų. Tačiau galima teigti, jog ateityje užsienio kapitalo srautai, atsižvelgiant į besibaigiantį privatizavimą bei į faktą, kad dauguma sėkmingai dirbančių bendrovių jau bendradarbiauja su strateginiais investuotojais, turėtų išlikti esamame lygyje arba net sumažėti. Dėl šios priežasties vis didesnę įtaką vertybinių popierių rinkos plėtrai turės vietinis kapitalas.
Savo ruožtu vertinant vietinį kapitalą svarbu išskirti pagrindinius jo susidarymo šaltinius. Yra trys pagrindiniai vietinio kapitalo šaltiniai:
• gyventojų santaupos;
• finansinių institucijų ir verslo įmonių lėšos;
• valstybės lėšos.
Fizinių asmenų lėšos sudaro palyginus nemažą dalį visų investicijų kapitalo rinkoje. 11 lentelės duomenimis, 1998 metais gyventojų investicijos į nuosavybės vertybinius popierius sudarė 15% nuo bendro investuoto kapitalo. Akivaizdu, kad artimiausioje ateityje gyventojų investicijų lygį Lietuvos kapitalo rinkoje sąlygos santaupų apimties pokyčiai, kurie, savo ruožtu, tiesiogiai priklausomi nuo gyventojų ekonominio pajėgumo. Augant gyventojų taupymui, vis labiau aktuali taps turimų laisvų lėšų panaudojimo problema. Priklausomai nuo prisiimamos rizikos ir laukiamo investicijų pelningumo, kapitalo srautai bus nukreipti į depozitus komerciniuose bankuose, finansinių institucijų – draudimo bendrovių, investicinių bei pensijinių fondų sąskaitas bei bus tiesiogiai panaudotos investicijoms į pinigų ir kapitalo rinkos vertybiniams popieriams įsigyti. Todėl galima išskirti dvejopą – tiesioginį ir netiesioginį – taupymo poveikį pirminės kapitalo rinkos raidai. Tiesioginis poveikis reikš individualių investicijų padidėjimą kapitalo rinkoje, o netiesioginis poveikis pasireikš per kapitalo padidėjimą finansinių tarpininkų sąskaitose, kuris sąlygos institucinių investuotojų investicijų augimą. Taip pat aktualus Lietuvos piliečių kapitalo, laikomo užsienyje, pritraukimas. Nuo kelių iki keliasdešimt milijardų litų vertinamas turtas, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo “išplaukęs” į užsienį, leistų sėkmingiau spręsti vietos kapitalo trūkumo problemas. Tačiau tam būtinos atitinkamos sąlygos, o būtent, šalies politinis – ekonominis stabilumas, tvirta valiuta, lanksti mokesčių sistema, kiek galima tobulesnis finansų rinkų reglamentavimas, galų gale tam tikra “amnestija” išplaukusiam kapitalui, palengvinanti grįžtančių lėšų deklaravimą. Galbūt valstybės taupymo lakštai, be biudžeto deficito finansavimo ir konkurencijos su indėliais komerciniuose bankuose, “išjudins” dalį šių lėšų ir pritrauks jas į skolos, o vėliau ir nuosavybės vertybinių popierių rinkas.
Vis dažniau tiek spaudoje, tiek ekonomistų viešuose pasisakymuose vietos institucinių investuotojų stoka įvardijama kaip vienas iš kapitalo rinkos stabdžių. Pasaulinė praktika rodo, jog išsivysčiusiose valstybėse institucinių investuotojų vaidmuo yra didžiulis. Pavyzdžiui JAV vertybinių popierių biržose institucinių investuotojų lėšos sudaro 2/3 investuojamo kapitalo [21,369]. Akivaizdu, kad Lietuvoje vietos institucinių investuotojų investuojančių kapitalo rinkoje nėra: investicinės akcinės bendrovės nesugebėjo tapti investiciniais fondais, veikiančiais pagal investicinių bendrovių įstatymą, pensijiniams fondams taip pat nesudarytos sąlygos kurtis, draudimo bendrovės ir bankai investuoja tik skolos vertybinių popierių rinkose. Dažnai pateikiami argumentai, jog kurtis vietos institucinius investuotojus trukdo ir pats rinkos neišsivystymas – esą sukurti fondai negalės pakankamai diversifikuoti sukauptų lėšų, patirs didesnę riziką dėl žemo rinkos likvidumo. Tačiau šias problemas galima būtų palaipsniui spręsti sudarant sąlygas kurtis užsienio kapitalo fondams, dalį lėšų investuojantiems užsienyje, taip pat kuriant mišrius investicinius ar pensijinius fondus investuojančius ne vien nuosavybės bet ir skolos vertybinių popierių rinkose. Vis dėlto pagrindinės vietos institucinių investuotojų steigimosi problemos slypi mokesčių sistemoje, kuri daro šių institucijų steigimą ekonomiškai nepatraukliu.
Kalbant apie valstybės institucijų vaidmenį kapitalo rinkos plėtrai, reiktų pažymėti, jog jų įtaka pasireikš ne konkrečiomis lėšomis, kurios galbūt galėtų būti skirtos valstybinių įmonių finansavimui ar kitokioms finansinėms injekcijoms, o būtent tų institucijų sprendimai liečiančiais vertybinių popierių rinkos funkcionavimo sąlygas: apmokestinimo problemas, rinkos dalyvių struktūros įstatyminį reglamentavimą. Kapitalo prieaugio prekiaujant vertybiniais popieriais apmokestinimas, be abejo, neskatina gyventojų investuoti vertybinių popierių rinkoje potencialius kapitalo srautus nukreipdamas į neapmokestinamų bankų indėlių, o dažniausiai valstybės skolos instrumentų rinkas, tuo neskatinant likvidumo augimo nuosavybės vertybinių popierių rinkose. Tuo pačiu dvigubos apmokestinimas trukdo steigtis vietos instituciniams investuotojams. Ryškėja valstybės orientavimasis į dažnai trumpalaikius ekonominius tikslus. Dėmesys koncentruojamas ties biudžeto subalansavimu ir jo vykdymu, dažnai ignoruojant anaiptol ne antraeilius socialinio draudimo mechanizmo restruktūrizavimo, mokesčių sistemos tobulinimo ir kitus klausimus.
Apibendrinant galima teigti, jog tolesnę tiek pirminės, tiek antrinės kapitalo rinkos plėtra priklausys nuo makroekonominių veiksnių. Ekonominio šalies potencialo augimas, kartu su taupymo lygio padidėjimu šalyje, turės lemiamą reikšmę vertybinių popierių rinkoje likvidumui, vietinio kapitalo formavimuisi. Tačiau šiame procese neantraeilis vaidmuo teks ir valstybės vykdomai fiskalinei ir monetarinei politikai, nuo kurios priklausys tiek kapitalo rinkos, tiek visos šalies ekonomikos vystymasis.

IŠVADOS
Kapitalo rinkos užuomazgos Lietuvoje atsirado prasidėjus pirminiam valstybinio turto privatizavimo etapui 1991 metais. Kurį laiką vertybinių popierių rinka funkcionavo be įstatyminio reglamentavimo, iš dalies reguliuojama LR Vyriausybės nutarimais, todėl Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimosi vienas iš pagrindinių ypatumų buvo tas, kad reikėjo realiai veikiančią nereguliuojamą rinką transformuoti į teisiškai reguliuojamą.
LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos, LR Akcinių bendrovių ir LR Investicinių bendrovių įstatymai sudaro teisinį vertybinių popierių rinkos funkcionavimo pagrindą. Šie įstatymai reglamentuoja pirminės ir antrinės kapitalo rinkų dalyvių, t.y. emitentų, investuotojų bei viešosios apyvartos tarpininkų teises, pareigas bei tarpusavio santykius, taip pat kontrolės ir aptarnaujančių institucijų funkcijas bei kompetenciją.
Pirminė vertybinių popierių rinka – vienas svarbiausių kapitalo rinkos segmentų, kuriame emitentai tiesiogiai formuoja savo vertybinių popierių pasiūlą, mobilizuodami laisvus kapitalo išteklius. Emisiją galima traktuoti kaip serija išleistų vertybinių popierių visumą arba kaip procesą, kurio metu emitentas savo vardu leidžia vertybinius popierius į pirminę apyvartą.
Pasirinkti vertybinių popierių emisijos parametrai – emisijos dydis, platinimo būdai, kaina bei išleidimo laikas – turi didelę įtaką patiriamai emisijos rizikai, išleidimo sąnaudų dydžiui bei emisijos proceso trukmei. Nuo jų taip pat priklauso tai kaip emitento vertybinius popierius įvertins potencialūs investuotojai. Emisijos parametrų parinkimas remiasi nuodugnia tiek bendrovės veiklos, tiek kapitalo rinkos būklės analize.
Vertybinių popierių emisijos kaštams galioja masto ekonomijos efektas. Kuo didesnė vertybinių popierių emisijos vertė, tuo mažesnės jos išleidimo sąnaudos. Didžiausią dalį sąnaudų sudaro tiesioginės išlaidos tarpininkams bei mokesčiai. Lietuvos emitentams aktualus vertybinių popierių emisijų koncentravimas, leidžiantis efektyviai sumažinti emisijos sąnaudas. Tai reikštų trumpalaikių poreikių finansavimo vertybinių popierių emisijos būdu atsisakymą, orientuojantis į efektyvią didelės vertės emisiją ateityje. Arba emitentai galėtų orientuotis į didesnės vertės emisijas, viršijančias jų esamus poreikius, tikslu sukauptas lėšas panaudoti ateityje.
Vienas svarbiausių emisinio proceso etapų – emisijos kainos nustatymas. Žema emisijos kaina reiškia paslėptus emisijos kaštus, kurie perkeliami emitento akcininkams, tuo tarpu užaukštinta kaina padidina emisijos likvidumo riziką. Be to, nauja akcijų emisija neigiamai veikia bendrovės akcijų kainas antrinėje rinkoje. Pastebima tendencija, kad dauguma Lietuvos emitentų leidžia vertybinius popierius nominalia kaina. Taip atsitinka dėl to, jog akcijos nominalas yra akcinių bendrovių įstatyme numatyta žemutinė emisijos kainos riba, kuria leidžiama platinti naują emisiją, bei dėl to, kad daugumos bendrovių vertybinių popierių kotiruotės antrinėje rinkoje neatspindi realios akcijų vertės.
Pasaulinėje praktikoje įprasta, jog didelę dalį vertybinių popierių emisijų padeda platinti finansiniai tarpininkai. Tuo tarpu Lietuvos emitentai viešosios apyvartos tarpininkų paslaugomis naudojasi retai, dėl pačių tarpininkų nenoro imtis aktyvios tarpininkavimo veiklos pirminėje kapitalo rinkoje. Dažniausiai tarpininkaujama ”geriausių pastangų” sąlygomis, priimtiniausiomis pačiam tarpininkui. Tai lemia nepakankamas rinkos likvidumas, ribojantis efektyvų investicijų pritraukimą, nepakankamas tarpininkaujančių institucijų kapitalas bei daugelio šių institucijų, ypač komercinių bankų padalinių, vykdoma konservatyvi investavimo strategija.
Klasikinė vieša vertybinių popierių emisija, orientuota į daugelį investuotojų, dėl nedidelio rinkos potencialo prieinama tik solidžiausioms Lietuvos bendrovėms, turinčioms santykinai likvidžią antrinę vertybinių popierių rinką ir darbo toje rinkoje patirtį. Didesnė dalis Lietuvos emitentų platindami savo vertybinius orientuojasi į siaurą savo akcininkų ar strateginių investuotojų ratą, vykdo neviešą vertybinių popierių emisiją.
Pirminė ir antrinė vertybinių popierių rinkos tarpusavyje glaudžiais susijusios. Iš vienos pusės, esant nelikvidžiai antrinei kapitalo rinkai, viešas emisijos platinimas gali būti neefektyvus dėl nedidelio vietinės rinkos potencialo bei investuotojų nenoro įsigyti akcijų, kurios neturės realios antrinės rinkos. Iš kitos pusės, antrinėje rinkoje maža pasiūla finansinių instrumentų bei vertybinių popierių emitentų, kurie nesiryžta išleisti vertybinių popierių viešai.
Lietuvos kapitalo rinkoje atsiranda naujos vertybinių popierių rūšys. 1995 metais buvo išplatinta pirmoji tarptautinio depozitoriumo pakvitavimų emisija. TDS emisijų praktika parodė, kad jos gali sėkmingai prekybą Lietuvos emitentų vertybiniais popieriais “eksportuoti” į tarptautines rinkas, padidinant jų likvidumą ir reputaciją. Tačiau išaiškėjo ir trūkumai – didelės emisijos sąnaudos, padidėję reikalavimai informacijos atskleidimui, kurie lemia šios priemonės populiarumo mažėjimą Lietuvos emitentų tarpe. 1997 metais Lietuvos taupomasis bankas pirmą kartą Lietuvos vertybinių popierių rinkos istorijoje išplatino išvestinių vertybinių popierių – pasirašymo teisių emisiją. Tačiau tik dvi vieno emitento bandomosios teisių emisijos, įvykdytos per 2 pastaruosius metus, leidžia matyti, kad kol kas Lietuvos bendrovės nejaučia poreikio šių išvestinių popierių emisijoms, jų teikiami privalumai, kol kas neatitinka piniginių ir laiko sąnaudų, patiriamų leidžiant tokio pobūdžio priemones.
Lietuvos pirminės vertybinių popierių rinkos vystymąsi įtakos šalies ekonominis augimas, sąlygojantis laisvo kapitalo rinkoje didėjimą, kurio apimtis dalinai lems ir tai, kaip bus sprendžiami vietos institucinių investuotojų kūrimo, investicinės aplinkos gerinimo – dvigubo bei kapitalo apmokestinimo, klausimai valstybiniu mastu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. Akcijų ir teisių emisijos prospektas / AB Lietuvos taupomasis bankas, – Vilnius, 1998.
2. Dėl pasirašymo teisių išleidimo ir platinimo taisyklių / Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos nutarimas. – 1997 m. gruodžio 4 d. Nr. 27, Vilnius
3. Dėl vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklių / Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos nutarimas. – 1998 m. Gruodžio 22d. Nr. 35, Vilnius
4. Jenkinson, T. Ljungqvist A. Going Public: The Theory and Evidence on How Companies Raise Equity Finance. – Oxford: Clarendon Press, 1996
5. Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas. – Vilnius, 1994 07 05 Nr. I-528.
6. Lietuvos Respublikos Investicinių bendrovių įstatymas. – Vilnius, 1995 07 05 Nr. I-1018.
7. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos veiklos apžvalga / Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija. – Vilnius, 1997 – 52 p.
8. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos veiklos apžvalga 1998 / Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija. – Vilnius, 1999.
9. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. – Vilnius, 1996 01 16 Nr. I-1169.
10. Lietuvos Respublikos Žyminio mokesčio įstatymas. – Vilnius, 1994 m. Birželio 23 d. Nr. I-508
11. Masulis R.W., Korwar. Seasoned Equity offerings: An Empyrical investigation // Journal of Financial Economics.15: 61-90. January-February. 1986.
12. Mikkelson W.H., Partch Valuation Effects of Securities offerings and the Issuance Process // Journal of Financial Economics. 15: 31-60. January-February, 1986.
13. Rastauskienė A. Vertybinių popierių rinka. – Lietuvos informacijos institutas. – Vilnius 1998.
14. Reddy M.T. Securities Operations: A Guide to Operations and Information Systems in the Securities Industry. New York Institute of Finance, 1995. P. 5.
15. Ritter, J. R. The costs of going public // Journal of Financial Economics No.19, 1997, 269-281p.
16. Ross A. Fundamentals of corporate finance. – Chicago: Irwin, 3rd Edition, – 1997.
17. Statistinė ir analitinė informacija / Lietuvos centinis vertybinių popierių depozitoriumas. – http://www.csdl.lt/Akcijos/investuotojai.htm.
18. Statistinė NVPB informacija / Lietuvos nacionalinė vertybinių popierių birža. –http://www.nse.lt.
19. Streckij V. Teisės gina nuosavybę //Verslo žinios. – 1997, Kovo 21, 8p.
20. Teisiniai Vertybinių popierių komisijos dokumentai / LR Vertybinių popierių komisija. – http://www.lsc.lt.
21. Брейли Р., Майерс С. Принципы корпоративных финансов. – “Олимп-Бизнес”, Москва, – 1997.
22. Гарнер Д., Оуэн Р. Привлечение капитала / Пер. с англ. – Москва: “Джон Уали энд Санз”, 1995 г., 464с.
23. Галанова В.А., Басова А.И. Рынок ценных бумаг.- Москва: Финансы и Статистика.- 1998.- 352 с.
24. Mобиус M. Руководство для инвестора по развивающимся рынкам. –1995, 123 – 126p.
25. Семенова Е.В. Операции с ценными бумагами. – “Перспектива”, Москва, – 1997.
26. Фондовый портфель / Отв. ред. Рубин Ю.Б., Солдаткин В.И. – Москва: “Соминтек”, 1992

Įdarbinimo tarnybų veiklos principai

1. Įdarbinimo kaip socialinės paslaugos vystymasis XX a.

Spaudimas iš TDO ankstyvaisiais šio amžiaus dešimtmečiais dėl valstybinių įdarbinimo paslaugų, kurios būtų nemokamos, skatino valstybę veikti, pirmiausiai vietiniame valdžios lygyje, po to nacionaliniame lygyje, padėti darbuotojams ir darbdaviams pasiekti vieni kitus, kad būtų užpildyta laisva darbo vieta. Po Pirmo pasaulinio karo, kai ekonomika buvo labai suardyta, valstybės ieškojo kaip palengvinti išaugusio nedarbo padarinius, kurie sukėlė ir sunkimo skurdo problemą. Valstybės taikė „tris rekomenduojamas priemones“, būtent darbuotojų įdarbinimą, nedarbo draudimą ir nenumatytą pagalbą [22].
Po Antro pasaulinio karo ir ligi pat vėlyvojo septyniasdešimtmečio, vyko ekonominė plėtra ir augimas darbo rinkoje, tačiau skurdas visiškai neišnyko. Ekonominis progresas nesudarė visiškų galimybių lygybei, kaip buvo tikėtasi. Aštuoniasdešimtųjų pradžioje iškilęs poreikis ekonomiką integruoti į tarptautinę, sąlygojo naujas skurdo rūšis, išryškėjusios naujos populiacijos grupės sukėlė pastebimą pablogėjimą darbo rinkoje ir ilgalaikio nedarbo augimą. Iškilusios naujos problemos, tokios kaip jaunimo nedarbas ar nenumatytas perteklius žemos kvalifikacijos asmenų, privertė valstybes galvoti kaip susitvarkyti su naujomis problemomis, kurios sąlygojo socialinės atskirties vystymosi formas.
Į nedarbą buvo žiūrėta, kaip į laikiną reiškinį – konflikto tarp darbuotojų ir darbdavių rezultatą, manyta, kad situacija gali būti greitai išspręsta nukreipiant darbuotojus į kitą darbo vietą. Strategija prieš nedarbą buvo paprasta ir egzistavo du pasirinkimai: laisvas darbo pasirinkimas ir tam tikras darbo paskirstymas, jei darbuotojas per ilgai nedirba.
Bet išaugęs atotrūkis tarp darbo paklausos ir pasiūlos paskatino šalis imtis daugiau struktūruotų ir koordinuotų priemonių. Socialiniai partneriai siekė vis didesnės įtakos priimant sprendimus. Valstybės veikimas kartu su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiomis organizacijomis, parodė teigiamą įtaką – tai suteikė didesnį „patikimumą“ užimtumo politikai.
Palaipsniui valstybė prisiėmė galią daryti sprendimus, imtis užimtumo organizavimo – padaryti jį valstybės pareigos dalimi, priemonių prieš nedarbą biudžetas tapo neatskiriama nacionalinio biudžeto dalis.
Tačiau vėliau išryškėjo, kad valstybė negali ilgiau garantuoti, kad sprendimai bus veiksmingi ir kad paslaugos, kurios reikalauja ilgalaikio organizavimo, galės toliau išlikti efektyvios, tuo tarpu vartotojai ir partneriai tikėjosi betarpiškų rezultatų.
Todėl valstybė ar užimtumo ministerija, remiantis kontrolės vykdymu, išlaikė strateginį vaidmenį nustatant bendras politikos gaires, tačiau pasidalino atsakomybe su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiais organais. Jos pagrindinis uždavinys – įvertinti rezultatus ir kontroliuoti taisyklių laikymąsi.
Valstybinės įdarbinimo tarnybos vis labiau tapo nepriklausomais paslaugų teikėjais, išplėtusiais savo pradinį tarpininkų vaidmenį iki veikėjų darbo rinkoje, atsakant į naujas darbo rinkos sąlygas.
Praėjusį dešimtmetį buvo susiduriama su išaugusiu nedarbu ir sunkumais ieškant veiksmingų ir ilgalaikių būdų sutramdyti didėjančią „neužimtumo“ grėsmę, valstybės suvokė poreikį efektyviai veikti. Susidūrus su disbalansu darbo rinkoje, siekiant planuoto pasikeitimo, buvo nuspręsta deleguoti kai kurias užduotis išoriniams šaltiniams, apsibrėžiant savo vaidmenį – kontroliuoti bei įvertinti veiklos rezultatus. Modernizavus įdarbinimo paslaugas susidarė nauji ryšiai su išorės partneriais. Siekiama tobulinti ir gerinti paslaugas, tinkamas tam tikroms darbo ieškančiųjų grupėms ir kurti veiklų ir gyvybiškai svarbų profesionalių tarnybų tinklą.
Valstybinės įdarbinimo tarnybos nebedalyvauja veikloje, kur turėjo labai mažą prigimtinę kompetenciją (pvz.: bedarbių mokymas), tokiu būdu naudojamasi valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis ir paslaugos teikiamos partnerystės susitarimais ar įgaliojimų delegavimo sutartimis.
Ši nauja praktika sąlygojo – tikslų redagavimą, detalizavimą, organizacijų atrankos, sąlygų aptarimo, formalių susitarimų, paskesnių priemonių bei įvertinimo klausimų nustatymą [22].
Apibendrinant, galima teigti, kad įdarbinimo kaip socialinės paslaugos vystymąsi sąlygojo valstybės pastangos spręsti išaugusio skurdo problemą, kurią sąlygojo ekonominis nuosmukis.
Visą įdarbinimo paslaugų vystymąsi galima suskirstyti į tokius etapus:
 Valstybė imasi priemonių nedarbo problemai spręsti prisiimdama atsakomybę už užimtumo politiką, kuri tampa bendra nacionalinės programos dalimi;
 Nepajėgdama susidoroti su sunkumais, valstybė dalinasi atsakomybe su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiais organais, suteikdama socialiniams partneriams tam tikrą įtaką, bei autonomijos teises valstybinėms įdarbinimo tarnyboms, tačiau išlaikydama strateginį vaidmenį užimtumo politikos formavime ir vertinime;
 Deleguojamos tam tikros valstybinių įdarbinimo tarnybų užduotys išorės šaltiniams (valstybinėms ar privačioms organizacijoms) pasirašant partnerystės susitarimus, siekiant tobulinti ir gerinti teikiamas paslaugas nedarbo problemoms spęsti.

1.2 Tarptautinių dokumentų analizė

Valstybinių ir privačių įdarbinimo tarnybų veiklą, pagrinde reglamentuoja dvi TDO Konvencijos ir Rekomendacijos: Konvencija Nr.88 ir Rekomendacija Nr.83 „Dėl įdarbinimo tarnybų organizavimo“, priimta 1948m. bei Konvencija Nr.181 ir Rekomendacija Nr.188 „Dėl privačių įdarbinimo tarnybų“, priimta 1997m. Konvenciją Nr.88 kartu su Rekomendacija Nr.83 ratifikavo ir Lietuva 1994m.
Kiekviena TDO narė, kuriai galioja Konvencija Nr.88, remia arba garantuoja paramą nemokamai valstybinei įdarbinimo tarnybai.
Remiantis 88-ąja Konvencija, įdarbinimo tarnybą sudaro nacionalinė įdarbinimo biurų sistema, kuriai vadovauja nacionalinė valdžios institucija. Sistemą sudaro vietiniai ir, kur tinkama, teritoriniai biurai, gana gausūs, kad aptarnautų kiekvieną šalies geografinę sritį bei patogiai išdėstyti ir darbdaviams, ir darbuotojams.
Konvencijoje Nr.88 apibrėžiama, kad įdarbinimo tarnyba organizuojama taip, kad garantuotų efektyvų priėmimą į darbą ir paskirstymą, tam tikslui:
1. padeda darbuotojams rasti tinkamą darbą, o darbdaviams – tinkamą darbuotoją, ir, vadovaudamasi nacionalinėmis taisyklėmis:
1.1. registruoja kandidatus įsidarbinti, užrašo jų profesinę kvalifikaciją, patyrimą ir pageidavimus, juos apklausia, jeigu reikia, įvertina jų fizinius ir profesinius sugebėjimus, padeda jiems, jeigu reikia, profesiniu orientavimu, profesijos apmokymu arba permokymu;
1.2. gauna iš darbdavių tikslią informaciją apie laisvas darbo vietas kartu su pretenduojantiems darbuotojams keliamais reikalavimais;
1.3. nukreipia įdarbinti kandidatus, turinčius tinkamų fizinių ir profesinių sugebėjimų;
1.4. nukreipia kandidatus ir laisvas darbo vietas iš vieno įdarbinimo biuro į kitą;
2. imasi atitinkamų priemonių, kad palengvintų profesinį bei geografinį mobilumą.
3. renka ir analizuoja prieinamiausią informaciją apie situaciją darbo rinkoje ir galimus jos pasikeitimus visoje šalyje ir skirtingose gamybos šakose, profesijose bei vietovėse ir pateikia šią informaciją valstybinėms valdžios institucijoms, suinteresuotų darbdavių ir darbuotojų organizacijoms bei visuomenei;
4. bendradarbiauja tvarkant draudimą ir pagalbą nedarbo atvejais bei kitas pagalbos bedarbiams priemones;
5. kad būtų palanki įdarbinimo situacija, padeda, jei būtina, kitoms valstybinėms ir privačioms institucijoms, kurios numato socialinę ir ekonominę plėtotę [23].
Konvencijoje Nr.88 nurodoma adekvačiai atsižvelgti į ypatingų kategorijų kandidatų, tokių kaip invalidai, darbo poreikį, taip pat turi būti numatomos ir plėtojamos specialios priemonės jaunimui.
Įdarbinimo tarnyba turi imtis visų įmanomų priemonių skatinti darbdavius ir darbuotojus savanoriškai naudotis visomis įdarbinimo tarnybų teikiamomis galimybėmis.
Kompetentinga valdžios institucija turėtų imtis būtinų priemonių išsaugoti efektyvų bendradarbiavimą tarp visų įdarbinimo tarnybų ir privačių ne pelno siekiančių įdarbinimo agentūrų. Rekomendacijoje Nr.83 detaliau nurodomi darbo rinkos informacijos rinkimo tikslai, bei jos apdorojimo sąlygos, darbo jėgos biudžeto sudarymo ypatumai, darbo jėgos teritorinį judėjimą lengvinančios priemonės. Taip pat pabrėžiama Tarptautinio bendradarbiavimo tarp įdarbinimo tarnybų reikšmė ir nauda, keičiantis informacija ir patirtimi, bei darbo jėgos judėjimo ypatumai[17].
181-osios Konvencijos tikslas – leisti veikti privačioms įdarbinimo agentūroms ir ginti jų paslaugomis besinaudojančius darbuotojus tiek, kiek tai numatyta konvencijos nuostatose. Konvencija priimta atsižvelgiant į darbo rinkų lankstumo svarbą, pripažįstant, jog privačios įdarbinimo agentūros gali suvaidinti didelį vaidmenį gerai veikiančioje darbo rinkoje ir atsižvelgiant į tai, kad reikia ginti darbuotojus nuo išnaudojimo, garantuoti jiems teisę jungtis į susivienijimus ir propaguoti kolektyvines derybas bei socialinį dialogą, kaip reikalingus gerai funkcionuojančios pramoninių ryšių sistemos komponentus.
Konvencija Nr.181 taikoma visoms privačioms įdarbinimo agentūroms, visoms darbuotojų kategorijoms ir visoms ekonominės veiklos šakoms (išskyrus jūrininkus)[18].
Pabrėžiama, kad valstybės privalo nustatyti privačių įdarbinimo agentūrų darbą reguliuojančias sąlygas, susijusias su licencijavimo ar sertifikavimo sistema, išskyrus atvejus, kai jas reguliuoja ar sąlygoja atitinkami tos šalies įstatymai ir praktika.
Kompetentinga institucija privalo garantuoti, kad su privačių įdarbinimo agentūrų veikla susijusiems skundams, įtariamam išnaudojimui ir apgavystėms tirti būtų sukurtas deramas mechanizmas ir procedūros.
Konvencijoje Nr.181 nurodoma, kad privačios įdarbinimo agentūros neturi tiesiogiai ar netiesiogiai reikalauti, kad darbuotojai sumokėtų visas ar dalį išlaidų.
Be to, valstybė turi skatinti valstybinių įdarbinimo tarnybų ir privačių įdarbinimo agentūrų bendradarbiavimą.
Privačios įdarbinimo agentūros privalo kompetentingos institucijos nustatytais laiko tarpais teikti informaciją:
 kad, laikantis tos šalies sąlygų ir praktikos, kompetentinga institucija žinotų, kokia privačių įdarbinimo agentūrų struktūra ir ką jos veikia,
 kad būtų galima turėti statistinių duomenų..
Darbo inspekcijos tarnybos arba kitos kompetentingos institucijos privalo garantuoti konvencijos nuostatų įgyvendinimo priežiūrą [18].
Rekomendacijoje Nr.188 nurodoma, kad kur įmanoma, su privačių įdarbinimo agentūrų veikla susiję šalių įstatymai ir taisyklės turi būti papildytos techniniais standartais, orientyrais, etikos kodeksais, savireguliacijos mechanizmais ar kitomis tos šalies praktiką atitinkančiomis priemonėmis. Taip pat pabrėžiama, kad TDO narės turėtų, kiek tinkama ir įmanoma, keistis informacija ir patirtimi, iš kurios būtų matyti, kiek privačios įdarbinimo agentūros prisideda prie darbo rinkos funkcionavimo.
Rekomendacijoje Nr.188 smulkiau nurodomi darbuotojų apsaugą sąlygojantys principai:
 privačių įdarbinimo agentūrų įdarbinti darbuotojai turėtų, jei tinka, sudaryti raštišką įdarbinimo kontraktą, kuriame būtų nurodyti įdarbinimo terminai ir sąlygos;
 turėtų būti draudžiama ar kokiais kitokiais būdais neleidžiama privačių įdarbinimo tarnybų veikla, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai būtų matyti galimas darbuotojų diskriminavimas dėl jų rasės, spalvos, lyties, amžiaus, religijos, politinių pažiūrų, pilietybės ir kt.;
 nurodoma užtikrinti tinkamą darbuotojų asmeninių duomenų apdorojimą.
Be to, pabrėžiama ryšių tarp valstybinės įdarbinimo tarnybos ir privačių įdarbinimo agentūrų palaikymo svarba su darbo rinkos organizavimu susijusios valstybinės politikos įgyvendinimo srityje ir akcentuojamos bendradarbiavimą skatinančios priemonės [17].

1.3 Lietuvos darbo biržos veikla

Lietuvoje valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina LDB (Respublikinė ir 46 teritorinės), įsteigta 1991 kovo 1d.
Pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 6 straipsnį, valstybės teikiamos užimtumo garantijos [25]:
• nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos bei informaciją apie laisvas darbo vietas;
• nemokamos darbo biržos paslaugos įsidarbinant;
• nemokamas profesinis mokymą nedarbo atveju;
• galimybė dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus;
• bedarbio pašalpa.
Teritorinės darbo biržos, kaip įteisinta Bedarbių rėmimo įstatymo 22 straipsnyje, nuolat analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius, registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius, ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įdarbinti ir įsidarbinti. Taip pat jos tarpininkauja asmenims įsidarbinant, dalyvauja organizuojant bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą, tarpininkauja įsidarbinant užsienyje, dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas, kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus, skiria ir moka bedarbio pašalpas.
Pagrindinis Lietuvos darbo biržos veiklos principas – valdymas pagal tikslus. Tikslų įgyvendinimui, diferencijuotai nuo situacijos teritorijos darbo rinkoje, buvo nustatytos užduotys ir užduočių pasiekimo įvertinimo rodikliai.
Atsižvelgdama į prognozuojamas permainas darbo rinkoje, mažinančias nedarbo lygį, įvertindama Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą bei Europos Bendrijos Komisijos pasiūlymus užimtumo politikos kryptimis, Lietuvos darbo birža, užtikrindama veiklos tęstinumą, 2002 – aisiais metai numato pagrindiniais savo veiklos tikslais ir uždaviniais: darbo kokybės gerinimą ir ilgalaikio nedarbo prevenciją bei ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimą [2, 2].
Lietuvos darbo birža įgyvendina valstybės užimtumo garantijas, teikdama tokias paslaugas:
 Tarpininkavimas įdarbinant. Teritorinės darbo biržos registruoja bedarbius ir laisvas darbo vietas, suteikia informaciją norintiems įdarbinti ar įsidarbinti. Vienas iš pagrindinių LDB sąveikos su darbdaviais uždavinių – padėti parinkti ar parengti reikiamos kvalifikacijos asmenis laisvoms darbo vietoms užimti. Asmenims ieškantiems darbo teikiamos konsultacijos, patarimai. Tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje – išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina Lietuvos darbo birža. Lietuvos darbo birža pagal tarpvyriausybinius susitarimus tarpininkauja stažuotėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Švedijos Karalystėje, įdarbinimui Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Taip pat užmegzti kontaktai su statybinių organizacijų darbdaviais Norvegijoje, maisto pramonės – Airijoje, įdarbinimo tarpininkavimo agentūromis Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Suomijoje [1, 10].
 Aktyvios darbo rinkos politikos programos:
1. profesinio mokymo programa. Jos tikslas – sudaryti galimybes ieškantiems darbo asmenims įgyti profesiją, pakelti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti pagal poreikį darbo rinkoje prisitaikant prie nuolat kintančių darbo rinkos reikalavimų.
2. nedarbo prevencijos programa siekiama padėti dirbantiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo, išlikti darbo vietose, toje pačioje arba kitoje įmonėje, suteikiant aukštesnę arba naują kvalifikaciją nei turima bei kitomis užimtumą skatinančiomis priemonėmis švelninti nedarbo pasekmes.
3. grupinės darbo paieškos (kitaip – darbo klubų programa). Tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, skatinti savarankišką darbo paiešką. Programa realizuojama šiomis kryptimis: jaunimo be profesinio pasirengimo motyvavimas ir orientavimas paklausios darbo rinkoje profesijos įsigijimui; kaimo gyventojų orientavimas darbo vietos sau kūrimui, kaip alternatyvos nedarbui; ilgalaikių bedarbių socialinė ir psichologinė reabilitacija.
4. užimtumo rėmimo programa – tai aktyvus bedarbių rėmimas, rengiant tikslines darbo rinkos politikos programas, kurios padeda įgyvendinti labiausiai pažeidžiamų bedarbių grupių integravimą į darbo rinką [4, 12]:
4.1 naujų darbo vietų steigimo programa. Siekiama padėti integruotis į darbo rinką labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, turintiems papildomas užimtumo garantijas, tokiems kaip asmenys su negalia, asmenys iki 25 metų, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, ilgalaikiai bedarbiai, priešpensijinio amžiaus asmenys, motina ar tėvas auginantys vaiką iki 8 metų bei asmenys grįžę iš laisvės atėmimo vietų [25].
4.2 viešųjų darbų programa. Jos tikslas – kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais organizuoti visuomeniškai naudingus darbus, laikinai įdarbinti bedarbius, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas, padėti jiems užsidirbti lėšų pragyvenimui ir sušvelninti socialinę įtampą. Viešieji darbai organizuojami įmonėse, organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir pavaldumo.
4.3 Užimtumo fondo remiamų darbų programa siekiama padėti bedarbiams įgyti darbinius įgūdžius, nustatyti žinių trūkumą, juos tobulinti darbo vietoje, įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Tai galimybė bedarbiui įsitvirtinti nuolatiniam darbui, o darbdaviui per trumpą laiką nenaudojant savo lėšų išsirinkti tinkamą darbuotoją [8, 14].
4.4 savo verslo organizavimo programa. Tikslas – skatinti verslumą tarp bedarbių kurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems, teikti organizacinę – finansinę pagalbą asmenims, siekiantiems savo užimtumo. Verslo aplinkos žemėlapis, kuriame vaizdžiai parodytos teritorijoje jau teikiamos ir trūkstamos paslaugos, padeda klientams apsispręsti, kokį verslą naudinga pradėti, pateikiama naudinga informacija apie mokesčių lengvatas, taikomas pradedantiems verslininkams.
 Pasyvi darbo rinkos politikos priemonė – bedarbio pašalpa, kurios dydis priklauso nuo turėto valstybinio socialinio draudimo stažo. Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet neilgiau kaip 6 mėnesiui per 12 mėnesių laikotarpį [25].
 Atviro informavimo ir konsultavimo paslaugos – operatyvus darbdavių ir bedarbių informavimas apie juos dominančią informaciją darbo rinkoje, pasikeitimus, tendencijas, prognozes, siekiant veiksmingesnio darbo rinkos pasiūlos ir paklausos subalansavimo ir skaidraus darbo rinkos funkcionavimo. Tokias paslaugas teikia Darbo, Informacijos ir konsultacijų ir Jaunimo darbo centrai, jų klientai gali pasinaudoti centrų teikiamomis informavimo, konsultavimo bei atviro įdarbinimo paslaugomis, orientuotomis į klientų poreikius [9, 28]. Įdiegtas ir sėkmingai vystomas atviro informavimo tinklas: savarankiškos informacijos paieškos sistema (SIP) ir integruota su profesiniam informavimui skirta sistema (PIC), tai naujas žingsnis didinant informacijos prieinamumą, išplėtojimą bei objektyvumą ir nauja kokybė aptarnaujant ieškančius darbuotojų ar darbo asmenis.
Lietuvos darbo biržos bendradarbiavimo veikla plėtojama:
• nacionaliniame lygyje bendradarbiavimas vystomas su socialiniais partneriais, siekiant didinti socialinių partnerių vaidmenį darbo rinkoje. Lietuvos darbo biržos partneriai: apskričių administracijos, savivaldybės bei jų asociacija, kaimo gyventojus atstovaujančios organizacijos, jaunimo bei studentų organizacijos, neįgaliuosius atstovaujančios organizacijos, smulkaus verslo plėtra užsiimančios organizacijos, JAV Taikos korpusas, Lietuvos gyventojų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų respublikinės tarnybos, buvusių kalinių socialinėmis problemomis užsiimančios organizacijos [10, 29]. Pasirašomos bendradarbiavimo sutartys su privačiomis įdarbinimo tarnybomis, tarpininkaujančiomis įdarbinant užsienyje.
• tarptautiniame lygmenyje Lietuvos darbo birža bendradarbiauja su Lenkijos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities, Ukrainos, Baltarusijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, JAV užimtumo tarnybomis. Lietuvos darbo birža nuo 1991m. yra Pasaulinės valstybinių įdarbinimo tarnybų asociacijos (WAPES) narė. 1999m. Lietuvos darbo biržos darbuotojai tapo Tarptautinės užimtumo tarnybų personalo asociacijos (IAPES) nariais. Dalyvavimas šių asociacijų veikloje – tai galimybė keistis darbo patirtimi, tobulinti darbo biržos veiklą [4, 18].
Personalo formavimo veikla grindžiama vieninga sistema: tarnautojų parinkimas konkurso tvarka, individualių adaptacinės ir personalo kvalifikacijos mokymo programų sudarymas, profesinis darbuotojų vertinimas ir darbuotojų rezervo formavimas. LDB personalo mokymas vykdomas pagal kasmet parengiamą personalo formavimo ir mokymo programą, kuriose pagrindiniai tikslai: naujai priimtų darbuotojų adaptacija ir mokymas pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas bei jų kvalifikacijos tobulinimas [4, 17].
Darbo organizavimo veiklą siekiama tobulinti, kad užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę – organizuojant darbą teritorinėse darbo biržose ypač didelis dėmesys skiriamas klientų aptarnavimo tobulinimui, teikiant informavimo, konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas. Siekiant darbo biržų paslaugas priartinti prie klientų gyvenamosios vietos, toliau vykdoma klientų aptarnavimo punktų plėtra ir pagrindinių paslaugų klientams diegimas bei tobulinimas. Pagal bedarbio pasirengimą darbo rinkai, pas tarpininkus nukreipiami asmenys, kuriems įsidarbinti reikalingos tarpininkavimo paslaugos, o pas konsultantus – kuriems reikia padėti pasiruošti darbo rinkai, kad jie padidintų ar įgytų lygias konkurencines galimybes darbo rinkoje. Daug dėmesio skiriama, kad darbo biržos teikiamos paslaugos atitiktų Europos Sąjungos standartus [4, 17].
Ryšių su visuomenę vystomos veiklos tikslas – informuoti apie institucijos veiklą, jos vykdomas funkcijas ir teikiamas paslaugas klientams, formuoti teigiamą įvaizdį ir didinti darbo rinkos skaidrumą. LDB, įgyvendindama visuomenės informavimo ir ryšių su žiniasklaida strategiją, nuolat ir sistemingai bendrauja su masinės informacijos priemonėmis, teikdama išsamią informaciją.

1.4 Privačių įdarbinimo tarnybų veikla Lietuvoje

Jau nuo 1993 pradėjo steigtis ir neoficialios įdarbinimo tarnybos didžiosiose Lietuvos miestuose, pradėjo formuotis “darbininkų mugės”, šalia darbo biržos, kur burdavosi žmonės, ieškantys darbo ar darbuotojų. Tai buvo privačių įdarbinimo tarnybų kūrimosi užuomazga.
Privačias įdarbinimo tarnybas, veikiančias Lietuvoje galima suskirstyti į grupes pagal įdarbinimo pobūdį:
 tarpininkaujančios dėl įdarbinimo Lietuvoje;
 tarpininkaujančios įdarbinimui užsienio šalyse;
 tarpininkaujančios dėl įdarbinimo Lietuvoje ir užsienio šalyse.
Įdarbinimo tarnybų veiklą, priklausomai nuo teikiamų paslaugų pobūdžio – Lietuvoje ar užsienio šalyse, reglamentuoja skirtinga teisinė bazė. Privačių įdarbinimo tarnybų, teikiančių tarpininkavimo įdarbinant Lietuvoje paslaugas, veikla – nelicencijuojama, ji sąlygojama tik LR įmonių įstatymo, kuris nustato subjektus, turinčius teisę savo firmos vardu užsiimti nuolatine komercine-ūkine veikla Lietuvoje. [27].
Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis 2001m. Lietuvos įmonių registre buvo 85 įmonės (2000m.- 53, 1999m. – 37), kurios savo veiklą apibūdina kaip „naujo personalo atranka ir tarnybos parūpinimas. Didžiausia jų dalis susitelkusi didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, keletas Šiauliuose ir Panevėžyje. Detalesnė informacija apie privačių įdarbinimo tarnybų, tarpininkaujančių įdarbinant Lietuvoje, veiklą nežinoma.
Taip pat privačias įdarbinimo tarnybas, veikiančias Lietuvoje sąlyginai galima suskirstyti pagal įsipareigojimo objektą:
 Įsipareigojančios darbdaviui, su juo pasirašoma sutartis dėl paslaugų teikimo, šiuo atveju darbdavys ir moka už paslaugą;
 Įsipareigojančios ieškančiam darbo asmeniui, sutartis pasirašoma tarp tarnybos ir ieškančiojo darbo, kuris paprastai ir moka už paslaugą.
Tuo tarpu organizacijos, norinčios tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje, besivadovaujančios LR bedarbių rėmino įstatymo 4 straipsniu, privalo įsigyti licencijas, kurias išduoda LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Licencijos išduodamos privačioms įdarbinimo tarnyboms, kurių steigimo dokumentuose ar įstatuose pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, patvirtintą Statistikos departamento prie LR Vyriausybės, yra nurodyta veikla 74.50 “Naujo personalo atranka ir tarnybos parūpinimas”[26].
Licencijų tarpininkauti asmenų įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarka, patvirtinta 2001m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr.149, reglamentuoja licencijų išdavimą, atsisakymą jas išduoti, licencijų galiojimo sustabdymą bei galiojimo panaikinimą, jų registravimą, licencijos formos rekvizitų nustatymą, taip pat licencijuojamos veiklos sąlygas.
Tarpininkavimas dėl asmenų įdarbinimo užsienyje – tai mokamos arba nemokamos paslaugos (informacija apie laisvas darbo vietas, galimybę įsidarbinti, profesinis konsultavimas, orientavimas bei kitos su įdarbinimu susijusios paslaugos) asmenims, norintiems susirasti atitinkantį jų poreikius darbą užsienio šalyse.
Organizacijos, norinčios tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje, pasirašo bendradarbiavimo sutartis tiesiogiai su įdarbinančios šalies įdarbinimo tarpininkavimo agentūra arba įdarbinančios šalies darbdaviu, kuriose numatyta tarpininkavimo dėl įdarbinimo procedūra bei abiejų susitariančių šalių įsipareigojimai.
Privačios įdarbinimo tarnybos, turinčios licenciją tarpininkauti dėl įdarbinimo užsienyje, sudaro su ieškančiais darbo asmenimis paslaugų sutartis, kuriose nurodoma: licencijos savininko teikiamos paslaugos, įsipareigojimai, paslaugų apmokėjimo tvarka bei ieškančiojo darbo asmens įsipareigojimai. Licencija tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje išduodama vieneriems metams, nauja licencija išduodama bendra tvarka [26].
Licencijos savininkas įpareigojamas garantuoti klientų asmens duomenų teisinę apsaugą bei teikti informaciją apie vykdomą įdarbinimo tarpininkavimo veiklą Lietuvos darbo biržai.
Iki 2002m. kovo 14 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra išdavusi 39 licencijas įmonėms, tarpininkaujančioms įdarbinant užsienyje. Dauguma jų susitelkę didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje -18, Kaune ir Klaipėdoje – po 9, Šiauliuose ir Panevėžyje – po 1 įmonę. Licencijos išduotos tarpininkauti įdarbinant Airijoje, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, Kipre, JAV, Portugalijoje, VFR, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Prancūzijoje ir Kanadoje [24].

1.5 Lietuvos darbo biržos veiklos rezultatai

Šiame skyriuje pagrindinis dėmesys bus skiriamas Vilniaus darbo biržos veiklos rezultatų analizei, nes atliktas privačių įdarbinimo tarnybų veiklos tyrimas apsiribojo Vilniaus rajone veikiančiomis įstaigomis, todėl, kad duomenis galima būtų palyginti, aptariami Vilniaus darbo biržos rodikliai.
Per 2001 m. į Vilniaus darbo biržą kreipėsi 48851 ieškantis darbo asmuo, t.y. 0,67 proc. mažiau, negu 2000 m.(49181)
Per 2001 metus Vilniaus darbo biržoje registravosi 12799 darbo ieškantys papildomas užimtumo garantijas turintys asmenys (toliau PUG), kurie sudarė 26,1 proc. visų per metus užsiregistravusių bedarbių, iš jų daugiausia moterų, turinčių vaikų iki 14m. – 63,9 proc. visų bedarbių užregistruotų per metus, turinčių PUG, 18,8 proc. – priešpensinio amžiaus bedarbių, asmenų, jaunesnių kaip 18 m., užregistruota 3,6 proc., grįžusių iš įkalinimo vietų – 5,8 proc. Asmenų su negalia užregistruota – 7,9 proc.
Per 2001 m. Vilniaus darbo biržos specialistai įdarbino 18167 bedarbių, t.y. 40,8 proc. daugiau nei per 2000 m. – (12901)
Per 2001m. Vilniaus darbo biržoje buvo pateikta 70 prašymų dėl stažuočių ir įdarbinimo užsienyje, tačiau iš jų buvo patenkinta 52 (2000m. pateikta 43, iš jų patenkinta 18), stažuotės vyko Vokietijoje, Airijoje [10, 94].
Įdarbintųjų tarpe buvo 41,3 proc. moterų ir 58,7 proc. vyrų. Per 2001m. papildomas užimtumo garantijas turinčių asmenų Vilniaus darbo biržoje įdarbinta 4518. Daugiausiai įdarbinta asmenų su profesiniu išsilavinimu – 64,0 proc., mažiausiai – 9,4 proc. nekvalifikuotų asmenų:

1 lentelė. Įdarbintų bedarbių pasiskirstymas pagal išsilavinimą 2001 m.

 

Išsilavinimas

                     Įdarbinta bedarbių

         Skaičius

     Proc.

Aukštasis

          2453

     13,5

Aukštesnysis

          2381

     13,1

Profesinis

         11627

      64,0

Nekvalifikuoti

         1706

      9,4

          Iš viso

         18167

     100

Per 2001 m. į aktyvias darbo rinkos programas įtraukta 14266 užsiregistravusių asmenų, iš jų PUG – 3937. 2001 metais į darbo rinkos profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programas įtraukti 22,7 proc. ( 2899 asmenys) visų nusiųstų į darbo rinkos politikos programas [10, 30]. Daugiausiai bedarbių (49,9 proc. visų mokiusiųjų) buvo nusiųstą į pirminio profesinio mokymo programą.

Per 2001m. įmonės numatė atleisti 1535 darbuotojus, iš jų per 2001 m. Vilniaus darbo biržoje užsiregistravo 315 asmenų, t.y. 20,5 proc. nuo numatomų atleisti. Pagal su įmonėmis parengtų 18 tikslinių nedarbo prevencinių programų, 61 asmuo buvo įdarbintas, 65 – dalyvavo prevencinio mokymo programoje. Per 2001 m. buvo organizuoti 35 informaciniai susitikimai su įmonių vadovais bei atleidžiamais darbuotojais.
2001 m. Vilniaus darbo biržoje grupinės darbo paieškos klubų užsiėmimuose dalyvavo 6834 ieškantys darbo asmenys. Darbo klubų užsiėmimuose buvo suorganizuota 421 tikslinė grupė, daugiausiai jų – 148 jaunimui ir 87- nepaklausią profesiją turintiems asmenims. 38 proc. darbo klubų dalyvių įsidarbino, 31 proc. nusprendė mokytis, 8 proc. ėmėsi savo verslo.
Vilniaus darbo birža 2001 m. finansiškai parėmė įstaigas ir įmones, įsteigusias 207 naujas darbo vietas labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, siekiant padėti jiems integruotis į darbo rinką.

2001 m. į Užimtumo fondo remiamų darbų programą buvo nukreipti 379 asmenys, iš jų daugiausia asmenys, jaunesni nei 25 m.(206). Pasibaigus remiamų darbų sutarčių terminui pastoviam darbui įdarbinta 60,4 proc. asmenų.

Per 2001 metus viešųjų darbų programoje dalyvavo 3445 asmenys (iš jų 455 moksleiviai ir studentai), iš jų pastoviam darbui įsidarbino 269 asmenys (t.y. apie 9 proc.), 2082 asmenys įgijo teisę į socialinę pašalpą (t.y. 69,6 proc.). Daugiausia viešųjų darbų programoje dalyvavo moterų, auginančių vaiką iki 14m. ir taip pat ilgalaikių bedarbių – po 39 proc. visų registruotų. Pagal viešųjų darbų pobūdį, daugiausiai dalyvavo istorijos, kultūros, architektūrinių paminklų aplinkos tvarkyme – 44 proc. visų dalyvavusių, mažiausiai 4 proc. statybos darbuose.
2001 m. buvo suteiktos septynios 3500 Lt. beprocentinės paskolos savo verslo organizavimui ir kartu sukurtos 7 naujos darbo vietos, 344 bedarbiai dalyvavo savo verslo organizavimo pagrindų kursuose, 1482 bedarbiai išsipirko lengvatinius patentus ir garantavo sau pragyvenimo šaltinį (2000 m. – 1260).
Vilniaus darbo biržoje 2001 metais veikė ir buvo toliau plėtojama atviro informavimo teikimo sistema. Jos sudėtyje dirba šeši informaciniai padaliniai: Savarankiškos darbo paieškos centras, du Informacijos ir konsultacijų centrai, Darbo centras, Profesinio informavimo centras ir Jaunimo darbo centras. Dauguma jų lankytojų – darbo biržoje registruoti bedarbiai. Iš viso atviro informavimo paslaugų teikimo sistemoje per 2001 metus buvo aptarnauti 214724 lankytojai, šie skaičiai rodo atviro informavimo sistemos didelį prieinamumą bei išplėtojimą.
Nuo 2001m. pradėjo veikti programa “Talentų bankas”, kurio duomenų bazėje per 2001 m. sukaupta 913 dalyvių, didžiausią jų dalį 465 (50,9 proc.) sudaro aukštųjų mokyklų absolventai, taip pat paruoštas Vilniaus darbo biržos internetinis puslapis. 2002 metais numatoma toliau vykdyti kompiuterinės technikos atnaujinimą: įsigyti 30 kompiuterių ir 10 spausdintuvų.
2001 m. Vilniaus darbo biržoje paskirta 12147 bedarbio pašalpų.
Per 2001 m. 5 bendradarbiavimo susitarimai pasirašyti su: Vilniaus pedagoginio universiteto studentų atstovybe, Lietuvos teisės universiteto studentų atstovybe, Vilniaus universiteto studentų atstovybe, VGTU integracijos ir karjeros direkcija, Vilniaus verslo inkubatoriumi.
Vilniaus darbo birža bendradarbiauja su užsienio šalimis: Latvijos Respublikos Valstybinės užimtumo tarnybos Rygos centru, Lenkijos Respublikos Olštyno vaivadijos darbo tarnyba, Lenkijos Valstybinės Geležinkelių tarnautojų perkvalifikavimo ir įdarbinimo agentūra [10, 69] . Bendradarbiavimas su užsienio šalimis padėjo tobulinti atviro informavimo ir tiesioginio aptarnavimo metodus, informacinės sistemos integravimą į EURES, konsultantų mokymą (Švedijos patirtis), derinti darbo rinkos ir aplinkosaugos politiką, organizuojant viešuosius darbus (Danijos patirtis) bei diegti teikiamų paslaugų kokybės vertinimo metodiką (Suomijos patirtis).
2001 m. sausio 1 d. Vilniaus darbo biržoje dirbo 181 darbuotojas, iš jų: 121 specialistas tiesiogiai aptarnauja klientus, iš jų 109 kėlė kvalifikaciją. Daugiausia specialistų dirba su aukštuoju išsilavinimu – 122 (75,3 proc.), su aukštesniuoju – 31 (19 proc.) ir su viduriniu – 9 (5,7 proc.) [10, 83].
Klientų aptarnavimo skyriuje dirba 36 konsultantai, 30 tarpininkų ir 17 konsultantų-tarpininkų. Konsultantai per mėnesį vidutiniškai aptarnauja po 450 bedarbių, tarpininkai – 570, konsultantai tarpininkai – po 600.
Kiekvieną mėnesį Vilniaus darbo birža teikė statistinė informaciją Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėms, informacijos agentūroms ELTA ir BNS, miesto laikraščių, radijo ir televizijos stočių redakcijoms, glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos darbo biržos informacinio biuletenio “Darbo biržos naujienos” redakcija. Užimtumo problemomis Vilniaus mieste ir rajone nuolat domėjosi “Lietuvos ryto” priedo “Sostinė”, “Lietuvos žinių” žurnalistai, laikraščiai “Litovskij kurjer”, “Lietuvos aidas”, žurnalas “Veidas”, TV stotis “11 kanalas”.

1.6 Privačių įdarbinimo tarnybų veikla užsienio šalyse

Vakaruose privačios įdarbinimo tarnybos orientuojasi, kaip taisyklė, į tam tikrus darbo rinkos segmentus, į tarnautojus arba į tuos, kurie turi darbą, bet nori jį pakeisti. Daugelyje šalių, ypatingai JAV ir Didžiojoje Britanijoje, paplitę mokamos įdarbinimo paslaugos ir privatus šių paslaugų sektorius labai gerai išplėtotas, o Vengrijoje jau priimtas įstatymas, leidžiantis privačių tarnybų veiklą. Kai kurios šalys – Belgija, Prancūzija, Vokietija ir Norvegija – pakankamai griežtai reguliuoja šią paslaugų sferą, nors taikantis prie Europos Sąjungos socialinės chartijos, reguliavimas pradedamas mažinti. Yra tik keletas šalių – tarp jų Danija, Lenkija ir Ispanija – kur įstatymai visai draudžia privačių tarnybų veiklą [12, 241].
TDO privačias įdarbinimo tarnybas suskirstė į tris stambias grupes, remiantis ryšiais tarp šių tarnybų ir jų klientų, pabrėždama, kad šis suskirstymas negali būti galutinis, nauji poreikiai gali sukurti naujas rūšis, tenkinančias darbo rinkos reikalavimus [21].
 Tarpininkaujančios – jų pagrindinė veikla darbo sutarčių sudarymas tarp darbdavio ir darbuotojo:
1. imančios užmokestį tarnybos – jos veikia, kaip tarpininkas tarp darbų siūlymų ir jų ieškančiųjų, nesudarydamos darbo sutarties ir imdamos už paslaugas vienkartinį mokestį iš darbdavio. Jos specializuojasi pagal tam tikras specialybes, regionus ar ekonomikos sektorius. Prancūzijoje veikia keletas šios rūšies profsąjungų įdarbinimo tarnybų, Didžiojoje Britanijoje tokios tarnybos – vienos iš lyderių darbo rinkoje, jų labai daug, įskaitant keletą didelių kompanijų, turinčių daug filialų [22].
2. tarnybos įdarbinančios užsienyje – specializuojasi atrinkdamos ir verbuodamos šalies darbuotojus įdarbinimui užsienyje. Prancūzijoje veikia „Au pair“ įdarbinanti jaunus asmenis.
3. tarnybos įdarbinančios užsienio šalių asmenis – jos atrenka ir verbuoja užsienio šalių darbuotojus šalies darbdavių poreikiams.
4. vykdančios paiešką ir atranką tarnybos – dar vadinamos „protų medžiotojais“, specializuojasi aukštų ar retų įgūdžių asmenų, vykdomosioms pareigoms paieškai ir atrankai. Už paslaugas moka darbdavys.
5. mokymo ir įdarbinimo organizacijos – tai mokyklos ar perkvalifikavimo įstaigos, kurios siūlo jų studentams ir perkvalifikuojamiems darbo ieškojimo ir įdarbinimo paslaugas. Kai kurioms organizacijoms tai yra būdas pakelti jų mokymo lygį ir atsakyti į darbo rinkoje atsirandančius poreikius. Tuo tarpu kitos įsipareigoja vesti formalų mokymą ir susitarimus sudaro su valstybinėmis įdarbinimo tarnybomis.
 Aprūpinančios įgūdžiais – yra tarsi darbdavys ir rekomenduoja savo darbininką trečiai pusei. Jos tarsi tiltas tarp nedarbo ir pastovaus darbo, suteikdamos darbo ieškantiesiems laipsnišką integraciją į darbo rinką:
1. laikino įdarbinimo tarnybos – apibūdinamos, kaip bet koks fizinis asmuo, kuris teisėtai įgalintas verbuoti darbuotojus, turinčius legalius darbuotojų statusus, ir padaryti juos prieinamus trečiajai šaliai. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje apibrėžiamas maksimalus laikino darbo laikotarpis, o tam tikruose sektoriuose tokia veikla uždrausta, Olandijoje tokių uždraudimų nėra.
2. „skolinančios“ personalą tarnybos – padeda smulkiems verslininkams savo personalo sugebėjimais mainais už tam tikrą vienkartinį mokestį, sutartą ir anksto.
3. darbo mugės – tai yra specialistų papildymo ir konsultantų firmos, jos aprūpina organizacijas asmenimis su papildomais įgūdžiais, teikdamos savo paslaugas įmonėms įvairaus ilgio periodais.
4. profesinės veiklos tvarkymo tarnybos – jos veikia klientų naudai santykiuose su darbdaviais. Tam tikri profesionalai pasiekę meno, mados, fotografijos, sporto srityse kreipiasi į šias tarnybas ir moka už jų profesinės veiklos vadybą.
5. tarpininkų asociacijos – jų svarbiausias tikslas mokyti ir aprūpinti darbuotojus ateityje darbu. Jos siūlo laikiną įdarbinimą, dažnai subsidijuojamos iš visuomeninių fondų. Tai ne pelno siekiančios organizacijos. Prancūzijoje į tokios organizacijos tarybą įtraukti ir valstybinių darbo, įdarbinimo ir ypač mokymo tarnybų atstovai, kartu su vietinės valdžios atstovais bei socialiniais partneriais atstovaujančiais darbdavius ir darbuotojus.
 Tiesioginiai paslaugų tiekėjai – teikia su įdarbinimu susijusiąs paslaugas darbdaviams ar darbuotojams, aprūpinama priemonėmis padedančiomis reaguoti į darbo rinkos pasikeitimus, sutrumpinant laiką, kai darbuotojas keičia darbą, pagerina darbo jėgos judėjimą ir aprūpina mokymu, kuris užpildo spragą tarp turimų įgūdžių ir reikalavimų.
1. numatomų atleisti darbuotojų įdarbinimo tarnybos – už mokestį tarnybos teikia paslaugas, patardamos ir padėdamos, vienam ar daugiau, atleidžiamų iš darbo darbuotojų. Numatomos įvairių rūšių priemonės, įgalinančios darbuotoją rasti darbą naujoje įstaigoje arba pradėti savo verslą. Jos taip pat padeda darbuotojams įvertinti įgūdžius ir pasirinkti mokymo kursus.
2. darbo paieškos konsultacinės firmos – pagrindinis jų darbo įrankis – įgūdžių įvertinimas, jos naudoja išvystytą metodiką ir paruošimo pokalbiui priemones, padedant klientams rasti ar pakeisti darbą.
3. valdančiojo personalo konsultacinės firmos – dalis šių tarnybų dirba kaip konsultantai ir rūpinasi vadovaujančio personalo lygmeniu kompanijose, tvarko profesinės veiklos planus, rūpinasi kvalifikacijos kėlimu ir įgūdžių tobulinimu.
4. tarnybos, kurios tvarko darbo skelbimų erdvę – skelbimų erdvėje publikuoja informaciją apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius asmenis, už nustatytą mokestį. Valstybinės įdarbinimo tarnybos taip pat teikia tokias paslaugas nemokamai, jei siūlomas darbas yra registruotas vietinėje įdarbinimo tarnyboje.
5. tarnybos naudojančios darbo duomenų bazes – informaciją apie laisvas darbo vietas ar ieškančius darbo asmenis patalpina internete ar vietiniame kompiuteriniame tinkle. Dalis tokių tarnybų priima informaciją nemokamai ir paslaugų kaštai padengiami vartotojų prisijungimo mokesčiais.
Atliktas tyrimas Europos Sąjungos šalyse parodė, kad privačios įdarbinimo tarnybos padeda patenkinti permainingus poreikius Europos Sąjungos darbo rinkoje, tuo būdu padeda kurti stipresnę ekonomiką, ir tuo pačiu – stipresnę visuomenę [14]. Apibendrinti privačių įdarbinimo tarnybų, veikiančių Europos Sąjungoje tyrimo rezultatai, pateikiami 2 lentelėje:

PRIVAČIŲ ĮDARBINIMO TARNYBŲ VEIKLOS ASPEKTAI SĄLYGOJANTYS TEIGIAMĄ REIKŠMĘ:

PRIVAČIŲ ĮDARBINIMO TARNYBŲ VEIKLOS ASPEKTAI SĄLYGOJANTYS NEIGIAMĄ REIKŠMĘ:

didina darbuotojų įsidarbinimo galimybes:

1. aprūpina galimybėmis integruotis į darbo rinką tas asmenų grupes, kurios pačios nepajėgia;

2. teikia pagalbą Europos darbo rinkai mažinant frikcinį nedarbo lygį, trumpinant laikotarpį kai asmuo nedirba;

3.  veikia kaip priemonė ilgalaikio įdarbinimo tikslui pasiekti, sudarant sąlygas tarnybos darbuotojams įrodyti jų sugebėjimus būsimiems darbdaviams ir po to būti pasamdytais;

4. tenkina lankstaus darbo poreikį.

mokymo klausimas: tarnybų darbuotojai tam tikrais atvejais gavo mažesnį formalų paruošimą, tačiau privačios įdarbinimo tarnybos vis labiau ir labiau įsitraukią į mokymo iniciatyvą. Be to, tarnybos darbuotojai įgyja eilę įvairiapusiškos darbo patirties, kuri turi įtakos bendros profesinės karjeros vystymuisi.

padeda įmonėms patenkinti jų lankstumo poreikius:

1. padeda įmonėms tvarkytis su gamybos apimties ar darbo jėgos pasikeitimais;

2. vis labiau aprūpina „pridėtine verte“  žmogiškuosius resursus.

tarnautojai kai kuriais atvejais turi mažesnę darbo apsaugą – t.y. neturi vieno darbo su tam tikru darbdaviu ilgą laiko tarpą.

padeda kurti darbo vietas – suskaičiuojama, kad privačios įdarbinimo tarnybos  nuo 1996 m. iki 1998 m. sukūrė apie 11 proc.  visiškai naujų darbo vietų. Privačios įdarbinimo tarnybos įdarbina didelį skaičių tarnautojų, šiuo metu apytiksliai 120 000 tarnautojų visai darbo dienai.

 

privačių įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimas su valstybinėmis įdarbinimo tarnybomis sąlygojo nedarbo lygio mažėjimą:

keletas partnerystės pakopų buvo įgyvendintos su aiškiu pasisekimu, kuris buvo pagrįstas informacijos pasidalijimu, tačiau optimali bendradarbiavimo formą tarp valstybinių ir privačių įdarbinimo tarnybų vis dar nebuvo nustatyta.

 

privačios įdarbinimo tarnybos vystosi, kaip žmogiškųjų resursų plėtotojai: naudojo savo profesionalius įgūdžius  žmonių kvalifikacijos kėlimui ir žmonių vadybai.

 

Apibendrinant, galima teigti, kad daugumoje Centinės ir Vakarų Europos šalių palaipsniui vystosi pagalbinių privačių įdarbinimo tarnybų legalizacija. Šią tendenciją galima paaiškinti dvejomis priežastimis:
 valstybinėms įdarbinimo tarnyboms Centrinėje ir Vakarų Europoje vis sunkiau tampa atsakyti į rinkos reikalavimams,
 kokie bebūtų paslaugų mastai, siūlomi valstybinių įdarbinimo tarnybų įstaigų, privačios įdarbinimo tarnybos sėkmingai užpildo laisvas nišas rinkoje, tampa vis gausesnės ir vaidina vis stiprėjantį vaidmenį [12, 241].
Kaip matyti iš atlikto privačių įdarbinimo tarnybų, veikiančių Europos Sąjungoje, tyrimo, jų veikla padeda didinti užimtumą bei padeda tenkinti naujus darbo rinkos poreikius, nors egzistuoja dvi numatytos sritys – mokymo ir darbo apsaugos, kur tam tikrose situacijose išryškėja neigiami privačių įdarbinimo tarnybų veiklos ypatumai. Tačiau sutariama, kad naujas privataus įdarbinimo tarnybų sektoriaus supratimas ir valstybės reguliavimo išvystymas šiame sektoriuje yra būtinas, nes gerai išvystytos privačios įdarbinimo tarnybos šiandien siūlo gerai organizuotus ir atvirus darbo susitarimus, kurie padidina įsidarbinimo galimybes jų klientams.
Pastaruoju metu apie 1,5 proc. Europos Sąjungos dirbančiųjų populiacijos yra įdarbinti privačių įdarbinimo tarnybų [14]. Taip pat nurodoma tendencija, kad jei privačioms įdarbinimo tarnyboms būtų leista vystytis, atsakant į jų paslaugų paklausą, tokiu atveju, tai padidintų Europos Sąjungos užimtumą virš 1 proc. per metus. Tokiu atveju prognozuojama, kad iki 2010m. privačios įdarbinimo tarnybos aprūpintų darbu virš 18 milijonų asmenų per metus – 6,5 milijonus asmenų ne pilnai darbo dienai [14]. Numatytas užimtumo augimo lygis gali skirtis šalyse, priklausomai nuo jų dabartinio ekonominio statuso ir nuo privačių įdarbinimo tarnybų brandumo.

Literatūra

1. Bendradarbiavimas su užsienio šalimis: patirties pritaikymas, naujos paslaugos klientams// Darbo biržos naujienos.-2001.-Nr.12- -p.10-11.
2. 2002m. – kokybės gerinimo metai//Darbo biržos naujienos.-2002.-Nr.1–p.2.

3. Lietuvos darbo biržos veikla 2001m.// Darbo biržos naujienos.-2002.-Nr.2- -p.6-8.

4. Lietuvos darbo biržos veikla 2001 metais.- V.:BSPB,2002.p.8-19.

5. Lietuvos darbo biržos veikla ir darbo rinka 1991-2000m.Statistikos rinkinys.2001.p.18-25.
6. Socialinis pranešimas,2000.-V.:Puntukas,2001.p.37-44.

7. Tarptautiniai darbo standartai.Lietuvos darbininkų sąjunga.V.:1995.p.34-36.

8. Užimtumo fondo remiami darbai – praktinių įgūdžių kaupimas//Darbo biržos naujienos.-2001.Nr.11p.14-15.

9. Veikla 2000 metais.Lietuvos darbo birža.V.:BSPB,2001.p.14-25.

10. Veikla 2001 metais.Vilniaus darbo birža.V.:BSPB,2002.p.10-90.

11.Žmogui galima padėti, kai sutampa abiejų pusių interesai//Darbo biržos naujienos.-2001.Nr.2 p.19-21.

12. Рынок труда и социфльная политика в централной и восточной Европе.Москва.1997.p.240-242.

13. Sammaries of international labour standarts. Second edition, updated in 1990.1991.p-25.

14. http://www.adecco.gr/Report_Summary.htm

15. http://europa.eu.int/comm/employment_social/news/2001/nov/232_en.html

16. http://www.etf.eu.int/fiches02.nsf

17. http://ilolex.ilo.ch:1567/english/recdisp2.htm

18. http://ilolex.ilo.ch:1567/english/convdisp2.htm

19. http://www.ilo.org/public/english/dialogue/govlab/papers/1998/pubpvt/ch2.htm

20. http://www.ldb.lt/publikacijos/

21. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/

22. http://www.ilo.org/public/english/dialogue/govlab/papers/1998/pubpvt/ch1.htm

23. http://www.socmin.lt/tdo/ratifikuota/88konv_r.htm

24. http://www.undp.lt/documents/hrd_lt.htm

25. LR bedarbių rėmimo įstatymas (Žin.,1991,Nr.2-25;1996,Nr.18-457;199,Nr.65-2086;2002,Nr.2-51)

26. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas ”Dėl licencijų tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarkos patvirtinimo (Žin.,2001,Nr.149)

27. LR įmonių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1920)

Valstybės biudžeto išlaidų valdymas ir kontrolė

ĮVADAS

Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, tapusiom ES narėmis, valstybės finansų valdymas ir kontrolė – aktualus klausimas. Pagrindinė valstybės problema finansų valdymo srityje – tai didėjantį bendrąjį vidaus produktą (BVP) lydintis valstybės pajamų ir išlaidų dalies nuo BVP mažėjimas. Nuo 1998 metų, palaipsniui augant BVP, valstybės pajamų ir išlaidų dalis BVP Lietuvoje nuolatos mažėja. Valstybės strategijoje buvo numatytas pajamų santykio su BVP mažėjimas iki 2004 m. Tokios vykdomos politikos aplinkoje iškyla problema kaip bus finansuojamos valstybės programos. Esančiomis šiuo metu bei ateityje planuojamomis mažėjančiomis pajamomis nebus vykdomas šalies biudžetas , nebus surenkama pakankamai pajamų valstybės funkcijoms finansuoti. Iškyla neatidėliotinai spręstina problema – kokiomis lėšomis, kai nuolat mažėja pajamos, bus vykdomi valstybės keliami strateginiai tikslai. Be to, taip pat reiktų pastebėti, kad mažėjančios pajamos (lyginant su BVP) sąlygoja ir mažėjančias išlaidas, todėl senka galimybės skirti pakankamus valstybės asignavimus (skirtos lėšos) įvairioms ūkio šakoms.Tokia situacija valstybės finansų srityje reikalauja išsamios valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės analizės bei greito sistemos tobulinimo.
Visuomenėje taip pat kyla diskusijos – ar teisingai ir efektyviai šiuo metu skirstomos valstybės išlaidos, ar Vyriausybės prioritetai, skirti euroatlantinei integracijai yra pagrįsti ir įvertinti. Valstybės asignavimai NATO integracijai sudaro net 2,1 proc. BVP, tuo tarpu švietimas, socialinė apsauga, mokslas finansuojami likutiniu principu. Tokiu būdu pagrindiniams visuomenės poreikiams tenkinti valstybės lėšų nelieka. Taigi dar viena problema, iškelta šiame darbe nagrinėjant valstybės išlaidų valdymą – ar subalansuotai šiuo metu skirstomos valstybės išlaidos, kaip turi būti parenkami valstybės prioritetai – ar norima plėtoti informacinę, socialiai aprūpinta visuomenę, ar bus finansuojamos einamosios problemos, nesiorientuojant į valdymo trūkumus ilgalaikėje perspektyvoje.
Pagrindinis šio bakalauro baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti valstybės biudžeto išlaidų struktūrą, atsižvelgiant į ją sąlygojančius veiksnius, t.y. valstybės ir visuomenės interesus – kokius prioritetus vyriausybė turi pasirinkti vykdant ekonominės politikos tikslus. Šiame darbe bus įvertinama dabartinė valstybės išlaidų struktūra ir pateiktos pagrindinės valstybės išlaidų struktūros tobulintinos kryptys.
Kadangi šalies biudžeto procesas sudaro valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės pagrindą: nuo projekto rengimo iki įvykdymo kontrolės ir įvertinimo, tai šiame darbe analizuojamas Lietuvos valstybės biudžeto procesas bei jo įvertinant valstybės biudžeto proceso poveikį Lietuvos valstybės išlaidų valdymui.
Siekiant šių tikslų iškeliami tokie uždaviniai:
• remiantis užsienio šalių praktika ir trumpa Lietuvos finansų valdymo patirtimi, išanalizuoti Lietuvos išlaidų valdymo ir kontrolės elementus, struktūrą ir trūkumus;
• įvertinti vykdomos biudžetinės reformos Lietuvoje problemas išlaidų valdymo srityje;
• išanalizuoti valstybės finansų politikos problemas, nagrinėjant vykdomą fiskalinę, darbo užmokesčio ir mokesčių politikas bei pateikti problemų sprendimo galimybes;
Rašant darbą nagrinėta:
• užsienio literatūra – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), SIGMA (Support for Improvement for Governance and Managment), Pasaulio banko (PB), Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) medžiaga ir leidiniai bei Valstybės kontrolės medžiaga;
• medžiaga finansų teisės ir ekonomikos klausimais;
• Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys biudžeto procesą Lietuvoje, Lietuvos Respublikos 1995  2003 m. valstybės biudžeto įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, įvairios metodikos, naudotasi ir Lietuvos periodinėje spaudoje pateikiama informacija, Finansų ministerijos, Statistikos departamento medžiaga.
Darbo struktūrą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoje šio darbo dalyje apibrėžiamas darbo objektas, nagrinėjamos valstybės finansų valdymo ir kontrolės sąvokos bei kai kurie jų raidos aspektai. Tai dalis skirta susipažinti su įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios vaidmenimis bei jų sąveika valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas, trumpai aptariami du efektyvios biudžeto vykdymo kontrolės elementai – vidaus kontrolė ir vidaus auditas bei išorės auditas.
Kadangi biudžetas traktuojamas kaip priemonė gerinti valstybės veiklos rezultatus ir kontroliuoti valstybės išlaidas, antroje darbo dalyje nagrinėjama Lietuvoje vykdoma biudžeto sandaros reforma bei Lietuvos Respublikos (LR) valstybės biudžeto formavimo etapai ir principai: nagrinėjamos Lietuvos biudžetinės praktikos silpnosios pusės, ypatingas dėmesys skiriamas valstybės finansų planavimo kokybei.

Darbas užbaigimas pateikiamomis išvadomis ir pasiūlymais valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės tobulinimo klausimais, iškeltų problemų apibendrinimu, atliktos analizės įvertinimu bei rekomendacijomis valstybės finansų valdymo klausimais.

1. VALSTYBĖS BIUDŽETO IŠLAIDŲ (ASIGNAVIMAI) SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

XX amžiuje daugumoje išsivysčiusių šalių valstybės vaidmuo ekonomikoje vis didėjo. Tai pasireiškė valstybės išlaidų ir surenkamų mokesčių apimties didėjimu, jų svorio bendrajame vidaus produkte (BVP) augimu, nacionalinių pajamų dalies, skiriamos socialinėms programoms didėjimu, bei aktyvesniu dalyvavimu ekonomikoje pasitelkiant teisinio reguliavimo ir kontroliavimo priemones. Valstybinio sektoriaus dalyvavimas šiuolaikinių valstybių visuomeniniame gyvenime yra būtinas. Daugiausiai diskusijų kyla dėl to, kiek valstybė turėtų dalyvauti šalies ekonomikoje. Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas. Pereinamosios ekonomikos šalys kelia sau tikslą sumažinti per didelį valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš planinio ekonominio modelio.
Šiuo metu valstybės vaidmuo išsiplėtė, jis apima vis naujas visuomenės gyvenimo sritis: tvarkos palaikymą, krašto apsaugą, socialinį – kultūrinį šalies vystymą, viešąjį administravimą, socialinės rūpybos sistemos kūrimą, pajamų perskirstymą mažinant socialinę nelygybę bei kt.
Valstybė, siekdama įgyvendinti iškeltus politikos tikslus ar įtakoti privatų sektorių, daro poveikį šalies ekonomikai. Viena iš pagrindinių tokio poveikio priemonių – tai valstybės išlaidos.

1.1. Valstybinis sektorius ir valstybės išlaidų sąvoka

Tarptautinėje praktikoje valstybinio sektoriaus apibrėžimui naudojama TVF sudaryta Valstybės Finansų Statistikos sistema (VFS) . Ši sistema sukurta, visų pirma, siekiant geriau įvertinti vyriausybės įplaukas, mokėjimus ir įsiskolinimus bei pilniau aprėpti visus vyriausybės sandorius su kitais ekonominiais sektoriais ir likusiu pasauliu. Pagal šią sistemą, valstybinį sektorių sudaro visos valstybės institucijos ir visos nepelno siekiančios organizacijos, kurias kontroliuoja ir finansuoja valstybės institucijos. Šį sektorių sudaro instituciniai vienetai, kurių pirminė funkcija yra vykdyti valstybės funkcijas. Tai yra, jie turi įstatymų leidžiamosios, teisminės ir vykdomosios valdžios kitiems instituciniams vienetams tam tikroje teritorijoje; prisiima atsakomybę už bendruomenės aprūpinimą prekėmis ir paslaugomis ne rinkos sąlygomis tiek individualiam, tiek bendram vartojimui; jie perskirsto pajamas ir turtą mokėdami transferus; finansuoja savo veiklą tiesiogiai arba netiesiogiai iš mokesčių ir kitų privalomų transferų, gaunamų iš kitų sektorių institucinių vienetų, taip pat dalį savo veiklos gali finansuoti iš pasiskolintų lėšų ar kitų šaltinių (pvz., palūkanų pajamos, nuomos ir pan.).
Paprastai valstybės dalyvavimas ekonomikoje vertinamas pagal šalies nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų dalį BVP. Pagrindinis klausimas, į kurį vyriausybė turėtų atsakyti – kaip reikėtų paskirstyti valstybės išteklius, kad būtų maksimizuota socialinė gerovė. Šis paskirstymas vertinamas pagal išlaidų dalį BVP ir pagal jų lyginamąjį svorį visose išlaidose pagal atskirus regionus arba laiko atžvilgiu.
Žvelgiant į pasaulines tendencijas, pastebimas vis didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje, didėja ir valstybinės išlaidos. Valstybės išlaidos apibrėžiamos kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas arba transferiniai mokėjimai . Valstybės išlaidos taip pat gali būti vadinamos valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomenine kaina. Valstybės išlaidos – tai sukauptos piniginės lėšos, kurias valstybė panaudoja savo funkcijoms atlikti.
Pagal Biudžeto sandaros įstatymą (BSĮ) valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti:
1) valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti;
2) dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti;
3) valstybės įsipareigojimams vykdyti.
Naujame Biudžeto sandaros įstatyme nenurodoma, kokioms konkrečiai programoms, institucijoms ir kiek lėšų yra skiriama. Jame parodomos tik pagrindinės išlaidų kryptys, t.y. biudžetas nesiremia jokia principine ir aiškiai išreikšta pozicija dėl valstybės vykdytinų ir finansuotinų funkcijų. Biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnis nustato, kokios valstybės reikmės gali būti finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Visos jos yra apibrėžtos plačiai ir netiksliai, todėl jomis gali būti finansuojamos ne tik bendrosios valstybės reikmės, bet ir grupiniai bei asmeniniai interesai. Todėl viena iš išlaidų valdymo problemų yra detalaus valstybės išlaidų paskirstymo nustatymas. Lietuvoje turėtų būti aiškiai detalizuojamos valstybės išlaidų finansavimo galimybės, tikslūs uždavinių bei funkcijų paskyrimai. Šiam tikslui turi būti praplėsta teisinė bazė, kuri detaliai nustatytų kiekvieno institucinio vieneto atsakomybę.
Šiame darbe, nagrinėjant valstybės išlaidas, daugiausia dėmesio skiriama išlaidoms centrinės vyriausybės, kuri paprastai vykdo daugumą fiskalinių funkcijų, dalį jų deleguodama kitiems valdymo lygiams. Centrinės vyriausybės politinė valdžia pasireiškia visoje šalies teritorijoje. Ji turi teisę įvesti ir keisti mokesčius, paprastai yra atsakinga už tokių paslaugų, kaip nacionalinė gynyba, tarptautiniai santykiai, viešoji tvarka ir saugumas, teikimą ir efektyvų šalies socialinės ir ekonominės sistemos funkcionavimą. Be to, ji gali teikti transferus kitiems instituciniams vienetams arba valdžios lygiams. Daugelyje šalių centrinės vyriausybės sektorius didelis, sudėtingas ir labai svarbus, nes čia nustatomi ekonominiai tikslai, kuriama politika visos šalies mastu, vykdoma fiskalinė politika.
Su valstybės išlaidomis susiję daug klausimų, tokių, kaip pavyzdžiui, išlaidų struktūra ar jų paskirstymas pagal valstybės funkcijas. Be to, analizuojant valstybės išlaidas reikia atkreipti dėmesį į tai, kad atsakomybė už jas paskirstyta tarp keleto lygių savarankiškų biudžetų ir juos vykdančių institucijų. Daug dėmesio skiriama tam, kad valstybės išlaidos užtikrintų valstybės makroekonominių tikslų įgyvendinimą: pastovų ekonomikos augimą, stabilaus kainų lygio, užimtumo tikslus, tarptautinės pozicijos išlaikymą, socialinės lygybės ir kitus tikslus.

1.2. Valstybės išlaidų klasifikacija

Kiekvienoje šalyje biudžeto išlaidos klasifikuojamos labai įvairiai, išlaidų struktūra turi savo nacionalinius ypatumus, kurie priklauso nuo ekonomikos struktūros ypatumų, administracinės sistemos pobūdžio, kitų veiksnių. Pagal tai, kaip valstybės išlaidos įtakoja išteklių paskirstymą, jos gali būti skirstomos į prekių ir paslaugų pirkimus (pavyzdžiui, valstybinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis, išlaidos kanceliarinėms prekėms ir pan.) bei transferinius mokėjimus, kurie apibrėžiami kaip transakcija, kurios metu viena šalis teikia prekę, paslaugą, turtą ar pan., negaudama už tai atitinkamo ekvivalentiško atlyginimo . Valstybės lėšos skiriamos dviejų tipų prekių ir paslaugų pirkimui ar tiekimui: tai tiesioginio vartojimo prekės (pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas ar išlaidos vaistų pirkimui) bei prekės ir paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pavyzdžiui, naujų technologijų diegimas), tačiau paprastai išlaidos būna mišrios. Kitos išlaidos susijusios su transferais – lėšomis, kurias vyriausybė teikia kitiems ūkio subjektams ar asmenims, t.y., ekonomikos subjektams – subsidijos, dotacijos, įvairios socialinės išmokos, stipendijos ir kt. .
LR valstybės ir savivaldybių biudžetams taikoma vienoda išlaidų ir pajamų klasifikacija, kurią nustato Finansų ministerija. Nuo 1995 m. naudojama klasifikacija iš esmės atitinka tarptautinius biudžetų pajamų ir išlaidų standartus.
Pasaulinėje literatūroje išskiriamos tokios pagrindinės išlaidų klasifikacijos rūšys:
• Ministerinė (žinybinė). Išlaidos grupuojamos pagal ministerijos žinybas, o po jų, viduje, dalinama pagal skyrius, sektorius, kitus administracinius vienetus;
• Dalykinė (šakinė). Išlaidos skirstomos pagal valdymo ir ūkio šakas;
• Ekonominė. Išlaidos klasifikuojamos pagal ūkinius požymius arba gamybinius elementus
(investicijos, darbo užmokestis, dotacijos, kita);
• Mišri. Sudaryta tam tikrame lygyje, derinant žinybinius ir dalykinius požymius.
Šiuo metu vis didesnį populiarumą pasaulyje įgyja išlaidų programinis klasifikavimas pagal bendranacionalines ar valstybines programas. Kadangi dauguma programų yra ilgametės, tai paprastai kiekvienų metų biudžeto išlaidose atsispindi dalis programos įgyvendinimui skiriamų lėšų.

Išlaidos, pagal pasitaikymo dažnumą, skirstomos į:
• Paprastąsias. Tai išlaidos, kurios periodiškai kartojasi ir visuomet yra maždaug to paties dydžio;
• Nepaprastąsias. Tai tokios išlaidos kurios retkarčiais atsiranda ir yra arba vienkartinės, arba gerokai didesnės nei paprastai.
Išskiriamos išlaidos pagal jų veikimo pobūdį:
• Einamosios išlaidos – tokios išlaidos, kurios per vieną savo veikimo periodą sunaudojamos galutinai ir jų sukeltas rezultatas yra trumpalaikis;
• Investicinės išlaidos – tai išlaidos, kurių poveikis yra ilgalaikis. Vyriausybės investicijų rezultatai matomi tik po ilgo laiko. Didžioji dalis valstybės išlaidų tenka einamosioms išlaidoms ir tik apie 10% visų išlaidų tenka investicijoms. Kai kurios investicijų kategorijos yra tapatinamos su einamuoju vartojimu.
Svarbu paminėti valstybės išlaidų klasifikavimą pagal socialinę – ekonominę paskirtį:
• Valdymo išlaidos – jos užtikrina valstybės aparato, jos valdymo institucijų darbą;
• Karinės išlaidos, užtikrinančios valstybės egzistavimą, jos teritorijų apsaugą, suverenumą bei santvarką;
• Ekonominės išlaidos. Šių išlaidų dėka valstybė norima linkme nukreipia gamybinių jėgų plėtotę, reguliuoja makroekonominius procesus, švelnina konjunktūros cikliškumą;
• Socialinės ir kultūrinės išlaidos – skirtos gyventojų poreikiams tenkinti. Šios išlaidos kelia visuomenės kultūros lygį, humanizuoja visuomenę, reguliuoja socialinę nelygybę tarp gyventojų.
LR Finansų ministro įsakyme Nr. 72 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacijos patvirtinimo” (1995.06.29) pateikiama išlaidų funkcinė bei jų ekonominė klasifikacija. Ekonominė klasifikacija – biudžetų išlaidų bei asignavimų klasifikavimas pagal bendrus ekonominius lėšų paskirstymo požymius. Funkcinė klasifikacija – biudžetų išlaidų bei asignavimų klasifikavimas pagal valstybės funkcijas.

Išlaidų pagal valstybės funkcijas klasifikacija :
Biudžeto išlaidų analizė pagal valstybės funkcijas geriausiai atspindi valstybės prioritetų kitimus, vykdomas programas bei politiką, taipogi tendencijas. Lietuvos Statistikos Departamento išleistuose leidiniuose išlaidos pagal valstybės funkcijas yra apjungiamos į kelias stambesnes išlaidų grupes:
1) išlaidos ekonomikai;
2) išlaidos socialinei sferai;
3) išlaidos kitoms valstybės funkcijoms.

Detali išlaidų pagal valstybines funkcijas klasifikacija yra tokia:
1. bendras valstybės valdymas;
2. krašto apsauga;
3. viešoji tvarka ir visuomenės apsauga;
4. švietimas;
5. sveikatos apsauga;
6. socialinė apsauga, globa ir rūpyba;
7. butų ir komunalinis ūkis;
8. sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra;
9. kuro ir energetikos tiekimo paslaugos;
10. žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija
11. mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba;
12. transportas ir ryšiai;
13. kita ekonominė veikla;
14. išlaidos nepriskirtos pagrindinių išlaidų grupėms.

Išlaidų ir paskolų (atėmus gražinamas lėšas) ekonominė klasifikacija:

1. Paprastosios išlaidos:
Šiam poskyriui priklauso tokie išlaidų straipsniai:
1) darbo užmokestis. Šiam straipsniui priskiriamos visų įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio ir premijų išmokėjimo išlaidos;
2) įnašai socialiniam draudimui. Šiam straipsniui priskiriamos socialinio draudimo įmokos, kurios skaičiuojamos pagal nustatytus tarifus nuo darbo užmokesčio;
3) kitos išlaidos, skirtos prekėms ir paslaugoms įsigyti. Šis straipsnis yra suskirstytas pagal atskiras išlaidų rūšis(pvz.: apšildymo, elektros energijos, telefonų, faksų ir kitos išlaidos);
4) skolų palūkanos. Šiam straipsniui priskiriamos Vyriausybės mokamos palūkanos už gautas paskolas;
5) subsidijos ir kitos pervedamos lėšos.
Paprastosios išlaidos sudaro didžiąją dalį visų valstybės išlaidų

2. Nepaprastosios išlaidos:
Šiam poskyriui priklauso tokie straipsniai:
1) pagrindinio kapitalo įsigijimas. Tai išlaidos statybai, pagrindinių priemonių įsigijimui, projektavimo darbams;
2) strateginių ir neliečiamų atsargų sudarymas;
3) žemės ir nematerialaus turto įsigijimas. Šiam straipsniui priskiriama : žemės ir jos gelmių, miškų ir vandens telkinių įsigijimo išlaidos, teisių naudotis žemės gelmėmis bei vandenimis įsigijimo bei kitos išlaidos.
3.Paskolos, atėmus gražintinas lėšas:
Šiame išlaidų skyriuje parodomos paskolos, išduodamos vidaus arba užsienio subjektams, atėmus iš jų gražinamas sumas.
Valstybės išlaidos pastaraisiais metais turi tendenciją didėti. Tačiau valstybės išlaidų didėjimas nebūtinai yra nesaikingumo požymis. Tai lemia daugelis veiksnių, paminėsiu keletą svarbiausių:
1) naujų valstybės funkcijų atsiradimas, lemia išlaidų didėjimą. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ekologijai, gamtos apsaugai;
2) valstybės išlaidos priklauso ir nuo žmonių skaičiaus, jo kitimo, gyventojų amžiaus struktūros, taigi nuo demografinių tendencijų (Lietuvoje daugėja pensinio amžiaus žmonių);
3) infliacijos įtaka: didėjant infliacijai didėja ir valstybės išlaidos;
4) vykdomos šalyje ekonominės, socialinės politinės reformos.

2. VALSTYBĖS BIUDŽETO IŠLAIDŲ VALDYMO IR KONTROLĖS ELEMENTAI

2.1. Valstybės biudžeto išlaidų valdymo ir kontrolės samprata

2.1.1. Valstybės finansų valdymo samprata ir pasaulinio patyrimo apžvalga

Specialistų teigimu, fiskaliniai šalies rezultatai didele dalimi priklauso nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai. Įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – tai pagrindinės valstybės finansų problemos, kurios labai panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose pasaulio šalyse šie valstybės finansų klausimai sprendžiami ir valdomi skirtingai. Nėra vieno valstybės finansų valdymo modelio, valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga, kurią įtakoja kultūriniai, istoriniai, technologiniai ir kiti veiksniai.
Valstybės finansų valdymas pasireiškia įvairiomis formomis, kurios priklauso nuo regioninių ypatumų bei su tuo susijusių kitų veiksnių. Pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje susiformavusios tradicijos. Europos valstybės laikosi arba Didžiosios Britanijos, arba Prancūzijos susiformavusių principų, be to, kai kurios šalys valstybės finansų valdymui naudoja privačiame sektoriuje taikomus metodus (pavyzdžiui, Naujoji Zelandija).
Prancūzijos sistema remiasi Napoleono Kodekso teise. Prancūzijos finansų valdymui būdinga didelė finansinės kontrolės, kurią vykdo finansų ministerija, centralizacija. Finansų kontrolieriai, kurių pagrindinis uždavinys yra užtikrinti valstybės išlaidų teisėtumą ir teisingumą, skiriami prie visų ministerijų, vykdančių išlaidas. Be parlamento patvirtinimo neleidžiamas joks išlaidų didinimas. Čia finansų ministerija yra nemaža, biudžetas sudaromas labai detalus ir didelės apimties. Didžiojoje Britanijoje valdant valstybės finansus vadovaujamasi tam tikra teisine baze, valstybės finansai tvarkomi grynųjų pinigų pagrindu. Visos išlaidos ir pakeitimai tvirtinami įstatymais. Tačiau čia ne tokia griežta kontrolė ir asignavimų valdytojams suteikta daugiau laisvės naudojant lėšas.
Paprastai valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, tačiau pastaraisiais metais kai kurios šalys pradėjo taikyti daugiamečio biudžeto sistemą. Dažniausiai valstybės finansų tvarkymo funkciją atlieka finansų ministerija, o įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo būna įvairus (apie tai plačiau bus kalbama kitame šio darbo skyriuje).
Valstybės finansų sistema ir jos valdymas laikui bėgant keičiasi, ji reformuojama, kad neatsiliktų nuo greitai kintančios aplinkos: globalizacija, regioninės ypatybės, informacinių technologijų vystymasis, fiskalinė įtampa ir kiti pokyčiai smarkiai keičia aplinką. Iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje šalių valstybės vaidmuo buvo gana ribotas, valstybės išlaidos gana reguliarios ir vienalytės, todėl išlaidų ir įplaukų kontrolė pagal sudedamąsias dalis buvo gana efektyvi. Vėliau, didėjant valstybės dalyvavimui ekonomikoje, pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į rezultatų siekimą, valstybės išlaidoms planuoti pradėtas naudoti programinio biudžeto metodas. Be to, esant fiskaliniam spaudimui, stengtasi mažinti valstybės išlaidas, bet tuo pačiu stebėti ir valstybinio sektoriaus rezultatus.
Po Antrojo pasaulinio karo išaugo valstybės investicinių projektų apimtys, todėl valstybės išlaidų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni prognozavimo modeliai (pavyzdžiui, daugiamečiai biudžetai), kai kurios šalys išskyrė atskirus investicijų biudžetus. Įtakos valstybės finansų valdymui turėjo ir didėjanti tarptautinė integracija, globalizacija bei daugelio šalių patirtos finansinės problemos. Dėl to keitėsi atitinkamos valstybės finansų taisyklės (pavyzdžiui, derinamos juridinių asmenų apmokestinimo sistemos), imtasi priemonių valdyti biudžeto deficitą, labiau analizuoti biudžeto poveikį ekonomikai. Taip pat neapsieita be institucinių pasikeitimų, sustiprėjo finansų ministerijos vaidmuo.
Jei anksčiau valstybės finansų valdyme buvo apsiribojama pagrindinėmis valstybės finansų funkcijų vykdymo užtikrinimu (makroekonominiu valdymu, įplaukų surinkimu, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymu), tai pastaraisiais metais imta orientuotis ir į valstybės veiklos rezultatus. Pastaraisiais metais daugelyje šalių vykdomos valstybės finansų reformos, kurių pagrindą sudaro atskaitomybės didinimas, valstybės finansų valdymo decentralizavimas, siekiant didinti valstybės finansų efektyvumą ir skatinti piliečių dalyvavimą.
Be to, tobulinant valstybės išlaidų valdymą siekiama, kad biudžetas tarnautų ne tik kaip priemonė užtikrinti valstybės išlaidų teisėtumą ir teisingumą, bet ir skatintų valdymo tobulinimą ir vykdomų programų rezultatyvumą. Taip pat siekiama didinti asignavimų valdytojų lankstumą ir atsakomybę naudojant valstybės lėšas, dėl to peržiūrimos atitinkamos taisyklės ir procedūros. Svarbūs pakeitimai daromi ir valstybės išlaidų kontrolės srityje, kuri bus nagrinėjama kituose šio darbo skyriuose.

2.1.2. Valstybės finansų kontrolės samprata ir vaidmuo

Valstybės valdyme kontrolei tenka išskirtinis vaidmuo, kadangi kontrolė yra sudėtinė ir neatskiriama valstybės valdžios ir valdymo mechanizmo dalis . Jei trumpai apžvelgtume kontrolės sampratą, literatūroje nurodoma, kad valstybės ir valdymo kontrolės mechanizmo atsiradimą ir susiformavimą konkrečioje šalyje objektyviai sąlygoja specifika uždavinių ir tikslų, kuriuos tuo metu sprendžia valstybė, tuo pačiu ir jos kontrolinės institucijos bei organizacijos, jų teisinio statuso ypatumai, taip pat ekonominės ir politinės šalies sąlygos bei daug kitų objektyvių, o neretai ir subjektyvių faktorių . Pats valstybės kontrolės mechanizmas apibūdinamas kaip tarpusavyje sąveikaujančių institucijų visuma, kurios organizuotos pagal tam tikrus principus atitinkamų uždavinių įgyvendinimui, t.y., kontrolės vykdymui.
Paprastai kontrolė skirstoma pagal kontrolės subjektų teisinį statusą į valstybinę ir visuomeninę kontrolę. Kalbant apie valstybės finansų valdymą, mums svarbi valstybinė kontrolė, kuri gali būti nagrinėjama ir klasifikuojama pagal įvairius kriterijus. A.Katkus pateikė tokią valstybinės kontrolės klasifikavimo schemą pagal svarbiausius ir dažniausiai pasikartojančius kriterijus, kurie visumoje sudaro vieningą sistemą :
1) pagal kontrolės subjektus: parlamentinė (politinė), vyriausybės įgyvendinama, teisminė kontrolė;
2) pagal kontrolės objektus: konstitucinė, ekonominė, finansinė ir biudžetinė;
3) pagal kontrolinės veiklos pobūdį: bendra ir specializuota (dar vadinama institucine) kontrolė;
4) pagal organizacinių teisinių ryšių pobūdį tarp kontrolės subjekto ir objekto: vidaus ir išorinė (tarpžinybinė) kontrolė;
5) pagal kontrolės proceso eigą, jo trukmę: išankstinė, einamoji, paskesnioji, planinė, atsitiktinė (netikėta), nuolatinė, reguliari.
Nagrinėjant valstybės išlaidų kontrolę, svarbus finansų kontrolės, kaip savarankiškos valstybės kontrolės grupės, išskyrimas. Finansų kontrolė – valstybės ir vietos valdžios institucijų piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumo ir tikslingumo kontrolė, siekiant efektyvaus socialinio – ekonominio šalies ir atskirų regionų vystymosi.
Finansų kontrolės būtinumą apsprendžia finansų, kaip ekonominės kategorijos, kontrolinė funkcija. Kadangi valstybė, vykdydama savo uždavinius, vykdo finansinę veiklą, ji siekia užtikrinti teisėtumo laikymąsi finansinėje veikloje bei valstybės finansų pagalba vykdyti tų uždavinių įgyvendinimo kontrolę. Finansų kontrolės reikšmė pasireiškia tuo, kad siekiama:
1) jog valstybinės, vietos valdžios institucijos, įmonės ar organizacijos, atskiri asmenys finansinę veiklą vykdytų laikydamiesi nustatytų normų, įstatymų reikalavimų, finansinės operacijos būtų teisėtos;
2) kad vykdoma veikla, įgyvendinant valstybės iškeltus uždavinius, turėtų ekonominį pagrindimą, būtų racionali, efektyvi, tikslinga ir atliekama laiku.
Finansų kontrolė savo ruožtu gali būti skirstoma į tam tikras grupes. Pavyzdžiui, gali būti išskirta biudžetinė kontrolė kaip tam tikra finansų kontrolės atmaina ar savarankiška jos dalis. Europos komisija (EK) skiria vidaus ir išorės finansų kontrolę (kuri paprastai siejama su išorės auditu). EK, turėdama omeny finansų kontrolę, dabar naudoja valstybės vidaus finansinės kontrolės sistemų terminą (angl. “Public Internal Financial Control Systems”, PIFCS) .
Finansų kontrolės pagrindiniai uždaviniai būtų šie :
1) patvirtinimas, kad finansiniai įsipareigojimai valstybei ir vietos valdžiai vykdomi laiku ir pagal atitinkamų teisės aktų reikalavimus;
2) užtikrinimas bei pagalba valstybės ir vietinės valdžios institucijoms, įmonėms, organizacijoms ir pan. teisėtai naudoti bei valdyti valstybės finansinius išteklius, vykdyti finansines operacijas;
3) išsiaiškinti vidines organizacijos galimybes didinti rentabilumą, produktyvumą, ekonomiškesnį ir efektyvesnį tiek materialinių, tiek finansinių išteklių panaudojimą; reikėtų paminėti, kad finansų kontrolės objektas neapsiriboja vien finansinių išteklių kontrole – galutiniam rezultate ji reiškia ir materialinių, darbo, gamtinių ir kitų šalies išteklių naudojimo kontrolę;
4) finansinės disciplinos pažeidimų išaiškinimas, prevencija, bei nustatytų poveikio priemonių taikymas atsakingoms organizacijoms ir atsakingiems asmenims.
Vykdant šiuos uždavinius stiprinama finansų disciplina. Finansų disciplina – tai tikslus laikymasis nustatytų taisyklių ir tvarkos sudarant, paskirstant ir naudojant valstybės, vietos valdžios, įmonių, organizacijų, įstaigų piniginius fondus . Tokiu būdu finansų kontrolės pagalba ginami valstybės interesai bei atskirų piliečių, įmonių, organizacijų teisės ir interesai.
Finansų kontrolė gali būti skirstoma pagal įvairius požymius :
1. Pagal subjektus: valstybinė ir visuomeninė, bendravalstybinė, bendra ir specializuota, vidaus ir išorės;
2. Laiko atžvilgiu:
• Išankstinė kontrolė – ji atliekama prieš atliekant piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo operacijas. Todėl ji labai svarbi siekiant užkirsti kelią galimiems finansinės disciplinos pažeidimams. Šios kontrolės metu tikrinami dokumentai, kurie naudojami finansinės veiklos pagrindimui;
• Einamoji kontrolė – tai kontrolė finansinių operacijų vykdymo metu;
• Paskesnė kontrolė – tai kontrolė, vykdoma po finansinių operacijų atlikimo (po biudžeto pajamų ir išlaidų dalies vykdymo, įmonėms ar įstaigoms panaudojus lėšas ir pan.). Šios kontrolės dėka įvertinama finansinė disciplina, išsiaiškinami jos pažeidimai, pasirenkami būdai užkirsti jiems kelią bei priemonės nustatytiems pažeidimams pašalinti.

3. Pagal privalomumo požymį:
• Privalomoji kontrolė – ji atliekama a) vadovaujantis įstatymų nustatytais reikalavimais (pavyzdžiui, biudžeto įvykdymo kontrolė) ir b) vadovaujanti kompetentingų valstybės institucijų sprendimais;
• Savanoriška kontrolė, kuri atliekama ūkinio subjekto iniciatyva.
Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama kontrolės efektyvumo didinimui šalyse, pereinančiose prie rinkos ekonomikos, kuriose keitėsi finansų kontrolės organizavimas, jos esmė. Valstybiniame sektoriuje, kaip ir privačiame sektoriuje, didėja vidaus kontrolės reikšmė, keičiasi išorės kontrolės pobūdis (tai bus plačiau nagrinėjama kitose šio darbo dalyse).

2.2. Valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės instituciniai aspektai

2.2.1. Įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas

Šalies demokratiškumas gali būti vertinamas pagal tai, kad išrinktas šalies parlamentas yra valstybės finansų tvarkytojas, t.y., jis sankcionuoja visas valstybės išlaidas, mokestines pajamas ir skolinimąsi, o įstatymų leidžiamosios valdžios vykdoma valstybės išlaidų kontrolė yra vienas pagrindinių demokratinės valstybės principų. Pavyzdžiui, visose EBPO šalyse vyriausybės gali naudoti valstybės lėšas tik turėdamos įstatymų leidžiamosios valdžios patvirtintą leidimą. Šios teisės suteikimas vyriausybei ir realus įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo, įtakojant biudžeto politiką, EBPO šalyse skiriasi.
Metiniai asignavimai – tai tradicinis būdas, kuriuo vyriausybei suteikiama teisė daryti išlaidas. Paprastai šalies parlamentas priima sprendimą dėl per metus išleidžiamos lėšų sumos tvirtindamas metinius asignavimus. Keičiantis valstybės išlaidų sudėčiai, santykinai augant išlaidoms transferams ir mažėjant veiklos išlaidoms, sumažėjo jų (kaip dalies visose išlaidose) svarba. Tokiu būdu augantis valstybinis sektorius susilpnino ir įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolę, vykdomą per metinius asignavimus. Manoma, kad pastaruoju metu metiniai asignavimai tapo mažiau efektyvūs reguliuojant išlaidas, kontroliuojant ilgalaikiams įsipareigojimams skirtas lėšas, tačiau parlamentai išsaugojo šią kontrolę kaip vieną iš pagrindinių asignavimų valdytojų atskaitomybės būdų.
Augantis valstybinis sektorius bei valstybės vaidmuo ekonomikoje turėjo įtakos ir parlamentinei veiklai. Bene pagrindinis klausimas, kalbant apie parlamento įtaką ir kontrolę valdant valstybės lėšas, yra parlamento teisė daryti šalies biudžeto pakeitimus. Nors šiandien demokratinėse šalyse su biudžetu ir valstybės lėšomis susiję klausimai sprendžiami laisviau nei anksčiau, tačiau kiek įstatymų leidžiamosios valdžios patvirtintas biudžetas ir kiti rodikliai skiriasi nuo vyriausybės pateiktų projektų, priklauso nuo šalies teisinės sistemos, tradicijų ir santykių tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Parlamento nepriklausomybės laipsnis sprendžiant šiuos klausimus, pasaulyje labai įvairus: pavyzdžiui, JAV Kongresas pateiktame biudžeto projekte daro daug reikšmingų pakeitimų, dažnai atmeta Prezidento pasiūlytą biudžeto projektą ir, pasinaudodamas savo moksliniu potencialu, sudaro kitokį biudžetą. Kita vertus, D.Britanijoje ir jos tradicijomis besivadovaujančiose šalyse parlamentas tvirtina vyriausybės pateiktą biudžetą ir kitus rodiklius praktiškai be pakeitimų. Parlamentinė nepriklausomybė dažnai vertinama ir pagal tai, ar kuriamos arba ar didinamas parlamento pareigybių skaičius, užsiimančių biudžeto klausimais, ar įstatymiškai stiprinamos valstybės audito funkcijos.
Nors parlamentai pradėjo aktyviau dalyvauti klausimų, susijusių su biudžetu, sprendimu, tačiau valstybinio sektoriaus augimas keičia kai kurias tradicines parlamento kontrolės priemones. Europos ir kitose EBPO šalyse iš naujo peržiūrimos dvi įstatymdavystės praktikos, t.y., nustatytų dydžių asignavimų skyrimas ir labai detalių tam tikrų valstybės programų įstatymų kūrimas. Manoma, kad nustatytos apimties asignavimų skyrimas prisidėjo prie didesnės dalies biudžeto deficito problemų atsiradimo ir sudaro prielaidas atgaivinti kasmetinius balsavimus dėl tam tikrų programų. Antroji praktika, išreiškianti parlamento pastangas plėsti savo įtaką kasdieniniame programų administravime, kaip išsiaiškinta, lemia veiklos nelankstumą ir neefektyvumą, kurio valstybė bando išvengti. Paprastai parlamentui vyriausybė teikia gausybę rodiklių, labai detalius biudžetų projektus ar kitus finansinius planus, kur smulkiai ir konkrečiai nurodoma, kam bus skiriamos valstybės lėšos, taigi asignavimų valdytojai turi mažiau lankstumo naudojant jiems suteiktus išteklius. Kai kuriose šalyse toks detalus biudžeto sudarymas dar naudojamas, bet dabar pasaulyje stebima tendencija, kad būtų tvirtinamos bendresnės asignavimų sumos, suteikiant daugiau laisvės asignavimų valdytojams. Kai kurios šalys taip pat sumažino biudžeto išlaidų perskirstymo kontrolę. Bendras šių pasikeitimų rezultatas – nuo parlamentinės kontrolės pereinama prie biurokratinės kontrolės .

2.2.2. Vykdomosios valdžios vaidmuo valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas

Šalies vyriausybė – ministrų kabinetas – yra labai svarbi institucija, formuojanti ir priimanti sprendimus dėl valstybės ekonominės politikos. Pagal finansų ministro rekomendacijas vyriausybė formuoja pagrindinius valstybės išlaidų politikos tikslus, tvirtina valstybės išlaidų rodiklius, sprendžia svarbiausius politikos klausimus, tvirtina biudžeto projektą. Ministrų kabineto vaidmuo dažnai nagrinėjamas kaip konfliktas tarp kabineto, kaip kolegialaus organo, ir kiekvieno ministro individualių interesų. Kaip kolegialaus organo, vyriausybės tikslas yra išlaikyti parlamento pasitikėjimą ir išlikti valdžioje. Jos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, kaip ji valdo valstybės finansinius išteklius.
Didžioji dalis vyriausybės galių kyla iš išskirtinės teisės teikti biudžeto projektą parlamentui. Galima sakyti, kad tokiu būdu parlamento valdžia stiprina vyriausybės valdžią. Kaip paradoksas vertinama tai, kad parlamento galią stiprina vykdomajai valdžiai ir finansų ministerijai suteikti dideli įgaliojimai. Vykdomoji valdžia yra atskaitinga parlamentui, tačiau jei jai nesuteikiami įgaliojimai ir priemonės valdyti valstybės lėšas, parlamento kontrolė tampa nelabai prasminga.. Parlamentas, kuris per daug dalyvauja vykdyme, kam jis yra nepasirengęs, ir stengiasi įteisinti savo valdymo galias, mažina savo paties galimybę vėliau kritikuoti vyriausybę bei vyriausybės atsakomybę už norimų rezultatų pasiekimą arba nepasiekimą. Parlamentai turėtų sutelkti dėmesį stiprioms ir veiksmingoms tikrinimo procedūroms, pavyzdžiui, auditui, ir kitoms priemonėms, užtikrinančioms vyriausybės atskaitomybę parlamentui ir visuomenei.
Valstybės išlaidų valdymo sistemos disciplina remiasi šių dviejų jėgų bendradarbiavimu. Kai kuriose šalyse ministro pirmininko vaidmuo sudarant ir vykdant biudžetą apibrėžiama pagrindiniame biudžeto įstatyme, tačiau dažniausiai naudojamasi pastoviomis konsultacijomis siekiant tvirto abipusio sutarimo svarbiausiais klausimais. Todėl Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamentams patariama kurti konstituciją ir pagrindinį biudžeto įstatymą taip, kad būtų užtikrinta tinkama įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios jėgų pusiausvyra.
Kalbant apie vykdomosios valdžios vaidmenį valdant ir kontroliuojant valstybės finansus, svarbiausia institucija yra finansų ministerija. Sėkmingai veikiančiose valstybės valdymo sistemose finansų ministerijai suteikiami ypatingi įgaliojimai ir prerogatyvos, kad ji galėtų ginti kolektyvinius interesus.
Norint, kad vykdomoji valdžia, veikdama per finansų ministeriją, valdytų ir kontroliuotų biudžeto planavimo ir vykdymo procesą, ji turi kontroliuoti valstybės finansinius išteklius. Jei įgaliojimai pinigus surinkti, saugoti ir panaudoti padalinami tarp daugelio ministerijų ir įstaigų, o ne sukoncentruojamos finansų ministerijoje, tuomet vyriausybei sunkiau kontroliuoti šiuos procesus. Daugumoje šalių ši problema sprendžiama įstatymo pagalba, kuriame apibrėžiama valstybinių lėšų sąvoka ir nustatoma, kad visos valstybės lėšos turi būti tvarkomos vienoje sąskaitoje.
Kad finansų ministerijos veikla duotų laukiamų rezultatų, jai turi būti suteikti daug didesni įgaliojimai nei kitoms ministerijoms bei sukurtos atitinkamos priemonės nustatytoms funkcijoms vykdyti. Tuo pat metu jai tenka didelė atsakomybė už biudžeto politiką, pagrindinių nacionalinių programų kūrimą bei vertinimą, etiškų ir skaidrių santykių su kitomis ministerijomis, parlamentu ir visuomene palaikymą. Finansų ministerijai tenkančią atsakomybę galima suskirstyti taip :
1) atsakomybė, susijusi su biudžeto vykdymo kontrole:
• išlaidų vykdymo sistemos administravimas, iždo sistemos valdymas;
• pinigų srautų priežiūra;
• biudžeto peržiūrėjimas metų bėgyje;
• finansinių ataskaitų rengimas ir kt.
2) atsakomybė, susijusi su politikos įgyvendinimu:
• kartu su asignavimų valdytojais arba savarankiškai peržiūrėti veiklos rezultatus;
• nustatyti sritis, kuriose reikia peržiūrėti politiką;
• teikti pasiūlymus vyriausybei dėl asignavimų perskirstymo patvirtinto biudžeto ribose.

Pagrindinė sritis, už kurią finansų ministerija atsakinga demokratinėse valstybėse – tai visų valstybės lėšų tvarkymas, t.y., iždo funkcija, leidžianti finansų ministerijai prižiūrėti ir kontroliuoti biudžeto vykdymą. Finansų ministerija taip pat reglamentuoja apskaitos standartus, finansų valdymo procedūras ir tvarką. Ji turi teisę gauti bet kokią informaciją iš ministerijų ir valstybės institucijų, kuri ministerijai reikalinga atliekant analizę ar kontrolę.
Turbūt svarbiausias finansų ministerijos suteiktas įgalinimas – biudžeto projekto parengimas ir išskirtinė teisė priimti sprendimus dėl kitų su finansais susijusių klausimų. Finansų ministerijos biudžeto projektus rengia visose šalyse, tačiau ne visose daro tai vienodai. Pavyzdžiui, esant centralizuoto planavimo sistemai, finansų ministerijos parengtas biudžetas gali būti ne daugiau nei plano komitetų, kitų ministerijų ir valstybinių įmonių pateiktų skaičių rinkinys. ES šalių vyriausybės paprastai suteikia finansų ministerijai teisę priimti sprendimus dėl vyriausybės svarstymui pateikiamų finansinių pasiūlymų ir tokiu būdu sudrausminti visą biudžeto procesą.
Visų aukščiau minėtų klausimų sprendimas, biudžeto rengimas ir kita reikalauja nuolatinio dialogo tarp finansų ministerijos ir kitų ministerijų ar valstybės institucijų. Kai kuriose šalyse ministerija, norėdama vyriausybei pateikti biudžetinių pasekmių turintį pasiūlymą, iš pradžių privalo gauti finansų ministerijos sutikimą. Kitose šalyse turi būti atliekama kiekvieno vyriausybei teikiamo pasiūlymo pilna finansinė analizė, kurios teisingumą turi patvirtinti finansų ministerija. Plačiai taikomas reikalavimas, kad finansų ministerija būtų pakankamai iš anksto informuota, kad galėtų išanalizuoti pasiūlymą, ir kad klausimas nebūtų vyriausybėje svarstomas, jei nedalyvauja finansų ministras arba jo atstovas. Be to, kiekviena valstybės institucija, prižiūrint finansų ministerijai, vienaip ar kitaip yra atsakinga už savo biudžeto vykdymą ir kontrolę, o jų savarankiškumas šioje srityje priklauso nuo biudžetinės sistemos decentralizacijos.
Taigi efektyviam valstybės išlaidų valdymui ir kontrolei svarbus įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pareigų paskirstymas bei jų sąveika. Be to, kai tam sudarytos sąlygos, šių institucijų funkcijos ir vaidmuo yra vienas kitą papildantys, vienas kitą stiprinantys.

2.3. Šiuolaikinių valstybių biudžeto vykdymo kontrolės elementai

2.3.1. Vidaus kontrolė ir vidaus audito vaidmuo

Literatūroje vidaus (arba valdymo) kontrolė ir vidaus auditas minimi kaip vieni iš pagrindinių elementų, būtinų efektyviam biudžeto vykdymui, o tuo pačiu ir valstybės išlaidų valdymui, užtikrinti.
Vidaus (valdymo) kontrolė valstybės audito tarptautiniuose standartuose INTOSAI (angl. International of state audit institution) standartuose apibrėžiama kaip organizacinių priemonių, strategijų ir procedūrų kompleksas, kurio paskirtis yra padėti užtikrinti, kad vyriausybinės programos pasiektų savo užsibrėžtų rezultatų, kad šioms programoms skirti ištekliai atitiktų deklaruojamus rūpimųjų organizacijų tikslus ir siekius, kad programos būtų apsaugotos nuo švaistymo, sukčiavimo ir netinkamo vadovavimo joms, kad laiku būtų gaunama, kaupiama ir teikiama patikima informacija bei naudojama sprendimams priimti . Praktikoje vidaus kontrolės sistemos apima įvairias specifines procedūras, apimančias, pavyzdžiui, apskaitos, viešųjų pirkimų, pareigų atskyrimo ir finansinės atskaitomybės kontrolę. Vidaus kontrolės sistemos funkcionavimui reikalingos atitinkamos informacinės sistemos organizacijoje bei tinkamos vidaus audito procedūros.
Ši kontrolė vyksta organizacijos viduje ir yra sudėtinė institucijos veiklos dalis, už kurią atsako jos vadovybė, tačiau išorės auditorius turi pareikšti pastabas, jeigu tokios sistemos nėra arba ji būtų neadekvati, kadangi esant gerai vidaus kontrolės sistemai išorinis atskirų dokumentų ir operacijų auditas gali būti mažiau detalus. Visi valstybės valdymo hierarchiniai lygiai, t.y. įstatymų leidžiamoji valdžia, ministrų kabinetas, finansų ministerija, šalies AAI, valstybės institucijų vadovybė, priklausomai nuo vykdomų funkcijų, turi dalyvauti kuriant ir įgyvendinant vidaus (valdymo) kontrolės sistemą. Kadangi valdymo kontrolė yra svarbi užtikrinant efektyvią valstybės lėšų kontrolę ir tinkamą biudžeto vykdymą, daugelyje šalių atitinkamas finansų ministerijos departamentas ar skyrius užsiima šios kontrolės stiprinimo klausimais.
Norint sukurti ir išlaikyti veiksmingą vidaus kontrolės sistemą, visų pirma reikia, kad organizacijos vadovybė prisiimtų atsakomybę už efektyvų organizacijos valdymą ir įrodytų savo asmeninį profesionalumą. Kiti pagrindiniai efektyvios vidaus kontrolės sistemos elementai būtų šie :
1) Stipri centrinė ministerija, atsakinga už visus finansinius klausimus;
2) Apskaitos, finansinės atskaitomybės ir vidaus audito standartai bei sistema, užtikrinanti, kad šių standartų būtų laikomasi;
3) Aiški ir skaidri atskaitomybė už organizacijos padalinius ir valstybės tarnautojus;
4) Efektyvios ir nuoseklios ex ante kontrolės sistemos ir procedūros;
5) Aiškios, išsamios, skaidrios visų valstybinio sektoriaus subjektų finansinių ir veiklos ataskaitų procedūros;
6) Stipri parlamento vykdoma priežiūra ir veiksmingas valstybinio sektoriaus išorės auditas.

Vidaus kontrolės veiksmingumą gali mažinti tai, kad jos kūrimui neskiriama pakankamai dėmesio ir kad ji kuriama pasinaudojant kitų organizacijų sukurtomis sistemomis: kuo didesnė ir sudėtingesnė organizacija ir jos veikla, tuo kruopščiau reikia kurti vidaus kontrolės sistemą. Kad ši sistema būtų veiksminga, reikalingas aktyvus vadovybės palaikymas ją įdiegiant ir įgyvendinant, adekvatus reagavimas į užfiksuotus trūkumus ar nukrypimus nuo normos.
Šios kontrolės sistemos šalyse būna labai įvairios ir priklauso nuo valdymo kultūros ir tradicijų, be to, sistema, gerai veikianti vienoje šalyje, kitoje gali būti visai neveiksminga. Kiekviena organizacija kuria ir naudoja jai priimtiną vidaus kontrolę priklausomai nuo jos individualių poreikių ir veiklos ypatybių bei aplinkos. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vidaus kontrolė ir jai keliami reikalavimai tiek valstybiniame, tiek ir privačiame sektoriuje yra labai panašūs.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse, kurios vadovaujasi Napoleono Kodekso tradicija, daugiausia dėmesio skiriama trečiųjų šalių atliekamai kontrolei. Šiose šalyse finansų ministerija vaidina pagrindinį vaidmenį ir jos paskirti tarnautojai tiesiogiai dalyvauja vykdant ex ante kontrolę.
Tuo tarpu Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse ši kontrolė buvo decentralizuota ir paskirstyta ministerijų ir kitų institucijų vadovams arba, kai kuriais atvejais, atskiriems pareigūnas. Tačiau vis tiek už visą vidaus (valdymo) kontrolės sistemos veiksmingumą ir darną atsakinga finansų ministerija.
Vidaus kontrolės vertinimui reikalingas vidaus auditas. Vidaus Auditorių Institutas (VAI) vidaus auditą apibrėžia kaip nepriklausomą, objektyvią patikinimo ir konsultavimo funkciją organizacijoje, sukurtą tam, kad organizacijos veikla būtų tobulinama. Ji padeda organizacijai įgyvendinti savo tikslus, sistemingai vertinant ir didinant rizikos valdymo, kontrolės ir valdymo procesų veiksmingumą (VAI, 1999 m. apibrėžimas) .
Vidaus auditorius vykdo minėtas funkcijas ir, visų pirma, vertina, kaip vidaus kontrolės sistema funkcionuoja ir kaip vidaus kontrolės procedūros ar tam tikros operacijos vykdomos. Pagrindinė vidaus auditoriaus užduotis yra išsiaiškinti, ar yra visos sistemos ir procedūros, reikalingos užtikrinti, kad ištekliai naudojami pagal atitinkamas taisykles ir tvarką. Be to, vidaus auditorius vertina, ar pasiekti institucijos tikslai. Vidaus auditoriaus veikla labai įvairi, ji turi apimti finansinį ir veiklos auditą, kai kuriuos kitus specifinius klausimus, tačiau šiame darbe to plačiau nenagrinėsime.
Svarbu paminėti vidaus audito nepriklausomybę. Vidaus auditorius turi būti atsakingas ministrui ar ministerijos sekretoriui ar atitinkamai kitos valstybės institucijos vadovui, be to, teikti technines rekomendacijas dėl efektyvesnio išteklių valdymo ir išlikti nešališku. VAI taip pat akcentuoja tai, kad vidaus auditorius negali būti susijęs su audituojama veikla ar dalyvauti vidaus kontrolės procese. Jo nepriklausomybės nereikėtų lyginti su išorės auditoriaus nepriklausomybe, kadangi vidaus auditorius yra organizacijos darbuotojas ir atskaitingas organizacijos vadovybei. Kadangi vidaus auditorius yra organizacijos personalo dalis, labai svarbu vidaus auditui užtikrinti atitinkamą vietą ir vaidmenį organizacijoje. Vienas iš būdų stiprinti vidaus audito vaidmenį – audito komiteto organizacijoje įkūrimas, kurį sudarytų institucijos vadovybės nariai bei atitinkami specialistai ir kuriam vadovautų organizacijos vadovas. Tiek privataus, tiek valstybinio sektoriaus organizacijų patirtis patvirtino, kad šie komitetai labai svarbūs siekiant, kad personalas suvoktų vidaus audito būtinumą ir būtų linkę bendradarbiauti su auditoriais. Tokiu būdu sudaromos ir palankesnės sąlygos veiksmingai vidaus kontrolei.

2.3.2. Nepriklausomo išorės audito vaidmuo

Išorės auditas apibrėžiamas kaip auditas, atliekamas nuo audituojamo objekto nepriklausančios institucijos, kurios tikslas yra išreikšti nuomonę ir pateikti ataskaitą apie audituojamo objekto sąskaitas ir finansinę atskaitomybę, operacijų teisėtumą ir teisingumą, finansų valdymo procedūras ir finansinę veiklą . Dažniausiai valstybės išorinį auditą atlieka AAI, kuri paprastai teikia ataskaitą tiesiogiai parlamentui.
Auditas apima procesus ir mechanizmu, kurie sukurti tam, kad užtikrintų, jog biudžetas planuojamas, sudaromas ir valstybės ištekliai panaudojami vadovaujantis valstybės įstatymais ir tai atitinka parlamento ir vyriausybės iškeltus tikslus ir jų įgyvendinimą. Be šio mechanizmo padidėja tikimybė, kad politikos sprendimai bus priimti remiantis netinkama informacija, kad ištekliai bus netinkamai valdomi, kad tam tikros institucijos nepaisys priimtų sprendimų. Valstybiniame sektoriuje auditas dar svarbus tuo, kad turi užtikrinti parlamentą ir vyriausybę bei valstybės piliečius, kad valstybei priklausantis turtas bei valstybės įsipareigojimai valdomi tinkamai ir kad ataskaitos apie tai, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, yra tinkamai ir kokybiškai parengtos .
Valstybės auditas daugelyje Europos valstybių vykdomas jau keletą šimtmečių. Šiandien vidaus ir išorės audito sistemos valstybiniame sektoriuje sukurtos daugelyje pasaulio šalių. Institucijos, vykdančios valstybės auditą, vadinamos labai įvairiai, tačiau bendrai jos visos vadinamos aukščiausiomis audito institucijomis (sutrumpintai – AAI). Vykstant konstituciniams pasikeitimams arba reformuojant valstybės administravimą, dauguma šių institucijų patyrė nemažus struktūrinius pasikeitimus, keitėsi ir jų veiklos sritys ir kompetencija.
Demokratinėse šalyse parlamento vykdoma biudžeto kontrolė paprastai baigiama patvirtinus biudžeto įvykdymo apyskaitą ir AAI parengtą ataskaitą. Apie AAI plačiau bus kalbama kituose darbuose, tačiau čia reikėtų paminėti, kad, kaip ir vidaus audito atveju, svarbi yra AAI nepriklausomybė – AAI atsiskaito tik parlamentui, nepriklauso nuo vyriausybės ar kitų politinių jėgų ir pasižymi aukšta profesine kvalifikacija, atitinkančia tarptautinius profesionalumo standartus.
Tam, kad išorės auditas būtų veiksmingas bei juo būtų pasitikima, jis turi būti visiškai nepriklausomas nuo audituojamo objekto, o ataskaitos turi būti skirtos ne audituojamai institucijai, bet su ja nesusijusiai institucijai. Valstybės finansų valdymui išorės auditas gali būti naudingas keletu aspektų. Atlikus auditą galima:
1) Išsiaiškinti nustatytos tvarkos, taisyklių ar normų pažeidimus, susijusius su netinkamu valstybės lėšų panaudojimu, bei nustatyti silpnąsias valdymo kontrolės vietas, dėl kurių gali kilti pavojus organizacijos vientisumui ir efektyviam biudžetinės ir kitos politikos sprendimų įgyvendinimui;
2) Įvertinti ataskaitų apie biudžeto vykdymą bei finansinės informacijos patikimumą;
3) Nustatyti išeikvojimo ir netinkamos veiklos atvejus, kuriems nesudarant sąlygų įvykti būtų galima ekonomiškiau panaudoti valstybės išteklius;
4) Pateikti patikimą informaciją apie vykdomų programų rezultatus, pagal kurią būtų daromi atitinkami įstatymų, politikos ar biudžeto asignavimų pakeitimai .
Reikėtų paminėti, kad ES AAI skiria daug dėmesio vidaus kontrolės vystymuisi ir plėtrai bei atitinkamai keičia savo naudojamus audito metodus. Šiandien AAI daug mažiau užsiima milžiniškos apimties duomenų apie pavienes operacijas tikrinimu, o daugiau tikrina ir vertina sistemas, procedūras, organizacines struktūras ir darbo metodus, siekdamos nustatyti, ar jie yra veiksmingi klaidų prevencijos ir veiklos efektyvumo požiūriu. AAI rengia ataskaitas ir teikia rekomendacijas, kokių priemonių reikėtų imtis stiprinant kontrolės sistemas, kad būtų išvengta klaidų ir taisyklių nesilaikymo. Tokiu būdu, AAI yra labiau naudingas parlamentui ir manyčiau, geriau atlieka savo funkcijas, nei naudodamas savo ribotus išteklius jau įvykusių klaidų ar neteisėtų operacijų vaikymuisi ir įrodymų rinkimu.
Vidaus ir išorės auditą sieja glaudūs ryšiai. Ir nors išorės auditorius gali teikti rekomendacijas, kaip patobulinti vidaus auditoriaus darbą ar net gi atlikti vidaus audito auditą, tarp vidaus ir išorės auditorių reikėtų užtikrinti bendradarbiavimą. Abiem pusėm gali būti labai naudingi pasikeitimai nuomonėmis, patirtimi ir informacija apie naudojamą metodiką, gali būti sutaupyta laiko ir išteklių, jei abi pusės pasitikės vieni kitų darbu ir atitinkamai planuotų darbą. Tačiau šių dviejų audito tipų nereikėtų painioti.

3. BIUDŽETO ANALIZĖ KAIP VALSTYBĖS IŠLAIDŲ VALDYMO PAGRINDAS

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įvyko daug permainų fiskalinės politikos formavime bei jos vykdyme, valstybės finansų sistemos grandyse, biudžetinius santykius reglamentuojančioje teisinėje bazėje. Išmokti patiems priimti sprendimus dėl šalies fiskalinės politikos, valstybės finansų valdymo tikslų, įsisavinti valstybės finansų valdymo principus bei naujų fiskalinių priemonių naudojimą prireikė šiek tiek laiko.
Valstybės išlaidų valdymo ir biudžeto praktikoje iki 1998 m. pasikeitimų buvo mažiau nei kitose valstybės finansų valdymo srityse, pavyzdžiui, mokesčių, iždo valdymo srityse. Vykdant valdymo ir kitų viešojo sektoriaus reformas, dėl integracijos į ES procesų bei poreikio efektyviau valdyti, naudoti ir kontroliuoti valstybės finansinius išteklius, kad būtų vykdomi valstybės keliami tikslai, buvo būtina šios valstybės finansų srities reforma.

3.1. BIUDŽETO SANDAROS REFORMOS LIETUVOJE RAIDA

Siekiant įdiegti gerą finansų ir biudžeto valdymo praktiką, Lietuvoje vykdoma biudžetinės sistemos reforma, kuria siekiama pagerinti valstybės biudžeto planavimą ir biudžeto procedūras, konsoliduoti nacionalinį biudžetą, patobulinti finansinių išteklių valdymą ir kontrolę, padidinti procesų viešumą ir skaidrumą, spręsti su stojimu į Europos Sąjungą (ES) susijusius finansinius klausimus . Svarbus dokumentas yra LR Seimo 1998 m. spalio mėn. paskelbta rezoliucija Dėl Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros koncepcijos. 2000 m. priimtas naujas LR biudžeto sandaros įstatymas (BSĮ), priimti ir kiti biudžetinei praktikai svarbūs įstatymai bei poįstatyminiai aktai: LR valstybės iždo, LR valstybės kontrolės įstatymai, Strateginio planavimo metodika, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka, Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarka, LR valstybės biudžeto asignavimų valdytojų programų vykdymo vertinimo tvarka, teisės aktai dėl vidaus audito valstybinėse įstaigose ir kt. Tačiau dar neparengti kai kurie svarbūs dokumentai, reikalingi tolesnei reformai ir jos sėkmingam įgyvendinimui.
Pagrindinės reformos kryptys yra šios:
• įvestas trimetis LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų planavimas, rengiamas programinis biudžetas, siekiama griežtinti biudžeto rengimo procedūras;
• LR valstybės biudžetas rengiamas vadovaujantis LR Vyriausybės nustatytais strateginio planavimo tikslais (prioritetais);
• visi Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos ir rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą arba Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Kelių fondą, Valstybės įmonės “Ignalinos atominė elektrinė” eksploatavimo nutraukimo fondą;
• akcentuojama nacionalinio biudžeto vykdymo kontrolė, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių institucijų programų vertinimas bei išlaidų naudingumo analizė;
• įtvirtinta nuostata dėl informacijos apie LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymą, priėmimą, vykdymą, vertinimą ir kontrolę viešumo bei kiti reikalavimai.
Biudžeto sandaros reforma Lietuvoje dar nebaigta. Nemažai pasikeitimų bus susiję su integracija į ES bei ekonominę ir pinigų sąjungą. Lietuvai tapus ES nare, fiskalinė politika taps labai svarbiu valstybės ekonominės politikos instrumentu, be to, Lietuva turės vykdyti dėl narystės atsiradusius įsipareigojimus. Todėl svarbu toliau stiprinti ir tobulinti valstybės finansų valdymą.
Tai taip pat susiję ir su Lietuvai aktualios problemos  valstybės skolos valdymo  sprendimu: nepakankamai skiriama dėmesio ES šalyse vykdomai valstybės skolos valdymo reformai, kai fiskalinė politika atskiriama nuo valstybės skolos valdymo bei daugelyje šalių steigiamos atskiros valstybės skolos valdymo institucijos. Kita Lietuvoje šiandien aktuali problema  tai ES struktūrinių paramos fondų lėšų panaudojimo kontrolė ir atskaitomybė. Be to, specialistų vertinimu, Lietuvoje reikėtų peržiūrėti funkcijų ir atsakomybės paskirstymą tiek tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, tiek tarp atskirų valstybės institucijų. Svarbūs tolesnės reformos uždaviniai  užtikrinti efektyvų valstybės išlaidų paskirstymą ir naudojimą, fiskalinės politikos (apie kurią bus kalbame kituose skyriuose) formavimą atsižvelgiant į besikeičiančias ekonomines sąlygas, tobulinti biudžeto klasifikaciją ir toliau didinti valstybės finansų valdymo skaidrumą.

3.2. Biudžetiniai principai ir jų įgyvendinimas Lietuvoje

Biudžeto procesas skirtingose šalyse yra skirtingas ir kiekviena valstybė turi savo biudžeto sudarymo būdus, metodus ir procedūras. Pakankamai ilgą laiką buvo stengiamasi susisteminti pagrindinius biudžeto proceso veiksmus ir procedūras, kurios apibūdintų visų valstybių, nepriklausomai nuo jų politinės sąrangos, išsivystymo lygio ir kitų ypatybių, biudžeto proceso taisykles ir procedūras, kuriomis galėtų vadovautis kiekvienos valstybės vyriausybė. Įvairiuose šaltiniuose galime rasti detaliai aprašytus ir per eilę metų ištobulintus pagrindinius principus, kuriais vadovaujantis turėtų būti sudaromas ir vykdomas biudžetas . Toliau aptarsime šiuos principus ir panagrinėsime, kaip jie įgyvendinami Lietuvoje.
1. Vieningumo (angl. comprehensiveness) principas reiškia, kad biudžete turi atsispindėti visos vyriausybės pajamos ir visos išlaidos. Šis principas išreiškia siekimą efektyviai kontroliuoti lėšų naudojimą.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo sparčiai kuriami nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai: jei 1992 m. jų buvo vos keli, tai 2000 m., analitikų skaičiavimais, jų buvo virš 28. Šių fondų kūrimas buvo argumentuojamas tuo, kad valstybės ištekliai gali būti geriau valdomi, jei lėšos yra paskirstytos ir iš anksto numatytos jų panaudojimo sritys, tikslai, bei kad tokiu būdu galima pasiekti stabilesnį tam tikrų sričių ar veiklos finansavimą. Dėl šių nebiudžetinių fondų Vyriausybė turėtų lanksčiau valdyti valstybės finansinius išteklius.
Tokiu būdu, Lietuvoje buvo pažeidžiamas biudžeto vieningumo principas, tuo pačiu buvo nepakankamas skaidrumas ir kontrolė valdant valstybės finansus. Kaip jau buvo minėta, vykdant biudžeto reformą, Lietuvoje padėtis pasikeitė ir 2000 m., patvirtinus naują LR biudžeto sandaros įstatymą, Lietuvoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomos tik per aukščiau minėtus 6 fondus. Tai yra teigiamas poslinkis darant valstybės piniginių lėšų valdymą skaidresnį ir sudarant prielaidas efektyvesniam valstybės išlaidų valdymui. Be to, tobulinama ir valstybės iždo sistema: valstybės ižde  t.y. Finansų ministerijos valdomoje sąskaitoje banke  kaupiami valstybės piniginiai ištekliai (valstybės biudžeto, valstybės pinigų fondų ištekliai bei kitos įstatymuose numatytos valstybės lėšos), diegiama Valstybės iždo bendroji sistema, kurios paskirtis  užtikrinti efektyvų ir racionalų valstybės piniginių išteklių valdymą bei jų naudojimą įstatymų nustatytiems reikalams finansuoti. Lietuvoje šio principo reikalavimų įgyvendinimas kol kas yra keliantis daugiausiai diskusijų.
Kita vertus, šio principo negalima ir suabsoliutinti, ypač pereinamosios ekonomikos šalyse, kurios kenčia nuo valstybės finansinių išteklių trūkumo ir kuriose nesurenkamos biudžeto pajamos. Tokios šalys iš įvairių tarptautinių organizacijų ar kitų šalių gauna finansinę paramą tam tikroms programoms ar projektams vykdyti ir tam, kad tos lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį ir iškeltiems tikslams įgyvendinti, galima sudaryti atskirus fondus ar atidaryti sąskaitas.
2. Tikrumo (angl. accuracy) principas reikalauja, kad į biudžetą būtų įtrauktos tikros pajamos, išlaidos ir kitos finansinės operacijos bei pinigų srautai. Kitaip tariant, biudžete patvirtinti valstybės ketinimai finansuoti tam tikras programas, institucijas ar pan. turi būti tikri ir išreikšti tikrus valdžios įsipareigojimus. Šį principą galima susieti su kai kurių autorių išskiriamu biudžeto teisėtumo principu (angl. authoritativeness) , kuris reikalauja, kad visos valstybės išlaidos turi būti patvirtintos įstatymu.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, siekiant įgyvendinti šį principą, atliekama vidaus ir išorės biudžeto vykdymo kontrolė. Biudžetas bei jo pakeitimai tvirtinami įstatymu ir tokiu būdu užtikrinama atitinkama kontrolė, kad valstybės lėšos nebūtų naudojamos savavališkai ar neteisėtai perskirstomos. Kadangi dėl ekonominės situacijos pokyčių, nenumatytų situacijų ar prognozavimo netikslumų biudžetas paprastai neįvykdomas toks, koks jis buvo patvirtintas pradžioje (pajamos nesurenkamos arba surenkamos didesnės, keičiasi ir poreikis ar galimybės finansuoti valstybės išlaidas), todėl biudžetinių metų eigoje atliekami biudžeto įstatymų pakeitimai (plačiau apie kitoje darbo dalyje).
3. Periodiškumo principas (angl. annuality) reiškia, kad biudžetas turi būti sudaromas tam tikram laiko periodui, paprastai jis sudaromas vieneriems finansiniams metams.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, biudžetas tvirtinamas vieneriems biudžetiniams metams, kurie prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d. Tai taip pat įtvirtinta LR biudžeto sandaros įstatymu.
4. Pagal viešumo principo (angl. transparency) reikalavimus, vyriausybė turi laiku skelbti informaciją apie planuojamas ir faktines valstybės pajamas ir išlaidas, apie šalies biudžeto vykdymą. Tai svarbus principas, kurio dėka didinamas viešųjų finansų ir valstybės politikos skaidrumas bei vykdoma visuomeninė kontrolė.
Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau duomenų ir informacijos apie Lietuvos valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus galima rasti Finansų ministerijos interneto tinklalapyje, Finansų ministerija nuo 1998 m. skelbia ir duomenis apie konsoliduotą bendrą šalies biudžetą. Be to, BSĮ 11 str. skirtas informacijos apie valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo, priėmimo, vykdymo, vertinimo, kontrolės viešumui, kuriuo nustatyta, kad Finansų ministerija informaciją apie patvirtintą valstybės biudžetą, jo pajamas ir asignavimus, jų vykdymą skelbia leidinyje „Valstybės žinios“ ir Finansų ministerijos interneto puslapyje. Deja, kol kas Lietuvoje trūksta viešumo svarstant valstybės finansų reikalus, trūksta visuomenės aktyvumo diskutuojant apie išlaidų paskirstymą, visuomenės dalyvavimas formuojant valstybės biudžeto politiką taip pat nėra didelis. Kai kurių specialistų nuomone , šiuolaikinių informacinių technologijų naudojimas darys didelę įtaką valstybės finansų valdymui ir sudarys galimybę visuomenei gauti daugiau informacijos ir aktyviau dalyvauti rengiant ir analizuojant biudžetą, valstybės keliamus prioritetus ir pan.
5. Specializuotumo (angl. specification) principas reikalauja, kad visos biudžeto išlaidos būtų paskirstytos konkretiems tikslams ir konkretiems asignavimų valdytojams, o visos pajamos turi būti aiškiai nustatytos ir tvirtinamos pagal kiekvieną pajamų šaltinį.
Šis principas įgyvendinamas kasmet tvirtinant biudžeto įstatymą. Lietuvoje valstybės biudžeto pajamos tvirtinamos bendra suma bei pagal kiekvieną pajamų šaltinį, taip pat asignavimų valdytojų administruojamų pajamų įmokas į valstybės biudžetą bei valstybės institucijų, įstaigų, vykdančių viešojo administravimo funkcijas, ir kontrolės institucijų pajamas už teikiamas paslaugas; bendra asignavimų suma, jų paskirstymas pagal institucijas Vyriausybės tvirtinamoms programoms įgyvendinti, paskirstymas pagal valstybės funkcijų klasifikaciją. Be to, asignavimai skiriami paprastosioms išlaidoms, iš jų  darbo užmokesčiui, ir nepaprastosioms išlaidoms  šių biudžeto straipsnių asignavimų valdytojai neturi teisės viršyti. Taip pat Vyriausybė kasmet, įsigaliojus atitinkamų metų biudžeto įstatymui, nutarimu paskirsto valstybės biudžeto asignavimus pagal programas.
Be šių principų gali būti išskiriami ir kiti. Pavyzdžiui, ES išskiriami universalumo (angl. universality) principas (visos pajamos yra bendros ir be jokių išskirtinumų naudojamos visoms išlaidoms finansuoti); subalansuotumo (angl. equilibrium) principas (ES biudžeto pajamos turi būti lygios išlaidoms; bendrija neturi teisės skolintis, kad padengtų savo išlaidas).
Jei panagrinėtume TVF 1998 metais (2001 metais atnaujino) patvirtinto Fiskalinio skaidrumo geros praktikos kodekse – Principų deklaracijoje įvardytus principus, Lietuvoje finansų valdymas dar neatitinka kai kurių principų:
• Vaidmenų ir atsakomybės aiškumo (kol kas nėra nusistovėjusio ir aiškaus pareigų ir funkcijų pasiskirstymo tarp įvairių valdymo lygių, būtent, centrinės ir vietos valdžios bei funkcijų, kurios perduotos vykdyti apskritims; nepakankamai aiškiai reglamentuotas valstybės institucijų nebiudžetinių lėšų formavimas ir panaudojimas; valstybės dalyvavimas privačiame sektoriuje taip pat turi būti aiškiai reglamentuotas, užtikrinamas sandorių skaidrumas bei informacijos viešumas; šiuo metu ne visi mokesčius reglamentuojantys įstatymai bei jų taikymą nustatantys teisės aktai yra aiškūs mokesčių mokėtojams, nusistovėję;
• Informacijos viešumas (valstybės konsoliduotos atskaitomybė nėra aiškiai reglamentuota, o valstybės finansinės ataskaitos nepateikia pilnos informacijos apie valstybės finansinę būklę (apie tai plačiau kitame poskyryje); turi būti aiškiai apibrėžti valstybės finansinių ataskaitų rengimo metodai bei skelbiama informacija apie juos; finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarkaraštis turi būti skelbiamas iš anksto);
• Atviras biudžeto rengimas, vykdymas bei atskaitomybė (biudžete turi būti aiškiai įvardintos naujos valstybės politikos priemonės; rengiant biudžetą būtina nustatyti ir įvertinti galimas rizikas, susijusias su ekonominės padėties pasikeitimais, valstybės įsipareigojimais).
Šie biudžeto principai įgyvendinami ir vykdomi dėka detalizuotų procedūrų ir taisyklių, kuriomis apibrėžiama biudžeto apimtis, informacija, kuri turi būti jame pateikta, atitinkamų veiksmų planas, patvirtinimas, reikalingas prieš išleidžiant lėšas ir kt. Susistemintos ir apibendrintos šios procedūros ir taisyklės sudaro biudžeto proceso esmę. Jeigu biudžeto procesas atitinka visus principus ir normas, laikoma, kad jis yra teisėtas ir efektyvus . Tačiau tam, kad biudžeto procesas, pagrįstas minėtais principais, būtų įgyvendinamas, reikalinga politinė valia.

3.3. Valstybės išlaidų valdymas ir kontrolė atskiruose biudžeto proceso etapuose

Nors Lietuvos biudžetinėje praktikoje per pastaruosius metus įvyko nemažai pasikeitimų, dar yra nemažai problemų, o kai kuriose srityse reformos dar nebaigtos, tam tikros sritys reformų dar laukia. Šioje dalyje apžvelgsime valstybės biudžeto proceso etapus, kai kurias Lietuvos valstybės išlaidų valdymo bei biudžeto proceso problemas ir tobulintinas vietas, susijusias su nepakankamu finansų planavimu, bei aptarsime galimus jų sprendimo būdus.
Biudžeto procesas yra nepertraukiamas ciklas procesų, procedūrų, veiksmų, kurių metu priimami sprendimai dėl valstybės finansinių išteklių surinkimo ir panaudojimo. Jį galima analizuoti kaip seką tam tikrų etapų. Galima išskirti šiuos biudžeto proceso etapus :
1. Biudžeto planavimo procesas Vyriausybėje (Vyriausybės etapas), kuris baigiamas pateikiant biudžeto įstatymo projektą parlamentui (biudžeto tikslų ir gairių nustatymas, biudžeto paraiškų sudarymas, biudžeto projekto sudarymas, suderinimas, galutinio biudžeto projekto sudarymas);
2. Parlamento etapas, kuris baigiamas biudžetą patvirtinant įstatymu (diskusijos, projekto taisymai ir biudžeto įstatymo priėmimas);
3. Biudžeto vykdymo etapas, kai įstatymu patvirtintas biudžetas vykdomas (biudžeto pajamų surinkimas ir išlaidų finansavimas, biudžeto pakeitimai metų eigoje);
4. Ex post kontrolės etapas  biudžeto įvykdymo kontrolė ir atskaitomybė.
Bet kokiu laiko momentu vyksta du, dažniausiai trys biudžeto proceso etapai. Schematiškai tai galima pavaizduoti tokiu būdu:

1 pav. Biudžeto proceso etapai

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

 

 

 

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

 

 

 

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

t-2 biudžetiniai metai

t-1 biudžetiniai metai

t biudžetiniai metai

t+1biudžetiniai metai

t+2 biudžetiniai metai

Toliau apžvelgsime Lietuvos valstybės biudžeto procesą pagal aukščiau išskir