Auditoriaus nepriklausomybės sąvoka, principai bei taisyklės

 

ĮVADAS

Nepriklausomybė yra viena iš svarbiausių kiekvieno žmogaus, o tuo labiau auditoriaus savybių. Tuo pačiu auditoriaus nepriklausomybės problema yra išskirtinė, kadangi nedaug yra tokių profesijų, kurioms nepriklausomybė teiktų didelę svarbą kasdieniniame darbe.
Auditoriaus nepriklausomybė reiškia nuo niekieno nepriklausymą, visišką laisvę, t.y., kad jis visiškai savarankiškai atlieka auditą, atsako už atliktą auditą ir kad jo veiksmų niekas negali paveikti. Todėl jis gali laisvai pasirinkti audito formas ir metodus, reikalingus jam informacijos šaltinius, priemones sukauptai medžiagai susisteminti ir apibendrinti. Kai kurie mokslininkai auditoriaus nepriklausomybę apibrėžia kaip fundamentalią apskaitos profesijos koncepciją, atitinkamą mąstymo būdą, įtakojamą sąžiningumo ir objektyvumo, laisvę atlikti kiekvieną darbą neatsižvelgiant į jokius veiksnius, skatinančius tam tikrą suinteresuotumą. Būdamas visiškai savarankiškas auditorius visada turi prisiminti pagrindinę audito taisyklę – auditą reikia atlikti taip, kad galima būtų pateikti objektyvią išvadą apie įmonės veiklą.
Taigi auditorius yra nepriklausomas, jei jis gali savo darbą atlikti be jokių suvaržymų ir apribojimų. Tai jis gali padaryti tik per nustatytą jo statusą organizacijoje. Auditoriaus nepriklausomybė būtina todėl, kad auditoriaus nuomonė (išvada) nepriklausytų, nebūtų įtakojama valdymo personalo. Auditoriaus nepriklausomybė turi apimti visus jo atliekamus darbus, visus to darbo aspektus, pradedant nuo sutarties sudarymo ir baigiant auditoriaus išvados parengimu.

1. AUDITORIAUS NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄVOKA IR PAGRINDINIAI JOS ASPEKTAI

Auditorių ir audito įmonių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, tokiuose kaip Lietuvos Respublikos audito įstatyme, Auditorių profesinės etikos kodekse,7 NAS „ Audito kokybės kontrolė“ pateikiama auditoriaus nepriklausomybės sąvoka, principai bei taisyklės.
Lietuvos Respublikos audito įstatyme auditoriaus nepriklausomybė apibrėžiama taip:
1. Auditorius gali atlikti auditą tik būdamas nepriklausomas nuo užsakovo ir audituojamos įmonės.
2. Auditoriui draudžiama atlikti auditą, jeigu jis:
a) yra susijęs šeimos, artimos giminystės arba svainystės ryšiais su įmonės, kurioje atliekamas auditas, administracijos vadovu ir vyriausiuoju finansininku (buhalteriu), tarybos ar valdybos nariais. Šeimos ir giminystės ryšiais susiję asmenys yra sutuoktiniai (buvę sutuoktiniai), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai ir seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai ir pusseserės, senolės ir vaikaičiai;
b) tvarko audituojamos įmonės apskaitą ir rengia finansinę atskaitomybę;
c) yra buvęs audituojamos įmonės arba užsakovo darbuotojas ir nuo darbo santykių pasibaigimo dienos praėję mažiau kaip trys metai;
d) yra arba buvo audituojamos įmonės akcininkas ir nuo akcijų perleidimo praėję mažiau kaip trys metai;
e) yra veikiamas kitų sąlygų, galinčių turėti įtakos jo nepriklausomybei.

Yra išskiriami trys auditoriaus nepriklausomybės komponentai:
1. Techninė nepriklausomybė – auditorius nepriklausomai nuo bet kokio spaudimo pats savarankiškai pasirenka darbo programą ir audito atlikimo techninius būdus.
2. Audito tyrimo objektyvumas – auditorius turi teisę rinkti informaciją tokią, kokia jam reikalinga ir ten, kur ją gali gauti.
3. Nuomonės išreiškimo nepriklausomybė – auditorius laisvai išreiškia savo nuomonę remdamasis atlikto audito rezultatais.
Auditorius neturi teisės užsiimti ta veikla, kuri galėtų turėti įtakos jo nepriklausomybei. Paprastai auditorius negali konsultuoti arba atlikti kokį nors darbą tai įmonei, kurioje jis atlieka auditą.
Daugelis mokslininkų ir praktikų pritaria nuomonei, kad auditoriai jiems patikėtas užduotis objektyviai ir sąžiningai gali atlikti tik tada, kai jie yra nepriklausomi nuo tikrinamų organizacijų ir apsaugoti nuo pašalinės įtakos. Vis dėl to keliamas klausimas, ar gali būti auditoriai absoliučiai nepriklausomi, nes jie valstybės, visuomenės dalis. Dažniausiai į šį klausimą atsakoma taip: auditoriai privalo turėti funkcinę ir organizacinę nepriklausomybę, kuri yra būtina sąlyga jiems patikėtas užduotis atlikti. Nurodomos penkios reikalingos sąlygos, tokios kaip prieinamumas, objektyvumas, laisvė, stropumas ir dėmesingumas norint užtikrinti auditoriaus nepriklausomumui ir sėkmingam darbui.
Audito teorijoje auditoriaus nepriklausomybė aprašyta labai įtikinamai pasitelkiant vaizdingas sąvokas ir terminus. Tačiau gyvenimo patirtis rodo, kad išlaikyti visišką nepriklausomybę nėra lengva. Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių instituto parengtoje mokymo priemonėje išvardytos keturios grupės atvejų, turinčių įtakos auditoriaus nepriklausomybei. Jie pasireiškia, kai auditą atlieka:
1) Mažos audito įmonės mažose kliento įmonėse;
2) Mažos audito įmonės didelėse kliento įmonėse;
3) Didelės audito įmonės mažose kliento įmonėse;
4) Didelės audito įmonės didelėse kliento įmonėse;
Pirmu atveju, kai mažos audito įmonės audituoja mažas kliento įmones, dažniausiai nusistovi artimi ir draugiški santykiai, veikiantys auditoriaus nepriklausomybę.
Kai mažos audito įmonės audituoja dideles kompanijas, auditoriui gali būti daromas spaudimas tariantis dėl atlyginimo. Didelės įmonės yra pajėgios mokėti auditoriams daug didesnius atlyginimus negu mažos įmonės. Auditoriui būtina įveikti pagundą gauti didesnį atlyginimą, nes po to jis gali prarasti dalį savo nepriklausomybės.
Kai didelė audito įmonė atlieka auditą mažoje kliento įmonėje, auditoriui lengviau išlikti nepriklausomam. Tačiau viešai parodyti šią nepriklausomybę kartais būna sudėtinga, ypač tais atvejais, kai auditoriai teikia įmonės darbuotojams konsultacijas apskaitos, mokesčių, finansų tvarkymo ir kitais klausimais.
Ketvirtu atveju, kai didelės audito įmonės audituoja dideles kompanijas, taip pat iškyla auditoriaus nepriklausomybės problemų. Didelėse kompanijose auditas trunka ilgai, kai kurie auditoriai dirba kompanijoje beveik visus metus, dažnai artimai bendrauja su vadovybe, ją konsultuoja ar net teikia paslaugas vadybininkams. Taigi kai kuriems visuomenės nariams gali kilti abejonių dėl auditorių nepriklausomybės.
Kai kurių didelių audito įmonių, kuriose dirba daug auditorių, vadovai, siekdami garantuoti savo auditorių nepriklausomybę, prašo visus auditorius užpildyti Nepriklausomybės deklaraciją. Joje auditoriai patvirtina, kad jie neturi jokių finansinių interesų, giminystės ryšių ir kitų dalykų, varžančių nepriklausomybę aptarnaujamo kliento įmonėje.
Paskutiniais metais įvairiuose auditorių forumuose keliama idėja išskirti intelektinę ir finansinę nepriklausomybę. Auditoriaus intelektinę nepriklausomybę galima nusakyti taip: auditorius privalo būti objektyvus, nuolat tobulinti savo profesines žinias, niekada neturėti išankstinio nusistatymo. Finansinė nepriklausomybė reiškia, kad auditoriaus gaunamas atlyginimas neturi paveikti audito rezultatų, kad auditorius neturėtų su klientu jokių finansinių reikalų (akcijų, paskolų ir kt.), nedalyvautų kliento versle ar kitoje veikloje.
Auditoriaus nepriklausomybė laikoma pažeista, jeigu užduoties vykdymo arba nuomonės pareiškimo metu jis:
1. turi arba siekia įsigyti tiesioginės arba netiesioginės finansinės naudos;
2. atsakingai saugo arba valdo audituojamos įmonės turtą;
3. atskirai arba kartu su audituojama įmone, jos akcininku, vadovaujančiu asmeniu arba administracijos vadovu vykdo bendrus investicinius projektus;
4. audituojamai įmonei suteikia arba gauna iš jos paskolas.
JAV auditoriaus nepriklausomybės taisyklė laikoma pažeista, jeigu:
1) Savo profesinio darbo ar išvados pateikimo metu auditorius:
a. Įgijo ar buvo priverstas įgyti bet kokį tiesioginį ar materialų netiesioginį interesą audituojamoje įmonėje;
b. Buvo patikėtinis, valdytojas ar administratorius bet kokio ūkinio vieneto, kuris įgijo ar buvo priverstas įgyti tiesioginį ar materialų netiesioginį interesą audituojamoje įmonėje;
c. Turėjo bet kokią bendrą investiciją su audituojama įmone ar bet kuriuo jos tarnautoju, direktoriumi ar ženklesniu akcininku, tai investicijai esant susijusiai su auditoriaus ir audituojamos įmonės grynąja verte;
d. Turėjo išdavęs bet kokią paskolą ar buvo gavęs paskolą iš bet kurio audituojamos įmonės tarnautojo, direktoriaus ar stambesnio akcininko. Tai netaikytina paskoloms, išduodamoms finansinių institucijų pagal įprastą šių institucijų paskolų išdavimo tvarką.
2) Finansinių ataskaitų rengiamu laikotarpiu, audito ar audito išvados rašymo laikotarpiu auditorius:
a. Buvo susijęs su audituojama įmone kaip bet kurio valdymo lygio narys ar tarnautojas, akcijų pasirašytojas, platintojas, reklamuotojas;
b. Buvo patikėtinis audituojamos įmonės pensijų ar bet kokio kitokio pelno siekiančio fondo.
Auditoriaus nepriklausomybe gali būti suabejota, jeigu auditorius ar audito įmonės partneris gauna iš kliento brangią dovaną. Tai gali būti laikoma paslauga už paslaugą ir gali kilti abejonių dėl auditoriaus bešališkumo. Siekiant išvengti šių komplikacijų auditorius turėtų atsisakyti siūlomų brangių dovanų ir priimti tik simbolines dovanas.
Nepriklausomybę gali paveikti ir auditoriaus bei kliento bylinėjimasis. Santykiai tarp auditoriaus ir kliento turi būti vertinami pagal visiško pasitikėjimo ir atvirumo kriterijus. Santykių negalima laikyti tokiais, jeigu dėl bylinėjimosi auditorius ir klientas atsiduria priešingose barikadų pusėse. Auditorius bylinėdamasis turi įvertinti situaciją ir nustatyti, ar byla yra tokia svarbi, kad galėtų paveikti kliento pasitikėjimą auditoriumi arba paties auditoriaus objektyvumą.
Auditoriaus nepriklausomybės koncepcijos galima išskirti dvi sritis. Pirma, nepriklausomybė de facto, reiškianti auditoriaus sugebėjimą išlaikyti objektyvų ir nepažeidžiamą požiūrį viso audito metu. Antra, matomoji nepriklausomybė, reiškianti, kad santykiai tarp auditoriaus ir audituojamo turi būti tokie, kad auditorius tretiems asmenims atrodytų nepriklausomas. Jei auditorius nori suteikti savo išvadoms patikimumo, yra svarbu, kad tų išvadų vartotojas suvoktų auditorių esant objektyvų ir bešališką.
Auditorius turi įsisąmoninti, kad pernelyg palaikant klientą ir įsitraukiant į jo reikalus faktiškai galima virsti kliento darbuotoju, prarasti auditoriaus nepriklausomybę. Gali kelti grėsmę ir tas faktas, jei auditorius tikrina tą pačią įmonę daug kartų iš eilės. Todėl, pavyzdžiui, Anglijoje numatyta auditorių rotacija, kuri vykdoma kartą per keletą metų ir leidžia skirtingiems auditoriams periodiškai teikti savo paslaugas neprarandant nepriklausomybės. Tuo pačiu Anglijoje gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys – užkirsti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Kaip rodo teismų praktika, dažniausiai auditoriai netenka nepriklausomybės tais atvejais, kuomet klientai siūlo auditoriui tapti kompanijos akcininku, privačiai teikti konsultacines paslaugas ar netgi tapti kompanijos tarnautoju. Auditoriaus nepriklausomybei gali turėti įtakos ir jo finansinės padėties nestabilumas. Todėl, pavyzdžiui, Vokietijoje draudžiama net laikyti profesinius egzaminus asmenims, turintiems finansinių sunkumų.
Vidaus auditorių atžvilgiu, nepriklausomybė reiškia, kad jis turi būti nesusijęs su ta veikla, kurios auditą atlieka. Tokia nepriklausomybė leidžia vidaus auditoriams savo darbą atlikti objektyviai, be varžymų, nepriimti tendencingų sprendimų. Galioja praktikos patvirtinta taisyklė: vidaus audito rezultatai bus nepatenkinami, jeigu pažeidžiama auditorių nepriklausomybė. Svarbu, kad auditoriai būtų nepriklausomi ne tik atlikdami auditą, bet ir priimdami sprendimus, reikšdami savo nuomonę.
Vidaus auditorių nepriklausomybę turi įtvirtinti vidaus audito tarnybos organizacinis statusas. Jis turi būti toks, kad užtikrintų galimybę visiems šios tarnybos darbuotojams netrukdomai atlikti savo profesines pareigas. Svarbu, kad vidaus auditoriai gautų įmonės vadovų ir direktorių tarybos paramą, kad jiems būtų sudarytos galimybės bendradarbiauti su visų įmonės padalinių darbuotojais.
Įmonės vadovybė turi skatinti auditoriaus nepriklausomybę, siekti, kad auditas apimtų kuo daugiau veiklos sričių.
Šiuo metu nėra tarptautiniu mastu pripažintų auditorių nepriklausomumo etikos standartų, kuriuos galima laikyti pavyzdžiu tiek Lietuvai, kaip ES valstybei narei tiek ir kitoms šalims.
Auditorių nepriklausomumo klausimas buvo nagrinėtas Komisijos 1996 m. Žaliajame dokumente “Teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių vaidmuo, pareigos ir atsakomybė ES”, kurį palaikė Taryba, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Europos Parlamentas. Pagal 1998 m. Komisijos pranešimą “Teisės aktų nustatytas auditas Europos Sąjungoje: kelias į priekį”, buvo įkurtas ES Audito komitetas. Komitetas numatė auditorių nepriklausomumą kaip vieną iš prioritetų.
Galiausiai Komisijos pranešimas “Finansinės atskaitomybės strategija: kelias į priekį” pabrėžia vienodai aukšto lygio audito svarbą visoje ES, apimant ir bendrą požiūrį į profesinės etikos standartus.

2. NEPRIKLAUSOMUMO GRĖSMĖS IR RIZIKA

Auditorių nepriklausomumui gali grėsti įvairių rūšių grėsmės ir jo nepriklausomo rizikos lygis priklauso nuo šių grėsmių pavienės ar bendros svarbos ir jų poveikio auditoriaus nepriklausomumui.
Vertinant auditoriaus nepriklausomumo riziką, reikėtų tinkamai atsižvelgti į:
(a) paslaugas, suteiktas audito klientui per pastaruosius metus, bei ryšius su šiuo audito klientu prieš tampant jo auditoriumi;
(b) paslaugas, suteiktas audito klientui bei ryšius su juo audito metu.
Siekiant išvengti ar išspręsti faktus ir aplinkybes, kurie galėtų kompromituoti auditoriaus nepriklausomumą, iš pradžių svarbiausia nustatyti grėsmes nepriklausomumui, kylančius specifinėmis aplinkybėmis. Antra, reikia įvertinti jų svarbumą ir rizikos lygį, kad auditoriaus nepriklausomumas gali būti sukompromituotas. Kuo aiškiau auditorius gali nustatyti grėsmių pobūdį, tuo aiškiau jis gali spręsti apie rizikos lygį, kurį jos kelia jo nepriklausomumui. Priklausomai nuo bendro pobūdžio, išskiriamos tokios grėsmių nepriklausomumui rūšys:
 grėsmė dėl asmeninių interesų: auditoriaus nepriklausomumui gali grėsti finansinių ar kitokių interesų konfliktas (pvz., tiesioginė ar netiesioginė finansinė nauda iš kliento, pernelyg didelė priklausomybė nuo kliento audito ar ne-audito paslaugų atlygio, noras, kad klientas apmokėtų įsiskolinimą, kliento praradimo baimė);
 grėsmė dėl būtinybės peržiūrėti savo darbą: susijusi su sunkumais išlaikyti objektyvumą tais atvejais, kai tenka vertinti savo atliktas procedūras (pvz., priimant sprendimus ar dalyvaujant jų priėmime, kai juos turėtų priimti tik audito kliento vadovybė; arba kai reikia iš naujo įvertinti ar pasverti ankstesnį auditoriaus ar jo įmonės atliktą audito ar neaudito suteiktų paslaugų produktą ar rezultatą);
 grėsmė dėl rėmimo: auditoriaus nepriklausomumui gali kilti grėsmė, jei auditorius imasi remti ar kritikuoti kliento poziciją bet kokiose priešiškuose procesuose ar situacijose (pvz., dalyvaujant kliento akcijų ar vertybinių popierių platinime; užtariant klientą teisminių procesų metu; klientui bylinėjantis prieš auditorių);
 grėsmė dėl familiarumo ar pasitikėjimo: rizika, kad auditorių gali pernelyg veikti kliento asmeninės ir kitos savybės, dėl ko jis gali per stipriai prisirišti prie kliento interesų. Taip gali atsitikti dėl pernelyg ilgai trunkančių ir pernelyg glaudžių ryšių su kliento darbuotojais ir dėl to kylančiu perdėtu pasitikėjimu klientu ir nepakankamu objektyvumu svarstant jo pareiškimus;
 grėsmė dėl baimės: egzistuoja galimybė, kad auditorius vertins neobjektyviai dėl to, kad, pavyzdžiui, bijos labai įtakingo ar itin svarbaus kliento.
Kiekvienos grėsmės dydis priklauso nuo daugelio (išmatuojamų ir neišmatuojamų) veiksnių, pvz., jos stiprumo, susijusio asmens(ų) statuso, grėsmę keliančių aplinkybių pobūdžio bei bendros audito aplinkos. Vertindamas grėsmės dydį, auditorius turi atsižvelgti, kad tomis pačiomis aplinkybėmis gali kilti skirtingų rūšių grėsmės. Tam tikromis aplinkybėmis grėsmę galima laikyti svarbia, jei ši, atsižvelgiant į visus jos kiekybinius ir kokybinius aspektus tiek atskirai, tiek kartu su kitais, padidina nepriklausomumo rizikos lygį iki nepriimtinai aukšto.
Kai egzistuoja grėsmės auditoriaus nepriklausomumui, auditorius visuomet turi apsvarstyti ir dokumentuoti, ar tinkamai panaudotos apsaugos priemonės, galinčios eliminuoti ar sumažinti grėsmių dydį iki priimtino lygio. Taikytinos apsaugos priemonės susijusios su įvairiais audito aplinkos aspektais, pavyzdžiui, audito kliento valdymo struktūra, bendra savireguliacijos ir visuomeninės reguliacijos sistema bei audito profesijos priežiūra, įskaitant drausmines nuobaudas ir auditoriaus vidaus kokybės kontrolės sistema.
Nepriklausomumo rizikos lygį galima išreikšti kaip padalą tęstinėje skalėje nuo “nėra nepriklausomumo rizikos” iki “maksimali nepriklausomumo rizika”. Nors nepriklausomumo rizikos lygio neįmanoma išmatuoti tiksliai, kiekvienai specifinei veiklai, ryšiui ar kitokiai aplinkybei, galinčiai kelti grėsmę auditoriaus nepriklausomumui, jį galima apibūdinti kaip esantį nepriklausomumo rizikos skalės viduryje ar kraštinėse reikšmėse. Auditorius ar kitas asmuo, darantis sprendimus dėl auditoriaus nepriklausomumo nuo jo kliento (pvz., priežiūros institucijos, kiti auditoriai, jei jų prašoma patarimo), turi nustatyti, koks nepriklausomumo rizikos lygis, kylantis dėl tam tikros veiklos, ryšių ar kitų aplinkybių, būtų priimtinas. Šio vertinimo metu šie asmenys, darantys sprendimus dėl nepriklausomumo, turi nuspręsti, ar egzistuojančios apsaugos priemonės pašalina ar tinkamai sumažina grėsmes nepriklausomumui dėl minimos veiklos, ryšių ar kitų aplinkybių. Jei ne, reikalingas kitas sprendimas, kokios papildomos apsaugos priemonės (įskaitant uždraudimą) ar jų deriniai sumažintų nepriklausomumo riziką ir susijusią sukompromituoto objektyvumo tikimybę iki priimtino lygio.

3. NEPRIKLAUSOMUMO APSAUGOS PRIEMONIŲ SISTEMOS

2002 m. gegužės 16 d. Europos Komisijos rekomendacijoje dėl teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių nepriklausomumo ES: pagrindinių principų rinkinyje pabrėžiama, jog siekiant sumažinti ar pašalinti grėsmes auditoriaus nepriklausomumui, reikia nustatyti įvairių rūšių apsaugos priemones, tokias kaip uždraudimas, apribojimas, kitas politikas ir procedūras bei atskleidimas. Įvairios apsaugos priemonės bei jų veiksmingumas veikia nepriklausomumo rizikos lygį. Šiame dokumente nurodomos galimos tiek audituojamos, tiek paties auditoriaus iniciatyva įgyvendinamos apsaugos priemonės, kurios sumažintų nepriklausomumo rizikos laipsnį.
3.1 Audituojamų įmonių apsaugos priemonės

Auditorius turėtų apsvarstyti, ar audituojamos įmonės valdymo struktūra numato apsaugos priemones, mažinančias grėsmes jo nepriklausomumui, bei kaip šios priemonės veikia.
Tokios priemonės gali būti:
1. auditorių paskiria ne audituojamos įmonės vadovybė;
2. priežiūra ir bendravimas su audituojama įmone dėl audito ir kitų audito įmonės ar jos tinklo teikiamų paslaugų.
Jei visuomenės intereso įmonė turi valdymo organą, auditorius turi mažiausiai kartą per metus:
(a) raštu pateikti tokią informaciją valdymo organui:
bendrą sumą už paslaugas, kurias jis, audito įmonė ir jos tinklas suteikė audito klientui ir susijusioms įmonėms per ataskaitinį laikotarpį. Bendra suma turi būti suskirstyta į keturias stambias paslaugų kategorijas: audito paslaugos; kitos užtikrinimo paslaugos; mokesčių konsultacijų paslaugos; kitos ne-audito paslaugos. Kitų ne-audito paslaugų kategorija dar turėtų būti detalizuota į sub-kategorijas taip, kad į jas priskiriamos paslaugos iš esmės skirtųsi viena nuo kitos, tačiau mažų mažiausiai atskirtų finansinės informacijos technologijų, vidaus audito, vertinimo, ginčų bei darbuotojų atrankos paslaugas. Kiekviena paslaugų (sub-)kategorija turi būti išanalizuota atskirai, nurodant sutarties ir realias sumas, taip pat atskirai turi būti išanalizuoti esami pasiūlymai ar konkursai ateities paslaugų teikimui; jo, audito įmonės ir jos tinklui priklausančių įmonių ryšius su audito klientu ir su juo susijusiomis įmonėmis, kurie gali būti reikšmingi svarstant jo nepriklausomumą bei objektyvumą ir taikomas susijusias apsaugos priemones;
(b) raštu patvirtinti, kad profesiniu sprendimu, auditorius pagal reguliavimo ir profesinius reikalavimus yra nepriklausomas ir jo objektyvumas yra nesukompromituotas, arba, atvirkščiai, pareikšti savo susirūpinimą dėl to, kad jo nepriklausomumas objektyvumas gali būti sukompromituotas;
(c) siekti aptarti šiuos klausimus su audito kliento valdymo organu.
Kai audito klientai, kurie nėra visuomenės intereso įmonės, turi valdymo organą, auditorius turėtų apsvarstyti, ar panašios priemonės būtų reikalingos.
3.2 Auditoriaus bendrosios apsaugos priemonės

Auditorius turėtų sukurti ir palaikyti apsaugos sistemą, kuri būtų integruota į jo įmonės valdymo ir vidaus kontrolės struktūrą. Tokios sistemos veikimas turėtų būti dokumentuotas, kad jį galėtų patikrinti kokybės užtikrinimo sistema. Audito įmonės apsaugos sistemą turėtų apimti:
(a) raštiškas nepriklausomumo taisykles, nusakančias esamus nepriklausomumo standartus, grėsmes nepriklausomumui ir atitinkamas
apsaugos priemones;
(b) aktyvų ir savalaikį kiekvieno partnerio, vadovo ir darbuotojo informavimą apie taisykles ir jų pasikeitimus, įskaitant ir nuolatinį mokymą bei ugdymą;
(c) procedūras, kurias turi taikyti partneriai, vadovai ir darbuotojai, siekiant laikytis nepriklausomumo standartų, tiek periodines, tiek kaip atsakas į tam tikras aplinkybes;
(d) aukščiausio lygio audito profesionalų (partnerių) paskyrimą, atsakingų už taisyklių atnaujinimą ir informavimą laiku apie tokius atnaujinimus ir apsaugos sistemos tinkamo veikimo priežiūrą;
(e) dokumentus kiekvienam audito klientui, apibendrinančius išvadas, padarytas apie grėsmes auditoriaus nepriklausomumui bei susijusį nepriklausomumo rizikos vertinimą. Išvados turėtų būti paremtos argumentais. Jei nurodomi svarbios grėsmės, dokumentuose turėtų trumpai aprašyti veiksmai, kurių buvo imtasi ar yra žadama imtis, siekiant išvengti ar bent iki priimtino lygio sumažinti nepriklausomumo riziką;
(f) vidaus laikymosi stebėseną, kaip yra laikomasi apsaugos taisyklių.
Auditoriaus nepriklausomumo sąvoka pirmiausiai reikalauja patikrinti, ar auditorius nepastebi jokių reikšmingų supančių aplinkybių, ypač susijusių su ryšiais ar nauda, galima dėl jo užduoties.
Nepriklausomumas nėra absoliutus standartas, kurio auditorius turi laikytis, neatsižvelgdamas į jokius ekonominius, finansinius ir kitokius ryšius, galinčius suteikti kokios nors rūšies priklausomybę. Tokia būsena yra akivaizdžiai neįmanoma, nes kiekvienas priklauso nuo kitų žmonių, ar yra užmezgęs tam tikrus ryšius su jais.
Nežiūrint į tai, pasitelkus stebėsenos procesą, įmanoma objektyviai patikrinti, kaip auditorius laikosi nepriklausomumo koncepcijos. Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo reikšmingų auditorių supančių aplinkybių apžvalgos, ypač susijusių su ryšiais ar nauda, galima iš jo užduoties. Antra, reikėtų patikrinti, ar tokia nauda ar ryšiai leistų kompetentingai ir informuotai trečiajai šaliai, žinančiai visas šias aplinkybes, nuspręsti, kad auditorius yra nepriklausomas, t.y. galintis pareikšti objektyvią ir bešališką nuomonę dėl visų audito klausimų. Šia prasme nepriklausomumas atstoja sąžiningumą ir objektyvumą bei jį gali patikrinti kompetentinga ir informuota trečioji šalis.
3.3 Audito įmonės nepriklausomumo taisyklės
Audito įmonė turi parengti nepriklausomumo taisykles, apibūdinančias priimtiną ir nepriimtiną veiklą su audito klientais ar su jais susijusiomis įmonėmis. Nesvarbu, kokiu būdu sudaromos išsamios nepriklausomumo taisyklės, jų tikslas yra įtvirtinti auditoriaus apsaugos priemonių laikymąsi ir paskatinti jų nuolatinį tobulinimą. Todėl audito įmonės nepriklausomumo taisyklės turi būti pakankamai lanksčios, kad jas būtų galima nuolat atnaujinti. Tokio atnaujinimo gali reikėti dėl besikeičiančių aplinkybių ir faktų arba dėl to, kad keičiantis visuomenės lūkesčiams gali keistis patys nepriklausomumo standartai. Rengiant ir dokumentuojant audito įmonės nepriklausomumo taisykles, reikia atsižvelgti į betarpišką darbo aplinką (pvz., audito įmonės dydį ir organizacinę struktūrą). Jos taip pat turi atspindėti audito aplinką (pvz., audito įmonės bei kitų ne-audito įmonės darbuotojų, įtrauktų į audito įmonės užduotis, klientų ir verslo portfelį).
Audito įmonė turi taikyti reikiamas politikas ir procedūras, kad atitinkamas užduoties partneris būtų informuojamas apie bet kokį kitą ryšį tarp įmonės bei jos tinklo narių ir audito kliento bei su juo susijusių įmonių. Tai apima ir reikalavimą, kad su užduoties partneriu reikia pasitarti prieš priimant bet kokį užsakymą iš audito kliento bei su juo susijusių įmonių. Tuomet užduoties partneris atsako už įvertinimą, ar toks naujas ryšys galėtų paveikti auditoriaus nepriklausomumą. Dėl praktinių sumetimų, ypač įmonių grupių audito atvejais, iš dalies šį įvertinimą galima deleguoti kitiems audito partneriams. Pavyzdžiui, tam tikros šalies audito komandos audito partneris turi gauti informaciją ir įvertinti visų (esančių ir potencialių) ryšių poveikį toje šalyje. Tačiau užduoties partneris turi visuomet dalyvauti vertinant bet kokio reikšmingo ryšio nepriklausomumo riziką. Tais atvejais, kai audito klientas turi valdymo organą, reikėtų šį organą įtraukti į nepriklausomumo rizikos įvertinimo procesą.
Jei atliekant tam tikro audito kliento auditą, jame dalyvauja ne audito įmonės partneriai, vadovai ar darbuotojai (pvz., specialistai, dirbantys pagal sutartį, tinklo įmonės), audito įmonės nepriklausomumo taisyklės turi numatyti reikalavimus ir konsultacijas, būtinas siekiant užkirsti, kad šie asmenys nesukeltų nepriimtino auditoriaus nepriklausomumo rizikos lygio.
Užtikrindama, kad jos partneriai, vadovai ir darbuotojai laikytųsi nepriklausomumo taisyklių, audito įmonė turi tinkamai informuoti apie šias taisykles bei nuolat šiuos asmenis apmokyti. Be to, juos reikia informuoti ir apie sankcijas, pažeidus nepriklausomumo taisykles.
Priklausomai nuo audito įmonės patvirtintų nepriklausomumo taisyklių bei jos dydžio, procedūros, kurias turi taikyti partneriai, vadovai ir darbuotojai, gali skirtis. Mažai audito įmonei gali užtekti apsvarstyti savo nepriklausomumą tik kiekvienu konkrečiu atveju ir tada nuspręsti dėl procedūrų, kurios sumažintų nepriklausomumo riziką. Tačiau didelėje audito įmonėje gali reikėti nustatyti einamąsias procedūras, kad būtų galima aptikti net hipotetines grėsmes auditoriaus nepriklausomumui. Pavyzdžiui, tokiai audito įmonei siekiant identifikuoti grėsmes dėl asmeninių interesų, kylančias dėl finansinių ar verslo ryšių, gali tekti turėti nuolat atnaujinamą duomenų bazę (pvz., ribojamų įmonių sąrašą). Tokia duomenų bazė suteiktų informaciją visiems partneriams, vadovams ir darbuotojams apie audito klientus, kurie gali kelti grėsmę dėl asmeninių interesų, jei tenkinamos tam tikros sąlygos. Prie šios duomenų bazės turėtų prieiti visi asmenys audito įmonėje, galintys paveikti audito rezultatus. Tokia apsaugos priemonių sistema reikalautų, kad šie asmenys nuolat suteiktų tam tikrą asmeninę ir klientų informaciją audito įmonei.
Audito įmonės nepriklausomumo taisyklių laikymosi stebėsena turėtų būti sudėtinė audito įmonės kokybės peržiūros struktūros dalis. Didelės audito įmonės gali paskirti šią užduotį kokybės kontrolės specialistams ar netgi nepriklausomumo specialistams. Tai gali būti nepritaikoma mažoms ir vidutinėms audito įmonėms, vertinančioms savo nepriklausomumą tik kiekvienu konkrečiu atveju. Tačiau šiose įmonėse bent jau partneris, nesusijęs su konkrečia užduoties komanda, turi prižiūrėti, kaip šie darbuotojai laikosi taisyklių. Kai kada auditorius turi prašyti profesinės organizacijos patarimo ar kito auditoriaus peržiūros: jei dirba vienas auditorius ar maži partnerių kolektyvai, kur arba visi partneriai dalyvauja užduoties komandoje, arba nepriklausančio užduoties komandai partnerio įtraukimas tik padidintų nepriklausomumo rizikos lygį (pvz., jei šis partneris teikia svarbias ne-audito paslaugas audito klientui).

IŠVADOS

1. Auditoriaus nepriklausomybės atžvilgiu, auditorius neturi teisės ką nors daryti ar elgtis taip, kad galėtų nukentėti jo nepriklausomybė. Tik visiška auditoriaus nepriklausomybė suteikia jam galimybę objektyviai atlikti numatytas ar patikėtas užduotis.
2. Auditoriaus nepriklausomybė turi apimti visus jo atliekamus darbus, pasireikšti visais jo veiklos etapais. Tik nepriklausomas auditorius gali dirbti be suvaržymų ir apribojimų, objektyviai pareikšti savo nuomonę apie finansinių ataskaitų tikrumą.
3. Auditorių nepriklausomumui gali grėsti įvairių rūšių grėsmės, kurios mažina nepriklausomumo laipsnį. Tokiu atveju rekomenduojama tiek audituojamos, tiek paties auditoriaus iniciatyva įgyvendinti apsaugos priemones, galinčioms sumažinti grėsmių poveikį.
4. Audito įmonė turi parengti nepriklausomumo taisykles, apibūdinančias priimtiną ir nepriimtiną veiklą su audito klientais ar su jais susijusiomis įmonėmis. Nesvarbu, kokiu būdu sudaromos išsamios nepriklausomumo taisyklės, jų tikslas yra įtvirtinti auditoriaus apsaugos priemonių laikymąsi ir paskatinti jų nuolatinį tobulinimą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Mackevičius J. Auditas: teorija, praktika, perspektyvos, monografija. – Vilnius: Lietuvos mokslas, 2001.
2. Mackevičius J. Audito pradmenys. – Vilnius: Mintis, 1994.
3. Auditorių bei audito įmonių veiklos kokybės priežiūros metodika. Prieiga per internetą: www.lar.lt/Docs/Metodika 2005-07-28.doc.
4. Auditorių profesinės etikos kodeksas. Prieiga per internetą: www.lar.lt/Docs/etikoskodeksas.doc.
5. Lietuvos Respublikos audito įstatymas. Prieiga per internetą: www.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_I?p_id=280258.
6. Nacionaliniai audito standartai. Prieiga per internetą: www.lar.lt/new/page.php?113.
7. 2002 m. gegužės 16 d. Europos Komisijos rekomendacija 2002/590/EB dėl teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių nepriklausomumo ES: pagrindinių principų rinkinys. Prieiga per internetą: www.lar.lt/Docs/Komisijos%20rekomendacija_2002-590-EB_Auditoriu%nepriklausomuma