Aušros Vartai – statinys Vilniuje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentųVilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Dėl Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomo paveikslo, kuris garbinamas kaip stebuklingas, plačiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kultūriškai artimuose kraštuose. Gotikinio stiliaus Aušros Vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 1503 – 1522 m.
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje. Pradėta statyti 1495 m., pabaigta 1500 m. Vėlyvosios gotikos stiliaus. Pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos, Napoleonas aplankė Vilnių ir susižavėjęs šia bažnyčia pasakė, kad jei galėtų, tai pasiimtų Šv. Onos bažnyčią su savimi į Paryžių.
Bažnyčia naudojosi vokiečių ir kitų svetimtaučių katalikų Šv. Martyno brolija. Kilus reformacijai, 1557 m. vyskupas uždraudė jai naudotis bažnyčia. Netrukus brolija iširo, o apie XVII a. pradžią vėl susibūrė. 1560 ir 1564 m. bažnyčia degė, tačiau 1582 m. buvo rekonstruota. 1794 m., per Vilniaus apšaudymą, bažnyčia apdegė, sienose atsirado plyšių. Apie 1800 m. architektas Mykolas Angelas Šulcas ją restauravo, nutinkavo, o 1802 m. prieš bažnyčią pastatė 3 tarpsnių varpinę.
Pažaislio vienuolynas – pastatų ansamblis Pažaislyje, Kauno marių šiaurės-vakariniame krante. Ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus dydžio freskų. Skirtingose patalpose: bažnyčios prieangyje, presbiterijoje, koplyčiose, vienuolių chore, zakristijoje, kapitulos salėse ieškota individualios kompozicijos, kiekvienoje iš jų pastebimas skirtingas sienų, skliautų ir freskų koloritas. Sudėtingos ir įvairialypės ikonografijos svarbiausia tema – Marijos išaukštinimas.
Vilniaus katedra yra Vilniaus senamiestyje, pilių teritorijoje. Arkivyskupijos ir dekanato centras. Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje.
Katedra garsi savo lobynu. Vilniaus katedros lobynas – vertingiausia sakralinio meno kolekcija, mūsų tautos nacionalinė relikvija.Jis pradėtas kaupti iškart po 1387 m. Lietuvos krikšto ir Vilniaus katedros įsteigimo (1388). Pirmiausiai į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs liturginiai reikmenys, iš svetur atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga.
Ilgainiui Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukščiausio meninio lygio monstrancijų, bažnytinių taurių (kielikų), relikvijorių ir kitų daiktų, dažniausiai pagamintų iš sidabro bei paauksuotų ir puoštų brangakmeniais, taip pat bažnytinių drabužių bei gobelenų kolekciją, garsiųjų didikų giminių atstovų (Tiškevičių, Sapiegų), Vilniaus vyskupų (Radvilų, Vainų) ir kitų aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios dignitorių dovanos. Lietuvos valstybės didžiausio klestėjimo laikais – XVI a. ir XVII a. pradžioje – Vilniaus katedros lobynas savo unikaliais sakralinio meno turtais galėjo konkuruoti su visoje Europoje garsėjusiais Lietuvos valdovų rinkiniais, saugotais greta katedros buvusiuose Didžiųjų kunigaikščių rūmuose.
Valdovų rūmai – Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. Priklausiusi didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, statyta 1530 m. ir vėliau, nugriovus toje vietoje stovėjusius XIV-XV a. mūro pastatus.
Valdovų rūmai buvo Žygimanto senojo, Žygimanto Augusto, Zigmanto ir Vladislovo Vazų rezidencija. 1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą, Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti valdovų rūmai. Maždaug apie 100 metų jie stovėjo neremontuojami ir nenaudojami. Rūmų griuvėsiai buvo nugriauti 1801 m. Dabar vyksta rūmų atstatymo darbai.